- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-01-29
- Bylos Nr.
- A-39-138-09
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Stasys Gudynas (pran.), Vaida Urmonaitė
- Pareiškėjas
- A. B., J. B.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- VĮ „Registrų centras“, A. M.
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui V. Ž. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. B. ir J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. ir J. B. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys VĮ „Registrų centras“, A. M. ).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai A. B. ir J. B. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami: 1) pripažinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau VAVA) Žemės tvarkymo departamento 2006 m. rugpjūčio 8 d. atsakymą Nr. 20-575 nepagrįstu ir atlyginti pareiškėjams patirtą žalą – 242564,55 Lt; 2) įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjų bendrajai jungtinei nuosavybei tokios pat rūšies, paskirties ir vertės žemės sklypą, kurio pareiškėjai neteko įsiteisėjusio Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2260-02/04 pagrindu. Pareiškėjai skunde nurodė, kad pareiškėjas A. B. 2000 m. birželio 16 d. sudarė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį su pardavėja A. M. . Šis žemės sklypas privačios nuosavybės teise priklausė A. M. pagal VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus ir A. M. 2000 m. gegužės 23 d. sudarytą valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282. A. B. 2000 m. lapkričio 8 d. perleido nuosavybės teisę į šį žemės sklypą savo sutuoktinei J. B. . Žemės sklypas iš A. M. buvo įsigytas gyvenamajam namui statyti, todėl Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2002 m. kovo 8 d. suteikė J. B. leidimą gyvenamojo namo statybai. Buvo pradėti parengiamieji statybos darbai. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad žemės sklypas faktiškai visose ribose sutampa su A. D. žemės sklypu (sklypo Nr. 49, kadastro Nr. 4174/0100:163, Riešės k.v.), kurį A. D. įsigijo 1999 m. vasario 4 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo – pardavimo sutarties Nr. P41/99-0099, sudarytos su VAVA, pagrindu. J. B. 2002 m. birželio 12 d. kreipėsi į VAVA Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl padarytų klaidų žemės sklypo atžvilgiu ištaisymo. Tačiau 2002 m. lapkričio 29 d. buvo gautas Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 4524, kuriuo siūloma to paties žemės sklypo savininkams jo priklausomumo nuosavybės teisėmis klausimą išspręsti teismine tvarka. Išnagrinėjęs civilinę bylą, Vilniaus rajono apylinkės teismas nusprendė valstybinės žemės sklypo Nr. 49, esančio Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone, pirkimo – pardavimo sutartį Nr. P41/2000-0282, sudarytą tarp A. M. ir VAVA, pripažinti negaliojančia taikant dalinę restituciją, t.y. grąžinant A. M. iš VAVA 729,75 Lt, negrąžinant 1506 m² sklypo valstybei. Taip pat negaliojančiomis buvo pripažintos: 2000 m. birželio 16 d. pirkimo pardavimo-sutartis, sudaryta tarp A. M. ir A. B. , bei 2000 m. lapkričio 8 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp A. B. ir J. B. . Teismas nustatė, kad VAVA neįvykdė Civilinio kodekso 6.317 straipsnyje nustatytos prievolės garantuoti pirkėjui, jog parduodamas daiktas yra pardavėjo nuosavybė. A. M. ir A. B. 2006 m. birželio 23 d. pasirašė susitarimą dėl reikalavimų perleidimo, pagal kurį A. M. perleido jam reikalavimo teisę į kito alternatyvinio žemės sklypo gavimą iš valstybės ir (ar) reikalavimo teisę į nuostolių atlyginimą iš VAVA arba iš Vilniaus rajono savivaldybės. Įsiteisėjus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimui ir jo pagrindu panaikinus žemės sklypo įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, pareiškėjai neteko turto. A. B. 2006 m. liepos 4 d. raštu kreipėsi į VAVA dėl žemės sklypo neatlygintino suteikimo nuosavybėn arba A. M. sumokėto VAVA pagal 2000 m. gegužės 23 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P41/2000-0282 sąlygas 729,75 Lt grąžinimo bei nuostolių atlyginimo. Nuostolius sudaro: pagrįstos išlaidos perkant iš trečiųjų asmenų analogiškos vertės žemės sklypą (atsižvelgiant į paskirtį, plotą, kokybę, bei aukščiau nurodyto sklypo vertę), taip pat patirtos išlaidos, susijusios su gyvenamojo namo statybos žemės sklype parengimu, elektros įvado žemės klypo išorinėse ribose pastatymu. Viso buvusių ir būsimų nuostolių suma yra 242564,55 Lt. A. M. už žemės sklypą sumokėjo 729,75 Lt, kuriuos turi teisę atgauti pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu nustatytą restituciją iš VAVA, tačiau tokios sumos šiuo metu nepakanka nusipirkti analogiškos paskirties ir vertės žemės sklypą. Pagal Civilinio kodekso 6.281 straipsnio 1 dalį, žala atlyginama natūra (pateikiant tos pačios rūšies ir kokybės daiktų ir pan.) arba visiškai atlyginant padarytus nuostolius. VAVA 2006 m. rugpjūčio 8 d. rašte sutinka grąžinti sumokėtus pinigus už valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės sklypą, tačiau rašte visiškai neatsakyta į klausimą dėl 242564,55 Lt nuostolių atlyginimo. VAVA, nepastebėjusi dviejų faktiškai analogiškų sklypų ribų koordinačių sistemų egzistavimo fakto, žemėtvarkos projekto rengimo darbus vykdė itin nerūpestingai ir neatidžiai, dėl ko toje pačioje kadastrinėje vietovėje buvo suformuoti du savarankiški žemės sklypai, turintys skirtingus kadastrinius duomenis. Netinkamai atlikęs žemės sklypo suformavimo darbus, atsakovas atitinkamai negalėjo teisėtu būdu realizuoti savo, kaip valstybinės žemės sklypo pardavėjo Lietuvos Respublikos vardu, funkcijų.
Atsiliepimas
Atsakovas VAVA prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjų prašymas įpareigoti VAVA neatlygintinai suteikti pareiškėjų nuosavybėn tokios pat vertės, rūšies ir paskirties žemės sklypą negali būti tenkinamas, nes to nenumato Žemės reformos įstatymo 10 straipsnis. Pareiškėjams už tokią pačią sumą taip pat negali būti parduodamas analogiškos vertės žemės sklypas, nes žemės sklypo skyrimas A. M. buvo neteisėtas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi pritaikė dalinę restituciją ir priteisė A. M. iš VAVA 729,75 Lt. Kadangi tarp A. B. ir A. M. pasirašytas susitarimas dėl reikalavimų perleidimo, atsakovas 2006 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. 20-575 sutiko grąžinti pareiškėjui už sklypą sumokėtą sumą – 729,75 Lt. Teismui patenkinus pareiškėjų skundą, atsakovas negalėtų įvykdyti teismo sprendimo, nes detaliųjų planų rengimą organizuoja savivaldybės. Todėl tik Vilniaus rajono savivaldybės administracija galėtų suformuoti naują kitos paskirties žemės sklypą individualiai statybai.
Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija sutiko su pareiškėjų reikalavimais, pareikštais atsakovui VAVA. Nurodė, kad pagal Vyriausybės 1995 m. kovo 29 d. nutarimą Nr. 451 ,,Dėl vietos savivaldos institucijoms įstatymais nedeleguotų funkcijų perdavimo apskričių valdytojams” žemės reformos vykdymo ir žemėtvarkos klausimai nuo 1995 m. balandžio 15 d. perduoti spręsti apskričių administracijoms. Nagrinėjamu atveju VAVA, nebūdama sąžininga žemės sklypo savininkė, neturėdama jokių teisių į šį sklypą, neteisėtai jį pardavė. Šiais veiksmais VAVA, kaip valstybės institucija, atsakinga pagal Žemės reformos įstatymą už žemės reformos įgyvendinimą ir su reforma susijusių priimtų sprendimų teisėtumą, pažeidė ne tik įstatymą, bet ir atėmė iš pareiškėjų teisę valdyti, naudoti ir disponuoti nuosavybės teise priklausančiu sklypu. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos nuomone, ji nagrinėjamu atveju nėra tinkamas atsakovas byloje.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjos J. B. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VAVA, 1782 Lt, o pareiškėjų skundą kitoje dalyje atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendime nurodė, jog visi šioje byloje dalyvaujantys asmenys dalyvavo nagrinėjant ir civilinę bylą, kurioje buvo sprendžiamas ginčas tarp suinteresuotų asmenų dėl jų teisių į ginčo sklypą. Todėl visiems šiems asmenims įsiteisėjęs Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimas turi res iudicata galią ir juo nustatyti faktai negali būti ginčijami nurodytų asmenų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str. 2 d., 96 str. 4 d.). Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendime nustatė, kad VAVA neteisėtai pardavė ginčo sklypą nebūdama jo savininku. Todėl faktas, kad 2000 m. gegužės 23 d. ginčo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl neteisėtų VAVA veiksmų, laikytinas nustatytu. Todėl pareiškėjai, manydami, jog jiems yra padaryta žala, pagrįstai reikalauja atsakyti pagal skundą atsakovą Lietuvos valstybę, atstovaujamą VAVA (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Pareiškėjai žalos atsiradimą kildina iš to, jog jie neteko nuosavybės teisių į sklypą, esantį Riešės kaime, Avižienių seniūnijoje, Vilniaus rajone. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu buvo taikoma restitucija ir A. M. priteista 729,75 Lt suma (Civilinio kodekso 1.138 str. 2 p., 6.145 – 6.147 str.). A. M. ir kitų asmenų, kurie neteko nuosavybės teisių į ginčo sklypą, teisės buvo apgintos ir nustatytos minėtu teismo sprendimu civilinėje byloje. Pritaikius restituciją, yra laikoma, jog buvo atkurta padėtis, buvusi iki teisės pažeidimo. Jeigu byloje dalyvavę asmenys manė, jog piniginio ekvivalento priteisimas neatkuria padėties, buvusios iki ginčijamų sandorių sudarymo, galėjo nurodytas aplinkybes nurodyti kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą civilinėje byloje, reikšti atitinkamus reikalavimus, skųsti priimtus sprendimus ir kitaip ginti savo teises Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjas, 2006 m. birželio 23 d., sudaręs sutartį su A. M. dėl reikalavimų perleidimo pagal minėtą sprendimą, be pagrindo reikalauja kito alternatyvinio žemės sklypo iš valstybės. Sutartyje yra numatyta tokia teisė, tačiau ši teisė yra numatyta šios sutarties šalių ir negali sukurti kitiems asmenims papildomų teisių ir pareigų daugiau negu jų atsiranda priėmus Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Pagal šį sprendimą teisinė sandorio šalių padėtis yra atkurta. Todėl pareiškėjas A. B. 2006 m. birželio 23 d. sutarties pagrindu taip pat neturi pagrindo reikalauti papildomai ginti teises, atsiradusias pripažinus sandorį negaliojančiu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjų reikalavimas dalyje dėl 240000 Lt žalos atlyginimo ar šios vertės sklypo suteikimo yra nepagrįstas. Pareiškėjas A. B. turi teisę reikalauti iš VAVA 729,75 Lt, kuriuos teismas priteisė A. M. . Ši suma nėra žalos atlyginimas, bet piniginė kompensacija, priteista pritaikius restituciją, kuri turi būti sumokėta A. B. 2006 m. birželio 23 d. sutarties ir teismo sprendimo pagrindu. Atsakovas neatsisako sumokėti šios sumos, todėl nėra teisinio pagrindo atsakovui teismo sprendimu nustatyti papildomus įpareigojimus dėl 729,75 Lt sumokėjimo. Minėtu teismo sprendimu civilinėje byloje yra konstatuoti institucijos neteisėti veiksmai – pardavimas turto, kuris nepriklausė pardavėjui. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad dėl nurodytų veiksmų A. M. , iš kurios reikalavimo teisę perėmė A. B. , turėjo nuostolių – neteko turto ar turtas buvo sužalotas, turėjo išlaidų ar negavo pajamų (Civilinio kodekso 6.249 str.). Byloje taip pat nėra įrodymų, jog A. B. buvo padaryta žala. Ginčo sklypo savininke iki 2004 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimo priėmimo buvo J. B. . Teismui priėmus sprendimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pareiškėja neteko nuosavybės teisių į sklypą. VAVA 2002 m. kovo 8 d. išdavė J. B. statybos leidimą statyti individualų gyvenamąjį namą su garažu ginčo sklype (t. I, b. l. 41). J. B. 2002 m. kovo 20 d. buvo sudariusi su AB „Rytų skirstomieji tinklai“ vartotojų elektros įrenginių prijungimo prie tinklų sutartį, pagal kurią J. B. padengė 1781,80 Lt išlaidų (t. I, b. l.45). Dėl neteisėtų VAVA veiksmų (pardavimas turto, kuris nepriklausė valstybei) pareiškėja, įgijusi sklypą ir įgyvendindama savininko teises, turėjo nuostolių – 1781,80 Lt. Todėl šiuos nuostolius privalo atlyginti valstybė (Civilinio kodekso 6.271 str., 6.249 str.). Iš atsakovo priteistinas žalos atlyginimas, nes pareiškėjos reikalaujamas taikyti teisių gynimo būdas – pripažinti atsisakymą mokėti nurodytą sumą nepagrįstu – negali būti įvykdytas įstatymų nustatyta tvarka.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjai A. B. ir J. B. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti. Pareiškėjai nurodo, kad Civilinio kodekso 6.323 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismui atiteisus iš pirkėjo jam parduotą daiktą, pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius. Nagrinėjamu atveju, pritaikius restituciją, VAVA privalo grąžinti pareiškėjams 729, 75 Lt sumą. Šios sumos grąžinimas laikytinas sumokėtos kainos grąžinimu pirkėjui. Įstatymas nedraudžia pirkėjui po restitucijos pritaikymo pasinaudoti įstatymo suteikta jam diskrecijos teise reikalauti iš kaltai veikusios nuginčyto teismo tvarka pirkimo-pardavimo sandorio šalies (pardavėjo) ir nuostolių atlyginimo. Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.251 straipsniu, nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Teismas turėjo atsižvelgti ne tik į Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 2 punkto nuostatą, pagal kurią teismas civilines teises gina atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, bet ir šio straipsnio 4 bei 6 punktus, kuriuose yra numatyti kiti civilinių teisių gynimo būdai. Teismas netinkamai aiškino ir Civilinio kodekso 6.249 straipsnio nuostatas, atkreipdamas dėmesį tik į tą šio straipsnio dalį, pagal kurią nuostoliais laikoma turto netekimas arba turto sužalojimas, arba turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos. Teismas, konstatavęs ginčo žemės sklypo netekimo faktą dėl atsakovo kaltės ir atsižvelgdamas į pareiškėjų reikalavimus, turėjo vadovautis Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 3 dalimi, kuri suteikia teismui teisę atidėti būsimos žalos įvertinimą arba įvertinti būsimą žalą, susijusią su analogiškos vertės žemės sklypo, būtino pareiškėjų gyvenamojo namo statybai, įsigijimu. Tokiu atveju teismas gali priteisti konkrečią pinigų sumą, periodines išmokas arba įpareigoti skolininką (šiuo atveju VAVA) užtikrinti žalos atlyginimą, arba, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.281 straipsnio 1 dalimi, įpareigoti atsakovą, neįvykdžiusį savo, kaip pardavėjo prievolės parduoti tinkamos kokybės žemės sklypą, neatlygintinai suteikti tokios pat rūšies, paskirties ir vertės žemės sklypą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas VAVA prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo atsiliepime į pareiškėjų skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.
Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas A. B. 2000 m. birželio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo iš A. M. žemės sklypą, esantį Vilniaus rajone, Riešės kaime, kurį A. M. 2000 m. gegužės 23 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi buvo įsigijusi iš atsakovo. 2000 m. lapkričio 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi A. B. tą patį žemės sklypą pardavė pareiškėjai J. B. . Vilniaus rajono apylinkės teismas 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu visas paminėtas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis pripažino negaliojančiomis konstatavęs, kad tas patas žemės sklypas 1999 m. vasario 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovo jau buvo parduotas A. D. ir A. D. šį žemės sklypą jau buvo įregistravęs Nekilnojamojo turto registre.
Pareiškėjai prašė įpareigoti atsakovą suteikti jiems kitą lygiavertį žemės sklypą atsižvelgiant į tai, kad dabartinė tokio žemės sklypo vertė yra 240000 litų ir į tai, kad perkant ir tvarkant šį žemės sklypą turėjo dar 2564,55 litų išlaidų.
Teismas priteisė pareiškėjai J. B. 1782 litus. Tiek išlaidų J. B. turėjo dėl elektros įrenginių prijungimo prie elektros tinklų. Tačiau už patirtus nuostolius priteisti pinigais pareiškėjai neprašė. Todėl spręsti dėl nepareikšto prašymo teismui pagrindo nebuvo. Pareiškėjų manymu, nuo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo iki jos pripažinimo negaliojančia žemės rinkos vertė pasikeitė ir už tokią pačią kainą įsigyti kitą lygiavertį žemės sklypą jie negalėtų.
Įsiteisėjusiu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2004 m. rugsėjo 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2260-02-02 konstatuota, kad atsakovas, nebūdamas žemės sklypo savininku, neteisėtai žemės sklypą pardavė A. M. , o vėliau ši žemės sklypą įsigijo pareiškėjai. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau yra konstatuotas atsakovo akto neteisėtumas. Todėl atsiranda pareiškėjų teisė į žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).
Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, bet ir turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Todėl teismas turėjo išsiaiškinti, kokia šiuo metu yra analogiško žemės sklypo vertė toje vietovėje, kurioje atsakovo neteisėtai parduotą žemės sklypą buvo įsigiję pareiškėjai, įvertinti kitas su žemės sklypo pirkimu turėtas išlaidas ir tik tada spręsti atsiradusios žalos dydį.
Be to Civilinio kodekso 6.281 straipsnio 1 dalis suteikia teisę pareiškėjams reikalauti, kad žala būtų atlyginta natūra. Pareiškėjai pageidauja gauti kitą lygiavertį žemės sklypą. Todėl reikalinga nustatyti kur pareiškėjai pageidauja gauti kitą žemės sklypą ir ar yra galimybė jiems tokį žemės sklypą suteikti pagal nustatytą padarytos žalos dydį. Šioms aplinkybėms išaiškinti reikalinga surinkti daug naujų įrodymų. Objektyviai nustatyti realų žalos dydį. Pasiūlyti pareiškėjams patikslinti savo reikalavimus nurodant vietovę ir pageidaujamą žemės sklypą. Išsiaiškinti ar toks žemės sklypas atitinka pareiškėjams atsiradusios žalos dydį ir ar šis žemės sklypas gali būti perduotas pareiškėjams. Tik nustačius visas reikšmės bylai turinčias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrus galima spręsti dėl pareiškėjų reikalavimo pagrįstumo. Todėl pareiškėjų apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimas panaikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų A. B. ir J. B. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.