- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-03-05
- Bylos Nr.
- 1A-161-885/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-00108-2023-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Bartkus, Eglė Venckienė, Nijolė Žimkienė
- Nuteistasis
- R. K.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Petras Ragauskas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Venckienės ir Nijolės Žimkienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. gynėjo advokato Petro Ragausko (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda.
Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas visiškai ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui iš R. K. priteista 46,04 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. K. 2023 m. sausio 1 d. apie 13 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, žodinio konflikto metu, tyčia, kakta sudavė vieną kartą A. M. į nosį, tokiu būdu sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam A. M..
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti skundžiamą 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendį ir R. K. išteisinti bei priteisti R. K. patirtas proceso išlaidas gynėjo paslaugoms apmokėti.
2.1. Apeliantas pabrėžia, kad skundžiamame nuosprendyje prieštaringai, nenuosekliai, nelogiškai konstruojama situacija, jog bylos duomenimis buvus tik vieninteliam smūgiui ir kilus dviem pasekmėms – nubrozdinimui bei skausmo sukėlimui – R. K. pripažįstamas kaltu dėl vienos jo tariamai suduoto smūgio pasekmės, o dėl kitos yra išteisinamas. Skundžiamame nuosprendyje taip pat nėra tinkamai pagrįsti: 1) nusikalstamos veikos faktas; 2) priežastinis ryšys tarp kontakto R. K. ir A. M. galvomis ir pasekmių; 3) R. K. tyčia. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis pats nurodė, kad nosies nubrozdinimas ir patirtas fizinis skausmas atsirado būtent dėl vienintelio R. K. suduoto smūgio.
2.2. Apeliantas pažymi tai, kad teismo posėdžio metu ekspertei apžiūrėjus nukentėjusiojo veido nuotrauką, ji savo poziciją iš esmės pakeitė ir nurodė, kad pagal nubrozdinimo vietą ir kitą specifiką, mažai tikėtina, jog jis atsirado nuo smūgio galva, kadangi tam trukdo anatomija, todėl tikėtina, jog nubrozdinimas sukeltas savižalojimo. Be to, teismas nekorektiškai remiasi ekspertės teiginiais ir jais grindžia nukentėjusiojo patirtą skausmą; nors ekspertė nurodė, jog nosis yra skausminga vieta, tačiau nepatvirtino nei to, kad nukentėjusiajam apskritai buvo suduotas smūgis į nosį, nei paties nukentėjusiojo galimų veiksmų, t. y., nusikasymo ar nusidrėskimo. Vienintelis byloje esantis įrodymas, kad R. K. sukėlė A. M. skausmą, kaip ir tai, kad jis tai padarė tyčia, yra paties nukentėjusiojo parodymai.
2.3. Akcentuojama, kad nors A. M. teigia, kad R. K. sudavė jam vieną smūgį, inkriminavus tik fizinio skausmo sukėlimą lieka prieštaravimas dėl nubrozdinimo ant A. M. nosies kilimo priežasties. Taip pat pažymima, kad A. M. teiginių, jog jam kraujavo iš nosies, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai – įvykio vietoje nerasta kraujo pėdsakų, o procesiniuose dokumentuose nefiksuotas kraujavimas iš nosies, išskyrus nubrozdintos vietos kraujavimą. Apie šią aplinkybę nieko nenurodė ir su nukentėjusiuoju po įvykio pakankamai ilgai buvęs A. J. Taip pat apie tai, kad buvo kraujavimas iš nosies nematyti ir iš „Body“ kamerų vaizdo įrašų. Dėl to, tai, kad vienintelis pareigūnas praėjus pusei metų po įvykio šią aplinkybę prisiminė, vertintina itin kritiškai.
2.4. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad A. J. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuoti netiksliai, o tik siekiant patvirtinti pareikštą įtarimą, kadangi šis liudytojas iš esmės keitė savo poziciją ir atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Dėl to vertintina, kad R. K. tariamai suduotas smūgis ir jo tyčia yra grindžiama išimtinai tik A. M. parodymais, kurie yra vertintini kritiškai ir yra nepatikimi.
2.5. Apeliantas nurodo, kad nukentėjusysis turi mažiausiai tris priežastis pykti ant R. K.: 1) dėl Anglijoje A. M. nuomoto buto nuomos perėmimo; 2) dėl menamos vagystės; 3) dėl menamo R. K. atlikto A. M. apkalbėjimo neįvardintais klausimais. A. M. teismo posėdyje šių nuoskaudų neneigė, tačiau teismas nepagrįstai nusprendė, jog jos nelemia nukentėjusiojo noro apkalbėti R. K. Akivaizdu, kad nukentėjusiajam jo ir R. K. nesutarimai iki šiol labai rūpi, kadangi ir pats A. J. namuose vykęs žodinis konfliktas ir santykių aiškinimasis buvo inicijuotas A. M.
2.6. Teigiama, kad skundžiamame nuosprendyje pateikiama tik viena priežastis, kodėl atmetama galimybė, jog A. M. gali apkalbėti R. K., ir tai yra tai, jog nukentėjusysis buvo įspėtas dėl melagingų parodymų davimo. Tačiau tai yra absoliutus formalumas ir jį galima naudoti iš esmės bet kurioje baudžiamojoje byloje. Be to, A. M. elgesys parodo jo akivaizdų vangumą ir nenorą duoti parodymus ir nors tai savaime nėra įrodymas, kad A. M. apkalba nuteistąjį, tačiau toks nukentėjusiojo elgesys yra keistas ir geriausiai paaiškina tai, kad A. M. jautėsi nejaukiai duodamas parodymus arba gal nenorėjo susipainioti ir suklysti, dėl ko jis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Net jeigu sąmoningo apkalbėjimo šiuo atveju nėra, tačiau akivaizdu, kad A. M. požiūris į R. K. yra priešiškas, taigi šis nuteistojo veiksmus linkęs interpretuoti kaip priešiškus. Manytina, kad tai leidžia nukentėjusiojo parodymus laikyti nepatikimais.
2.7. Apeliaciniame skunde nurodomos konkrečios aplinkybės, kurios, apelianto nuomone, rodo, kad nukentėjusiojo parodymai yra tarpusavyje prieštaringi ir kelia realių abejonių dėl tokių jo parodymų patikimumo. Nurodoma, kad šie nesutapimai kelia rimtų abejonių jei ne dėl A. M. nesąžiningumo, tai bent dėl jo gebėjimo orientuotis aplinkoje ir ją suvokti adekvačiai. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad po įvykio nukentėjusiajam buvo nustatytas 0,58 promilės neblaivumas, be to, pats nukentėjusysis nurodė, kad įvykio dieną jis vartojo nemažai alkoholio. Nagrinėjamu atveju neįmanoma sutikti su teismo vertinimu, jog nukentėjusiojo netapačiai nurodytos aplinkybės dėl alkoholio vartojimo nėra esminės. Tai, kad nukentėjusysis skirtingai teigia ar jis tą dieną vartojo alkoholį, ar ne, rodo, kad jis galimai meluoja ir klaidina teismą.
2.8. Papildomai nurodoma, kad net darant prielaidą, jog tarp asmenų buvo kažkoks kontaktas, byloje nėra jokių įrodymų dėl R. K. tyčios sukelti nukentėjusiajam skausmą. Be to, pats A. M. nurodė, jog po atstūmimo jis grįžo atgal/lošėsi į priekį ir iš karto po to įvyko kontaktas galvomis. Net ir vertinant, kad šiuo kontaktu buvo sukeltas skausmas, iš esmės nėra jokių įrodymų, kad jis buvo sukeltas tyčiniais nuteistojo veiksmais. Pažymima ir tai, kad teismas, nusprendęs, jog nukentėjusysis yra aukštesnis už kaltinamąjį, padarė iš esmės neteisingą išvadą, kad R. K. yra aukštesnis už A. M., todėl R. K. kakta neva natūraliai negalėjo kontaktuoti su nukentėjusiojo nosimi. Šiuo atveju yra kaip tik priešingai – nuteistasis yra apie 5 cm žemesnis nei nukentėjusysis, todėl jiems susidūrus galvomis, A. M. nosis fiziologiškai atsiduria būtent prie R. K. kaktos.
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti bei priteisti patirtas procesines išlaidas. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka su nuteistojo R. K. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu. Teisėjų kolegija, nenustačiusi padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, pasisako tik apeliacinio skundo ribose.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje
5. BK 140 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Nurodyto straipsnio dispozicija yra aprašyta alternatyviais požymiais taigi tam, kad asmeniui būtų galima inkriminuoti nurodytą nusikalstamą veiką, pakanka nustatyti vieną iš nurodyto baudžiamojo įstatymo straipsnio normos dispozicijoje numatytų alternatyviųjų požymių.
6. Nagrinėjamoje byloje R. K. yra nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, jog jis tyčia sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam A. M.. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje padarė pagrįstą išvadą, kad nors R. K. savo kaltės nepripažino, tačiau jam inkriminuota nusikalstama veika pasitvirtino ir yra įrodyta baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis, kurie yra pripažintini įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo laikyti, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino neteisingai arba pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, pagal kurias teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, yra formuojamas BPK numatytais proceso veiksmais išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, lyginant juos tarpusavyje bei pašalinus prieštaravimus ir įsitikinus, kad duomenys gauti teisėtais būdais. Tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai – bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai, neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai, o teismo sprendimas yra nepagrįstas ir nemotyvuotas.
7. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas bei jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai turi teisę teikti savo nuomonę bei pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, jog apeliantas nesutinka su atliktu apklaustų asmenų parodymų vertinimu bei nurodo, jog teismas tinkamai nepagrindė aptariamos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimo R. K. veiksmuose.
8. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad A. M. parodymai yra patikimi ir nuoseklūs, taip pat neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog A. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai užfiksuoti netiksliai. Taip pat pabrėžiama, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog teisiamajame posėdyje apklausta ekspertė pakeitė savo turėtą poziciją bei teigė, kad mažai tikėtina, jog A. M. sužalojimai atsirado nuo smūgio galva. Teisėjų kolegija, įvertinusi apelianto nurodomus duomenis, nesutinka su šiais teiginiais.
8.1. Pabrėžtina, kad nuo pat pirmojo 2023 m. sausio 1 d. A. M. pareiškimo, nukentėjusysis nuosekliai tvirtino, jog žodinio konflikto metu R. K. ne mažiau vieno karto trenkė jam į nosį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą (1 t., b. l. 18–20). Ikiteisminio tyrimo apklausose (1 t., b. l. 47–49, 62–64) nukentėjusysis dėl esminių įvykio aplinkybių taip pat nuosekliai nurodė, jog įvykio dieną sukonfliktavo su R. K. ir šis ne mažiau vieno karto stumtelėjo nukentėjusįjį, o paskui ne mažiau vieno karto kakta trenkė jam į nosį, tuo sukeldamas fizinį skausmą. Teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 20–24) nukentėjusysis A. M. paaiškino, jog išėjus su R. K. į lauką, šis iš pradžių jį stumtelėjo, dėl ko nukentėjusysis susvyravo, o paskui nuteistasis jam sudavė kakta. Kaip matyti iš pirmiau nurodytų aplinkybių, nukentėjusysis proceso metu nuosekliai ir nedviprasmiškai nurodė, jog būtent R. K. savo kakta sudavė smūgį A. M. į nosį. Taigi nėra pagrindo laikyti, kad nukentėjusiojo parodymai šioje dalyje yra nenuoseklūs ar nepatikimi, kadangi dėl esminės aplinkybės, t. y., jog R. K. sudavė smūgį kakta nukentėjusiajam į nosį, taip sukeldamas fizinį skausmą, nukentėjusiojo parodymai išliko nuoseklūs.
8.2. Kaip matyti iš liudytojo A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (1 t., b. l. 153–155), įvykio dieną A. M. sukonfliktavo su R. K. ir po to, kai šie asmenys buvo išėję į lauką, nukentėjusiajam grįžus į vidų jo nosis buvo pradrėksta, matėsi šiek tiek kraujo, bet iš pačios nosies kraujas nebėgo. Be to, liudytojui susisiekus su R. K., šis paaiškino, kad A. M. pradėjo prieš jį šokinėti, buvo priėjęs per arti ir dėl to šis jam smogė vieną kartą galva. Teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 24–25) A. J. paaiškino, kad A. M. grįžus į vidų po konflikto su R. K., nukentėjusiojo nosis jau buvo subraižyta, iš žaizdos tekėjo kraujas, bet nematė, kad iš nosies šnervių tekėtų kraujas. Kai šnekėjosi su R. K., šis liudytojui nurodė, kad nukentėjusysis per arti prikišo savo „girtą snukį“ ir tada nuteistasis trenkė A. M.. Taip pat nurodė, jog toje vietoje, kur lauke įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo, ant sniego matėsi kraujo lašai. Nors šis liudytojas teigė, kad A. M. ir R. K. išeiti į lauką liepė jis pats, o nukentėjusysis aiškino, jog jis pasiūlė R. K. išeiti į lauką tam, kad A. J. negirdėtų jų konflikto, teisėjų kolegija sprendžia, jog šie neatitikimai tarp nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų neturi esminės reikšmės nagrinėjant šią baudžiamąją bylą. Be to, nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiais, jog A. J. teisiamajame posėdyje atsisakė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi šis liudytojas teigė, jog neprisimena savo duotų parodymų, tačiau pagarsinus A. J. apklausos protokolą nenurodė, kad jų atsisako, o pateikė tam tikrus patikslinimus ar paaiškinimus dėl apklausoje nurodytų aplinkybių. Nors liudytojas nurodė, kad jį apklaususi tyrėja galimai pervertė jo pasakytus žodžius ir nerašė apklausos protokolo pažodžiui, tačiau pastebėtina, kad liudytojas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tiesiogiai neatsisakė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.
8.3. Baudžiamosios bylos medžiagoje esanti specialisto išvada Nr. G 651/2023 (01) (1 t., b. l. 103–104) taip pat patvirtina, jog nukentėjusiajam fizinis skausmas galėjo būti sukeltas šio įvykio aplinkybėmis. Specialisto išvadoje nurodyta tai, jog nukentėjusiajam A. M. nustatytas odos nubrozdinimas odos dešinėje, kuris padarytas kietu buku daiktu bei galėjo būti padarytas mažiausiai vienu trauminiu poveikiu. Taip pat pažymėta, kad mažai tikėtina, jog šis sužalojimas galėjo būti padarytas griuvimo metu. Nors minėtoje specialisto išvadoje nėra tiesiogiai nurodyta, jog šis sužalojimas buvo sukeltas įvykio aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo dokumentu atmesta kelta hipotezė, jog šis sužalojimas galėjo atsirasti nukentėjusiajam nugriūnant ar atsitrenkiant į kietą paviršių.
8.4. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į ekspertės Karolinos Ginčienės paaiškinimus teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 44–46), kadangi, kaip teigia apeliantas, ekspertė pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad mažai tikėtina, jog A. M. sužalojimai atsirado būtent dėl smūgio galva. Nors iš dalies sutiktina su tokiais apelianto argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertė apklausos metu paaiškino, jog A. M. padarytas sužalojimas yra labai mažos apimties, todėl labai sudėtinga pasakyti ar jis galėjo būti padarytas kaktos sritimi. Nors K. Ginčienė laikėsi nuomonės, kad tokio sužalojimo padarymas kakta yra itin mažai tikėtinas, tačiau ši galimybė expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nebuvo atmesta. Be to, ekspertė patvirtino, jog mažai tikėtina, kad sužalojimas padarytas griuvimo metu. Šiame kontekste itin svarbu akcentuoti, jog, priešingai nei yra teigiama apeliaciniame skunde, R. K. nebuvo išteisintas dalyje dėl to, jog nukentėjusiajam A. M. padarė odos nubrozdinimą nosies dešinėje – nuosprendžio 9-ame punkte aiškiai nurodyta, jog šios aplinkybės šalinamos iš nusikalstamos veikos aprašymo ir konstatuota, kad dėl suduoto vieno smūgio kakta nukentėjusiajam į nosį nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą. Teisėjų kolegijos nuomone, ekspertės K. Ginčienės paaiškinimai šio sprendimo nepaneigia. Nors apeliaciniame skunde ginčijamas nukentėjusiojo jaustas fizinis skausmas nurodant, jog ši išvada pagrįsta formaliai, ekspertės K. Ginčienės parodymai patvirtina aplinkybę, kad nuo R. K. suduoto smūgio į A. M. nosies sritį, pastarasis objektyviai jautė realų skausmą. Teisiamajame posėdyje ekspertė nurodė, jog kiekvieną kartą sudavus į nosies sritį galima įtarti nosikaulių lūžį; nosies paviršiuje esanti oda yra plona, ją pažeisti tikrai galima menkiausia jėga; sužalojimų padarymo metu nukentėjusysis tikrai galėjo jausti skausmą. Šie paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia apeliacinio skundo argumentus, jog K. Ginčienės parodymai neginčijamai paneigia A. M. nurodytas aplinkybes.
8.5. Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės klaidingai nustatė aplinkybę, jog A. M. yra žemesnis už R. K., spręstina, jog ši klaida nedaro esminės įtakos nagrinėjamam klausimui. Įvertinus tai, jog A. M. ūgis yra apie 184 cm, o R. K. – apie 179 cm, sutiktina su argumentu, kad R. K. kakta turėtų būti ties A. M. nosimi, kas pagrindžia aplinkybę, jog R. K. iš esmės objektyviai galėjo suduoti kakta smūgį į nukentėjusiojo nosį.
9. Apeliantas taip pat akcentuoja, jog A. M. parodymai, jog po šio įvykio jam iš nosies bėgo kraujas, nėra patvirtinti jokia objektyvia bylos medžiaga. Nors iš dalies sutiktina su argumentais, kad iš baudžiamosios bylos medžiagoje esančių vaizdo įrašų nematyti kraujo pėdsakų ant žemės ar A. M. asmens, tačiau laikytina, jog vien tai savaime nepaneigia A. M. nurodytų aplinkybių dėl prieš jį panaudoto fizinio smurto. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje (1 t., b. l. 47–49, 62–64; 3 t., b. l. 20–24) A. M. nurodė, jog po smūgio kakta į veidą jam iš nosies pradėjo bėgti kraujas. Teisiamajame posėdyje nukentėjusysis papildomai paaiškino, kad po smūgio liko stovėti lauke, kadangi kitaip būtų viską namie aptaškęs krauju. Dėl to ant nosies dėjo sniegą, nes norėjo sustabdyti kraujavimą. Taip pat nurodė, jog kraujo buvo ir kieme, ir ant jo drabužių, jis tai parodė policijos pareigūnams, kurie turėjo visa tai užfiksuoti. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje liudytojas A. J. (1 t., b. l. 153–155; 3 t., b. l. 24–25) parodė, kad nematė, jog A. M. iš nosies bėgtų kraujas, o matė tik, kad yra žaizda ir iš jos bėga kraujas. Jis ant A. M. drabužių kraujo taip pat nematė, tačiau lauke ant sniego matė kraujo lašus. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. T. (1 t., b. l. 161–163) nurodė, jog pildant procesinius dokumentus A. M. iš nosies bėgo kraujas, o teisiamajame posėdyje (3 t., b. l. 25–26) patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kadangi tuo metu geriau prisiminė įvykių seką. Liudytojas nurodė, kad A. M. tikriausiai bėgo kraujas iš šnervių, nes jiems esant tarnybiniame automobilyje, nukentėjusysis užvertė nosį ir, sukrešėjus kraujui, liudytojas toliau bendravo su A. M.. Kaip matyti iš 2023 m. sausio 1 d. įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., b. l. 21–27) ir 2023 m. sausio 1 d. asmens apžiūros protokolo (1 t., b. l. 66–72), liudytojas A. T. nenurodė, kad įvykio vietoje ar ant paties A. M. yra matyti kraujo pėdsakai. Šios aplinkybės neužfiksuotos „Body“ kamerų vaizdo įrašuose bei 2023 m. sausio 1 d. tarnybiniame pranešime dėl asmens sužalojimo (1 t., b. l. 33–34), tačiau pabrėžtina, kad tai atitinka A. T. parodymus, jog įvykio vietoje kraujo nebuvo. Vis dėlto, kaip matyti iš vaizdo įrašo pavadinimu „2023_0101_143609_018 (1).MOV“ (past. – vaizdo įrašo laikas nuo 00:59 val.), nukentėjusysis A. M., parodęs A. T. įvykio vietą, pasako, kad: „čia kraujo yra“, tačiau pareigūnas „Body“ kamera tos vietos, kurią nurodė nukentėjusysis, neužfiksuoja. Taigi nors negalima neginčijamai teigti, kad visos nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės yra neginčijamai patvirtintos kita baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau matyti, kad dėl tam tikrų momentų, susijusių su dėl smūgio iš nosies tekėjusiu krauju, pasisakė ne tik A. M., tačiau ir kiti proceso metu apklausti asmenys, t. y. liudytojai A. J. ir A. T. Be to, pats nukentėjusysis nurodė, jog jam kraujas iš nosies bėgo iki atvažiuojant pareigūnams ir po to, kas patvirtina A. T. parodymus, kad nukentėjusiajam kraujas iš nosies bėgo jiems esant tarnybiniame automobilyje.
10. Apeliantas A. M. parodymų nepatikimumą grindžia ir tuo, jog nukentėjusysis nevienodai nurodė aplinkybes dėl įvykio metu jam nustatyto neblaivumo laipsnio. Kaip yra matyti iš 2023 m. sausio 1 d. alkotesterio kvito, 2023 m. sausio 1 d. 14.30 val. A. M. buvo nustatytas 0,58 promilių neblaivumas (lengvas girtumo laipsnis). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nenurodė, jog būtų vartojęs alkoholį (1 t., b. l. 47–49, 62–64). 2023 m. birželio 7 d. akistatoje su R. K. nukentėjusysis nurodė, jog įvykio dieną buvo nedaug išgėręs, jam nustatytas girtumas nebuvo tokio laipsnio, kad jis nesuvoktų ką daro ir būtų pats atsitrenkęs į R. K. (2 t., b. l. 91–94). Teisiamajame posėdyje liudytojas paaiškino, kad eidamas pas A. J. jis atsinešė iš namų brendžio, kartu išgėrė, po to grįžo namo ir kažkiek pamiegojęs grįžo pas A. J.. Ten jis buvo gal dvi valandas, išgėrė gal stikliuką. Paaiškino, kad sunku pamatuoti, kiek išgėrė kartu su A. J., gal išgėrė po 3-4 stikliukus (3 t., b. l. 20–24). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nukentėjusiojo parodymai nėra tarpusavyje prieštaringi, kadangi, priešingai nei teigia apeliantas, A. M. neneigė fakto, kad įvykio dieną jis vartojo alkoholį. Nors apeliantas akcentuoja, kad ši aplinkybė gali turėti reikšmės vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog liudytojas A. J. nurodė, jog įvykio metu nukentėjusysis A. M. nebuvo girtas. Be to, peržiūrėjus „Body“ kamerų vaizdo įrašus akivaizdžiai matyti, jog tuo metu, kai nukentėjusiajam nustatytas 0,58 promilių neblaivumas, nukentėjusysis aiškiai ir rišliai bendrauja su policijos pareigūnais, eidamas nesvirduliuoja bei elgiasi adekvačiai, todėl nėra pagrindo nesutikti su nukentėjusiojo teiginiais, jog nagrinėjamo įvykio metu jis suprato R. K. bei savo paties veiksmų prasmę ir galėjo tinkamai juos įvertinti. Dėl šių aplinkybių nėra sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog A. M. nurodytos aplinkybės dėl alkoholio vartojimo sudaro neginčijamą pagrindą laikyti nukentėjusiojo parodymus nepatikimais.
11. Nukentėjusiojo parodymų nepatikimumas grindžiamas ir tuo, jog jis turėjo pagrindą apkalbėti R. K., kadangi tarp šių asmenų yra susiklostę priešiški santykiai. Nors sutiktina su motyvais, jog A. M. šių nuoskaudų neneigė ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje, tačiau įvertinus nukentėjusiojo parodymų nuoseklumą ir jų atitikimą kitų liudytojų parodymams bei kitiems baudžiamosios bylos duomenims, nėra pagrindo sutikti su vertinimu, kad apelianto nurodomos aplinkybės sudaro nekvestionuotiną pagrindą nepasitikėti A. M.. Kaip matyti iš R. K. apklausų (2 t., b. l. 23–25; 3 t., b. l. 18–20), nuteistasis teigė, kad tik šiam užėjus į A. J. namus, nukentėjusysis iš karto elgėsi agresyviai, keikėsi. Šiuos nuteistojo parodymus iš dalies paneigia liudytojo A. J. paaiškinimai, kadangi šis liudytojas nurodė, jog žodinis konfliktas kilo tarp R. K. ir A. M., kadangi abu šie asmenys vienas ant kito šaukė, vadino apgaviku. Taigi nors R. K. teigė, kad jo santykiai su A. M. yra neutralūs, kad jis neturėjęs su nukentėjusiuoju konfliktų ar nesutarimų, tačiau A. J. duoti parodymai patvirtina, kad nuteistojo reakcija pamačiusi A. M. taip pat buvo agresyvaus pobūdžio, kas lėmė tai, jog liudytojas A. J. paprašė abiejų asmenų palikti jo namus. Nors A. M. nurodė, kad tarp jo ir R. K. yra nesutarimų, ką patvirtino ir A. J., ši aplinkybė lemia kritiškesnį nukentėjusiojo parodymų vertinimą, tačiau nesudaro pagrindo atmesti A. M. parodymus kaip akivaizdžiai nepatikimus. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. M. parodymus davė būdamas įspėtas dėl gresiančios baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, taigi nėra pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusysis nesuprato, kad už tyčinį R. K. apkalbėjimą jam gali kilti baudžiamajame įstatyme numatytos pasekmės. Vien tik tai, jog nukentėjusysis nesutaria su nuteistuoju ir galimai turi praeityje likusių nuoskaudų dėl tam tikrų nuteistojo veiksmų, nesant jokių kitų priešišką A. M. nusiteikimą patvirtinančių duomenų, nėra pagrindas nepasitikėti nukentėjusiojo parodymais.
12. Tai, jog R. K. veikė tyčia pagrindžia ir A. J. parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu A. J. paaiškino, kad po įvykio kalbėjo su R. K., kuris paaiškino, jog A. M. pradėjo „šokinėti“ prieš jį, buvo priėjęs pernelyg arti, todėl R. K. vieną kartą jam smogė (1 t., b. l. 153–155). Teisiamajame posėdyje liudytojas nurodė, jog paklausus R. K. apie šį įvykį, nuteistasis paaiškino, kad: „Adolis labai arti pakišo savo „snukį“, tai ir trenkiau“ (3 t., b. l. 24–25). Nagrinėjamu atveju nenustatyta duomenų, kurie leistų manyti, kad A. J. turi kokią nors priežastį apkalbėti nuteistąjį ar siekti kaip kitaip jam pakenkti, kadangi, kaip nurodė pats A. J., jis santykius iki dabar palaiko tiek su nukentėjusiuoju, tiek su nuteistuoju. Priežastys, kurias dėl suduoto smūgio nurodė nuteistasis liudytojui, patvirtina jo tyčią sukelti nukentėjusiajam skausmą bei tai, kad R. K. aiškiai suvokė savo veiksmų esmę bei norėjo taip veikti. Dėl to sutiktina su išvada, jog aptariamą nusikalstamą veiką R. K. padarė tiesiogine tyčia.
13. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, jog A. M. neatvykimas į teisiamąjį posėdį akivaizdžiai rodo nukentėjusiojo elgesio keistumą ar leidžia daryti tam tikras išvadas dėl jo parodymų nepatikimumo. Apeliaciniame skunde yra keliamos įvairios versijos tačiau jos nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenimis ir yra iš esmės tik apelianto keliamos prielaidos bei spėlionės dėl A. M. santykių su nuteistuoju. Joks teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis, o nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sieti A. M. elgesį su jo parodymų patikimumu, nesant jokių kitų duomenų, galinčių objektyviai pagrįsti aplinkybę, jog A. M. nenorėjo duotų parodymų ar bijojo būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už sąžiningą suklydimą duodant parodymus bei aiškinantis įvykio aplinkybes.
14. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. nuosprendis yra teisingas ir pagrįstas, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė ir pagrįstai bei teisėtai pripažino R. K. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Dėl procesinių išlaidų atlyginimo
15. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma R. K. priteisti proceso išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Iš 2024 m. vasario 19 d. rašto yra matyti, kad nurodytai datai R. K. faktiškai patyrė 500 Eur išlaidų advokato teiktoms paslaugoms apmokėti. Šią aplinkybę patvirtina pateiktas 2024 m. sausio 26 d. patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą Nr. RI212899277 RO1345984649.
16. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas visiškai, o baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta būtent nuteistojo gynėjo iniciatyva. Dėl nurodytų priežasčių prašymas dėl procesinių išlaidų atlyginimo yra atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo R. K. gynėjo advokato Petro Ragausko apeliacinį skundą atmesti.
Netenkinti nuteistojo R. K. gynėjo advokato Petro Ragausko prašymo dėl 500 Eur proceso išlaidų priteisimo už suteiktas advokato teisines paslaugas.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.