Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis, kuria nuteistojo M. R. apeliacinis skundas atmestas, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. birželio 6 d. nuosprendis pakeistas – priteista iš M. R., E. K., E. J. ir A. U. po 255,50 Lt Valstybinei ligonių kasai už nukentėjusiojo E. Č. gydymą stacionare. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti E. K. ir E. J., jie kasacine tvarka nesiskundžia.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad kartu su E. K., E. J. ir A. U. 2004 m. rugpjūčio 17 d., apie 23.00 val., Šiaulių m., Dainų g. 7 esančiame Beržyno pagrindinės mokyklos stadione panaudojo fizinį smurtą prieš K. Š. ir E. Č. – M. R. sudavė E. Č. ne mažiau kaip devynis smūgius į įvairias kūno vietas, taip padarė nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį, galvos smegenų sukrėtimą, nubrozdinimus veide ir kairiajame momenyje, kraujosruvas abiejų vokų vokuose, nosies nugarėlėje ir lūpose, t. y. nesunkų sveikatos sutrikdymą; A. U. sudavė vieną smūgį koja K. Š., šiam nugriuvus E. J. sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam, A. U. rankomis ir kojomis – ne mažiau kaip septynis, E. K. spyrė ne mažiau kaip penkis kartus į įvairias kūno vietas, taip panaudoję prieš nukentėjusiuosius smurtą iš K. Š. pagrobė 65 Lt vertės turtą, iš E. Č. – 381 Lt vertės turtą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo M. R. kasacinis skundas atmestinas.

Nuteistojo M. R. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadaryta.

Dėl BK 180 straipsnio 1 dalies taikymo ir BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi

Kasatorius ginčija dalyvavimą apiplėšiant K. Š. ir E. Č., teigia, kad susitarimo su E. K., E. J. ir A. U. apiplėšti nukentėjusiuosius nebuvo, nurodo, kad konfliktas kilo dėl blogo nukentėjusiųjų elgesio su merginomis, pripažįsta tik sumušęs E. Č. Šie kasatoriaus teiginiai, taip pat jo iškelta versija dėl konflikto su nukentėjusiaisiais priežasties paneigta ikiteisminio tyrimo surinktais ir abiejų instancijų teismuose patikrintais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad M. R., veikdamas bendrininkų grupe su E. K., E. J. ir A. U., panaudojo prieš nukentėjusiuosius K. Š. ir E. Č. fizinį smurtą ir pagrobė jiems priklausantį turtą. Kasatoriaus kaltę patvirtinantys įrodymai buvo ištirti pirmosios instancijos teismo posėdyje, patikrinti ir įvertinti tinkamai, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimų. Išvada, jog kasatorius dalyvavo apiplėšiant nukentėjusiuosius pagrįsta ne tik nukentėjusiojo E. Č. ir K. Š. parodymais, bet ir kitų nusikaltimo bendrininkų E. K. ir A. U. šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nuteistojo E. K. su kasatoriumi akistatos, asmens parodymų atpažinti, poėmio ir daiktų apžiūros, įvykio vietos apžiūros, nusikaltimo bendrininkų A. U. ir E. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolų duomenimis, bei teismo medicinos specialisto pateiktomis išvadomis.

Įvertinęs šių įrodymų visetą pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė apie susitarimo tarp M. R., E. K., E. J. ir A. U. užvaldyti nukentėjusiųjų turtą, išprovokavus muštynes, buvimą. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiesiems bevartojant alkoholinius gėrimus stadione, prie jų priėjo merginos ir klausė, kiek valandų. Joms nuėjus, iš karto atėjo du vaikinai, kurie pradėjo priekaištauti dėl neva netinkamo elgesio su merginomis. Vienam iš jų sušvilpus atbėgo kiti vaikinai, kilo muštynės, kurių metu buvo pagrobtas nukentėjusiųjų turtas. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. apklausiamas kaip įtariamasis nurodė, kad apiplėšti nukentėjusiuosius pasiūlė M. R., kai pamatė, kad vienas iš jų, atsakydamas į merginų klausimą, kiek valandų, turi mobilųjį telefoną. Buvo sutarta, kad M. R. aiškinsis su nukentėjusiaisiais ir kad jie atbėgs, kai jis sušvilps. A. U. apklaustas kaip įtariamasis taip pat nurodė, kad nusikaltimą padaryti pasiūlė M. R., kuris pasiuntė merginas, tikslu išprovokuoti muštynes. Pagal E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad M. R. sušvilpus, E. K., A. U. ir E. J. iš karto atbėgo į pagalbą ir pradėjo naudoti smurtą prieš K. Š., iš jo atėmė piniginę. E. J. ją patikrino, rado 1,20 Lt ir banko kortelę. M. R. mušė E. Č. ir ištraukė iš nukentėjusiojo kišenės juodą piniginę. M. R. pasakė, kad piniginėje rado 2 Lt ir dvi banko korteles be „Pin“ kodų, sakė, kad piniginę išmetė, po to padavė E. K. kepurę. A. U. dar kartą buvo nubėgęs apieškoti gulinčio nukentėjusiojo kišenes, tikėdamasis rasti mobilųjį telefoną. Teismas, sugretinęs šiuos parodymus su parodymais nukentėjusiųjų E. Č. ir K. Š., teisingai sprendė, kad nukentėjusiųjų turto užvaldymas padarytas bendrininkų grupe. Iš šios situacijos matyti, jog kasatorius su E. K., A. U. ir E. J. veikė bendrais, tarpusavyje suderintais veiksmais, siekdami vieningo tikslo – užvaldyti svetimą turtą. BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Ikiteisminio tyrimo metu E. K. ir A. U. pripažino, kad ėjo prie nukentėjusiųjų, turėdami tikslą panaudoti smurtą ir pagrobti svetimą turtą. Kaip matyti, nusikaltimas įvykdytas bendromis pastangomis, kiekvienam iš jų suvokiant, kad dalyvauja bendrai darant nusikaltimą ir padedant vienas kitam. Todėl teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog minėtas nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe, teisinga.

Pagal anksčiau aptartų įrodymų kontekstą buvo patikrinti ir liudytojų K. S. ir D. M. parodymai. Įvertinęs šių liudytojų parodymus teismas padarė išvadą, kad jie prieštarauja byloje surinktiems duomenims, yra melagingi, todėl sprendė, kad jais vadovautis negalima. Toks teismo sprendimas teisingas.

Dėl BK 54 straipsnio, 56 straipsnio 1 dalies, 61 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriaus teiginys, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas jam gerokai griežtesnę bausmę nei E. K. ir E. J., pažeidė teisingumo principą, nepagrįstas.

BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, skirdamas bausmę, turi įvertinti lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinkti švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Bylos duomenimis, M. R. anksčiau teistas šešiais nuosprendžiais už tyčinius savanaudiškus nusikaltimus. Šį tyčinį nusikaltimą kasatorius padarė neišnykus teistumui. Todėl teismas, konstatavęs nusikaltimų recidyvą (BK 27 straipsnio 1 dalis), pagrįstai sprendė, kad M. R. yra recidyvistas. Pagal BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Esant tokioms aplinkybėms teismas, parinkdamas nuteistajam M. R. tokios rūšies bausmę, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį (pagal BK 11 straipsnį priskiriamas prie apysunkių), į tai, kad nenustatyta kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe ir apsvaigus nuo alkoholio), į jo asmenybę apibūdinančius duomenis (anksčiau teistas ir pasitaisyti pastangų nerodo), paskyrė trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, nedaug viršijančią šio straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas, atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą ir paskyręs trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, BK 54, 56 ir 61 straipsnių reikalavimų nepažeidė ir ją švelninti nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, paskirdamas bausmes: M. R. laisvės atėmimą trejiems metams šešiems mėnesiams, nusikaltimo bendrininkams E. K. ir E. J. – kiekvienam po 30 parų arešto, o A. U. – auklėjamojo pobūdžio priemonę įspėjimą (93 straipsnio 2 dalis, 82 straipsnio 1 dalies 1 punktas), bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Bausmės individualizuotos, atsižvelgta, kad E. K., E. J. ir A. U. nusikaltimą padarė būdami nepilnamečiai, anksčiau neteisti, taip pat įvertintas kiekvieno asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdis (58 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo M. R. apeliacinį skundą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, motyvuotai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos nutarties keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. R. kasacinį skundą atmesti.