Kauno apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Krum“ ieškinį atsakovui Š. I. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies

Bylos duomenimis, Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartimi UAB „Krum“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2013 m. kovo 1 d. Bankroto administratorius, patikrinęs įmonės sandorius, 2013 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į bankroto bylą iškėlusį teismą prašydamas panaikinti įmonės (ieškovės) ir jos vadovo (atsakovo) atliktus vienarūšius priešpriešinių reikalavimų įskaitymus (sandorius), kurių vertė 188 368,30 Lt (168 368,30 Lt pinigų suma, ieškovės gauta iš trečiosios šalies (ieškovės skolininko) UAB „Kituva“ per laikotarpį nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. vasario 5 d., ir 20 000 Lt pinigų suma, ieškovės gauta iš atsakovo kaip paskola įmonei). Ieškovės reikalavimas buvo grindžiamas CK 1.80, 6.66, 6.130-131 straipsnių pagrindu.

Dėl įskaitymo sąvokos ir reikšmės

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius (CK 6.2 straipsnis). Vienas iš įstatyme nustatytų prievolės pasibaigimo pagrindų yra įskaitymas (CK 6.130 straipsnis). Įskaitymas yra vienašalis sandoris, kuriam pakanka vienos šalies valios išreiškimo, t. y. pareiškimo apie įskaitymą pranešimo kitai prievolės šaliai. Įskaitymo sukeliami teisiniai padariniai – šalis siejusios prievolės (visos ar dalies) pasibaigimas. Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalį prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Taigi, nustatant, ar buvo atliktas įskaitymas, visų pirma prievolės šalis turi sieti abipusės teisės ir pareigos, t. y. kreditorius kartu turi būti ir savo skolininko skolininkas, o skolininkas – kartu ir savo kreditoriaus kreditorius. Antra, šalių reikalavimai, kad juos būtų galima įskaityti, turi būti vienarūšiai. Ši sąlyga yra nukreipta ne į prievolės rūšį, bet į objektą. Dėl to, tarp šalių esant skirtingų rūšių prievolėms, iš jų atsirandantys piniginiai reikalavimai gali būti įskaitomi. Trečia, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. reikalavimai turi būti nukreipti viena kitai, o ne trečiajam asmeniui ir visiškai ar iš dalies padengti vienas kitą. Ketvirta, prievolės abiejų šalių reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010; kt.). Tam, kad įvyktų įskaitymas, t. y. atitinkama prievolė ar jos dalis baigtųsi, įskaitymą atliekanti prievolės šalis apie įskaitymą privalo pranešti kitai prievolės šaliai (CK 6.131 str. 1 d.). Tik pranešus apie tai, kad prievolės šalis įskaitė prievolės šalių vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, įvyksta įskaitymas ir įskaitymo institutu pasinaudojusios prievolės šalies turėta prievolė (ar jos dalis) kitai šaliai pripažįstama pasibaigusia.

Bylos medžiaga nenustatyta, kad ginčo šalis, išskyrus 20 000 Lt sumą, siejo prievoliniai teisiniai santykiai, ieškovė nebuvo atsakovo kreditorė, o atsakovas - ieškovės kreditorius, šalys viena kitos atžvilgiu neturėjo ir kitų priešpriešinių reikalavimų. Remiantis paminėtu teisiniu prievolės ir įskaitymo, kaip prievolės pasibaigimo pagrindo, reglamentavimu, teismas atmeta kaip teisiškai nepagrįstus ieškovės argumentus, jog tarp šalių susiklostė vienarūšiai prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindu jos būtų įgiję teisę atlikti ar atliko veiksmus, numatytus CK 6.131 straipsnyje. Todėl ieškovės reikalavimas panaikinti įskaitymo sandorius, kurių šalys nėra sudariusios, yra nepagrįstas.

Dėl sandorių negaliojimo pagrindų (CK 1.80, 6.66 straipsniai)

Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje įtvirtinto actio Pauliana instituto paskirtis yra apsaugoti kreditorių ne tik nuo tokių skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas, bet ir nuo kitokių veiksmų, kuriais pažeidžiamos kreditoriaus teisės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2006). Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Iš ieškovės procesinių dokumentų ir ieškovės atstovės pozicijos teisminio bylos nagrinėjimo metu matyti, kad paminėtu teisiniu pagrindu ieškovė neginčija įmonės (skolininko) sudarytų sandorių su trečiaisiais asmenimis, nurodytais įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose (t. 1, b. l. 25-28), šie asmenys nėra nagrinėjamos bylos dalyviai, todėl nėra teisinio pagrindo išvadai, kad skolininkas (UAB „Krum“) ir tretieji asmenys, kaip sutarčių šalys, atliko neteisėtus veiksmus arba kad jų veiksmuose yra kaltė. Ieškovės reikalavimo pagrįstumas CK 6.66 straipsnio pagrindu gali būti tikrinamas tik įmonės 2013 m. vasario 28 d. atsakovui išmokėtos (sugrąžintos paskolos) 20 000 Lt sumos apimtyje. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovas – tai buvęs įmonės vadovas (direktorius). Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, įmonė įgytas civilines teises įgyvendina per savo vadovą, kurio kompetenciją ir funkcijas nustato atitinkamos teisinės formos juridinius asmenis reglamentuojantys įstatymai ir juridinio asmens steigimo dokumentai (CK 2.81 straipsnio 1 dalis, 2.82 straipsnio 1 dalis). Taigi įmonės lėšos, išmokėtos jo vadovui ūkinėms – finansinėms operacijoms atlikti, priešingai nei mano ieškovė (bankroto administratorius), nėra sandoriai ir tokios operacijos negali būti ginčijamos įstatymuose numatytais sandorių negaliojimo pagrindais. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. Iš paminėtos teisės normos seka, kad įmonės vadovui netinkamai atlikus savo pareigas, jam gali būti taikoma deliktinė atsakomybė, kadangi įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Taigi įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė iš esmės skiriasi nuo pačios įmonės atsakomybės prieš jos kreditorius už įmonės prievolių nevykdymą ar netinkamą vykdymą.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad bankroto byla ieškovei inicijuota 2013 m. sausio 10 d. (t. 1, b. l. 133-135). Kauno apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. nutartyje iškelti UAB „Krum“ bankroto bylą konstatuota, kad, pasak įmonės vadovo (atsakovo), įmonė savo veiklą visiškai sustabdė nuo 2012 m. rugsėjo mėn. Teismo surinktais duomenimis, 2012 metais įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams siekė 995 850 Lt, ilgalaikio turto bendrovė neturėjo, balansinė turto vertė sudarė 788 543 Lt. Šių ir kitų įmonės finansinių rodiklių pagrindu teismas sprendė, kad įmonė yra nemoki (t. 1, b. l. 14-16). Minėta, kad atsakovas 2013 m. sausio 21 d. suteikė įmonei 20 000 Lt dydžio paskolą, kurią įmonė grąžino 2013 m. vasario 28 d. (išrašas iš finansinės apyskaitos, t. 1, b. l. 28, 29). Taigi paskola atsakovui grąžinta po to, kai bendrovei buvo iškelta bankroto byla, galiojant įmonės viso turto areštui (t. 1, b. l. 30-34). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog laikinosios apsaugos priemonės pobūdis – drausti atlikti tam tikrus veiksmus, t. y. nedalyvauti sudarant sandorius, nesudaryti sutarčių ir panašaus pobūdžio – yra įsakmus (CPK 145 str. 1 d. 6 p.), todėl vertinamas kaip imperatyvus. Jis nustatytas viešosios teisės normų – civilinio proceso įstatymo – ir įtvirtintas privalomu vykdyti teismo procesiniu dokumentu – nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Sandoris, kuris yra sudarytas pažeidžiant tokį teismo nutartimi nustatytą draudimą, kaip prieštaraujantis viešajai tvarkai yra niekinis ir negalioja (CK 1.81 str. 1 d.). Tokiam sandorio kvalifikavimui nedaro įtakos vėlesni teismo sprendimai, t. y. ar buvo patenkinti byloje ieškinio reikalavimai, dėl kurių buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ar pažeisto draudimo laikinumo pobūdis. Teismas, nagrinėjantis asmens reikalavimą, susijusį su laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimu (CK 1.78 str. 4 d., CPK 5 str.), nustatęs šį viešosios tvarkos pažeidimo faktą, tokį sandorį vertina niekiniu ir ex officio sprendžia dėl niekinio sandorio padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2011).

Taigi piniginių lėšų išmokėjimas tiek atsakovui, tiek atsakovo, kaip įmonės vadovo, nuo 2012 m. lapkričio 6 d. (pirmojo turto arešto įregistravimo areštų aktų registre diena) vykdyti mokėjimai tretiesiems asmenims Turto areštų aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalies ir CPK 675 straipsnio 1 dalies prasme buvo negalimi, prieštaravo imperatyvioms įstatymų nuostatoms, draudžiančioms disponuoti turtu, kai nustatomi nuosavybės teisių apribojimai. Todėl ieškovės reikalavimas pripažinti tokius mokėjimus (atsakovo veiksmus) CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu neteisėtais laikytinas pagrįstu. Pripažinus sandorį niekiniu savarankišku CK pirmosios knygos ketvirtame skyriuje įtvirtintu pagrindu, actio Pauliana institutas netaikytinas, todėl teismas dėl šio ieškovės nurodyto sandorio negaliojimo teisinio pagrindo plačiau nepasisako.

Minėta, kad įmonės administracijos vadovo civilinė atsakomybė grindžiama jo specialiųjų ar fiduciarinių pareigų pažeidimu. Nors ieškovė nesuformulavo atskiro reikalavimo dėl atsakovo civilinės atsakomybės, tačiau faktiniu ieškinio pagrindu nurodė ir aplinkybes, kad atsakovas (jo vadovaujama įmonė) vykdė atsiskaitymus tiek su pačiu atsakovu, tiek su kitais trečiaisiais asmenimis pažeisdami įmonei taikytus disponavimo turtu apribojimus (areštus). Pripažinus tokius mokėjimus CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu niekiniais ir negaliojančiais, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo, kaip įmonės vadovo, to pasėkoje patirtus nuostolius pagrįstas ir tenkintinas iš dalies, priteisiant iš atsakovo 139 247,18 Lt nuostolius, paskaičiuotinus už įmonės atliktus mokėjimus kitiems asmenims per laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 6 d. iki 2013 m. vasario 28 d. (t. 1, b. l. 27-29).

Tam, kad būtų galima taikyti atsakovo, kaip įmonės administracijos vadovo, civilinę atsakomybę kitoms ieškovės reikalaujamoms priteisti sumoms, atsiradusioms iki 2012 m. lapkričio 6 d. (įmonės turtui taikyto arešto pradžia), būtina savarankiškai nustatyti atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Ieškovas šiuo teisiniu pagrindu nei pradinio, nei patikslinto ieškinio negrindė, atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų neįrodinėjo, todėl teismas neturi teisinio pagrindo išeiti už ieškinio ribų ir vadovaudamasis aptartais argumentais ieškovės ieškinį tenkina iš dalies (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro 73,92 proc. Ieškinį patenkinus iš dalies, iš atsakovo valstybei priteistina 3523,76 Lt žyminio mokesčio (ieškinys turėjo būti apmokėtas 4767 Lt žyminiu mokesčiu, nuo kurio ieškovė atleista įstatymu (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas)) ir 14,84 Lt teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš atsakovo Š. I., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei BUAB „Krum“, į. k. 301300719, 139 247,18 Lt (vieną šimtą trisdešimt devynis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt septynis litus 18 ct) žalos atlyginimo ir 3538,60 Lt (tris tūkstančius penkis šimtus trisdešimt aštuonis litus 60 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Kitoje reikalavimų dalyje ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.