Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui S. J. J., jo atstovei pagal įgaliojimą D. J., atstovei pagal pavedimą advokatei Ritai Roščenkovienei,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo S. J. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Pakruojo rajono savivaldybei, V. D. Š., L. K., R. V., P. B. G., O. I. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Teismas, galutinai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės bylai, pagal vidinį savo įsitikinimą konstatuoja, kad pareiškėjo S. J. J. pareiškimas neįrodytas, todėl netenkintinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Kasacinis teismas išaiškino, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki terminų, nustatytų CK 4.68 straipsnio 1 dalyje suėjimo, o prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Teismui šias sąlygas konstatavus, valdymo teisė transformuojasi į nuosavybės teisę, t. y. pareiškėjas įgyja nuosavybės teisę į daiktą nuo teismo sprendime nurodytos įgyjamosios senaties termino suėjimo dienos ir gali ją įregistruoti viešame registre. Taigi šiuo atveju teisminio nagrinėjimo dalykas yra CK 4.58-4.71 straipsniuose nustatytų aplinkybių, patvirtinančių valdymo teisėtumą, sąžiningumą, atvirumą ir nepertraukiamumą, konstatavimas ir nuosavybės teisės įgijimo fakto pripažinimas, o nuosavybės teisės įgijimo faktas pagal įgyjamąją senatį taikomas tik esant šioms sąlygoms: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) yra visos CK 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos: a) daikto valdymas yra prasidėjęs sąžiningai; b) daiktas nėra įregistruotas kito asmens vardu; c) visą valdymo laikotarpį daiktas buvo valdomas teisėtai, sąžiningai, atvirai ir nepertraukiamai; d) daiktas visą valdymo laikotarpį buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą; e) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. C. v. VĮ Registrų centro Utenos filialas, bylos Nr. 3K-3-379/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB “Stoties turgus” v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; ir kt.).

Kasacinis teismas, aiškindamas įgyjamosios senaties taikymo sąlygas, taip pat yra išaiškinęs, kad pagal CK nustatytą reglamentavimą nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimas įgyjamąja senatimi konstatuojamas esant šių sąlygų visetui: 1) asmuo nėra daikto savininkas, bet valdo jį kaip savą, t. y. sąžiningai įgijęs (užvaldęs) daiktą, valdo jį kaip nuosavą, nemanydamas, kad daikto savininkas yra kažkas kitas (CK 4.22, 4.68 straipsniai). Daikto valdymas kitu pagrindu, pvz., pagal nuomos sutartį, neatitinka nurodytos įstatymo sąlygos; 2) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo. Tai reiškia, kad užvaldydamas daiktą asmuo turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, ir per visą daikto valdymo laiką asmuo neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių būtų (CK 4.68, 4.70 straipsniai); 3) asmuo valdo daiktą teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai. Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas. Antai pagal CK 4.69 straipsnio 2 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, todėl asmuo negali tokio daikto teisėtai valdyti kaip savo; 4) daikto atviras valdymas (CK 4.68 straipsnis). Ši sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 5) nepertraukiamas daikto valdymas ne mažiau kaip dešimt metų (CK 4.68, 4.71 straipsniai). Asmuo, kuris sąžiningai įgijo (užvaldė) daiktą, bet nėra jo savininkas, yra netitulinis daikto valdytojas, jo teisės neginamos, jas užginčijus daikto savininkui ar kitiems asmenims, turintiems daikto valdymo teisę pagal įstatymus ar sutartį. Dėl to daikto valdymo terminas nutrūksta pareiškus teisėtą reikalavimą (ieškinį) dėl daikto grąžinimo ar daiktą valdančiam asmeniui pačiam pripažinus kito asmens teisę į jį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.M. ir kt., V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004;2006 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB “Stoties turgus” v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-586/2006 ir kt.).

Šiuo nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėjui nepavyko įrodyti, jog egzistuoja visos sąlygos reikalingos nustatyti, kad jis pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), įgijo nuosavybėn įgyjamosios senaties pagrindu.

Visų pirma, akivaizdu, kad pareiškėjas S. J. J. nelaikė savęs pilnateisiu minėtų pastatų savininku. Teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu nurodė, kad jam namą gyvenimui suteikė (duomenys neskelbtini) kolūkis. Nors dokumentų, neginčijamai įrodančių, kad minėti pastatai priklausė minėtam kolūkiui, o po pertvarkos – (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, teismui ir nebuvo pateikta, o teisme liudiję asmenys negalėjo prisiminti ar minėtas namas tikrai priklausė minėtam kolūkiui ir vėliau bendrovei, tačiau iš teismui pateiktų 1993 metų (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pagrindinių priemonių perkainojimo apyrašo bei (duomenys neskelbtini) kaimo namų ūkio knygos Nr. 3 ir 1991 - 1996 metų ūkinės knygos ((duomenys neskelbtini) kaimas) matyti, kad sodyba, kurioje gyveno pareiškėjo S. J. J. šeima, buvo laikoma kolūkio (nenurodyta kokio) butu, o vėliau (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės gyvenamuoju namu (V.). Iki 1991 m. liepos 25 d. pagrindiniu įrodymu, patvirtinančiu nuosavybės teisę į pastatus kaimo vietovėje, buvo ūkinių knygų įrašai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika patvirtina, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės į pastatus įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. J. D. v. I. K., bylos Nr. 3K-3-370/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. v. J. Č. ir H. M., bylos Nr. 3K-3-244/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. K v. O. K. ir kl., bylos Nr. 3K-3- 413/2003).

Be to, faktą, kad pareiškėjas savęs nelaikė minėtų pastatų teisėtu savininku liudija ir tos aplinkybės, kad, kaip nurodė pats pareiškėjas teismo posėdžio metu, jog sužinojęs, kad namas be dokumentų, jis važiavo pas buvusio savininko A. V. įpėdines. Šias įpėdines jis nurodė, kaip V. seses, t. y., nurodė, kad lankėsi pas V. Š., kuri gyvena (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) – pas B., kuri nežino, ar dar gyva, taip pat nurodė, kad lankėsi (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, jog minėtos įpėdinės leido jo šeimai gyventi šioje sodyboje. Paklausus pareiškėjo, kodėl jis kreipėsi į minėtus asmenis, jis nurodė, kad namas buvęs tų asmenų, būtent, V. ir jų giminių, bei vadinasi „V.“.

Esant nustatytoms aplinkybėms akivaizdu, kad pareiškėjas S. J. J. gyveno jam kolūkio (bendrovės) suteiktose patalpose ir vien tik faktinis naudojimasis namu ir tai, kad teismui apie iškeltą bylą paskelbus specialiame interneto tinklalapyje, neatsirado per nustatytą terminą jokių suinteresuotų asmenų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas atvirai valdė daiktą (namą) kaip savą, kad yra sąžiningas valdytojas ir įgijo namą nuosavybėn įgyjamąja senatimi. Pareiškėjas gyveno name, kuris, pagal namų ūkio knygų duomenis įvardintas, kaip kolūkio butas (duomenys neskelbtini) kaime. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą nebuvo ir nėra įregistruotos, tačiau byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad gyvenamąjį namą valdė kolūkis, o po jo reorganizacijos – (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė, kuri turėjo daugiau teisių nei pareiškėjas.

Teismas šioje byloje visiškai nevertina, kiek teisių į šią sodybą turi suinteresuoti asmenys – A. V. vaikaičiai, tačiau iš bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusių aplinkybių nustatyta, kad ši sodyba iki nacionalizavimo buvo A. V. nuosavybė.

Pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, viena iš sąlygų siekiant įgyti daiktą nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį, tai, kad asmuo tą daiktą turi valdyti teisėtai (CK 4.23, 4.68 straipsniai). Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Nagrinėjamu atveju teismas pastebi, kad buvo nurodyti, net keli variantai, kaip pareiškėjas įgijo minėtus pastatus. Visų pirma pareiškime buvo nurodyta, kad jis minėtus pastatus – namą su priklausiniais įsigijo už pajus. Vėliau pareiškėjo advokatė teismo posėdžio metu nurodė, kad minėtas namas buvo įtrauktas į privatizuojamų namų sąrašus, už jį pareiškėjas sumokėjo 2000 litų, tačiau neišsaugojo tai liudijančio dokumento.

Teismas šiuo atveju vadovaujasi paties pareiškėjo paaiškinimais teismo posėdžio metu, iš kurių matyti, jog buvusios visiškai priešingos aplinkybės nei nurodyta pareiškime bei nurodė pareiškėjo advokatė. Įrodymų, jog namas būtų buvęs įrašytas į parduodamų namų sąrašą, teismui nepateikta. Tai pat nepateikta jokių duomenų, kad pastatai buvo parduoti pareiškėjui už pajus. Be to, ir pats pareiškėjas nurodė, jog už pajus gavo pusę tvarko (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo išskaičiuotas 1000, tačiau nepamena kokia valiuta – litais, talonais ar rubliais, už pusę namo. Pirmininko, kuris nuskaičiavo pinigus, pavardės jis nepamena, jokių dokumentų, patvirtinančių sumokėjimo faktą – negavo.

Iš viso to, kas nustatyta ir išdėstyta, atmestina aplinkybė, kad pareiškėjas namą įsigijo už pajus. Įrodymų, kad pareiškėjas tikrai būtų sumokėjęs pinigus, taip pat nėra. Be to, atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, jog pareiškėjas siekia įgyti nuosavybės teises į visus pastatus – namą bei jo priklausinius, nors pats teismo posėdžio metu nurodė, jog mokėjo tik už pusę namo.

Taip pat šiuo atveju būtina paminėti ir daikto valdymo nepertraukiamumo principą. Pats pareiškėjas S. J. J. nurodė, kad name nebegyvena nuo savo žmonos mirties. Tą aplinkybę patvirtino ir kiti teismo posėdyje dalyvavę liudytojai. Pareiškėjas nurodė, kad name liko gyventi jo sūnus, kuris prižiūri, kad niekas neišdaužytų namo langų, šienauja žolę. Liudytojas V. J., nurodė, kad yra pareiškėjo sūnus ir gyvena tame name.

Tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į suinteresuoto asmens V. D. Š. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jog pareiškėjas po jo žmonos mirties buvo atvykęs pas ją ir nurodė, kad išsikrausto iš namo ir ši galinti su namu daryti ką norinti. Šis suinteresuotas asmuo parodė, kad po to nuvyko ir pamatė, kad sodyba apleista, todėl išvalė namą, išpjovė aplink namą augusius šabakštynus, sutvarkė pečių bei leido šiuo namu naudotis medžiotojų būreliui.

Visiškai tapačias aplinkybes, kaip ir V. D. Š., savo atsiliepime nurodė ir suinteresuotas asmuo L. K., kuri nurodė, kad J. šeima minėtoje sodyboje negyveno jau 5 ar 6 metus. Jog tiek pastatai, tiek aplinka buvo visiškai apleisti ir netgi suniokoti.

Kadangi tiek V. D. Š., tiek L. K. šioje byloje turi teisinį suinteresuotumą, teismas besąlygiškai vadovautis vien jų paaiškinimais negali, tačiau šiuo atveju yra labai reikšmingi liudytojo S. P. parodymai, kurie patvirtina minėtų suinteresuotų asmenų paaiškinimus. Minėtas liudytojas parodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini) kaime ir šalia tos sodybos eina pasivaikščioti. S. P. parodė, kad šioje sodyboje yra įsikūręs medžiotojų būrelis, kas atitinka V. D. Š. parodymus. Taip pat atkreiptinas dėmesys į jo žodžius, kad gal ir gerai, kad medžiotojų būrelis įsikūrė, nes prieš tai buvo išdaužyti langai, kas patvirtina, kad sodyba buvo apleista ir neprižiūrima.

Teismui buvo pateikta pareiškėjo įgaliotos atstovės D. J. 2020 m. sausio 23 d., pareiškimas ePolicija.lt. Iš pareiškimo turinio matyti, kad pareiškėjo įgaliotinė teismo posėdžio metu sužinojo, jog suinteresuotas asmuo V. D. Š. ant minimos sodybos namo durų yra pakabinusi spyną, t. y., užgrobė jų namus. Teismas šiuo atveju atkreipia dėmesį į tariamai neteisėto veiksmo trukmę – nuo 2019 m. rugsėjo 12 d. iki 2020 m. sausio 14 d., t. y. 4 mėnesiai. Pagal tai galima spręsti, kad pareiškėjas ir jo šeima minėtoje sodyboje nesilankė mažiausiai 4 mėnesius, kas dar kartą liudija, jog pareiškėjas buvo apleidęs sodybą, į kurią dabar siekia įgyti įgyjamąja senatimi nuosavybės teises, t. y., joje negyveno nei jis, nei jo šeimos nariai, ir šios aplinkybės dar kartą patvirtina faktą, kad pareiškėjas nelaikė savęs teisėtu namo savininku.

Liudytojų apklaustų teisme parodymais, išskyrus liudytojo S. P. parodymus, teismas nesiremia, kadangi jie neišsamūs ir nekonkretūs, kadangi nė vienas liudytojas nenurodė, kokiu pagrindu apsigyveno S. J. J. gyvenamajame name (duomenys neskelbtini) kaime, nuo kada ir kiek laiko gyveno, kieno nuosavybė po V. tas namas buvo ir kaip buvo prižiūrimas. Liudytojais teisme apklaustų, pareiškėjo vaikų, parodymus, kad jie gyvendami sodyboje, ją prižiūrėjo ir kad iki šiol prižiūri, tvarkosi, moka mokesčius už elektrą, šiukšlių išvežimą, teismas vertina kritiškai bei atmeta, kaip suinteresuotų bylos baigtimi asmenų.

Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas sąlygų visetas, kurioms esant būtų galima tenkinti pareiškėjo S. J. J. pareiškimą, todėl jo pareiškimas netenkintinas.

Dėl kitų įstatyme numatytų sąlygų teismas nebepasisako, nes jau nesant vienos, įstatyme nustatytos sąlygos, negalima konstatuoti fakto, jog asmuo įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į daiktą, o šiuo atveju akivaizdu, kad jų nenustatyta net kelios.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.68–4.71 straipsniais ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263-270, 279, 533 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo S. J. J. pareiškimo suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Turto bankui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Pakruojo rajono savivaldybei, V. D. Š., L. K., R. V., P. B. G., O. I. dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmus.