Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-06-15 · Administracinė byla Nr. I-2638-629/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-06-15
Bylos Nr.
I-2638-629/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01242-2018-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Milda Vainienė, Jolita Rasiukevičienė, Arūnas Kaminskas
Atsakovas
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
U. L.
Trečiasis asmuo
Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai
Ignotas Ungaila
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2638-629/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01242-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. birželio 15 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Jolitos Rasiukevičienės ir Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja)

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Ignotui Ungailai,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Eglei Krūminytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo U. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2018 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-283/(15/5-5)4U-318/440-2009 (skunde nurodytas sprendimo Nr. (15-01)(15/5-5)4U-318/440-1009 laikytinas rašymo apsirikimu) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Šengeno vizos Nr. 003455446 atšaukimo Baltarusijos Respublikos piliečiui U. L.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą.

Anot pareiškėjo, skundžiamas Sprendimas yra priimtas netinkamai įvertinus Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-155/2014 turinį bei neatidžiai išanalizavus faktines aplinkybes, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus. Migracijos departamentas Sprendime tiesiog išdėstė faktines aplinkybes, nurašytas iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžio, tendencingai jas iškraipydamas, nenurodydamas visų nuosprendyje nurodytų aplinkybių dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnio taikymo.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su Migracijos departamento argumentu, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai nevertinti kaip ilgalaikiai. Paaiškino, kad pareiškėjas 2017 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 46 straipsnio nuostatas, kai leidimas išduodamas užsieniečiui, kuris priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą arba į doktorantūrą. Pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 18 d. buvo išduota metinė Šengeno viza N. 002441083, po bausmės atlikimo pareiškėjas sugrįžo į studijas Europos humanitarinio universiteto medijos ir komunikacijos fakulteto dienines studijas, 2016 m. rugsėjo 23 d. jam pakartotinai buvo išduota Lietuvos nacionalinė „D“ kategorijos viza Nr. 001342172, kurio galiojimo metu pareiškėjas įgijo žurnalistikos bakalaurą, 2017 m. pareiškėjas įstojo į to paties universiteto magistro studijas, todėl jam jau trečią kartą buvo išduota Lietuvos nacionalinė „D“ kategorijos viza Nr. 003489358. Šių vizų galiojimo metu pareiškėjas mokėsi Europos humanitarinio universiteto dieninėse studijose, o tai reiškia, kad nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. kovo 4 d. (kol galiojo paskutinė išduota viza) pareiškėjas gyveno ir mokėsi Lietuvoje. Nuo 2011 m. gyvendamas Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas išmoko lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją ir kultūrą, šiuo metu mokosi magistro studijose. Savo ateitį pareiškėjas sieja tik su Lietuvos Respublika. Todėl akivaizdu, kad pareiškėjas siekia ne tik sutvirtinti esamus ryšius, bet ir susieti save ir savo ateitį ekonominiu pagrindu su Lietuvos Respublika.

Anot pareiškėjo, prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi turi būti nagrinėjamas ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo dienos, tačiau Migracijos departamentas delsė priimti sprendimą pareiškėjo atžvilgiu. Nepateisinamai ilgas Sprendimo priėmimo terminas (net 6 mėnesiai) leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamento specialistai netinkamai atlieka savo pareigas ir nesilaiko UTPĮ nustatytų terminų.

Teigė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. iki 2018 m., kai dirbo ir mokėsi Lietuvos Respublikoje, nėra padaręs jokio nusikaltimo ar administracinio nusižengimo, kas parodo jo socialinę brandą ir siekį nekartoti jaunystėje padarytų klaidų.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime (b. l. 38–44) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad skundžiamame Sprendime konstatuota, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir ši išvada buvo padaryta įvertinus visus aktualius duomenis ir nustačius, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi nusikalstamas veikas ir baudžiamąjį nusižengimą. Migracijos departamentui nustatyta ne teisė, o pareiga remtis Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išvada išduodant pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. Todėl Migracijos departamentas kreipėsi į Policijos departamentą su paklausimu, ar pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti viešajai tvarkai ar visuomenei ir gavęs atsakymą – pagrįstai juo rėmėsi, priimdamas skundžiamą Sprendimą.

Atsakovas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltas ir nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 199 straipsnio 2 dalį, 259 straipsnio 2 dalį, 260 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjui buvo skirta 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė ir į laisvę pareiškėjas buvo paleistas 2015 m. rugpjūčio 26 d. (buvo kalinamas nuo 2013 m. birželio 26 d.). Įvertinus šias faktines aplinkybes, konstatuota, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei, kadangi nusikalstama veika buvo atlikta organizuotai ir nespontaniškai ar dėl nežinojimo. Nelegaliai gabendamas narkotines, psichotropines ar kitaip psichiką veikiančias medžiagas pareiškėjas sąmoningai bandė tai nuslėpti nuo kompetentingų institucijų, siekdamas iš to pasipelnyti ar turėti naudos. Todėl pareiškėjo keliama grėsmė įvertinta kaip reali. Nors bausmę atliko 2015 m. rugpjūčio 26 d., praėjus tik dviem metams kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Sprendimas priimtas įvertinus pareiškėjo keliamos grėsmės galimybės akivaizdumą: pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko vos prieš du metus, pareiškėjas turi teistumą iki 2023 m. rugpjūčio 26 d., pareiškėjo kaltė yra neginčytinai įrodyta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, atlikta nusikalstama veika, susijusi su disponavimu narkotinėmis medžiagomis. Sprendimas grindžiamas ne bendro pobūdžio spėjimais, bet tikrovėje egzistuojančiomis aplinkybėmis, kurias nulėmė paties pareiškėjo veiksmai, priimtas vadovaujantis ne vien tik Policijos departamento pateikta išvada, kuria nebuvo pagrindo abejoti, bet ir įvertinus pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų ir baudžiamojo nusižengimo pobūdį, mastą, kitas reikšmingas aplinkybes.

Atsakovas taip pat paaiškino, jog įvertinus, kad pareiškėjo padaryti nusikaltimai priskirtini nusikalstamoms veikoms, susijusioms su narkotinėmis medžiagomis, kurių keliamas pavojus ir žala visuomenei bei sveikatai pripažįstama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu, manytina, kad tokių nusikaltimų padarymas yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad pareiškėjo gyvenimas ir buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai.

Atsakovo teigimu, aplinkybės, išdėstytos teismo nuosprendyje, susijusios su bausmės nustatymu, savaime nepaneigia pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai UTPĮ taikymo kontekste, kadangi užsieniečių teisinė padėtis nustatoma vykdant UTPĮ, kitų užsieniečių teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų, o ne Baudžiamojo kodekso nuostatomis. Todėl nagrinėjamu atveju buvo įvertintos ne tik teismo nuosprendyje nustatytos aplinkybės, bet ir įvertinta padarytų nusikalstamų veikų visuma, jų pavojingumas, socialinis kontekstas, itin žalingi padariniai žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei.

Atsakovas taip pat paaiškino, kad buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, tačiau pats pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nenurodė, kad turi ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, nebuvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti pareiškėjo ryšiai ar reikšmingos aplinkybės ir kad jis ketintų ryšius sukurti ateityje. Siekis pradėti studijas negali būti svarbesnis negu visuomenės saugumas.

Motyvuojamoji dalis

Anot atsakovo, vien tai, kad pareiškėjas buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, įrodo, kad pareiškėjas nėra linkęs elgtis teisėtai bei sąžiningai laikytis teisės aktų.

Atsakydamas į pareiškėjo argumentą dėl per ilgo prašymo nagrinėjimo, atsakovas sutiko su šiuo faktu, tačiau nurodė, kad ši aplinkybė negali būti laikoma esminiu pažeidimu, nulėmusiu nepagrįsto Sprendimo priėmimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime (b. l. 33–34) palaikė atsakovo poziciją, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Migracijos departamentui pateikė 2017 m. rugsėjo 18 d. išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ši išvada ir joje esančios aplinkybės nėra ginčijamos, išvada atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl Sprendimas yra teisingas ir teisėtas.

Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas palaikė pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Nurodė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nesivadovavo visomis teismo nuosprendyje nustatytomis aplinkybės, pavyzdžiui ta, kad pareiškėjo atlikta neteisėta veika kitiems asmenims neigiamų pasekmių nesukėlė. Migracijos departamentas atliko tik formalų pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimą. Atsiliepime išdėstyti argumentai dėl pareiškėjo socialinių, ekonominių ir kitų ryšių su Lietuvos Respublika yra prieštaringi, kadangi pareiškėjas ne pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi, jis Lietuvoje gyveno nuo 2011 m. iki 2014 m., o prašyme pateikė atsakymą į klausimą skirtą asmenims, kurie kreipiasi dėl leidimo išdavimo laikinai gyventi pirmą kartą. Todėl Migracijos departamento išvada, padaryta remiantis prašyme pateiktu pareiškėjo atsakymu į klaidingą klausimą, turi būti vertinama kaip nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai nemažėjo, o vis didėjo su kiekvienais metais, kuriuos pareiškėjas praleido mokydamasis Europos humanitariniame universitete ir gyvendamas Lietuvos Respublikoje. Pažymėjo, kad Migracijos departamento atsainų pareiškėjo prašymo vertinimą atskleidžia ir ta aplinkybė, kad atsiliepime nurodyti neteisingi pareiškėjo atstovo rekvizitai.

Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teismo argumentai išdėstyti teismo nuosprendyje, susiję su pareiškėjui paskirta bausme, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Paaiškino, kad pareiškėjo prašymo pateikimo laikotarpiu Migracijos departamente buvo susiklosčiusi ypatinga situacija dėl didelio skaičiaus pateiktų prašymų, todėl pareiškėjo prašymo išnagrinėjimo laikotarpis prailgo. Aplinkybė, kad atsiliepime nurodyti neteisingi pareiškėjo atstovo rekvizitai neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Migracijos departamentas atliko pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimą ir priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilęs dėl atsakovo Migracijos departamento 2018 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (15-01)3I-283/(15/5-5)4U-318/440-2009 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir Šengeno vizos Nr. 003455446 atšaukimo Baltarusijos Respublikos piliečiui U. L.“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas, ketindamas studijuoti mokslo ir studijų institucijoje pagal studijų programą (programas) arba doktorantūroje, Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė 2017 m. rugpjūčio 29 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 45–56) bei Europos humanitarinio universiteto 2017 m. rugpjūčio 21 d. raštą Nr. 78/1-478 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje EHU studentui L. U. pakeitimo“ (b. l. 63), kuriuo prašoma pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2019 m. kovo 31 d., priimtam į Europos humanitarinio universiteto dienines nuosekliąsias studijas nuo 2010 m. spalio 1 d., Europos humanitarinio universiteto 2017 m. rugpjūčio 21 d. pažymą apie mokymąsi Nr. 488-432 (b. l. 64), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas Europos humanitarinio universiteto rektoriaus 2017 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 40-38 yra priimtas į Europos humanitarinio universiteto antrosios pakopos nuolatinių studijų programos „Viešoji politika“ pirmąjį kursą, numatoma baigimo data – 2019 m. kovo 31 d., prašymą, kuriuo pareiškėjo tėvas sutiko siųsti pareiškėjui kas mėnesį piniginę sumą, sudarančią 0,5 minimalaus atlyginimo dydžio (b. l. 65–66, vertimas į lietuvių kalbą – b. l. 67–69), pareiškėjo motinos sąskaitos išrašą (b. l. 70, vertimas į lietuvių kalbą – b. l. 71–72), Baltarusijos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Gomelio apygardos vykdomojo komiteto Vidaus reikalų valdybos Informacijos centro 2017 m. rugpjūčio 16 d. pažymą Nr. 6-7/3445 (b. l. 73, vertimas į lietuvių kalbą – b. l. 74–75), kurioje nurodyta, kad pareiškėjas nėra teistas Baltarusijos Respublikos teritorijoje.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintu Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvi, tvarkos aprašo 77¹ punktu, 2017 m. rugsėjo 6 d. raštu Nr. (15/4-4) 10K-35953 kreipėsi į Policijos departamentą su paklausimu, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamentas 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu Nr. 5-S-8833 „Dėl U. L. grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimo“ (b. l. 87–88) Migracijos departamentui pateikė išvadą (toliau – ir Išvada), kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Migracijos departamentas, įvertinęs tyrimo metu surinktus duomenis, priėmė skundžiamą Sprendimą (b. l. 89–93), kuriuo nuspręsta atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo Sprendimo priėmimo dienos iki 2023 m. rugpjūčio 26 d. ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą), įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi iki 2023 m. kovo 27 d. bei atšaukti daugkartinę Šengeno valstybės vizą Nr. 003455446.

UTPĮ 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui gali būti išduodamas arba keičiamas, jeigu užsienietis: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; 4) Lietuvos Respublikoje turi tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje ketina deklaruoti savo gyvenamąją vietą ir kurios gyvenamasis plotas, tenkantis kiekvienam pilnamečiam asmeniui, deklaravusiam joje gyvenamąją vietą, būtų ne mažesnis kaip 7 kvadratiniai metrai, nuosavybės teise ar naudojasi tokia patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam tinkamą gyvenamąją patalpą, kurioje jis deklaruos savo gyvenamąją vietą ir kuri atitiks nurodytą vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimą, leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu; 5) pateikia išvykų ir gyvenimo užsienio valstybėse sąrašą; 6) pateikia išsamią informaciją apie save, ryšius (buvusius ir (ar) esamus) su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis (įskaitant kitų užsienio valstybių piliečius, gyvenančius Lietuvos Respublikoje), taip pat ryšius su užsienio valstybių žvalgybos, saugumo ir (ar) karinėmis institucijomis.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina mokytis Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 46 straipsnio nuostatas.

UTPĮ 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduotas užsieniečiui, kuris priimtas studijuoti į mokslo ir studijų instituciją pagal studijų programą (programas) arba į doktorantūrą. Šiuo pagrindu leidimas laikinai gyventi išduodamas studijų laikotarpiu, bet ne ilgiau kaip 2 metams (UTPĮ 46 straipsnio 2 dalis).

UTPĮ 35 straipsnyje nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai.

Skundžiamu Sprendimu pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu – jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Pirmiausia pažymėtina, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Taigi, jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr. LVAT 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A506-624/2015 ir kt.). Todėl sprendžiant dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali. Todėl, atsižvelgęs į tai, LVAT savo nuoseklioje praktikoje išaiškino, jog siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr. 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016 ir kt.).

Nustatyta, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, rėmėsi Išvadoje nurodytais duomenimis. Kaip teismo posėdyje patvirtino ir pareiškėjo atstovas ginčo dėl faktinių aplinkybių nėra. Įvertinus pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teismo posėdyje išdėstytus žodinius paaiškinimus, darytina išvada, kad iš esmės ginčas byloje kilęs tik dėl faktinių aplinkybių teisinio vertinimo, t. y. ar pagrįstai Migracijos departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei.

Sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjamu aspektu, privalu įvertinti, ar Migracijos departamentas, skundžiamo Sprendimo priėmimo metu, turėjo pakankamai duomenų, liudijančių, kad pareiškėjas atliko atitinkamus veiksmus, ir tai, ar įvertintų ir nustatytų veiksmų atlikimas laikytinas pakankamu pagrindu teigti, jog pareiškėjo buvimas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu kėlė grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.

Nustatyta, kad Migracijos departamentas, įvertinęs, kad pareiškėjas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 13 d. nuosprendžiu (įsiteisėjo 2014 m. balandžio 30 d. (b. l. 80–82)) (b. l. 14–24) pripažintas kaltu ir nuteistas už dvi veikas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 straipsnio „Kontrabanda“ 2 dalį, 259 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti“ 2 dalį ir 260 straipsnio „Neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti arba neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu“ 3 dalį, nustatęs, kad pareiškėjas minėtu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad iš nenustatytų asmenų Nyderlandų Karalystėje nusipirko labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 200,90 g kanapių dervos – ir nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos grybų grybienos ir neturėdamas leidimo (nenustatyto kiekio psichotropinės medžiagos grybų grybienos atveju ir išvengdamas muitinės kontrolės) gabeno jas per Lietuvos Respublikos valstybės sieną bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas iš įkalinimo vietos už padarytas nusikalstamas veikas ir baudžiamąjį nusižengimą buvo paleistas tik 2015 m. rugpjūčio 26 d., konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Savo išvadą, Migracijos departamentas grindė tuo, jog pareiškėjo įvykdytos nusikalstamos veikos ir baudžiamasis nusižengimas buvo organizuoti ir neatlikti spontaniškai ar dėl nežinojimo, atlikta sąmoningai, bandant tai nuslėpti nuo kompetentingų institucijų. Pareiškėjo keliamos grėsmės realumas pagrįstas faktu, kad pareiškėjas buvo teistas ir atliko bausmę įkalinimo įstaigoje. Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo keliamos grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei realumą, taip pat atkreipė dėmesį į pareiškėjo nusikalstamų veikų ir baudžiamojo nusižengimo padarymo naujumą.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo skunde ir teismo posėdyje pareiškėjo atstovo išreikšta pozicija, kad Migracijos departamentas, atlikdamas pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei vertinimą, turi vadovautis teismo nuosprendyje pateiktu nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu, vertintini kritiškai. Sutiktina su Migracijos departamento pozicija, kad, vertinant užsieniečio prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, atliekamas prašymą pateikusio užsieniečio teisinės padėties vertinimas, remiantis užsieniečio teisinę padėtį reglamentuojančių teisės aktų reikalavimais ir nustatytais standartais, o ne reinterpretuojant teismo nuosprendyje pateiktą faktinių aplinkybių vertinimą. Todėl nagrinėjamu atveju įvertinusi bylos rašytinius įrodymus, teismo posėdyje pareiškėjo atstovo ir atsakovo atstovės pateiktus žodinius paaiškinimus, atsižvelgusi į pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų ir baudžiamojo nusižengimo pavojingumą, socialinį kontekstą ir iš tokių veiksmų galinčius kilti itin žalingus padarinius žmonių sveikatai, saugumui ir socialinei gerovei, vadovaudamasi UTPĮ nustatytu teisiniu reguliavimu ir tokio pobūdžio bylose formuojama nuoseklia administracinių teismų praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Migracijos departamentas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu turėjo pakankamai duomenų, kurių pagrindu padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo buvimas skundžiamo Sprendimo priėmimo metu kėlė grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime konstatuotas aplinkybes būtų vertinęs skirtingai ir dėl jų priėmęs skirtingus sprendimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas nuo bausmės atlikimo pabaigos iki prašymo pateikimo išduoti leidimą laikinai gyventi dienos nepadarė nusikaltimo ar administracinio nusižengimo, nėra pakankama, kad būtų padaryta išvada, kad pareiškėjas nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei, kadangi nuo pareiškėjo atliktos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas ir baudžiamąjį nusižengimą pabaigos momento ir kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo praėjo sąlyginai nedaug laiko. Todėl atsižvelgus į jau pareiškėjo padarytų nusikalstamų veikų ir baudžiamojo nusižengimo pavojingumą bei socialinį kontekstą, darytina išvada, kad Migracijos departamento atliktas pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei perspektyvinis vertinimas iš esmės paremtas ne spėjimais ar įtarinėjimu, o vadovaujantis pakankamais objektyviais duomenimis, kurie šioje administracinėje byloje nebuvo ginčijami.

Pareiškėjas taip pat nesutiko su skundžiame Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai nevertinti kaip ilgalaikiai, nenustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti pareiškėjo ryšiai ar reikšmingos aplinkybės ir kad jis ketintų tokius ryšius sukurti ateityje. Priešingą poziciją grindė aplinkybe, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. kovo 4 d. pareiškėjas gyveno ir mokėsi Lietuvoje bei teismo posėdyje pateiktais ir prie nagrinėjamos administracinės bylos prijungtais L. G. 2018 m. balandžio 7 d. liudijimu (b. l. 101), VšĮ „Europos humanitarinis universitetas“ pareiškėjo charakteristika (b. l. 103), D. S. 2018 m. balandžio 4 d. rekomendacija (b. l. 104), A. V. rekomendacija (b. l. 106). Pateiktuose rašytiniuose įrodymuose iš esmės nurodomos teigiamos pareiškėjo charakterio savybės, mokslo pasiekimai, aktyvi pilietinė veikla. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami teigti, kad Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo socialiniai ir ekonominiai ryšiai nevertinti kaip ilgalaikiai, nepagrįsta. Nenustatyta, kad Lietuvos Respublikoje būtų susiklostę kiti pareiškėjo ryšiai ar reikšmingos aplinkybės. Priešingai, vien aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teigiamomis charakterio savybėmis, jo mokslo pasiekimais ar aktyvia užklasine veikla, nesudaro pagrindo konstatuoti ilgalaikius socialinius ir ekonominius ryšius. Kaip matyti, aplinkybės, kuriomis savo skundą grindžia pareiškėjas, išimtinai susijusios tik su jo studijomis, t. y. tikslu, kurio pagrindu pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Visgi įrodymų, patvirtinančių, kokius dar socialinius, ekonominius ir kitus ryšius pareiškėjas sukūrė Lietuvos Respublikoje ir kokius planuoja kurti ateityje, pareiškėjas nėra pateikęs. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi ne dėl to, kad jo socialiniai ir ekonominiai ryšiai neilgalaikiai ir nenustatyta kitų ryšių su Lietuvos valstybe, be dėl to, kad jis atitiko UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Todėl nėra pagrindo šiais argumentais pripažinti, kad pareiškėjo teisinės padėties įvertinimas yra nepagrįstas.

Skundžiamo Sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą pareiškėjas skunde grindžia ir UTPĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame nurodyta, kad užsieniečio prašymas išduoti ar pakeisti leidimą gyventi turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo atitinkamoje institucijoje dienos, pažeidimu. Nustatyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė 2017 m. rugpjūčio 29 d. Išvada, kuria remiantis buvo priimtas Sprendimas, pateikta 2017 m. rugsėjo 18 d., tačiau Sprendimas buvo priimtas tik 2018 m. kovo 27 d., t. y. po daugiau nei 6 mėnesių. Vertinant, ar padarytas procedūrinis pažeidimas yra pakankamas pripažinti, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, atsižvelgtina į ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuriame įtvirtinta principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė – skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Tai reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr. LVAT 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-128-10, 2011 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2519-11 ir kt.). Nustačius, kad pareiškėjas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi vertinimo metu turėjo galiojančią Šengeno vizą, todėl gyveno ir mokėsi Lietuvos Respublikoje, o priėmus Sprendimą nevaržomai realizavo savo teisę į apeliaciją ir turėjo galimybę ginti savo galimai pažeistas teises bei teisėtus interesus teismine tvarka, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konstatuotas prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimo termino pažeidimas nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste nėra esminis, juo pareiškėjo teisės ir saugomi interesai nebuvo pažeisti. Kritiškai vertinamas ir teismo posėdyje pateiktas argumentas dėl Migracijos departamento atsainumo vertinant pareiškėjo prašymą, kadangi techninė klaida, kai atsiliepime yra nurodomi neteisingi vienos iš proceso šalių rekvizitai, neturi tiesioginio teisinio ryšio su nagrinėjamos administracinės bylos dalyku.

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 5 dalį užsieniečiui gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 str. 8 d.).

Kadangi konstatuota, jog atsakovas pagrįstai nusprendė neišduoti pareiškėjui leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis taip pat turėjo teisę uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Nustatant laikotarpį, kuriam užsieniečiui draudžiama atvykti į Lietuvą, taikomos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatos. Pažymėtina, kad pagal Tvarkos 5 punktą kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai užsieniečiui gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga. Kadangi pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, Migracijos departamentas pagrįstai vadovavosi Tvarkos 9 skirsnyje nurodytais kriterijais bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas laikomas turinčiu teistumą iki 2023 m. rugpjūčio 26 d., uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką būtent iki minėtos datos. Toks laikotarpis, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teismo vertinimu, atitinka UTPĮ bei Tvarkos reglamentavimą ir negali būti laikomas neproporcingu.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 11¹ punktą duomenys iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 1987/2006) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Pagal Reglamento Nr. 1987/2006 24 straipsnio 1 dalį duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Minėto reglamento 24 straipsnio 2 dalies a pastraipoje nurodyta, kad perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme. Pagal Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 11³ punktą sprendimas įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento Nr. 1987/2006 24 arba 25 straipsnį priimamas kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką įsigaliojimo dieną. Byloje nustatytos aplinkybės bei nurodytas teisinis reglamentavimas neleidžia abejoti atsakovo priimto sprendimo įvesti į Centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi teisėtumu bei pagrįstumu.

Uždraudus pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jo duomenys įtraukti į C. SIS, jis neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies d punkte nurodytos atvykimo sąlygos, o tai, vadovaujantis 2009 m. liepos 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą (Vizų kodeksas) 34 straipsnio 2 dalimi, yra pagrindas atšaukti užsieniečiui išduotą vizą, todėl Migracijos departamento sprendimas atšaukti pareiškėjui išduotą daugkartinę Šengeno valstybės vizą taip pat pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.

Teismo vertinimu, skundžiamo Migracijos departamento sprendimo motyvai yra iš esmės aiškūs, skundžiamas sprendimas pagrįstas priėmimo metu žinomais duomenimis, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti skundžiamą atsakovo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-283/(15/5-5)4U-318/440-2009 ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo bylą ir priimti naują sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniai, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo U. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

TeisėjaiArūnas KaminskasJolita RasiukevičienėMilda Vainienė