Klaipėdos apygardos teismo nutartis

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. 2018 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 78-ANR_N-1318-2018 E. V. nubaustas galutine subendrinta administracine nuobauda – 1175 Eur bauda, kartu atimant teisę vairuoti transporto priemones 24-iems mėnesiams, – už jo padarytus administracinius nusižengimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 417 straipsnio 8 dalyje ir 426 straipsnio 2 dalyje, t. y. už tai, kad 2018 m. birželio 2 d. 5.48 val., (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Mercedes-Benz C180“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, todėl nuvažiavo nuo kelio į kairės pusės kelkraštį, atsitrenkė į kelkraštyje stovėjusį automobilį ir gatvės apšvietimo stulpą. Iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, apie eismo įvykį policijai nepranešė. Eismo įvykio metu apgadinti du automobiliai ir gatvės apšvietimo stulpas. Eismo įvykio metu padaryta žala viršija 15 bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo E. V. savo skundu pirmosios instancijos teismui prašė ne teismo tvarka priimto nutarimo dalį dėl jo pasitraukimo iš eismo įvykio vietos panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, kadangi jis administracinio nusižengimo, numatyto ANK 426 straipsnio 2 dalyje, nepadarė.

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimu pareiškėjo E. V. skundas tenkintas. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. 2018 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 78-ANR_N-1318-2018 dalis dėl E. V. nubaudimo už jo padarytą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje, panaikinta ir administracinio nusižengimo teisena, vadovaujantis ANK 591 straipsnio 1 punktu, nutraukta, nesant administracinio nusižengimo sudėties. Kita nutarimo dalis palikta nepakeista.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimą ir palikti galioti nepakeistą Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. 2018 m. liepos 16 d. nutarimą.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų konstatavimu, jog objektyviais bylos duomenimis liko nepašalintos abejonės dėl to, ar E. V. pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį nubaustas pagrįstai ir teisėtai. Priimdamas skundžiamą nutarimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik suinteresuotų asmenų, t. y. atsakomybėn patraukto E. V. tėvų (D. V. ir El. V.), policijos pareigūnų A. G. ir I. S. (dėl aptariamo eismo įvykio įforminimo jiems taikyta drausminė atsakomybė – A. G. atleistas iš tarnybos Vidaus reikalų sistemoje, o I. S. paskirtas griežtas papeikimas) parodymais, tačiau asmenų, nesusijusių su nusižengimą padariusiu E. V. (nukentėjusiojo R. T., liudytojų A. M., R. B., A. S.) parodymus teismas nepagrįstai atmetė, kaip subjektyvius vertinimus, nors jie patvirtinti faktinių byloje nustatytų aplinkybių.

Apeliaciniame skunde pažymėta, jog, tiek nagrinėjant bylą ne teismo tvarka, tiek teisme nagrinėjant E. V. skundą, nustatyta, kad E. V. 2018 m. birželio 2 d. po eismo įvykio iš jo vietos pasišalino su automobiliu, kurio galinė dalis buvo stipriai deformuota ir sugadinta važiuoklė, taip pat padaryti kiti apgadinimai (dalyvavusiu eismo įvykyje automobiliu daugiau važiuoti buvo neįmanoma). Padaryta išvada, jog po eismo įvykio E. V. ėmėsi aktyvių veiksmų paslėpti savo vairuotą automobilį, t. y. jis nuvažiavo iš eismo įvykio vietos taip, kad jo vairuojamas automobilis iš eismo įvykio vietos nebūtų matomas, taip pat, kad, važiuojant (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), minėto automobilio nebūtų galima rasti ar pastebėti. Automobilis buvo pastatytas išsukus iš (duomenys neskelbtini) g. į nuošaliai, už pastatų esančią, įmonėms priklausančią teritoriją (minėta teritorija nėra bendro naudojimo, ji skirta vykdyti įmonių veiklai).

Filmuotoje medžiagoje užfiksuota, kaip, suradus pasišalinusį automobilį, vyriausiasis patrulis A. G., bendraudamas su eismo įvykį padariusiu ir iš jo vietos pasišalinusiu E. V., pastarajam primygtinai teigia, kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos dėl patirto streso ir pareigūnas tai visiškai supranta. Atlikus patikrinimą alkoholio kiekio matuokliu ir nustačius, kad vairuotojas blaivus, pareigūnas dar kartą E. V. pakartoja, kad pasišalinimas iš eismo įvykio vietos buvo sąlygotas streso. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad filmuotoje medžiagoje pats eismo įvykį padaręs E. V. jokių streso požymių nerodo (kalba aiški, judesiai nesutrikę, nėra susijaudinimo, į pateiktus klausimus atsako aiškiai), apie patirtą stresą pareigūnams pažeidėjas neužsimena. Nuo eismo įvykio padarymo, t. y. nuo 2018 m. birželio 2 d. 5.48 val., iki policijos atvykimo prie pasišalinusio automobilio 6.01 val. praėjo 13 minučių, per kurias E. V. turėjo galimybę pranešti policijai apie padarytą eismo įvykį, tačiau ja nepasinaudojo. Be to, grįžęs į eismo įvykio padarymo vietą, pats E. V. užpildė savo eismo įvykio deklaracijos dalį, bendravo su eismo įvykio vietoje buvusiais asmenimis, t. y. nebuvo užfiksuoti jokie patirto streso požymiai. Papildomai atkreiptas dėmesys, kad E. V. po eismo įvykio padarymo vyko į darbą UAB „T.“ ir tą dieną dirbo.

Apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad E. V., padaręs eismo įvykį, suvokdamas, jog yra padaryta žymi žala, jis yra kaltas dėl minėto eismo įvykio, nes pats jį sukėlė, ėmėsi aktyvių veiksmų pasišalinti iš eismo įvykio vietos ir slėpė savo automobilį, suprasdamas tokio savo elgesio neteisėtumą, priešingumą Kelių eismo taisyklėms, norėdamas taip elgtis. Suvokdamas savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje, E. V. šią pareigą sąmoningai ignoravo, t. y. pasišalino iš įvykio vietos, siekdamas išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą ir paslėpti eismo įvykio pėdsakus. Apeliaciniame skunde konstatuota, kad byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia patikimai spręsti dėl E. V. kaltės padarius jam inkriminuotus administracinius nusižengimus.

Apeliaciniame skunde pažymėta, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiojo patrulio A. G. parodymai, pateikti skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teismo turėjo būti įvertinti kritiškai. A. G. nurodė, kad nepažinojo atsakomybėn patraukto E. V. tėvo, tačiau, pastarajam atvykus į pasišalinimo iš įvykio vietą, su juo bendravo familiariai, kaip su gerai pažįstamu asmeniu, pareigūnas žinojo jo vardą, kreipėsi į asmenį kreipiniu „tu“, žinojo, kad asmuo turi laužyną, į kurį ir pasiūlė vežti po eismo įvykio sugadintą automobilį. Skundo nagrinėjimo teisme metu buvo nustatyta, kad A. G. eismo įvykio deklaracijoje nubraižė tikrovės neatitinkančią schemą, fiksuodamas abu eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, kaip esančius eismo įvykio vietoje, nors pasišalinusio automobilio nebuvo.

Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo E. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimą palikti nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Asmens veika pripažįstama administraciniu nusižengimu, kai įrodoma, kad asmens veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK specialiojoje dalyje, sudėtis. Administracinio nusižengimo sudėties įrodymas sudaro pagrindą kilti administracinei atsakomybei.

E. V. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. 2018 m. liepos 16 d. nutarimu buvo nubaustas už ANK 417 straipsnio 8 dalyje ir 426 straipsnio 2 dalyje numatytų nusižengimų padarymą. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, kad ginčas yra kilęs tik dėl administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį. Tiek skundžiant priimtą ne teismo tvarką nutarimą Plungės apylinkės teismo Plungės rūmams, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat ir apeliaciniame skunde nebuvo ginčijamas E. V. nubaudimas pagal ANK 417 straipsnio 8 dalį, t. y. pažeidėjas E. V. pripažino sukėlęs eismo įvykį, taigi dėl šio administracinio nusižengimo apeliacinės instancijos teismas ir nepasisako. Esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog E. V. iš eismo įvykio vietos pasišalino ne dėl streso, o norėdamas išvengti administracinės atsakomybės, todėl jo veiksmuose yra ir ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties požymių visuma. Būtent šį ginčo klausimą, t. y. ar E. V. padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 426 straipsnio 2 dalyje (pasitraukimas iš eismo įvykio vietos), išsamiai aptaria apygardos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą.

ANK 569 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ANK 569 straipsnio taip pat išeina, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas patikrino byloje esančius įrodymus, apeliacinio skundo argumentus ir sutinka su Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. apeliaciniame skunde padaryta išvada, kad E. V. padarė ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyta administracinė atsakomybė kyla už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles, kai padaryta žala viršija penkiolika bazinių bausmių ir nuobaudų dydžių. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 dalis apibrėžia, jog eismo įvykis – tai įvykis kelyje, viešoje arba privačioje teritorijoje, kai judant transporto priemonei žūsta ar sužeidžiami žmonės, sugadinama ar apgadinama bent viena transporto priemonė, krovinys, kelias, jo statiniai ar bet koks kitas įvykio vietoje esantis turtas. Kelių eismo taisyklių 222 punkte nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Šiuo atveju E. V. veika atitinka Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje numatytą eismo įvykio sąvoką, todėl darytina išvada, kad jam kilo Kelių eismo taisyklių 222 punkte numatyta pareiga ir jis privalėjo pranešti policijai apie įvykusį eismo įvykį.

Pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą E. V. nutraukti administracinio nusižengimo teiseną pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, nes konstatavo, jog asmuo iš eismo įvykio vietos pasišalino dėl streso po sukelto eismo įvykio, o ne tyčia, siekdamas išvengti gresiančios atsakomybės. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pažymėtina, kad, priimdamas skundžiamą nutarimą, pirmosios instancijos teismas išties vadovavosi tik suinteresuotų asmenų, t. y. atsakomybėn patraukto E. V. tėvų (D. V. ir El. V.) ir policijos pareigūnų A. G. bei I. S., kuriems dėl nagrinėjamo eismo įvykio įforminimo buvo taikyta drausminė atsakomybė, parodymais. Asmens kaltė ar nekaltumas gali būti įrodinėjami tik remiantis surinktų duomenų visuma, neišskiriant ir nesuteikiant nė vienai duomenų rūšiai (nė vieniems įrodymams) prioriteto. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nevisapusiškai liko įvertinti nukentėjusiojo R. T., liudytojų A. M., R. B. ir A. S. parodymai.

Nukentėjusysis R. T. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog, sutikus pildyti deklaraciją, duomenis joje rašė kaltininkas savo, o nukentėjusysis savo, kadangi nežinojo, kaip braižyti schemą, ją nubraižė vienas iš pareigūnų, dėl kurios jis prieštaravimų nepareiškė, draudimo išmoką gavo. Eismo įvykio tyrimo metu kaltininkas elgėsi ramiai, neatrodė, kad būtų patyręs stresą (b. l. 46–47). Liudytojas A. M. teisme parodė, kad paryčiais pabudo nuo trenksmo, nubėgo į įvykio vietą, kur viduryje kelio stovėjo automobilis. Gal už pusvalandžio atvažiavo du policininkai, po 10 minučių jie parsivežė jaunuolį. Kaltininkas atrodė kaip ką tik iš lovos išlipęs, medikų pagalbos jis neprašė (b. l. 44). Liudytoja R. B. nurodė, kad miegojo ir išgirdo cypimą, buvo didelis dulkių debesis, pamatė nuvažiuojantį automobilį, o kitą automobilį stovintį ant kelio. Buvo įvykio vietoje, kai atvyko policija ir surado kaltininką. Nukentėjusysis sakė, kad čia pabėgimas, tačiau pareigūnai siūlė pildyti deklaraciją. Ji neturi kompetencijos vertinti, bet jai buvo akivaizdu, kad tai pabėgimas. Grįžęs į įvykio vietą, kaltininkas buvo ramus (b. l. 43–44). Liudytoja A. S. teisme parodė, kad įvykio rytą ją pažadino trenksmas ir pamatė draugo R. T. sudaužytą automobilį, stovintį viduryje kelio, kilo dulkių kamuolys ir girdėjosi nuvažiuojantis kitas automobilis. Kai pareigūnai bei kaltininkas su tėvais grįžo į įvykio vietą, pareigūnai nelabai bendravo su jais, kaltininkas jiems neatrodė išsigandęs ar neramus (b. l. 42–43). Aptarti visų minėtų liudytojų parodymai neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados apie E. V. būseną po eismo įvykio, t. y. skirtingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, liudytojų parodymai nesudaro pagrindo E. V. elgesyje po eismo įvykio įžvelgti nerimo, streso ar išgąsčio požymių, kurie leistų tvirtinti, jog pažeidėjas iš eismo įvykio vietos pasišalino nesant jo veiksmuose tyčios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto nusižengimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą, vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-11/2012, 2AT-8/2013, 2AT-10/2014). Administracinę atsakomybę pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį užtraukia vairuotojo pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis yra susijęs, vietos, pažeidžiant Kelių eismo taisykles. Pagal minimo pažeidimo esmę kaltė dėl jo padarymo gali pasireikšti tik sąmoningu veiksmu – tyčia. Baudžiant asmenį pagal šią normą, būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo sukėlęs eismo įvykį tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Taigi, pagrindžiant atsakomybę pagal ANK 426 straipsnio 2 dalį, turi būti atskleidžiamas kaltės (tiesioginės tyčios) turinys.

Apygardos teismas visiškai sutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog filmuotoje medžiagoje užfiksuota, kaip, suradus pasišalinusį automobilį, vyriausiasis patrulis A. G., bendraudamas su eismo įvykį padariusiu ir iš jo vietos pasišalinusiu E. V., pastarajam primygtinai teigia, kad jis pasišalino iš eismo įvykio vietos dėl jo patirto streso. Atlikus patikrinimą alkoholio kiekio matuokliu ir nustačius, kad vairuotojas blaivus, pareigūnas dar kartą E. V. pakartoja, kad pasišalinimas iš eismo įvykio vietos buvo sąlygotas streso. Filmuotoje medžiagoje pats eismo įvykį padaręs E. V. jokių streso požymių nerodo (kalba aiški, judesiai nesutrikę, nėra susijaudinimo, į pateiktus klausimus atsako aiškiai), apie patirtą stresą pareigūnams pažeidėjas neužsimena. Per laiko tarpą nuo eismo įvykio padarymo iki policijos atvykimo prie pasišalinusio automobilio E. V. policijai apie sukeltą eismo įvykį nepranešė. Kaip jau minėta, grįžęs į eismo įvykio padarymo vietą, pats E. V. užpildė savo eismo įvykio deklaracijos dalį, bendravo su eismo įvykio vietoje buvusiais asmenimis. Visos aptartos aplinkybės rodo, kad byloje užfiksuoti duomenys neleidžia spręsti apie streso sąlygotą E. V. būklę po eismo įvykio sukėlimo, kuri būtų galėjusi nulemti ar įtakoti jo sprendimą pasišalinti iš eismo įvykio vietos. Papildomai galima atkreipti dėmesį, kad E. V. po eismo įvykio padarymo vyko į darbą UAB „T.“ ir tą dieną dirbo. Darbas šioje įmonėje yra atsakingas, reikalaujantis ypatingo atidumo, nes E. V., kaip (duomenys neskelbtini), dirba su metalo apdirbimo įranga (b. l. 21–23). Sutiktina su apeliaciniame skunde pateikta pozicija, kad tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu E. V. būtų patyręs išskirtinį stresą ir po jo padarymo toliau nebūtų suvokęs savo veiksmų, apeliantas nebūtų galėjęs vykdyti ypatingo atidumo reikalaujančių darbinių funkcijų.

E. V. 2018 m. birželio 2 d. po eismo įvykio iš jo vietos pasišalino su automobiliu, kurio galinė dalis po eismo įvykio buvo stipriai deformuota, taip pat padaryti kiti apgadinimai (pagal 2018 m. birželio 26 d. transporto priemonės apžiūros protokolą Nr. 07-18-9473694 ir prie jo pridėtas fotonuotraukas). Taigi darytina išvada, kad su tokios būklės transporto priemone E. V. didelio atstumo nuvažiuoti nebūtų galėjęs. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde teisingai nurodyta, kad pažeidėjas nuvažiavo iš eismo įvykio vietos taip, kad jo vairuojamas automobilis iš eismo įvykio vietos nebūtų matomas, kad, važiuojant (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini), minėto automobilio nebūtų galima rasti ar pastebėti. Automobilis buvo pastatytas išsukus iš (duomenys neskelbtini) g. į nuošaliai, už pastatų esančią, įmonėms priklausančią teritoriją (šios aplinkybės matyti iš pridėto prie bylos medžiagos vaizdo įrašo).

Atkreiptinas dėmesys, jog poziciją, kad E. V. iš įvykio vietos pasišalino dėl patirto streso, formavo vyriausiasis patrulis A. G., kuris tuo siekė įtikinti ir nukentėjusįjį R. T. Pareigūnas norėjo nukentėjusįjį įtikinti pildyti eismo įvykio deklaraciją, kad neva pastarasis taip lengviau gaus draudimo išmoką. Be to, pareigūnas nurodė, jog tokia yra susiformavusi teismų praktika, kad nelaikoma tyčiniu pasišalinimu iš eismo įvykio vietos, jei vairuotojas buvo blaivus ir stresinės būklės. Apygardos teismas sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad tokios aplinkybės sudaro pagrindą kritiškai vertinti A. G. parodymus, leidžia spręsti apie jo suinteresuotumą byla ir šališkumą kvalifikuojant E. V. padarytus pažeidimus, tai patvirtina ir pareigūno familiarus bendravimas su į eismo įvykio vietą atvykusiu E. V. tėvu – kalbėjimasis kaip su pažįstamu asmeniu, kreipimasis „tu“. Papildomai pažymėtina, kad aplinkybę, jog buvo padarytas ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatytas nusižengimas, patvirtina ir vyriausiojo patrulio I. S. 2018 m. birželio 7 d. paaiškinime nurodyti duomenys, jog pareigūnas suprato, kad blogai padarė neįforminęs pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, kadangi pažeidėjo veiksmuose buvo šio nusižengimo sudėtis.

Apygardos teismas pažymi, kad dažnai panašiose situacijose pažeidėjai, turėdami labai mažai laiko sprendimui priimti, elgiasi spontaniškai ir pajutę, jog sukėlė eismo įvykį, iš jo skubiai pasišalina, gerai neapsvarstydami visų aplinkybių (jog automobilis techniškai tvarkingas ir apdraustas, ar to, kad kažkas galėjo matyti eismo įvykį) ir gresiančių pasekmių, tačiau tai nesumažina atitinkamo elgesio pavojingumo. Kita vertus, teismų praktikoje pažymima ir tai, kad eismo įvykį sukėlusio asmens motyvas, tikslas, dėl kurių jis pasišalino iš eismo įvykio vietos, nėra būtinas ANK 426 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusižengimo sudėties požymis. Visos šios aplinkybės, apygardos teismo vertinimu, leidžia daryti kategorišką išvadą, jog E. V., suvokdamas, kad sukėlė eismo įvykį, sąmoningai ir tyčia, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš eismo įvykio vietos apie eismo įvykį nepranešęs policijai, nors Kelių eismo taisyklių 222 punkte imperatyviai nustatyta, kad jeigu dėl eismo įvykio padaryta tik turtinė žala ir nukentėjusio asmens eismo įvykio vietoje nėra, su eismo įvykiu susijęs eismo dalyvis privalo nedelsdamas pranešti apie eismo įvykį nukentėjusiajam, o jeigu tai neįmanoma, – policijai. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad E. V. veikoje yra visi ANK 426 straipsnio 2 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties elementai, o apeliacinio skundo argumentai dėl E. V. kaltės sudaro pagrindą daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nutarime padarė apylinkės teismas. Todėl apylinkės teismo nutarimas naikinamas ir paliekamas galioti Institucijos priimtas nutarimas bei juo paskirta administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ANK 653 straipsnio 1 dalyje pateiktame galimų procesinių sprendimų, kuriuos priima apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, sąraše tiesiogiai nenumatyta galimybė panaikinti pirmosios instancijos teismo nutarimą ir priimti nutartį palikti galioti institucijos priimtą nutarimą. Artimiausias galimas minėtame straipsnyje numatytas procesinis sprendimas yra ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta galimybė panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir priimti naują nutarimą administracinio nusižengimo byloje. Nagrinėjamu atveju ne priimamas savo esme naujas nutarimas, o paliekamas galioti institucijos priimtas nutarimas. Be to, priimant ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą sprendimą, vadovaujantis šio straipsnio 2 dalimi, turėtų būti priimamas nutarimas, tačiau nagrinėjamu atveju nepriimant naujo sprendimo, o iš esmės paliekant galioti institucijos nutarimą, procesiškai teisingiau būtų priimti nutartį. Akivaizdu, kad toks ANK 653 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kiek jame nenumatyta galimybė apygardos teismui panaikinti apylinkės teismo nutarimo ir palikti galioti institucijos nutarimą, yra ydingas, ribojantis apygardos teismo galimybes, išnagrinėjus apeliacinį skundą, priimti teisingą ir teisėtą sprendimą, ir yra laikytinas teisės spraga. Dėl šios priežasties apygardos teismas, įvertindamas, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimu nepriimamas kokybiškai naujas procesinis sprendimas esminiais administracinio nusižengimo bylos klausimais, o paliekamas galioti institucijos priimtas nutarimas, pripažinus, jog pirmosios instancijos teismas šį nutarimą nepagrįstai pakeitė, taiko teisės analogiją ir, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis, priima nutartį panaikinti apylinkės teismo nutarimą ir palikti galioti institucijos priimtą nutarimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

tenkinti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. apeliacinį skundą.

Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nutarimą panaikinti ir palikti galioti Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Plungės rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo V. K. 2018 m. liepos 16 d. nutarimą be pakeitimų.

Nutartis neskundžiama.