- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-05-07
- Bylos Nr.
- I-1024-561/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00202-2010-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Kaminskas
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Kaminskas, sekretoriaujant T. Baškir, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas M. Ž. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – Ignalinos rinktinė) priteisti jam 1998,55 Lt darbo užmokesčio dalį, kuri susidarė 2006 m. rugsėjo, spalio ir lapkričio mėnesiais, 2007 m. sausio, balandžio, gegužės ir rugpjūčio mėnesiais bei 2008 m. sausio, rugsėjo ir gruodžio mėnesiais.
Skunde pareiškėjas M. Ž. nurodė, kad nuo 2001-08-03 Ignalinos rinktinėje dirba Operatyvinės veiklos skyriuje vyresniuoju specialistu.
Skundo reikalavimą M. Ž. pagrindė paaiškindamas, kad Ignalinos rinktinė, apskaičiuodama jo 2006 metų darbo užmokestį, vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) 23 str. 2 d. (2002-04-23 redakcija) ir taikė bendrą mokamų priedų ir priemokų dydžio (sumos) ribojimą, numatantį, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Kadangi jis dirbo viršvalandinį darbą, dirbo naktį, poilsio ir švenčių dienomis, jam mokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo šią ribą, dėl ko 2006 m. jam nebuvo sumokėta 462,01 Lt darbo užmokesčio dalis. Dėl tos pačios priežasties, taikant VTĮ 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos), 2007 m. jam nebuvo išmokėta 1062,91 Lt, o 2008 m. 473,63 Lt darbo užmokesčio. Dalies atlyginimo neišmokėjimas jam nebuvo atlygintas kitokiu būdu, kadangi to nenumatė tuo metu galioję teisės aktai.
M. Ž. pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas, ar VTĮ 23 str. 2 d. neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), 2009-12-11 dienos nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis turi būti mokamas įstatymų nustatytu laiku, ši asmens teisė garantuojama, saugoma ir ginama kaip nuosavybės teisė, pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama nenustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Konstitucinis Teismas nutarė, kad VTĮ 23 str. 2 d. (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcijos) nustatytas teisinis reguliavimas savaime neprieštarauja Konstitucijai, tačiau kartu pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 ir 2007-06-07 redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai.
Šalies argumentai
Pareiškėjo M. Ž. teigimu, sprendimas, taikant VTĮ numatytus priemokų ir priedų ribojimus, nesumokėti jam darbo užmokesčio dalies nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, kadangi jis turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos 2008-12-09 redakcijos VTĮ 23 straipsnio nuostatos, kurios jau galiojo Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dieną ir galioja šiuo metu.
M. Ž. pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – Darbo kodeksas) 298 str., kuris taikomas ir darbo užmokesčio santykiams valstybės tarnyboje, numato, kad su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Normoje nėra imperatyviai nurodyta, kad gali būti priteisiamos tik paskutinius trejus metus nesumokėtos sumos, todėl mano, kad gali pasirinkti sau palankų trejų metų laikotarpį.
Atsiliepimas
Atsakovė Ignalinos rinktinė atsiliepime į pareiškėjo M. Ž. skundą su skundu sutiko iš dalies ir prašė atsakovu byloje patraukti Lietuvos valstybę, o Ignalinos rinktinę į bylą įtraukti trečiuoju suinteresuotuoju asmeniu ir skundą tenkinti, priteisiant M. Ž. iš atsakovės Lietuvos valstybės 1998,55 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, pabrėždama, kad pareiškėjo teisė į jam priklausantį darbo užmokestį buvo pažeista ne dėl Ignalinos rinktinės kaltės ar neteisėtų veiksmų. Paaiškino, kad Ignalinos rinktinės vadas, skaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareigūnams, neturėjo nei finansinės galimybės, nei teisinio pagrindo išskirti ar išmokėti daugiau lėšų, nei tai nustatyta Lietuvos Respublikos įstatymais. Todėl mano, kad Ignalinos rinktinė veikė teisėtai, kas vienareikšmiškai šalina jos kaltę ir keičia jos procesinę padėtį iš atsakovės į trečiąjį suinteresuotąjį asmenį. Plačiąja prasme valstybės tarnautojų darbdaviu laikytina Lietuvos valstybė, todėl, remiantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu, valstybei teko pareiga numatyti tokį teisinį reglamentavimą, kuris užtikrintų teisingą valstybės tarnautojų apmokėjimą už atliktą darbą. Lietuvos valstybė taip pat turėtų numatyti papildomas reikiamas lėšas apmokėjimui už pareigūnų atliktą darbą, nes tarnyba finansuojama iš Lietuvos Respublikos biudžeto.
Tretysis suinteresuotasis asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) atsiliepime į pareiškėjo M. Ž. skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl iki kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato įstatymų, nustatančių teismo sprendimo priėmimo ir išdėstymo tvarką, taikymo teismų praktikoje apžvalgoje teigiama, jog įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Reiškia, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka.
Šalies argumentai
VSAT pabrėžė, kad pareiškėjas M. Ž. su skundu į teismą kreipėsi 2010-01-25, todėl, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatose nustatytu trejų metų ieškinio senaties terminu, piniginiai pareiškėjo reikalavimai turėtų būti tenkinami nuo 2007-01-25, t.y., jei teismas pripažintų, kad Ignalinos rinktinė pažeidė M. Ž. teises, jam priteistinos sumos turi būti mažinamos už visus 2006 m. bei 2007 m. sausio mėnesio 19 darbo dienų.
Byloje kilęs ginčas, ar teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui M. Ž. neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2006 m. - 462,01 Lt, už 2007 m. - 1062,91 Lt ir už 2008 m. - 473,63 Lt (iš viso 1998,55 Lt), kuri susidarė atsakovei Ignalinos rinktinei taikant 70 procentų pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimą pagal VTĮ 23 straipsnio 2 dalį.
Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas M. Ž. laikotarpiu, už kurį prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, dirbo VSAT Ignalinos rinktinės Operatyvinės veiklos skyriaus vyresniuoju specialistu (b. l. 5).
Vadovaujantis Ignalinos rinktinės pateiktais M. Ž. asmens uždarbio kortelės išrašuose esančiais duomenimis (b. l. 7-9) ir Ignalinos rinktinės 2010-01-13 išduota pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) apie M. Ž. taikytą priedų ir priemokų ribojimą skaičiuojant darbo užmokestį (b. l. 5) nustatyta, kad atsakovė Ignalinos rinktinė dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo M. Ž. už 2006 m. neišmokėjo 462,01 Lt, už 2007 m. neišmokėjo 1062,91 Lt, už 2008 m. neišmokėjo 473,63 Lt darbo užmokesčio, iš viso 1998,55 Lt (ginčo dėl sumos dydžio byloje nėra).
Valstybės tarnautojų darbo užmokestį reglamentuoja VTĮ VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
VTĮ 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi VTĮ 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą VTĮ 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad VTĮ VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais vidaus tarnybos sistemos pareigūnams turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovė už faktiškai pareiškėjo M. Ž. atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis ir nakties metu bei už papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaičiusi ir to neneigia.
Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, ir vadovaudamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo M. Ž. reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (1998,55 Lt) yra pagrįstas. Sutinkamai su Darbo kodekso 16, 93 straipsniais, įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime yra pažymėjęs, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, jog ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis, konstatuotina, kad už netinkamą darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėją M. Ž. į tarnybą priėmė Ignalinos rinktinės vadovybė, todėl Ignalinos rinktinei, kaip darbdaviui, kilo pareiga teisingai apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui darbo užmokestį už jo atliktą darbą. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo išvadomis, Ignalinos rinktinė vadovybė įstaigos darbą turi organizuoti inter alia taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant VTĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo tarpu, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas M. Ž. atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau ginčo laikotarpiu jam nebuvo sumokėtas visas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis.
Išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas daro išvadą, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo M. Ž. metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo M. Ž. teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.
Teismas nustatė, kad tretysis suinteresuotasis asmuo VSAT pareiškėjo M. Ž. reikalavimo atžvilgiu prašė taikyti trejų metų senaties terminą.
Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendras trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-397/2010 konstatavo, kad dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, nustatymas iš esmės suponuojamas dvejopo pobūdžio aspektų aiškinimo bei vertinimo: 1) atitinkamų įrodymų, leidžiančių spręsti apie konkretaus asmens (pareiškėjo) subjektyvaus suvokimo apie tariamą jo teisės pažeidimo laiką, įvertinimu, 2) materialinės teisės normos, kuri tariamai yra pažeista, aiškumu ta prasme, kiek ji yra aiški ir suprantama konkrečiam asmeniui (pareiškėjui), kuris kreipėsi į teismą dėl savo teisės gynimo.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjo M. Ž. skundas teismui paduotas 2010-01-25 (b. l. 12), o ginčas keliamas dėl išmokų, mokėtų už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2008-12-31. Taigi, laikytina, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-12-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1285/2009 nurodė, kad administraciniai teismai, atsižvelgdami į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus formuojamą praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-01-03 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/2006; teisėjų kolegijos 2008-02-11 nutartį civilinėje Nr. 3K-3-64/2008; 2009-06-15 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2009), savo iniciatyva turi nagrinėti ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalis), teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį (Civilinio kodekso 1.5 straipsnio 3-4 dalys, 2002 m. Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 6 dalis) bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (2009-09-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037/2009).
Administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį terminą atnaujino (A-1285/2009, A-969/2009, A-159/2010). Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomos aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, tai nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje, sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo M. Ž. darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, teismas sprendžia, kad ieškinio senaties terminas, numatytas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje, atnaujintinas.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal šio kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais.
Taikant nurodytus M. Ž. priteistinos neišmokėto darbo užmokesčio sumos apskaičiavimo kriterijus bei atsižvelgiant į pareiškėjo M. Ž. reikalavimą priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006-09-01 iki 2008-12-31, taip pat į byloje esančius duomenis apie pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio nepriemokos dalį, teismas daro išvadą, kad M. Ž. priteistina neišmokėto darbo užmokesčio suma susidarė per laikotarpį, neviršijantį trejų metų.
Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo M. Ž. reikalavimas priteisti jam 1998,55 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas, todėl pareiškėjo M. Ž. skundas tenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p.., 127 str., 129 str., teismas
nusprendė:
pareiškėjo M. Ž. skundą tenkinti.
Priteisti M. Ž. iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės 1998,55 Lt (vieną tūkstantį devynis šimtus devyniasdešimt aštuonis litus 55 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.