- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-10
- Bylos Nr.
- 2S-534-124/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-29-3-01532-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Matiukienė, Laisvė Aleknavičienė (pran.), Jolanta Badaugienė
- Pareiškėjas
- R. Č.
- Kategorijos
- 102.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2S-534-124/2011
Teisėja S. Plungienė Teisminio proceso Nr. 2-29-3-01532-2011-1
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 10 d.
Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. Č. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškimą dėk juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
P. R. Č. pareiškimu (1–2 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. R.-P. ir R. R. priėmė 1934 m. sausio 22 d. mirusio A. R. palikimą po 1/10 dalį 13,11 ha žemės sklypo, buvusio (duomenys neskelbtini) ir šias žemės sklypo dalis nuosavybės teisėmis valdė iki žemės nacionalizacijos.
Pareiškėja nurodė, kad jos senelis A. R. 1933 m. spalio 20 d. surašė testamentą, pagal kurį jo mirties atveju 13,11 ha žemės sklypas ir miškas turėjo likti jo sutuoktinei R. R. ir devyniems vaikams: P., A., K., I., V., C., M., R., B. A. R. mirė 1934 m. sausio 22 d. Testamente atžymėta, jog jis pateiktas vykdyti 1934 11 22.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartimi konstatavo, kad A. R. sutuoktinė R. R. paveldėjo 1/10 dalį sutuoktinio iki mirties nuosavybės teisėmis valdyto žemės sklypo. Iš teismo nutarties turinio išplaukia, kad 1940 m. žemės nacionalizacijos metu žemės savininkas buvo ne A. R., bet pagal paveldėjimo teisės normas A. R. vaikams ir žmonai kiekvienam priklausė po 1/10 dalį žemės sklypo, kas sudaro 1,311 ha kiekvienam. Kiekvienas jų, tame tarpe ir pareiškėjos senelė R. R. ir pareiškėjos motina B. R.-P. žemės nacionalizavimo metu buvo 1/10 t. y. 1,311 ha žemės savininkėmis, kurių nuosavybės teisės atsirado iš paveldėjimo.
Tačiau 2011 m. kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 3K-3-122/2011, priimtoje Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-198-715/2010, kurioje Šiaulių apygardos prokuroras gynė viešą interesą nuosavybės teisių atkūrimo procese, pasisakė, jog "teismų nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. R. palikimą priėmę septyni įpėdiniai žemės nacionalizacijos metu buvo žemės savininkai". Taip teismas sutapatindamas sąvokas "įpėdinis" ir "pretendentas", kurias apibrėžia skirtingos teisės normos, sutapatino septynis pretendentus ir 10 įpėdinių. Taigi, minėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys prieštarauja viena kitai.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2011 m. birželio 17 d. nutartimi (35 b. l.) atsisakė priimti pareiškėjos R. Č. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatyto. Teismas nurodė, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko.
Šalies argumentai
Pareiškėja R. Č. atskiruoju skundu (38–39 b. l.) prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011-06-17 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą priimti. Atskirąjį skundą grindžia šiuo argumentu:
1. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, konkrečiai nenurodė bylos, kurioje yra priimtas sprendimas tarp tų pačių šalių ir to paties dalyko. Iš nutarties turinio galima manyti, jog teismas omenyje turi Mažeikių rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-199-832/2010, kurioje Šiaulių apygardos prokuroras, gindamas viešą interesą, pareiškė ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, V. S. B., Telšių apskrities VMI ir K. Č.. Šioje civilinėje byloje yra kiti proceso dalyviai, kitas reikalavimo pagrindas ir dalykas. Minėtoje byloje pareiškėja nedalyvavo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 338, 320 str. 1 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu nenustato LR CPK 329 str. 2 ir 3 dalyse numatytų nutarties negaliojimo pagrindų. Apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik pagal atskirojo skundo argumentus, neišplečiant skundo argumentų sąrašo, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (LR CPK 329 str.).
Iš teismui pateikto pareiškėjos pareiškimo matyti, kad jos senelis A. R. 1933 m. spalio 20 d. surašė testamentą, pagal kurį 13,11 ha žemės sklypą ir mišką turėjo paveldėti jo sutuoktinė R. R. ir devyni vaikai- P., A., K., I., V., C., M., R., B. Toliau savo pareiškime pareiškėja R. Č. nurodo, kad ji yra perėmusi savo motinos B. P. teises, kuri 1991 m. spalio 8 d. padavė pareiškimą atkurti nuosavybės teises į tėvo A. R. 13,11 ha žemės. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjos senelė R. R. ir jos mama B. R.-P. žemės nacionalizavimo metu buvo 1/10 dalies (1,311 ha) žemės savininkėmis, kurių nuosavybės teisės atsirado paveldėjus A. R. 13,11 ha žemės sklypą. Minėtoje nutartyje teismas taip pat nurodė, kad apskrities viršininko administracija pripažino, kad testamentas yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjos senelė nuosavybės teise valdė 1/10 dalį žemės ir į šią žemės dalį atkūrė nuosavybės teisę pareiškėjos motinai B. P. (5 b. l.). Taigi, iš nurodyto matyti, kad pareiškėjos motinai B. P. žemės nuosavybės teisės į A. R. valdytą žemės sklypo dalį buvo atkurtos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą, 2011 m. kovo 21 d. nutartyje nurodė, kad netikslinga dar kartą spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagrįstumo, nes nuosavybės teisės atkurtos į A. R. turėtą žemės sklypo plotą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad toje byloje ginčijamų administracinių aktų dėl nuosavybės teisių atkūrimo panaikinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes nagrinėjamoje byloje visiems pretendentams atkurta nuosavybės teisė į žemę, patvirtinant žemės savininko teisių perimamumą (32 b. l.). Taigi iš nurodyto matyti, kad visiems pretendentams nuosavybės teisės yra atkurtos. Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo bylos Nr. I-272-257/2011 matyti, kad pareiškėja kreipėsi į šį teismą, prašydama pripažinti, kad atsakovas Telšių apskrities viršininko administracija vilkina ir vengia priimti sprendimus atkurti nuosavybės teises pretendentei B. P. į B. P. iki nacionalizacijos valdytus 0,9226 ha ir į 1,311 ha R. R. privačios nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini). Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Telšių apskrities viršininko administracijoje yra nagrinėjamas, tačiau byloje nėra duomenų dėl kokių priežasčių šis procesas yra vilkinamas.
LR CPK 447 straipsnis numato, kad pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo turi būti nurodyta kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą bei įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti. Pažymėtina, kad pareiškėja R. Č., prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą savo pareiškime nepateikė šių duomenų, nenurodė, kokiu tikslu būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad negali gauti reikiamų dokumentų. Kadangi šios aplinkybės nenurodytos, todėl teisėjų kolegija neturi galimybės spręsti apie pareiškimo pagrįstumą. Pripažintina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės ir kasacinės instancijos teismai yra išnagrinėję nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo klausimus auksčiau paminėtose bylose, išanalizavę ir įvertinę bylų aplinkybes, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, atsisakant priimti pareiškėjos R. Č. pareiškimą.
Vadovaudamasi aukščiau išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo (LR CPK 337 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.