Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2013 m. kovo 7 d. iki 2013 m. gegužės 13 d.

Iš A. L. priteista 8925,44 Lt Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ekstradicijos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad 2012 m. balandžio 14 d. apie 17 val. prie namo, esančio (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo iš nukentėjusiojo K. K. 200 litų, pavartodamas fizinį smurtą, t. y. suduodamas penkis smūgius kumščiu nukentėjusiajam į nugarą, vieną kartą kumščiu į galvą, taip padarydamas odos nubrozdinimą dešinio apatinio žandikaulio srityje, nežymiai sutrikdė K. K. sveikatą, tokiu būdu vertė nukentėjusįjį K. K. perduoti turtą – 200 litų.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Nuteistasis A. L. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtina, jog turto iš nukentėjusiojo K. K. neprievartavo, akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus, neteisingai kvalifikavo jo veiką, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą nuosprendį.

Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir tik po to darant apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios, neprieštaringos, logiškos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo A. L., tiek byloje apklaustų liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus, šių reikalavimų nepažeidė, išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus įvertino ne atsietai vienus nuo kitų, o atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį. A. L. kaltę padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. prievartavus K. K. turtą, įrodo byloje nustatyta ir teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

Nuteistasis A. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad konfliktas tarp jo ir K. K. kilo dėl to, kad K. K. atsisakė grąžinti jam 200 Lt, tarp jo ir K. K. įvyko susistumdymas. Savo apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. nurodo, jog jo veiksmai K. K. atžvilgiu turėtų būti kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, kaip viešosios tvarkos pažeidimas, bet ne kaip turto prievartavimas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį turto prievartavimas – tai atviras ar užmaskuotas savo ar kitų asmenų naudai kito asmens vertimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasinant prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą. Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas prievartaudamas turtą panaudojo fizinį smurtą, atėmė asmeniui laisvę, sunaikino ar sugadino jo turtą arba kitokiu būdu padarė jam didelės turtinės žalos. Reikalavimas turto prievartavimo atveju visada yra neteisėtas ir jis nėra susijęs su reikalaujančio asmens ir nukentėjusiojo ankstesniais turtiniais santykiais ar kitomis aplinkybėmis, kurios, suinteresuoto asmens manymu, jam tokią teisę suteikia. Prievartinis reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Lietuvos Respublikos civilinio kodekso numatytais pagrindais, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties ir, esant Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytiems savavaldžiavimo požymiams, kvalifikuojamos kaip savavaldžiavimas.

Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo pagrindinis objektas yra viešoji tvarka, kuri gali būti pažeidžiama tiesiogiai ar per poveikį papildomiems objektams – žmogaus sveikatai, turtui. Viešosios tvarkos pažeidimui būdinga neteisėtų, pasižyminčių ypatingu įžūlumu, veiksmų padarymas viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnio 1 dalį, visais atvejais būtina nustatyti, kad nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimas sutrikdė visuomenės rimtį arba tvarką, t. y., kad kaltininko veika turėjo tam tikrų neigiamų padarinių visuomenei.

Viešosios tvarkos pažeidimas pagal objektyviuosius nusikalstamos veikos sudėties požymius gali būti panašus į turto prievartavimą, t. y. abiem atvejais kaltininko atliekami veiksmai gali pasireikšti panašia forma – fizinio smurto prieš nukentėjusįjį vartojimu viešoje vietoje. Tačiau viešosios tvarkos pažeidimo atveju kaltininkas neteisėtais veiksmais inter alia viešoje vietoje, tame tarpe ir vartodamas smurtą prieš kitą asmenį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, tokiais kaltininko veiksmais yra sutrikdoma visuomenės rimtis ir tvarka. Dažniausiai viešosios tvarkos pažeidimas padaromas be aiškios motyvacijos arba kaltininko neteisėti veiksmai viešoje vietoje būna sąlygoti mažareikšmės dingsties. Tuo tarpu turto prievartavimo atveju kaltininko neteisėti veiksmai, tame tarpe ir smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį, nors ir padaryti viešoje vietoje, yra kryptingi - nukreipti į svetimo turto užvaldymą, t. y. turto prievartavimo atveju fizinis smurtas yra priemonė palaužti nukentėjusiojo asmens valią, kad šis perduotų turtą, suteiktų turtinę teisę ar atleistų nuo turtinės pareigos arba atliktų kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikytų. Būtent, kaltininko vienokia ar kitokia forma nukentėjusiajam išsakomas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, yra esminis požymis, leidžiantis atriboti turto prievartavimą (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnis) nuo viešosios tvarkos pažeidimo (Lietuvos Respublikos BK 284 straipsnis).

Kaip nurodė nukentėjusysis K. K., A. L. įvykio dieną reikalavo duoti 200 Lt, jam atsisakius duoti pinigų, A. L. sudavė jam smūgius kumščiu į nugarą, galvą. Nukentėjusiojo teigimu, A. L. jau ne pirmą kartą iš jo reikalavo pinigų, nuteistasis, atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę, jam rašydavo ir reikalaudavo pinigų. Nukentėjusysis K. K. tvirtino, kad pinigų iš A. L. jis niekada nėra skolinęsis. Apie tai, kad įvykio dieną A. L. reikalavo pinigų iš K. K. ir prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą, parodė ir liudytojomis apklaustos nukentėjusiojo motina S. K. ir močiutė V. K.. Liudytojas M. P. parodė, kad įvykio metu jis negirdėjo apie ką kalbėjosi K. K. ir A. L., jis tik matė, kaip A. L. sudavė K. K.. Liudytojo teigimu, anksčiau, prieš įvykį, jam su K. K. einant gatve, prie jų priėjo A. L. ir reikalavo pinigų iš K. K.. Nuteistasis A. L. pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad K. K. jam buvo skolingas, dėl neatiduotos skolos įvykio dieną ir įvyko konfliktas su K. K.. Tačiau nuteistojo A. L. parodymai apie tai, kad K. K. buvo jam skolingas yra tik deklaratyvūs, jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįsti teiginiai. Byloje nėra jokių kitų duomenų, kad K. K. ir A. L. sietų skolų, bendro turto ar kitokie turtiniai santykiais, todėl A. L., pareikšdamas K. K. reikalavimą duoti 200 Lt, suvokė, kad toks jo reikalavimas yra neteisėtas, kad jis reikalauja perduoti svetimą jo atžvilgiu turtą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad A. L., neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai vertė nukentėjusįjį K. K. perduoti turtą – pinigus, ir, siekdamas įbauginti nukentėjusįjį, pavartojo prieš jį fizinį smurtą. Nors A. L. fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį vartojo viešoje vietoje, matant pašaliniams asmenims, tačiau ši nuteistojo veika turi būti kvalifikuojama ne kaip viešosios tvarkos pažeidimas, o kaip turto prievartavimas, kadangi A. L. tyčia buvo nukreipta užvaldyti svetimą – K. K. priklausantį – turtą. Nuteistasis A. L., neturėdamas jokio teisėto pagrindo ir atvirai versdamas nukentėjusįjį K. K. perduoti svetimą turtą - pinigus, panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, prievartavo K. K. turtą, šioje nuteistojo veikoje yra visi būtini nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai A. L. padarytą veiką kvalifikavo pagal minėtą straipsnį.

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

A. L. padaryta nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už šią nusikalstamą veiką baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. Byloje nenustatyta nei A. L. atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. A. L. praeityje teistas du kartus, baustas administracine tvarka, nusikalto turėdamas neišnykusį teistumą, praėjus vos trims mėnesiams po laisvės atėmimo bausmės atlikimo, neatlikęs visų ankstesniu nuosprendžiu paskirtų bausmių – nesumokėjęs baudos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išdėstytų aplinkybių visetą, teisingai konstatavo, kad A. L. išvadų dėl savo elgesio nepadarė ir toliau pažeidinėja įstatymus, todėl bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus A. L. realią laisvės atėmimo bausmę. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nurodė, jog A. L. padarytu nusikaltimu nebuvo sukeltos sunkios pasekmės, padaryto nusikaltimo mastas nėra didelis, tačiau į šias aplinkybes, nustatydamas nuteistajam bausmės dydį, artimą baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkiui, nepakankamai atsižvelgė. Aplinkybės, neigiami charakterizuojančios nuteistojo A. L. asmenybę, negali būti prioritetinės ir vertinamos atsietai nuo kitų aplinkybių, į kurias baudžiamasis įstatymas teismą įpareigoja atsižvelgti skiriant kaltininkui bausmę. Kaltininko asmenybę charakterizuojantys duomenys yra tik viena iš Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, į kurias teismas, skirdamas bausmę, privalo atsižvelgti, ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo kitų minėtame straipsnyje nurodytų aplinkybių. Skiriant bausmę A. L., visų pirma būtina įvertinti jo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, intensyvumą, nusikalstamų veiksmų pasekmes. A. L. pavartotas smurtas prieš nukentėjusįjį K. K. nebuvo intensyvus, žymesnių kūno sužalojimų nuteistasis nukentėjusiajam nepadarė, prievartauto turto vertė nebuvo didelė, nukentėjusiojo turto A. L. realiai neužvaldė, todėl jo padaryta veika yra mažiau pavojinga negu analogiškos tos pačios rūšies nusikalstamos veikos. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, jog teisingumo principas suponuoja, kad kaltininkui paskirta bausmė turi būti teisinga, bausmė negali būti akivaizdžiai neadekvati nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai, A. L. turi būti paskirta mažesnė negu baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos vidurkis bausmė, savo dydžiu artimesnė ne sankcijos vidurkiui, o minimumui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 13 d. nuosprendį pakeisti.

A. L., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 2 dalį, paskirtą bausmę sumažinti ir skirti A. L. bausmę – laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.