- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-09-28
- Bylos Nr.
- 2A-832-464/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė (pirm.), Andžej Maciejevski, Virginija Volskienė
- Atsakovas
- S.Učkuroniui, S. U.
- Ieškovas
- UAB „Eurofire“
- Kategorijos
- 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Eurofire“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Eurofire“ ieškinį atsakovui S. U. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas UAB „Eurofire“ 2007-07-27 kreipėsi į Vilniaus m. 4-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (t.1, b.l. 1-2), kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 20 731,40 Lt skolos, 5 804,79 Lt delspinigių, 6 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-02-05 UAB „Eurofire“ ir S. U. pasirašė importo, eksporto ir tranzitinių krovinių gabenimo ir ekspedijavimo paslaugų sutartį Nr. EF5/61/07. Ieškovas, laikydamasis sutartyje nustatytų sąlygų, atsakovo užsakytas paslaugas suteikė tinkamai, nustatytais terminais, kokybiškai. Atsakovas priėmė ieškovo suteiktas paslaugas, pasirašydamas pateiktą 2007-05-18 PVM sąskaitą-faktūrą EUE Nr. 00017 bendrai 20 731,40 Lt sumai, tačiau savo prievolės neįvykdė ir su ieškovu neatsiskaitė. Už pavėlavimą atsiskaityti atsakovui priskaičiuota 5 804,79 Lt delspinigių, kas numatytą pasirašytos sutarties 5.4 punkto sąlygose.
Atsiliepimas
Atsakovas S. U. atsiliepimu į ieškinį (b.l. 39) su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad vagonų prastova įvyko dėl paties ieškovo kaltės, kadangi ieškovas užsakė vagonus lengvabūdiškai tikėdamasis gauti leidimą iš Rusijos ir Kazachstano, tačiau leidimo gabenti krovinį negavo. Todėl geležinkelio įmonei už vagonų prastovą turi apmokėti pats.
Vilniaus m. 4-sis apylinkės teismas 2009-03-20 sprendimu ieškovo UAB „Eurofire“ ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, liudytojo parodymus bei į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad už atitinkamų leidimų gavimą buvo atsakingas ieškovas – ekspeditorius UAB „Eurofire“. Ieškovui negavus leidimo iš Rusijos įvyko pakrautų vagonų prastova, todėl mokestį už vagonų prastovą privalo sumokėti ieškovas UAB „Eurofire“ (CK 6.64 str. 1 d. 1 p. ir 3 d.). Teismas, remdamasis šalių pasirašytos 2007-02-05 sutarties 2.1. punktu, kuriame numatyta, kad ekspeditorius (ieškovas) parengia ir suderina krovinių gabenimo technologines ir finansines sąlygas su geležinkeliais, transporto-ekspedijavimo organizacijomis, kitais krovinių vežėjais, muitinės, pasienio ir kitomis organizacijomis, atsižvelgęs į atsakovo bei liudytoju apklausto Kirtimų geležinkelio stoties viršininko A.P. parodymus, konstatavo, jog ieškovas neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų bei neparengė ir nesuderino krovinių gabenimo sąlygų su muitine ir pasieniu. Be šių suderinimų - gabenant krovinį be leidimo-telegramos iš Rusijos, krovinys būtų sustabdytas ties Rusijos siena. Atsižvelgęs į tai, jog pagal 2007-02-05 sutarties 5.1. punktą atsakovas prisiėmė atsakomybę už bet kokį vagonų užlaikymą, prastovas ir grąžinimą dėl neteisingo SMGS pervežimo dokumentų įforminimo, teismas konstatavo, jog važtaraščiai – SMGS iki galo nebuvo įforminti būtent dėl to, kad nebuvo gautas leidimas-telegrama iš Rusijos, už ką buvo atsakingas pats ieškovas. Tuo pagrindu teismas sprendė, jog nesant važtos dokumentų, atsakovas neturėjo galimybės vykdyti 2007-02-05 sutarties 5.1. punkte duotų įsipareigojimų. Įvertinęs ta aplinkybę, jog sąskaitas už vagonų prastovas 2007-04-16 apmokėjo UAB „Eurofire“, teismas padarė prielaidą, kad ieškovas buvo pripažinęs įsiskolinimą už vagonų prastovą ir vėliau (2007-05-18), t.y. praėjus daugiau nei mėnesiui, išrašė PVM sąskaitą-faktūrą jau apmokėtai sumai S.U. Be to, visos PVM sąskaitos-faktūros išrašytos ieškovo vardu, krovinių priėmimo žinialapiuose nurodyta, kad klientas yra ieškovas, gautose iš Kazachstano, Uzbekijos ir Tadžikijos telegramose taip pat nurodyta, kad krovinio siuntėjas yra ieškovas.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Eurofire“ apeliaciniu skundu (b.l. 125-129) prašo panaikinti Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2009-03-20 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tvirtina, jog ieškovo nuostolių atsiradimą pirmosios instancijos teismas turėjo sieti ne su leidimo iš Rusijos negavimu, bet su atsakovo įvykdytu neteisėtu vagonų pakrovimu, sąlygojusiu vagonų prastovą. Nurodo, kad pagal reikalavimus krovinys (naudoti automobiliai) galėjo būti pradėtas krauti siuntėjui pateikus visus krovinio gabenimui reikiamus dokumentus ir leidimus. Tuo tarpu atsakovas, nesilaikydamas teisės aktų nustatytos tvarkos ir prisiimdamas riziką, iš anksto savavališkai susitarė su Kirtimų geležinkelio stoties viršininku A. P. ir pakrovė krovinį į užsakytus vagonus anksčiau, nei gavo visus reikiamus dokumentus, todėl nuostoliai, kuriuos sudaro išlaidos už vagonų prastovą, atsirado dėl neteisėto atsakovo įvykdyto vagonų pakrovimo. Teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad už visų leidimų gavimą buvo atsakingas ieškovas, kadangi nei Sutartyje, nei kituose dokumentuose ieškovo įsipareigojimai ir atsakomybė už leidimų gavimą nėra nustatyta. Pirmosios instancijos teismas Sutarties 5.1 punkto nuostatas aiškino netinkamai ir nepagrįstai ieškovui perkėlė atsakomybę už leidimo iš Rusijos negavimą. Nesutinka su teismo prielaida, jog ieškovas, apmokėdamas atsakovo pasirašytas AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2007-03-22 PVM sąskaitas-faktūras, pripažino įsiskolinimą už vagonų prastovą. Šiuo atveju atsakovas, pasirašydamas minėtas sąskaitas, pripažino savo atsakomybę už vagonų prastovą, kadangi prieš pasirašydamas šių sąskaitų ir jose nurodytų sumų su ieškovu nederino, šias sąskaitas nuo ieškovo nuslėpė. Tvirtina, kad ieškovas apie atsakovo apsirašytas sąskaitas sužinojo tik 2007 m. balandžio mėnesį, kai buvo praleisti jų apmokėjimo terminai ir priskaičiuoti delspinigiai. Pažymi, jog ieškovas negalėjo neapmokėti šių sąskaitų, kadangi pagal 2007-09-27 atsiskaitymo už krovinių vežimą ir kitas suteiktas paslaugas sutartį Nr. SK -257, negavusi apmokėjimo už suteiktas paslaugas AB „Lietuvos geležinkeliai“ galėjo nutraukti paslaugų teikimą, dėl ko ieškovas patirtų dar didesnius nuostolius. Mano, jog ši byla buvo neteisingai išspręsta dėl neišsamaus byloje esančių įrodymų įvertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Tesimo 2006-11-27 nutartis c.b. Nr. 3K-3-616/2006). Atsakovas bylos nagrinėjimo metu ne kartą keitė savo poziciją dėl pasirašytos sąskaitos ir atsakomybės už vagonų prastovą, veikė nesąžiningai, siekdamas išvengti atsakomybės, kas leidžia abejoti jo parodymų ir paaiškinimų įrodomąja verte. Atsakovas, gavęs ieškovo įgaliojimą, ieškovo vardu pasirašė AB „Lietuvos geležinkeliai“ išrašytose sąskaitose-faktūrose, tačiau laiku nepateikė jų ieškovui, dėl ko ieškovas praleido jų apmokėjimo terminą ir patyrė nuostolių. Ieškovas, apmokėjęs minėtas sąskaitas dėl vagonų prastovos, pateikė sąskaitą atsakovui, kurią pasirašydamas atsakovas sutiko atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, tačiau sąskaitos neapmokėjo ir neinformavo ieškovo apie neapmokėjimo priežastis. Tvirtina, jog teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi išimtinai atsakovo ir jam palankiais liudytojo A .P. paaiškinimais, kurie neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Mano, jog liudytojas A. P. galėjo būti suinteresuotas atsakovui palankiu sprendimu, kadangi susitarė su atsakovu ir davė leidimą neteisėtam vagonų pakrovimui be privalomų dokumentų, todėl jo paaiškinimai vertintini kritiškai.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, jeigu priešingo nereikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šiuo atveju bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliaciniame skunde keliami materialinės teisės normų, reglamentuojančių sutarties sąlygų aiškinimą, ir procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, taikymo klausimai, kas, pasak apelianto, sąlygojo neteisingą faktinių aplinkybių konstatavimą bei netinkamą jų teisinį įvertinimą.
Kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, teisingai aiškino ir taikė įstatymus, nepažeidė nei įrodymų vertinimo, nei įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių, padarė teisingas išvadas, jog pagrindo patenkinti ieškovo reikalavimus nėra (CPK 185 str.).
Asmuo savo galimybę pasinaudoti teismine gynyba turi realizuoti ne bet kokiu būdu, o tam tikra įstatymų nustatyta tvarka, laikydamasis įstatyme numatytų ieškinio pareiškimo formos ir turinio reikalavimų (CPK 111 str., 135 str.). CPK 13 str. įtvirtintas dispozityvumo principas lemia, kad šalys gali laisvai disponuoti joms priklausančiomis teisėmis, pasirinkti pažeistos teisės gynimo būdą bei priemones, procesinę formą.. Todėl pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai raštu suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Nagrinėjamu atveju iš ieškinio turinio matyti, kad apeliantas (ieškovas) savo reikalavimus atsakovui grindė su pastaruoju sudaryta Ekspedijavimo paslaugų sutartimi (b.l.4-6), kurios tekstą, kaip apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė atsakovas, parengė pats apeliantas, ir savo, kaip sutarties šalies, tinkamu pareigų pagal minėtą sutartį įvykdymu – kokybiškai ir laiku suteiktomis paslaugomis, kurias esą atsakovas atsisakė apmokėti. Akivaizdu, kad ieškovo reikalavimai buvo kildinami iš prievolinių teisinių santykių, ieškovas įvardijo ir teisinį ieškinio pagrindą – CK 6.38 str., 6.200 str., 6.652 str., 6.663 str.
Teisėjų kolegija, vertindama, ar atsakovas pagrįstai atsisakė paslaugas apmokėti, pirmiausiai atsižvelgia į Ekspedijavimo paslaugų sutarties dalyką, t.y. dėl kokių paslaugų susitarė šalys – parengti ir suderinti krovinių gabenimo technologines bei finansines sąlygas su geležinkeliais, transporto-ekspedijavimo organizacijomis, kitais krovinių vežėjais, muitinės, pasienio ir kitomis organizacijomis ( 2.1. p.). Tai reiškia, kad būtent tokias paslaugas privalėjo suteikti ekspeditorius (apeliantas) atsakovui, prieš pareikalaudamas už jas atlygio. Teismas, aiškindamas sutarties sąlygas bei vertindamas, kokius būtent veiksmus turėjo atlikti kiekviena iš jos šalių, sutarčių aiškinimo taisyklių, numatytų CK 6.193 str., nepažeidė. Teisėjų kolegija sutinka su teismo argumentais, jų nekartodama. Taigi bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu buvo nustatytas toks teisiškai reikšmingas faktas, kad sutarties 2.1. p. numatytų paslaugų apeliantas atsakovui nesuteikė, ką iš esmės pripažįsta ir jis pats. Kaip matyti iš byloje surinktų ir teismo teisingai įvertintų įrodymų (CPK 185 str.), šiuo konkrečiu atveju būtent aptartos paslaugos nesuteikimas - laiku negavimas preliminaraus leidimo gabenti atsakovo krovinį per Rusijos teritoriją iš atitinkamų Rusijos institucijų, iš esmės ir sąlygojo papildomų išlaidų atsiradimą (vagonų prastovą). Taigi vien dėl šios priežasties bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas negalėjo konstatuoti, kad apeliantas savo sutartines prievoles atsakovui įvykdė tinkamai (kokybiškai ir nustatytu terminu, kaip pabrėžė ieškinyje apeliantas) bei negalėjo patenkinti tokiu faktiniu pagrindu pareikštų reikalavimų, įpareigodamas atsakovą atsiskaityti už nesuteiktas jam paslaugas. Pažymėtina, kad vien sąskaitos – faktūros priėmimas iš ieškovo pats savaime dar nepatvirtina paslaugų suteikimo fakto.
Apeliantas savo reikalavimų ieškinyje iš bendrųjų žalos (nuostolių) atlyginimo pagrindų nekildino, iš esmės neįrodinėjo ir sąlygų atsakovo atsakomybei atsirasti bendraisiais žalos atlyginimo pagrindais (CK 6.245 str., 6.256 str.) – šio neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp šio veiksmų ar neveikimo ir atsiradusių pasekmių (nuostolių), atsakovo kaltės (CK6.246 str.- 6.248 str., 6.256 str. 2 d.). Pirmojoje instancijoje nekilus šalių ginčui, ar šiuo konkrečiu atveju egzistuoja teisinės prielaidos pripažinti atsakovo veiksmus ar neveikimą kaip sutarties (jos sąlygų) pažeidimą, arba kaip kurių nors įpareigojančių įstatymo nuostatų, kitų teisės aktų netinkamą vykdymą, ir ar yra pagrindas taikyti jo atžvilgiu civilinės atsakomybės institutą, tokių reikalavimų apeliaciniame skunde kelti negalima, tą draudžia įstatymas (CPK 306 str. 2 d., 312 str.). Teisėjų kolegija jau pasisakė, kad bylos nagrinėjimo, teisiškai reikšmingų faktų joje nustatinėjimo ribas apsprendžia pats ieškovas, t.y. asmuo, kuris kreipiasi į teismą teisminės gynybos, nurodydamas ieškinio dalyką - reikalavimą, nukreiptą atsakovui per teismą, ir šio reikalavimo faktinį pagrindą. Priešingas traktavimas neatitiktų dispozityvumo principo (CPK 13 str.). Todėl skundo argumentai, esą atsakovas atsisako atlyginti apelianto patirtus nuostolius, kurie atsirado atsakovui, kaip apelianto įgaliotiniui, veikiant netinkamai, nepriimtini, nevertintini ir dėl jų teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Tokie klausimai nebuvo raštu iškelti pirmosios instancijos teisme ir šis teismas atsakovo veiksmų tinkamumo CK 2.133 str.. 2.136 str., 2.137 str. aspektu nesvarstė. Kadangi atsakovas veikė kaip apelianto įgaliotinis, jam tiesiogiai nekyla pareiga atsiskaityti su vagonais disponuojančiais asmenimis (savininkais) už jų prastovą pagal sutartį, kurios šalimi jis nėra, tokia pareiga kyla pačiam atstovaujamajam, šiuo atveju – apeliantui.
Teisėjų kolegija nesutinka ir su apelianto skunde pateikiama interpretacija dėl A. P. paaiškinimų, kaip įrodymo, nepatikimumo. Vien ieškovo prielaida, nepagrįsta jokiais kitais objektyviais duomenimis, apie šio liudytojo savarankišką suinteresuotumą bylos baigtimi, nepakankama tokiai išvadai padaryti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas, jį pakeisti ar panaikinti apeliaciniame skunde įvardintais motyvais nėra įstatyminių prielaidų.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.