- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-11
- Bylos Nr.
- 2A-442-180/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00316-2015-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Piškinaitė, Artūras Driukas, Romualda Janovičienė
- Ieškovas
- R. N.
- Atsakovas
- A. I.
- Kategorijos
- 2.5.1.6.1Actio Pauliana
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1865-273/2015 pagal R. N. ieškinį atsakovams A. I., A. I. individualiai įmonei ir Nordea Bank Finland PLC, veikiančiam per Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrių, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas R. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. I., A. I. individualiai įmonei ir Nordea Bank Finland PLC, veikiančiam per Nordea Bank Finland PLC Lietuvos skyrių (toliau – bankas), prašydamas pripažinti negaliojančia A. I. ir Nordea Bank Finland PLC 2008 m. balandžio 15 d. sudarytą laidavimo sutartį su pakeitimais ir sumažinti banko kreditinį reikalavimą iki 1 232,04 Eur.
Ieškovas teigė, kad yra visos CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana sąlygos.
Jis (ieškovas) yra kreditorius, nes atsakovas A. I. 2008 m. sausio 25 d. išrašė jam paprastąjį neprotestuotiną vekselį ir įsipareigojo 2015 m. sausio 25 d. sumokėti ieškovui 30 000 Lt, tačiau savo įsipareigojimo neįvykdė.
A. I., turėdamas įsipareigojimų jam (ieškovui), 2008 m. balandžio 15 d. sudarė ginčijamą laidavimo sutartį, kuria banko naudai prisiėmė itin didelio masto įsipareigojimus ir laidavo už jam priklausančiai įmonei UAB „Ingero“ suteiktą kreditą pagal 2008 m. balandžio 7 d. sudarytą sutartį.
A. I. neturėjo ir neturi turto, kurio pagrindu būtų galėjęs įvykdyti tokio masto įsipareigojimus. Šiuo metu laidavimo sutarties pagrindu A. I. individualios įmonės bankroto byloje yra patvirtintas banko 4 268 456,96 Eur finansinis reikalavimas, todėl ieškovo galimybės atgauti skolą iš atsakovo sumažėjo.
Ieškovo įsitikinimu, atsakovas A. I. neprivalėjo sudaryti laidavimo sutarties, atsakovai buvo nesąžiningi, nes atsakovas A. I. neinformavo banko apie turimus kreditorius ir savo finansinę padėtį, o bankas, kaip profesionalus finansų rinkos dalyvis, nepasidomėjo, ar tokio dydžio prisiimti laidavimo įsipareigojimai nepažeis kitų A. I. kreditorių teisių ir teisėtų interesų.
Šalies argumentai
Ieškovas teigė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes apie sudarytą laidavimo sutartį jis sužinojo tik 2015 m. kovo 31 d., gavęs A. I. individualios įmonės kreditorių susirinkimo protokolą.
II. Pirmosios instancijos teismo spendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2015 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė: Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 4 d. patenkino banko ieškinį ir sprendimu šioje byloje ginčijamos laidavimo sutarties pagrindu priteisė jam iš laiduotojo A. I. 3 099 504,65 Eur skolą, 16 proc. dydžio metinių palūkanų (civilinė byla Nr. 2-632-560/2011). Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtino banko 4 269 688,97 Eur kreditinį reikalavimą A. I. individualios įmonės bankroto byloje (bankroto byla Nr. B2-1220-273/2014). Teismas sprendė, kad dėl A. I. laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų teisėtumo ir pagrįstumo buvo nuspręsta įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Juose nustatyti prejudiciniai faktai nerevizuojami ir nepaneigti.
Teismas sprendime rėmėsi CK 6.66 straipsnio nuostatomis, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais. Teismo įsitikinimu, ieškovas neįrodė visų būtinų actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygų. Laidavimo sutarties sudarymas savaime negali būti vertinamas kaip ieškovo teisių pažeidimas, nes tokie atsakovo A. I. prisiimti įsipareigojimai yra teisėti ir pagrįsti. A. I. sudarius laidavimo sutartį nebuvo eliminuota ieškovo galimybė patenkinti savo reikalavimus pagal vekselį. Laidavimo sutarties sudarymo metu net nebuvo žinoma, ar apskritai kils A. I. atsakomybė bankui, nes laiduotojo atsakomybė kyla tik tuomet, kai pagrindinė prievolė yra neįvykdyta. Laidavimo sutarties sudarymo metu pagal kredito sutartį galutinis grąžinimo terminas numatytas 2018 m. balandžio 30 d., o A. I. įsipareigojo sumokėti ieškovui pagal vekselį 2015 m. sausio 25 d. Tiek ieškovo, tiek banko reikalavimai individualios įmonės bankroto byloje yra patvirtinti kaip trečios eilės, taigi bankas neturi pirmumo teisės patenkinti savo reikalavimo.
A. I. turėjo pareigą sudaryti laidavimo sutartį, kuri kilo iš vienašališko A. I. įsipareigojimo pagal sutartį suteikti kreditą įmonei UAB „Ingero“.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad bankas buvo nesąžiningas, nes nustatė, kad bankas domėjosi A. I. turimais įsipareigojimais kitiems kreditoriams, ir nebuvo jokio pagrindo manyti, kad laidavimo sutartis gali pažeisti kitų A. I. kreditorių teises.
Teismas taip pat sprendė, kad yra pagrindas patenkinti atsakovo – banko, prašymą taikyti ieškinio senatį.
Teismas rėmėsi CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostata, kad reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kurio pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su jo pareiga laiku sužinoti apie tokį sandorį.
Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, kad jis apie jo pažeistas teises sužinojo 2015 m. kovo 31 d., t. y. tada, kai buvo priimtas įmonės kreditorių susirinkimo protokolas Nr. 5, su kuriuo susipažinęs ieškovas pastebėjo, kad banko kreditinis reikalavimas padidėjo nuo 4 254 Lt iki 4 269 688,97 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad ieškovas į A. I. individualios įmonės kreditorių sąrašą bankroto byloje buvo įtrauktas Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 6 d. nutartimi, todėl ieškovas, kaip įmonės kreditorius, turėjo galimybę susipažinti su visa įmonės bankroto bylos medžiaga, banko kreditinį reikalavimą patvirtinančiais dokumentais ir taip sužinoti apie vykstantį ginčą dėl banko kreditinio reikalavimo.
Ieškovas ginčija laidavimo sutartį, o ne banko kreditinio reikalavimo padidėjimą, todėl apie laidavimo sutartį ieškovas, jei būtų buvęs pakankamai rūpestingas ir atidus, būtų galėjęs sužinoti jau 2014 m. vasario mėnesį. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškinio pateikimo dieną – 2015 m. balandžio 21 d., jau buvo pasibaigęs (CPK 1.131 str. 1 d.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovas R. N. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį patenkinti.
Teismas nepagrįstai sprendė, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-632-560/2011 ir Kauno apygardos teismo bankroto byloje Nr. B2-1220-273/2014 nustatyto aplinkybės turi prejudicinę reikšmę ieškovui, nes jis šiose bylose nedalyvavo.Teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl nepagrįstai sprendė, kad ginčijama laidavimo sutartimi nebuvo pažeistos jo (ieškovo) teisės. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškinys gali būti tenkinamas ir tada, kai kreditoriaus teisės pažeidžiamos kitokiu būdu. Sudarius laidavimo sutartį, ieškovo galimybės patenkinti savo reikalavimą yra akivaizdžiai apsunkintos dėl neproporcingai didelių banko finansinių reikalavimų.Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas A. I. privalėjo sudaryti ginčijamą laidavimo sutartį. 2008 m. balandžio 7 d. kredito sutartyje tokios prievolės nebuvo; šalys 2008 m. balandžio 15 d. papildomu susitarimu susitarė dėl laidavimo. Bankas suprato kredito sutarties neįvykdymo riziką ir siekė ją eliminuoti, sudarydamas neįvykdytiną laidavimo sutartį.Atsakovai buvo nesąžiningi. Atsakovas A. I. savo nesąžiningumą pripažino procesiniuose dokumentuose, nes informavo banką, kad neketina vykdyti laidavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Bankas buvo nesąžiningas, nes sudarė laidavimo sutartį žinodamas, kad laiduotojas nėra pajėgus įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Teismas neteisingai skaičiavo ieškinio senaties terminą. Ieškovui negalėjo būti žinoma, kad, praėjus pusantrų metų nuo bankroto bylos iškėlimo, kreditorių reikalavimų dydis galėtų pasikeisti. Tai paaiškėjo tik gavus kreditorių susirinkimo protokolą.
Atsiliepimas
Bankas atsiliepime prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas negalėjo pakartotinai nustatinėti aplinkybių, susijusių su banko reikalavimu atsakovui A. I. ir laidavimo sutarties teisėtumu, nes paminėtuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyti faktai turi prejudicinę galią net ir ieškovui, nedalyvavusiam šiuose procesuose. Apeliantas neįrodė, kad būtent dėl laidavimo sutarties sudarymo pasunkėjo jo galimybė realizuoti savo reikalavimo teisę pagal vekselį. Vien paskesnių įsipareigojimų prisiėmimas negali būti vertinamas kaip ieškovo teisių pažeidimas. Atsakovo A. I. įsipareigojimų pagal vekselį įvykdymo terminas suėjo po dviejų metų nuo įmonės bankroto bylos iškėlimo. Akivaizdu, kad įsipareigojimai negalėjo būti įvykdyti būtent dėl bankroto bylos iškėlimo. Tarp įmonės bankroto ir laidavimo sutarties nėra jokio ryšio – laidavimo sutartimi įsipareigojimus prisiėmė ne įmonė, bet atsakovas A. I.. Tik dėl individualios įmonės ir jos savininko atsakomybės specifikos bankas buvo priverstas pareikšti finansinį reikalavimą bankroto byloje. Atsakovas A. I. turėjo pareigą sudaryti laidavimo sutartį, nes taip buvo susitarta kredito sutarties papildomame susitarime. Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi teisę savo nuožiūra nuspręsti, kokias teises ir pareigas prisiimti.Laidavimo sutarties sudarymo metu A. I. buvo sąžiningas, jo prisipažinimas dėl tariamo nesąžiningumo vertintinas kritiškai, nes jis yra tiesiogiai suinteresuotas laidavimo sutarties nuginčijimu.Teismas teisingai ir pagrįstai sprendė, kad ieškinys pareikštas praleidus vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
Dėl ieškinio senaties
Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias actio Pauliana ieškinio senaties ir jo pradžios terminą.
Pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti pareikštas per vienerių metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas, kreipdamasis į teismą 2015 m. vasario 21 d., praleido ieškinio senaties terminą, nes turėjo galimybę susipažinti su visa įmonės bankroto bylos medžiaga, banko kreditorinį reikalavimą patvirtinančiais dokumentais ir sužinoti apie vykstantį ginčą dėl banko kreditorinio reikalavimo nuo 2014 m. vasario 6 d., t. y. nuo tada, kai Kauno apygardos teismas patvirtino apelianto kreditinį reikalavimą atsakovo A. I. individualios įmonės bankroto byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtos faktinės aplinkybės nėra pakankamos prieiti prie išvados, kad kreditorius būtent nuo šio momento turėjo pareigą sužinoti apie savo teisių pažeidimą.
Apeliantas paaiškino, kad jam apie laidavimo sutartį ir jos pagrindu patvirtintą banko reikalavimą tapo žinoma 2015 m. kovo 31 d., gavus A. I. individualios įmonės kreditorių susirinkimo protokolą ir bankroto administratoriui pateikus banko kreditinį reikalavimą patvirtinančius dokumentus. Yra pagrindas sutikti su apelianto teiginiais, kad jam negalėjo ir neturėjo būti žinoma, kad A. I. individualios įmonės kreditorių sąrašas gali pasikeisti, nes Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 22 d. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama. Šiuo atveju nėra pagrindo ieškinio senaties termino pradžią susieti su kreditoriaus pareiga itin aktyviai domėtis kitų kreditinių reikalavimų pagrįstumu (nepagrįstumu), nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 str.). Nėra pagrindo neigti, kad apeliantui apie jo teisių pažeidimą tapo žinoma būtent susipažinus su laidavimo sutarties turiniu.
Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas apie savo teisių pažeidimą turėjo suvokti tada, kai tapo bankrutuojančios įmonės kreditoriumi.
Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad ieškinio senaties terminas pareikšti ieškinį actio Pauliana pagrindu nepraleistas ir vien šiuo pagrindu atmesti ieškinį nebuvo pagrindo. Kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą iš esmės, todėl pripažinti nepagrįstą visą teismo sprendimą vien dėl paminėtos išvados apie praleistą ieškinio senaties terminą, nėra pagrindo.
Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje teismų praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas:
1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę;
2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises;
3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio;
4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises;
5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad paminėtų sąlygų nėra, dėl to nėra pagrindo tenkinti ieškinį ir pripažinti ginčijamą laidavimo sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu.
Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad ginčijama laidavimo sutartimi buvo pažeistos jo teisės.
CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Tai: dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
Vien tai, kad apeliantas turi reikalavimo teisę pagal skolininko vekselį, nereiškia, kad jo (apelianto) teisės buvo pažeistos skolininko ir atsakovo (banko) sudarytu sandoriu (laidavimo sutartimi).
Pagal CPK 178 straipsnį apeliantas privalo įrodyti ginčijamu sandoriu padarytą jo teisių pažeidimą. Apeliantas šios pareigos neįvykdė. Jis iš esmės tik deklaratyviai teigia, kad jo teisės buvo pažeistos ,,kitokiu būdu“ – dėl ginčijamos laidavimo sutarties sudarymo jo galimybės realizuoti iš vekselio kilusią turtinę prievolę yra nesąžiningai sumažintos.
Kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažįstamas toks sandoris, kuriuo prisiimama naujų įsipareigojimų, tarp jų ir laidavimo, tačiau tik tokiu atveju, kai tokių įsipareigojimų skolininkas prisiimti neprivalėjo.
Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose neįrodinėjo, kiek turto turėjo atsakovas A. I., kokia apimtimi tas turtas sumažėjo, kiek sumažėjo apelianto galimybė patenkinti savo reikalavimą (CPK 178 str.). Pats apeliantas iš esmės neteigia, kad laidavimo sutartimi jis apskritai neteko galimybės realizuoti savo reikalavimo teisės.
Kreditorius neturi teisės reikalauti skolininko įvykdyti prievolę tol, kol nesuėjo prievolės įvykdymo terminas (CK 6.33 str. 2 d.). Byloje nustatyta, kad apeliantas savo reikalavimą turėjo pareikšti atsakovo A. I. individualios įmonės bankroto byloje. Savininko A. I. įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dar 2013 m. sausio 22 d. Kauno apygardos teismo nutartimi. A. I. įsipareigojimų pagal vekselį įvykdymo terminas baigėsi tik 2015 m. sausio 25 d., t. y. po dviejų metų. Akivaizdu, kad atsakovas A. I. savo įsipareigojimų apeliantui negalėjo įvykdyti dėl jo individualiai įmonei iškeltos bankroto bylos, nes, neužtenkant neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto prievolėms įvykdyti, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 str. 4 d.).
Laiduotojas – atsakovas A. I., ginčijama laidavimo sutartimi laidavo už jam priklausančiai įmonei UAB ,,Ingero“ suteiktą kreditą. Taigi jo atsakomybė pagal laidavimo sutartį apskritai galėjo nekilti, nes ji priklausoma nuo pagrindinės prievolės – laiduotojo atsakomybė kyla tik UAB ,,Ingero“ neįvykdžius savo prievolės pagal kredito sutartį, kurios įvykdymo terminas buvo 2018 m. balandžio 30 d.
Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, kad ginčijama sutartimi buvo pažeistos jo teisės (CPK 178 str.).
Atmestinas apelianto teiginys, kad atsakovas A. I. neturėjo pareigos sudaryti laidavimo sutarties.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant, ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 ir kt.).
Pagal CK 6.156 straipsnyje nustatytą sutarčių laisvės principą šalys pačios renkasi, sudaryti sutartis ar ne, ir kokiomis sąlygomis jas sudaryti. Iš nagrinėjamos bylos duomenų sprendžiama, kad atsakovas A. I. sutiko laiduoti bankui už UAB ,,Ingero“, kurios akcininkas jis buvo, suteiktą kreditą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas – bankas, teigia, kad tai buvo sąlyga kreditui suteikti – ją patenkinus, kreditas buvo suteiktas ir A. I. įsipareigojo sudaryti su banku laidavimo sutartį iki bus išmokėta pirmoji kredito dalis (kredito sutarties 2.3 p). Kreditas įmonei UAB ,,Ingero“ įmonės, kuri vertėsi sandėliavimo paslaugomis, veiklai: atsiskaityti už žemės sklypą, pastatyti naujus sandėlius. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovo A. I. veiksmai, sudarant ginčijamą laidavimo sutartį, neatitiko protingo asmens elgesio, kurį lėmė susiklosčiusios faktinės aplinkybės. Laidavimo sutartis nebuvo draudžiama ir atitiko įprastą verslo praktiką įmonės vieninteliam akcininkui laiduoti už jo įmonės prisiimtas prievoles, nepaisant to, kad tokios sutarties sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Tai, kad dėl laidavimo buvo susitarta ne pagrindinėje kredito sutartyje, o papildomame susitarime, nepaneigia atsakovo A. I. prievolės sudaryti laidavimo sutartį, nes susitarimas yra neatsiejama kredito sutarties dalis.
Sutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas A. I. turėjo pareigą sudaryti ginčijamą sandorį, o apeliantas neįrodė CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatytos jo taikymo sąlygos – sandorio neprivalomumo.
Nepagrįsti apelianto argumentai dėl šalių nesąžiningumo.
Asmuo nesąžiningas, jeigu sudarydamas su skolininku sandorį, žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus (kreditorių) teises (CK 6.66 str. 2 d.).
Apeliantas neteigia, kad bankui buvo žinoma apie tai, kad laidavimo sutartis pažeis jo – kreditoriaus, teises. Banko nesąžiningumą jis įrodinėjo teiginiu, kad bankas, sudarydamas laidavimo sutartį, buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad laiduotojas nebus finansiškai pajėgus įvykdyti šia sutartimi prisiimamų įsipareigojimų. Šiam teiginiui pagrįsti įrodymų nepateikė (CPK 176-178 str.).
Nesant įrodymų, kad ginčijama laidavimo sutartimi buvo pažeisti apelianto (kreditoriaus) interesai, o skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, sudarydamos ginčijamą sutartį, jos šalys buvo sąžiningos.
Ginčas nagrinėjamoje byloje kilęs dėl laidavimo sutarties actio Pauliana pagrindu, kurį teismas išnagrinėjo iš esmės, visapusiškai įvertinęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Nustatyta, kad skundžiamame sprendime teismas paminėjo teismo sprendimus, priimtus kitose bylose, nagrinėtose dėl skolos pagal ginčo laidavimo sutartį priteisimo, tačiau tuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ginčo sprendimo negrindė. Be to, faktinės aplinkybės, nustatytos kitose civilinėse bylose, šioje byloje nagrinėjamam ginčui įrodomosios reikšmės neturi. Dėl to neturi reikšmės ir apelianto argumentai dėl prejudicinių kitose bylose nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 180 str., 182 str. 2 p., 185 str.).
Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta.
Keisti ar naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto atsakovui – bankui, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
Iš teismui pateiktų dokumentų (PVM sąskaitos faktūros ir banko išrašo) sprendžiama, kad atsakovas – bankas, apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 563,75 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurių dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas)“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus maksimalius dydžius.
Išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtų teisinis pagrindas priteisti atsakovui visas jo prašomas bylinėjimosi išlaidas nėra.
Byla nelaikytina itin sudėtinga, skunde nebuvo keliama naujų reikalavimų, argumentų – jie iš esmės yra tapatūs teiginiams, kurie nurodyti procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme.
Skundžiamo teismo sprendimo apimtis nelaikytina didele, todėl, atsižvelgiant į Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, atsakovo – banko, prašoma pritiesti bylinėjimosi išlaidų suma mažinama ir iš ieškovo (apelianto) atsakovui – bankui, priteisiama 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2015 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovui – Nordea Bank Finland PLC, veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (j. a. k. 303252632) iš ieškovo (apelianto) R. N. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.