Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo B. V. Kliuko ieškinį atsakovui J. O. dėl darbo užmokesčio ir skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas, kuriam ieškinys su priedais ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo buvo įteiktas tinkamai (b.l. 22), atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Teismo posėdyje ieškovas B. V. K. palaikė ieškinį ir prašė priteisti iš atsakovo ieškinyje nurodytas skolas ir neišmokėtą darbo užmokestį.

A. J. Olechnovičius į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jam pranešta tinkamai – šaukimas įteiktas (b.l. 36), tačiau teismui nei atsiliepimo ar prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla išnagrinėt atsakovui nedalyvaujant (CPK 246 str.).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas J. O. 2009-04-01 išrašė paprastąjį vekselį ieškovui B. V. Kliukui, 2500 eurų sumai bei įsipareigojo iki 2010-04-01 apmokėti šį vekselį (b.l. 19). Paprastasis vekselis reiškia savarankišką ir besąlyginę vekselio davėjo prievolę sumokėti vekselyje nurodytą pinigų sumą teisėtam vekselio turėtojui (CK 1.105 str. 4 d., ĮPVĮ 2 str. 4 d., 77 str. 2 d.).

Pagal Lietuvoje nustatytą teisinį reglamentavimą vekselis yra vertybinis popierius ir civilinių teisių objektas (CK 1.97 str. 1 d., 1.101 str.). Vekselių išrašymo, perdavimo, laidavimo, mokėjimo, reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, pareiškimo ir patenkinimo tvarką bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykius Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas. Be to, vekselių išrašymas, įforminimas ir naudojimas detalizuojamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu Nr. 987 patvirtintose Vekselių naudojimo taisyklėse. Vekselis, kaip vertybinis popierius, įstatyme apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 str. 1 d., ĮPVĮ 2 str. 1 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką tokia linkme, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo, reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui. Vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui (Lietuvos A. T. 2005 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2005; 2007 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2007).

Vekselio, kuris mokėtinas nustatytą dieną arba per tam tikrą laiką po jo išrašymo ar pateikimo, turėtojas vekselį apmokėti privalo pateikti paskutinę mokėjimo termino dieną arba per dvi po jos einančias darbo dienas, o atleidus vekselio turėtoją nuo pareigos įforminti protestą, vekselio turėtojo reikalavimai patenkinami ne ginčo tvarka kreipiantis į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo per vienerius metus nuo mokėjimo termino dienos (ĮPVĮ 40 str. 1 d., 72 str. 2 d., 81 str.). nagrinėjamu atveju ieškovas (vekselio turėtojas) neįgyvendino savo minėtų teisių, nepateikė vekselio apmokėti, nesikreipė į notarą dėl vykdomojo įrašo padarymo. Tokiu atveju, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi. Nors ĮPVĮ ir nenumato, jog vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu dokumentu tuomet, kai susiklosto tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ numatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia apelianto skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu ir pakvitavimu, pasibaigimo. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 1. 5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. CK 6.878 straipsnis numato, kad jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai Civilinio kodekso XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. CK 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalies bei 6.873 straipsnio 1 ir dalies normos, reglamentuojančios paskolos sutarties formą ir paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos sumą neprieštarauja ĮPVĮ normoms (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-253/2008).

Įvertinus byloje pateiktą ieškovo skolos dokumentą nustatyta, kad jis atitinka paskolos sutarčiai keliamus paskolos sutarties formos reikalavimus (CK 6.871 str.). Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų tinkamai atsiskaitęs pagal sutartį, todėl atsakovas laikomas pažeidusiu prievolę ir yra pagrindas tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo 2500 eurų (8632 Lt) skolos (LR CK 6.38 str., 6.63 str., 6.256 str., 6.260 str., 6.870-6.871 str.).

Pagal CK 6.210 str. 1 d. terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas, todėl iš atsakovo priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.

Iš byloje esančiais dokumentais nepatvirtinta, kad tarp ieškovo ir atsakovo laikotarpyje nuo 2009-05-15 iki 2009-09-05 buvo sudaryta darbo sutartis, kurios pagrindu ieškovas būtų priimtas į darbą UAB „Budnistatos statyba“. DK 93 str. numato, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu. Darbo sutartis turi būti sudaroma raštu (DK 99 str. 2 d.).

Teismui nėra pateikta darbo sutartis, patvirtinanti, kad tarp šalių buvo susiklostę darbo santykiai. Iš byloje esančių Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ir LR valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus pranešimų į ieškovo prašymus matyti, kad B.V. K. nenurodė jokių objektyvių duomenų apie tai, kad būtų nustatytas atsakovo J. O., kaip darbdavio susitarimas su ieškovu dėl darbo vietos, darbo sąlygų, profesijos ir atlygio už darbą, kas atitiktų DK 98 str. nurodytų nelegalaus darbo požymius. Esant nurodytoms aplinkybėms ieškovo reikalavimai priteisti iš atsakovo su darbo santykiais susijusias išmokas, t.y. 7800 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, 3603,60 Lt delspinigių už laiku nesumokėtą darbo užmokestį, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, bei 0,07 proc. dydžio delspinigius dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamo darbo užmokesčio yra nepagrįsti. Ieškovas nepateikė teismui rašytinių įrodymų, kuriais remdamasis galėtų konstatuoti, esant aplinkybes, patvirtinančias darbo santykių buvimą tarp šalių, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas.

DK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu. Neturtinės žalos dydžio klausimą įstatymų leidėjas perduoda konkrečią bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai. DK 250 straipsnis yra blanketinė norma, įpareigojanti neturtinės žalos darbo teisiniuose santykiuose atlyginimo klausimus spręsti vadovaujantis atitinkamomis CK normomis. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra išaiškinęs, kad konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala) (Lietuvos A. T. Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

Nagrinėjamu atveju nustačius, kad tarp šalių nebuvo darbo santykių ir nėra civilinę atsakomybę numatančių sąlygų, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą atmestinas.

Ieškovas B. V. K. prašo priteisti iš atsakovo 3000 eurų (10358,40 Lt) skolos, nurodydamas, kad minėtus pinigus paskolino atsakovui statybinėms medžiagoms įsigyti, kurių atsakovas negrąžino.

CK 6.870 straipsnyje apibrėžta paskolos samprata – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Taigi įstatymu paskolos sutartis priskiriama prie realinių sutarčių. Realine ji laikoma todėl, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos A. T. 2009 m. birželio 4 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-235/2009).

Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Byloje nustatyta, kad rašytinės formos paskolos sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, todėl kvalifikuojant tarp šalių susiformavusius civilinius teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises bei pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie santykių tarp šalių pobūdį, visumą. Lietuvos A. T. formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo.

Byloje nenustatytas faktas, kad B. V. K. suteikė atsakovui J. O. 3000 eurų paskolą. Ieškovas pateikė I. Š. surašytą laišką, kuriame nurodoma, kad ieškovas paskolino J. O. 3000 eurų (b.l. 35), tačiau teismas negali remtis pateiktu „patvirtinimo“ laišku, kaip įrodomąją galią turinčiu rašytiniu įrodymu, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 3000 eurų (10 358,40Lt) yra nepagrįstas ir todėl atmestinas.

Ieškinį patenkinus iš dalies, atsižvelgus į pareikštų reikalavimų pobūdį, kiekį, prašomų priteisti sumų dydžius, laikytina, jog iš esmės patenkintas ieškovo reikalavimas dėl skolos pagal paprastąjį vekselį priteisimo ir bylinėjimosi išlaidos šalims priteistinos proporcingai patenkintų reikalavimų dydžiams (CPK 93 str.).

Ieškovas sumokėjo 629,71 Lt žyminio mokesčio (b.l. 3), iš jų 258,96 Lt už reikalavimą dėl 2 500 eurų skolos priteisimo, todėl iš atsakovo J. O. priteistina 258,96 Lt ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Į valstybės pajamas iš atsakovo priteistina 19,04 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 79 str., 88 str. 1d. 3p., 93 str., 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR CK 6.870-6.871, 6.37, 6.210 straipsniais, LR CPK 185 str., 197 str., 259 str., 265 str., 268 str., 270 str. ir 282 str.

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo J. O., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Parko g. 69-427, Vilniuje, ieškovo B. V. Kliuko, a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Architektų g. 98-50, Vilniuje, naudai 2500 (du tūkstančius penkis šimtus eurų) skolos pagal 2009-04-01 paprastąjį vekselį, penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2011-04-12, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 258,96 Lt (du šimtus penkiasdešimt aštuonis litus 96 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo J. O., a.k. (duomenys neskelbtini) į valstybės pajamas 19,04 Lt (devyniolika litų 04 ct) išlaidų, susijusių su teismo procesinių dokumentų įteikimu.

Išaiškinti atsakovui, kad 19,04 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai jis privalo sumokėti į Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas, mokėjimo kvitas turi būti pateiktas teismui (raštinei).

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per šį apylinkės teismą.