Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

atsakovei ir jos atstovėms, advokatei Ingridai Meiduvienei, atstovei pagal įgaliojimą A. R.,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka teismas išnagrinėjo civilinę bylą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei A. R., trečiajam asmeniui, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, Panevėžio miesto 2-ojo notarų biuro notarei Žydrūnei Barovskienei ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas

19.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Ekspertų išvada yra vienas iš bylos įrodymų, kurią teismas privalo įvertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu įrodymų viseto ištyrimu (CPK 218 straipsnis). Pagal ekspertų atsakymų į teismo pateiktus paskiriant ekspertizę klausimus pobūdį, eksperto išvada gali būti kategoriška, tikėtina arba ekspertas gali neatsakyti į teismo iškeltus klausimus, jei jam trūksta tyrimui pateiktos medžiagos arba jo žinių lygis neleidžia duoti atsakymą. Asmens nesugebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, turi būti įrodinėjamas teismo psichiatrijos ekspertizės išvados duomenimis (CPK 177 straipsnio 4 dalis) ir kitomis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau pažymėtina, kad šių įrodinėjimo priemonių visuma turi suformuoti neabejotiną (o ne tikėtiną) išvadą, kad asmuo, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, turi tokių psichikos sutrikimų (medicininis kriterijus), dėl kurių jis nesugeba suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti.

20.Nagrinėjamoje byloje 2023 m. kovo 1-23 d. buvo atlikta pomirtinė teismo psichiatrinė ekspertizė tikslu įvertinti testatoriaus Z. J. K. psichinę būklę ginčo testamento sudarymo metu (b.l. 85-90). Ekspertizės akte Nr. 87TPK-26/2023 teismo psichiatrė ekspertė Silva Gruzdienė, atsakydama į teismui pateiktus klausimus, nurodė, kad Z. J. K. iki 2009 m. kovo 16 d. testamento sudarymo ir jo sudarymo metu tikėtina sirgo (duomenys neskelbtini), negalėjusiu turėti įtakos jo psichikos sveikatai. Šis sutrikimas buvo lengvas, pasireiškė skausmais visame kūne, galvos svaigimu, įtampa, nerimu, verksmingumu. Z. J. K. iki testamento sudarymo ir jo sudarymo metu tikėtina galėjo adekvačiai suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Jis tikėtina galėjo suformuluoti savo valią ir ją savarankiškai išreikšti pasipriešinant galimai buvusiam pašaliniam poveikiui. Z. J. K. turėtos ligos tikėtina negalėjo turėti įtakos jo valios išraiškai sudarant testamento sandorį. Tokią išvadą teismo ekspertė padarė, atsižvelgdama į tai, kad po 2005 m. avarijos, kurios metu Z. J. K. patyrė sunkią galvos smegenų traumą, daugybinius organų pažeidimus, dėl ko buvo gydytas ligoninės Intensyviosios terapijos skyriuje, vėliau perkeltas gydytis į Psichosomatinį skyrių, jam diagnozuojant psichikos sutrikimą - (duomenys neskelbtini) dėl galvos smegenų pažeidimo, gydymosi eigoje ligonio savijauta pagerėjo, jis tapo orientuotas, buvo išleistas gydytis į namus, ir vėliau tik vieną kartą – 2005 m. birželio 20 d. lankėsi pas psichiatrą poliklinikoje, prasitęsė gydymą, vėlesnių duomenų apie šio asmens gydymosi tęsimą nėra: nėra apsilankymų pas psichiatrą, šeimos gydytojo įrašuose nėra išrašyti raminantys, psichotropiniai medikamentai – patvirtina, jog Z. J. K. psichikos būsena buvo stabili. Po patirtos traumos jam neįgalumas buvo nustatytas ne dėl psichikos sutrikimo, bet dėl somatinės būsenos. Iki 2020 m. pas šeimos gydytoją jis lankėsi nereguliariai dėl įvairių traumų, hipertoninės ligos. Šeimos gydytojas neįvertino jo psichinės būsenos, neaprašė neadekvataus elgesio, dezorientacijos epizodų, nenukreipė psichiatro ar psichologo konsultacijai. 2007 m. ir 2010 m. gydytas stacionare dėl somatinių ligų, bet gydymosi metu nekonsultuotas psichiatro, yra atžyma, jog ,,Psichikos sveikatos centre nesilanko. Skundų neturi“, psichiatras nekonstatavo jokio psichikos sutrikimo. Teismo ekspertė S.Gruzdienė vertino ir liudytojų parodymus, kur nurodyta, jog Z.J. K. gyveno vienas, pasirūpindavo savo buitimi, vykdavo pas gydytoją, med. felčerę susileisti vaistų, išmoko susileisti insuliną, vykdavo į parduotuvę. Ekspertė pažymėjo, jog liudytojų parodymuose neatsispindi sunkaus psichikos sutrikimų požymiai. Nors Z.J. K. testamento surašymo dieną (duomenys neskelbtini) lankėsi pas šeimos gydytoją, tačiau tuo metu jo buvusi psichikos būsena neaprašyta, nebuvo įvertinta jo orientacija. Testamento surašymo metu notarei nekilo abejonių dėl testatoriaus psichikos būsenos. Tik nuo 2020 m. Z.J. K. buvo diagnozuotos lėtinės somatinės ligos, kurių įtakoje pradėjo blogėti jo psichika. Tokiu būdu, teismas neturi teisinio pagrindo netikėti teismo pavedimu atliktos pomirtinės teismo psichiatrinės ekspertizės išvada, jog Z. J. K. ginčo testamento sudarymo metu – (duomenys neskelbtini) tikėtina suprato sudarymo sandorio esmę ir galėjo savo veiksmus sudarant šį testamentą valdyti, pasipriešinti galimam šalutiniam poveikiui. Teismo vertinimu, ši ekspertizės išvada yra išsami, ekspertizės metu buvo įvertinta visa teismo pateikta medicininė dokumentacija apie testatoriaus tiek buvusią iki testamento sudarymo, tiek jo sudarymo metu buvusią sveikatos būklę, taip pat buvo įvertinta kita bylos medžiaga, liudytojų parodymai, notarės paaiškinimas ir padaryta išvada apie Z. J. K. galėjimą suformuluoti savo asmeninę valią dėl turto palikimo po jo mirties atsakovei bei jo gebėjimą pasipriešinti poveikiui, jeigu toks buvo. Teismo ekspertė atsakė į teismo jai suformuluotus klausimus. Ji yra psichiatrė. Nėra duomenų, jog ekspertė būtų viršijusi savo įgaliojimus pateikiant atsakymus.

21.Pažymėtina, jog ginčo testamentą patvirtino notarė Žydrūnė Barovskienė ir jai taipogi nekilo abejonių dėl (duomenys neskelbtini) testamento sudarymo, t.y. ji įsitikino Z. J. K. veiksnumu sandorio sudarymo metu, gebėjimu sudaryti sandorį. Testatorius pats asmeniškai atvyko pas notarę, išreiškė savo valią dėl testamento patvirtinimo. Testatorius nurodė, jog jis visą savo turtą po mirties ketina palikti A. R.. Jokių kitų galimų įpėdinių jis notarei nenurodė. Notarė nepastebėjo, kad testatorius būtų buvęs verčiamas sudaryti šį sandorį. Testatoriaus valia buvo aiškiai išreikšta. Notarinį mokestį taip pat susimokėjo testatorius. Tai patvirtino ir pati notarė teismo posėdžio metu. Kad testamentas buvo perskaitytas testatoriui, rodo kartu su ieškiniu pateikto ginčo testamento 3 punkte padarytas įrašas. Šis įrašas taip pat patvirtina aplinkybę, jog Z. J. K. testamentu turtą palikdamas atsakovei, tokiu būdu išreiškė savo tikrąją valią. Tai jis patvirtino ir savo parašu testamente.

22.Teismas vertina liudytojų parodymus. Bylos nagrinėjimo teisme metu buvo apklausta daug liudytojų, kurie pažinojo testatorių Z. J. K., liudytojų parodymai yra prieštaringi. Tačiau iš liudytojų parodymų teismas negali padaryti išvados, jog testatorius atsakovės ar kitų asmenų buvo įkalbėtas sudaryti testamentą ir testamentu po mirties turtą palikti būtent atsakovei, kad testatorius buvo suklaidintas, apgautas, kitaip paveiktas dėl testamento sudarymo, buvo atsakovės terorizuotas ir kad testatorius turėjo kitokią valią nei turtą po mirties palikti atsakovei. Kaip parodė liudytoju apklaustas B. Š. (testatoriaus pusbrolis), po 2005 m. avarijos Z. pradėjo pykti ant brolio, teigė, jog J. yra jam ne brolis, nors pastarasis juo rūpinosi po avarijos, tai teismo vertinimu, savaime nesuteikia pagrindo manyti, jog būtent atsakovė testatorių nuteikė prieš brolį ir kad atsakovė tokiu būdu, nulėmė Z. J. K. valią testamento sudarymo metu dėl turto palikimo po jo mirties jai (atsakovei). Be to, šiam liudytojui Z. iš viso neminėjo apie testamento sudarymą ir tokiu būtų jam nebuvo žinoma apie testatoriaus valią dėl testamento sudarymo. Savo esme aukščiau nurodytas aplinkybes (testatoriaus nusiteikimą prieš ieškovą, nors pastarasis po avarijos juo rūpinosi) patvirtino ir teisme liudytoja apklausta ieškovo žmona R. K., tačiau ji taip pat nenurodė, kuo pasireiškė atsakovės veiksmai nuteikinėjant Z. prieš ieškovą, kokiu būdu ji nuteikinėjo Z., ar veiksmai buvo atlikti vieną kartą ar tai darė atsakovė sistemingai, ir prieš pat testamento sudarymą, kad būtent atsakovė nuteikė Z. prieš brolį, kas galėjo lemti testatoriaus valią testamento sudarymo metu. Tai, kad ši liudytoja nurodė, jog Z. apie testamentus nekalbėjo, sakė, jog nėra toks kvailas, kad testamentą rašytų, nerodo, jog jis negalėjo pas notarą sudaryti ginčo testamento, iš tokio liudytojos paliudijimo negalima nustatyti, kokį tiksliai klausimą dėl testamento sudarymo ji uždavė Z. ir ar tuo metu Z. jau buvo sudaręs ginčo testamentą. Iš liudytojo M. R. S. parodymų matyti, jog ieškovas po avarijos rūpinosi broliu Z., tačiau su kuo daugiau jis (Z.) bendraudavo, liudytojui nėra žinoma. Liudytojui žinoma, kad Z. buvo keistas žmogus. Teisme liudytoju apklaustas P. B. (Z. pusbrolis) parodė, jog po avarijos Z. pasidarė agresyvus, liudytojui nėra žinoma, su kuo Z. bendraudavo, apie atsakovę jam nežinoma. Apie testamento sudarymo aplinkybes jis taipogi nežino. Iš liudytojo A. K. parodymų matyti, jog Z. turėjo ūkį ir gyveno netvarkingai, liudytojas apie atsakovę negirdėjo, tačiau iš liudytojo parodymų matyti, jog jis nedaug bendravo su Z., tikėtina, jog kai kurių aplinkybių, įskaitant atsakovę, jis tokiu būdu galėjo nesužinoti. Iš liudytojo M. K. (ieškovo sūnaus) parodymų taip pat matyti, jog po avarijos ieškovo šeima rūpinosi Z., nors vėliau ieškovas ir jo šeima jam tapo priešu, matyti, jog juos iš kiemo vydavo su kirviais, tačiau iš tokio liudijimo nėra aišku, dėl ko Z. taip jų atžvilgiu pradėjo elgtis, po kokio įvykio jo elgesys taip pasikeitė ar tai lėmė koks tai atsakovės, ar paties ieškovo (ir jo šeimos) elgesys. Kaip matyti, aukščiau nurodytų liudytojų parodymai nėra išsamūs, be to, liudytojai R. K. ir M. K., yra ieškovo žmona ir sūnus, kurie kaip ir ieškovas, yra suinteresuoti šios civilinės bylos baigtimi, todėl teismas jų parodymus toje dalyje, kur jie kaltina atsakovę neteisėtai veikiant testatoriaus Z. J. K. atžvilgiu – jį apgavus, terorizuojant, nuteikinėjant prieš ieškovą, o kartu sudarant testamentą, nulėmus jo valią dėl turto palikimo jai (atsakovei) po mirties – nesiremia, kadangi tokius parodymus nepatvirtina objektyvūs bylos duomenys.

23.Kad nesutarimai tarp brolių Z. ir J. buvo prasidėję gerokai anksčiau nei nurodė ieškovas, t.y. dar prieš 2005 m. avariją, kurios metu Z. J. K. buvo sužalotas, dėl turto, rodo liudytojos V. M. parodymai, kad ieškovas Z. apgaudinėjo, išvogė metalus, jį laikė apgaviku, nesutarimai dėl to tęsėsi ilgai, vyko teisminiai procesai su broliu, dėl to Z. brolio neįsileisdavo pas save. Tai patvirtino ir teisme liudytojais apklausti K. R., I. V., matyti iš atsakovės kartu su atsiliepimu į ieškinį 2022 m. spalio 21 d. pateikta medžiaga: 2011 m. lapkričio 29 d. sprendimas, protokolas, kur užfiksuotos, jog Z. J. K. su broliu J. ,,nesueina“, t.y. ryšių su juo nepalaiko, matyti, jog tarp šių brolių vyko teisminis ginčas dėl turto paveldėjimo po A. A. K. mirties. Tikėtina, jog būtent dėl tos priežasties, kad tarp Z. J. K. ir ieškovo buvo kilę nesutarimai dėl po brolio A. mirties paveldimo turto, Z.J. K. buvo suinteresuotas po savo mirties turto nepalikti ieškovui, o palikti turtą atsakovei, su kuria palaikė gerus santykius, vėliau jai išvykus į užsienį, toliau palaikė su ja ryšius. Tokiu būdu, teismas remiasi aukščiau nurodytų liudytojų paliudijimais, nes jų parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, tarp jų nėra prieštaravimų, be to, juos patvirtina objektyvi aukščiau nurodyta atsakovės kartu su atsiliepimu pateikta papildoma medžiaga.

24.K. Z. J. K. (duomenys neskelbtini) (testamento sudarymo metu) nebuvo tokios būklės, kad nesuvokė sudaromo sandorio turinio, reikšmės, pasekmių dėl turto palikimo po mirties, rodo aplinkybės, jog jis gyveno vienas ūkyje, pats ūkyje tvarkėsi, ūkyje apsidirbdavo, save apsitarnaudavo, pats nuvykdavo pas gydytoją, med. felčerę susileisti vaistų, išmoko susileisti insuliną, vykdavo į parduotuvę, pasiimdavo pensiją, nors 2005 m. buvo patekęs į autoįvykį, kurio metu patyrė galvos smegenų traumą, po kurios atsigavo. Šias aplinkybes patvirtino liudytojai, tiek ieškovo, tiek atsakovės iniciatyva kviesti, tiek ieškovas savo paaiškinimu teisme. Byloje surinkta medžiaga patvirtina, jog iš esmės Z. J. K. sveikata pašlijo patyrus insultus apie 2019-2020 metus, kuomet jam dėl nustatytų kitų lėtinių somatinių ligų, vėliau pradėjo blogėti jo psichika, išsivystė į sunkesnius psichikos sutrikimus – (duomenys neskelbtini), tai matyti ir iš Ekspertizės akto išvados. Tokiu būdu, nepaisant 2005 m. patirtos avarijos ir Z. J. K. nustatyto (duomenys neskelbtini) sutrikimo, kuris pasak teismo ekspertės, negalėjo turėti įtakos jo psichikos sveikatai, nes sutrikimas buvo lengvas, jo psichinė sveikata nebuvo bloga, netapo kliūtimi sudaryti ginčo sandorį. Ta aplinkybė, jog testatorius testamento sudarymo dieną lankėsi pas gydytoją, savaime nesudaro pagrindo priešingai išvadai padaryti, kadangi tuo metu nebuvo aprašyta jo psichikos būklė, neįvertinta jo orientacija. Tai nustatė ekspertė Silva Gruzdienė Ekspertizės akte. Apie testatoriaus galėjusią būti sutrikusią psichikos būseną sudarant ginčo testamentą, į bylą nesurinkta jokių objektyvių duomenų. Minėta, jog notarei Žydrūnei Barovskienei nekilo jokių abejonių dėl testatoriaus veiksnumo (duomenys neskelbtini), kai buvo sudarytas testamentas, t.y. jo psichinės sveikatos būklės arba galėjimo sudaryti šį sandorį. Kartu su atsiliepimu atsakovės pateikta 2009 m. birželio 1 d. teismo nutartis taip pat rodo, jog testatorius buvo kreipęsis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, dėl ko buvo užvesta civilinė byla 2-5367-739/2009, t.y. jis vienas pats tokiu būdu gynė savo teises, kas taip pat patvirtina jo, tikėtina, gerą psichinės sveikatos būklę tuo metu.

25.Nagrinėjamu atveju, svarbu pažymėti, kad testatoriaus valia yra absoliuti, t.y. jis turi teisę palikti visą savo turtą bet kuriam asmeniui arba turi teisę atimti paveldėjimo teisę iš bet kurio asmens nepriklausomai nuo jo giminystės ryšio su testatoriumi (CK 5.19 straipsnio 1 ir 3 dalys). Teismas pažymi, jog įstatymas nedraudžia kitiems asmenims prašyti, kad testatorius sudarytų testamentą. Jei testamentas sudarytas kam nors paprašius, bet laisva valia, be prievartos ir apgaulės, tai nedaro testamento negaliojančiu. Testamento laisvė reiškia ir tai, kad testatorius testamentu gali palikti bet kokį jam priklausantį turtą, taip pat turtą, kurį įgis ateityje. Kiekvienas asmuo turi teisę pats savo valia nuspręsti, kam turi atitekti jo turtas arba dalis turto po jo mirties.

26.Teismas sprendžia, jog ginčo testamento sudarymas taip pat atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), kadangi nors testatoriaus Z. J. K. ir atsakovės A. R. nesiejo giminystės ryšiai, tačiau jų tarpusavio santykiai buvo draugiški, jis padėdavo ūkio darbuose atsakovės tėvui, vėliau padėdavo atsakovei darbuose, atsakovė padėdavo jam ūkio darbuose, atsakovei išvykus į užsienį, jie toliau palaikė ryšį. Tuo tarpu, testatoriaus ir brolio J. K. tarpusavio santykiai nebuvo geri, jie nesutarė dėl turto po kito brolio mirties, vyko teisminiai procesai. Tai tapo priežastimi testamentu nepalikti turto broliui J., o turtą po mirties palikti atsakovei.

27.Mirusiojo asmens testamente išreikšta valia turi būti ypač gerbtina, todėl testamento pripažinimas negaliojančiu galimas tik išskirtiniais atvejais. Jeigu nagrinėjant ieškinio reikalavimą dėl testamento pripažinimo negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu nustatoma, kad testatorius testamento sudarymo metu buvo socialiai orientuotas, pats suformavo savo valią bei ją išreiškė ir nėra tos valios įforminimo trūkumų, tai sandoris turi būti išsaugomas.

28.Teismas, įvertinęs byloje surinktų duomenų visumą, sprendžia, jog Z. J. K. adekvačiai vertino situaciją, savo tikrąją valią testamente išreiškė laisvai ir aiškiai, jis nebuvo apgautas, suklaidintas, paveiktas, ir ši valia gerbtina. Testamentas yra oficialus dokumentas, sudarytas notarų biure, patvirtintas notaro, testamento turinį reglamentuoja įstatymas (CK 5.18-5.28 straipsniai). Sandoris atitinka įstatymo normas, jo turinys – turtą palikti draugiškus santykius palaikančiam asmeniui, kuris jam padėdavo ir kuriam jis padėdavo, kai tokia pagalba buvo reikalinga, taipogi neprieštarauja gerai moralei, priešingai, atitinka aukščiau teismo nurodytus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus. Dėl visų aukščiau išdėstytų argumentų, nėra jokio pagrindo pripažinti ginčo testamentą negaliojančiu ieškinyje nurodytais pagrindais/CK 1.89, 1.90, 1.91 straipsniai, 1.81 straipsnio 1 dalis.

29.Šioje situacijoje teismas pažymi, jog sandorio sudarymas yra valinis veiksmas, todėl galimi atvejai, kai sandorį sudarančio asmens veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais sandorį sudaręs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. CK 1.90 straipsnyje nustatyta galimybė pripažinti sandorį negaliojančiu iš esmės suklydus. Tokiais atvejais teismas sprendžia dėl suklydimo, vertindamas, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus. Aptariant suklydimą apibūdinančius kriterijus visų pirma pažymėtina, kad CK 1.90 straipsnyje yra įtvirtinta, jog dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus jo sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Nagrinėjamu atveju, į bylą nebuvo pateikti jokie objektyvūs duomenys apie tai, jog Z. J. K., sudarydamas ginčo testamentą, kaip tai suklydo dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitokių aplinkybių. Testatorius šio sandorio neužginčijo, savo valios dėl šio sandorio pas notarą nepakeitė, t.y. naujo testamento nesudarė (notarė 2022-11-10 raštu Nr. S-80 teismą informavo, jog Z.J. K. sudarė tik vieną testamentą – (duomenys neskelbtini), pateikė Testamentų registro išrašą, teisme dar kartą šią aplinkybę patvirtino), visa tai rodo, jog testatoriaus valia dėl ginčo testamento sudarymo buvo tvirta, jis dėl šio sandorio sudarymo nesuklydo ir nebuvo suklaidintas.

30.CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CK 1.91 straipsnio 4 dalis).

31.Ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu.

32.Nagrinėjamos bylos atveju nebuvo surinkta įrodymų, jog testamentą (duomenys neskelbtini) Z.J. K. sudarė prieš jį pavartojus realius grasinimus, fizinį smurtą, būdamas įbaugintas, terorizuojamas atsakovės ar kitų asmenų, nėra įrodymų, jog testatorius dėl to būtų kreipęsis į policiją, būtų kvietęs pareigūnus (CPK 178 straipsnis). Matyti, jog testatorius testamento neužginčijo ir vėliau savo valios dėl turto palikimo atsakovei po jo mirties nepakeitė. Šioje civilinėje byloje nesurinkta įrodymų, jog testatoriaus valia testamento sudarymo metu buvo kitokia, jog turtą po savo mirties jis ketino palikti kitam asmeniui, ne atsakovei. Pažymima, jog notarė teisme nurodė, jog ji nepastebėjo, kad testatorius būtų buvęs verčiamas sudaryti testamentą. Visa tai rodo, jog Z. J. K. ginčo testamentą sudarė laisva valia. Esant tokioms aplinkybėms, J. K. pareikštas ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

33.Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 93 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

34.Atsakovė šioje civilinėje byloje iš viso patyrė 1 750 Eur advokato pagalbos išlaidų už procesinių dokumentų rengimą, atstovavimą teisme. Šios išlaidos teismo vertinimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, nėra per didelės, yra protingo dydžio, todėl ieškinį atmetus, yra priteistinos iš ieškovo atsakovės naudai. Tuo tarpu, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teisinės pagalbos teikimu, išlaidos už ekspertizę, žyminis mokestis, lieka neatlygintinos.

35.Byloje susidarė 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, kurios priteistinos iš ieškovo (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270, 271 straipsniais, teismas

nusprendė:

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 750 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo J. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 6,64 Eur (šešis eurus 64 ct) bylinėjimosi išlaidų, įmokos kodas 5662.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui per Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmus.