Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas L. M. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 8 – 11), kurį patikslino (b. l. 4 – 7, 121), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – Komisija) 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 468 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 2) panaikinti Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 469 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 3) panaikinti Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 66 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“; 4) įpareigoti atsakovą valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centro Vilniaus filialas) išregistruoti juridinį faktą apie Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 22-222 bei jo pagrindu įregistruotas trečiųjų suinteresuotų asmenų J. Š. ir J. B. nuosavybės teises į 1/10 dalį namo bei ūkinių pastatų.

Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 469 yra neteisėtas, nes, remiantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsniu, J. B. ir J. Š. nepriskirtini asmenims, kurie gali pateikti prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, kadangi nėra turto savininkai ar įgijėjai; visas turtas buvo registruotas pareiškėjo tėvo B. M., kuris mirė (duomenys neskelbtini), vardu. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, priimdamas skundą, Centrinis registratorius privalėjo atkreipti dėmesį į tai, kad B. M., kaip turto savininkas, turi būti įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o jam mirus, į bylą turėjo būti įtrauktas jo įpėdinis, t. y. pareiškėjas; nagrinėjant ginčą be jo žinios, buvo pažeistas Nekilnojamojo turto registro įstatymas bei jo, pareiškėjo, teisės. Nuosavybės teisė J. B. ir J. Š. įregistruota Trakų rajono liaudies teismo 1977 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 22-222 pagrindu, tačiau šis sprendimas neturėjo būti priimtas registruoti, kadangi per 32 metus nė vienas sprendime paminėtas asmuo nepateikė prašymo įregistruoti nuosavybės teises; be to, turtą nuo paminėto sprendimo priėmimo dienos pagerino ir juo rūpinosi tik pareiškėjo tėvas B. M. ir pareiškėjas. Faktiškai valstybės įmonė Registrų centras (toliau – VĮ Registrų centras) 2008 m. įregistravo J. B. bei J. Š. nuosavybės teisę į 2002 m. sukurtą turtą (namą bei jo priklausinius) pagal 1977 m. kovo 22 d. teismo sprendimą. B. M. nuosavybės teisė į visą turtą įregistruota remiantis Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 2.11-42-1938, o nuosavybės teisė į namą įregistruota apylinkės (seniūnijos) 2002 m. gruodžio 6 d. pažymėjimo Nr. 1027 bei Statybos inspekcijos 2002 m. gruodžio 12 d. pažymos Nr. 87 pagrindu; šie dokumentai yra galiojantys, be to, priimti daug vėliau negu paminėtas teismo sprendimas. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimas Nr. 66 yra neteisėtas, nes Komisija paliko galioti VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2008 m. gruodžio 29 d. sprendimą, tačiau teritorinis registratorius veikė Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 469 pagrindu: Centrinis registratorius, prisidengdamas teritorinio registratoriaus raštu, faktiškai paliko galioti savo paties priimtą sprendimą, nors Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendime Nr. 66 nurodyta, kad Centrinis registratorius nenagrinėja skundų ir nepriima sprendimų dėl savo paties priimtų sprendimų. Centriniam registratoriui su prašymu pateikė dokumentus – testamento kopiją, notarų biuro pažymą, patvirtinančius, kad jis yra B. M. įpėdinis; tuo tarpu Centrinis registratorius nurodė, kad jis nepateikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų, pagrindžiančių prašomų išregistruoti nuosavybės teisių bei juridinio fakto pasibaigimą ar nuosavybės teisių turėtojo pasikeitimą, tačiau pareiga pateikti tokius dokumentus paminėtame straipsnyje nėra įtvirtinta. Remiantis Komisijos 2009 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 66, juridiniai faktai teismo sprendimų pagrindu gali būti registruojami bet kada, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes, tačiau pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 18 straipsnį, kuriuo remiamasi šiame sprendime, teismo sprendimai yra privalomi vykdyti dokumentai, tačiau jų vykdymui nustatytos tam tikros ribos, kurių nebuvo laikomasi registruojant juridinį faktą bei J. B. ir J. Š. nuosavybės teises. Pagal anksčiau galiojusius įstatymus, teismo sprendimai galėjo būti pateikti vykdyti per trejus metus nuo jų įsiteisėjimo, tačiau tai nebuvo padaryta. Taigi juridinio fakto bei nuosavybės teisių įregistravimas 2008 m. prieštarauja protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principams. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 468 yra neteisėtas taip pat, kaip ir Komisijos 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimas Nr. 469.