Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (pirmininkaujantysis), Jolantos Raščiuvienės ir Prano Šimkaus, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei, dalyvaujant prokurorui Gražvydui Kazlauskui, nuteistojo gynėjai advokatei Vaivai Savickienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. J. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2014-07-11 nuosprendžio, kuriuo J. J. pripažintas kaltu: pagal BK 182 str. 1 d. ir nubaustas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme, bei pagal BK 233 str. 1 d. ir nubaustas 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis BK 63 str. 1, 4 d. šios bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – 1 metai 9 mėnesiai laisvės atėmimo; vadovaujantis BK 64 str. 1, 2 d. ši bausmė subendrinta su 2010-09-20 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmės dalimi – 766,61 Lt bauda, bausmes visiškai sudedant, ir J. J. paskirta galutinė bausmė – 1 metai 9 mėnesiai laisvės atėmimo ir 766,61 Lt bauda; remiantis BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vienerių metų laikotarpiui, įpareigojant J. J. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu. Šiuo nuosprendžiu iš J. J. priteista: nukentėjusiajam R. M. 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato išlaidų, 400 Lt ieškinio parengimo išlaidų, taip pat valstybei 48,62 Lt pašto išlaidų.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

- 2013 m. vasario 7 d. laikotarpyje nuo 15 val. iki 15 val. 30 min., turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą - pinigus, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), būdamas 2013-01-16 žemės sklypą 1.2554 ha. pločio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavęs J. P. ir būdamas 2006-10-12 žemės sklypą 1.9000 ha. pločio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), pardavęs G. B. ir A. B. tyčia, sudarė žemės pirkimo pardavimo susitarimą su R. M., iš kurio už neva parduodamus minėtus žemių sklypus paėmė rankpinigius – 1300 litų, taip apgaule įgijo savo naudai svetimą nukentėjusiajam R. M. priklausantį turtą – pinigus 1300 litų;

- 2013 m. rugsėjo 4 d. apie 18 val. 20 min., (duomenys neskelbtini), R. V. namuose, siekdamas paveikti liudytoją R. V., kad ši kitoje baudžiamojoje byloje Nr. 50-9-00271-13, kurioje J. J. įtariamas sukčiavimu, davė parodymus, panaudodamas psichologinę prievartą žodžiais „kaip tu galėjai prieš mane liudyti, kodėl liudijai? Tau ką nusibodo gyventi, ar nenori ramiai gyventi? Jei jam bus kas nors blogai dėl R. V. liudijimų, bus kas nors parašyta prieš jį, pats nieko nedarys, bet bus kas už jį padaro“, grasino susidoroti, ir tokiu būdu siekė paveikti liudytoją, kad ši ikiteisminio tyrimo metu, teisme duotų melagingus parodymus.

Apelianto manymu, jis nepagrįstai buvo apkaltintas bei nuteistas ir pagal BK 182 str. 1 d., nes neturėjo tikslo sąmoningai apgaulės būdu R. M. parduoti jam jau nebepriklausančios žemės sklypus. Nurodo, kad jie anksčiau su juo buvo sudarę žemės perleidimo sandorį, savitarpio atsiskaitymai nebuvo užbaigti. Byloje pateiktas jo raštelis tikrai surašytas ne apgaulės, o suklydimo išdavoje, surašytas tikrai esant neblaiviam ir gerai nesiorientuojant aplinkoje. Šią aplinkybę R. M. įrodinėja liudytojų, kurie yra jo ūkio dirbantieji ir duoda savo darbdaviui naudingus parodymus, nors dauguma jų pripažįsta, kad nebuvo užėję pas apeliantą, ir nematė, ką jie veikia ir kokia yra jo būklė. Teismui pakako vien jų aiškinimo, kad R. M. pas apeliantą buvo neilgai. Skunde nurodoma, kad apelianto ginčas su R. M. dėl žemės pirkimo sandorio buvo išspręstas civiline tvarka, patenkinant jo reikalavimus. Apeliantas mano, kad tik siekdamas pasipelnyti iš jo R. M. kreipėsi dėl baudžiamosios bylos jam iškėlimo ir prašydamas priteisti iš jo 5000 Lt neturtinės žalos, aiškindamas, kad tai jam buvo didelis pažeminimas. Teismas patikėjo nukentėjusiojo paaiškinimais, kuriais jis išaukština ir itin aukštai įvertina save bei stengiasi kuo labiau pažeminti apeliantą. Apeliantas ginčija teismo, nagrinėjant civilinio ieškinio klausimą, teiginius apie jo smurtinius veiksmus, nes jis prieš R. M. jokio smurto nenaudojo, neturėjo tikslo apgaule gauti iš jo kokio tai turto, o viskas atsitiko dėl suklydimo.

Nukentėjusysis R. M. atsikirtimu į nuteistojo J. J. apeliacinį skundą nesutinka su skundo teiginiais, prašo jo netenkinti ir palikti nepakeistą skundžiamą teismo nuosprendį, kuris yra visiškai pagrįstas ir teisėtas. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, teismas byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 str. 5 d. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių – įvertino ne tik apelianto miglotus, nenuoseklius ir neįtikinamus parodymus apie susitarimo dėl žemės sklypų pardavimo ir avanso („rankpinigių“) priėmimą surašymo aplinkybes, bet ir kitus bylos duomenis, tame tarpe liudytojų parodymus, apelianto asmenybę (teistas už žinomai melagingų parodymų davimą), apelianto elgesį po veikos padarymo (slapstėsi nuo nukentėjusiojo, kai tik šis sužinojo esąs apgautas, bet ne skambino jam, kad grąžintų tariamai per klaidą paimtus pinigus). Taigi, teismas įrodymus vertino visumoje, juos analizuodamas ir lygindamas vienus su kitais. Būtent taip vertindamas įrodymus teismas visai pagrįstai priėjo išvados, kad surašydamas susitarimą apeliantas negalėjo apsirikti ir pinigus už tariamai parduodamus žemės sklypus, kurių nebeturėjo, todėl negalėjo parduoti, iš jo-R. M. gavo apgaule. R. M. suklaidinimas yra akivaizdus, nes jei jis žinojęs, kad J. J. žemės neturi ir neketina parduoti, avansu 1300 Lt jam jokiu būdu nebūtų davęs. Tai, kad pats J. J. suprato, jog jį-R. M. apgauna, galima neabejotinai spręsti iš jo paties parodymų, nes jis nurodo, kad aš iš jo ketinau pirkti, jo žodžiais: „tą sklypą, kur B. yra“. Suprasdamas, kurį sklypą ketina iš jo įsigyti, J. J. negalėjo nežinoti, kad būtent to sklypo jis nebeturi, nes būtent tas sklypas jo buvo parduotas tik prieš mėnesį. R. M. manymu, teismas ne tik tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, bet ir tinkamai nuosprendyje motyvavo savo išvadas tiek dėl apelianto veikos įrodytumo, tiek ir dėl jos kvalifikavimo, todėl teismo nuosprendis atitinka BPK 305 str. reikalavimus.

J. J. baudžiamosios atsakomybės nešalina ir ta aplinkybė, kad Biržų rajono apylinkės teismo sprendimu jam-R. M. buvo priteistas jo J. J. sumokėtas avansas už tariamai perkamus žemės sklypus. Pritaikyta civilinė atsakomybė už sandorio nevykdymą negali pašalinti baudžiamosios atsakomybės už kriminalinę veiką – apgaulės naudojimą siekiant sudaryti tokį sandorį, iš anksto žinant, kad jis nebus vykdomas. Ieškinio dėl turtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje aš nereiškiau.

Nukentėjusiojo manymu, apeliantas nepagrįstai skundu akcentuoja teismo rašymo apsirikimą motyvuojant neturtinės žalos jam priteisimą. Akivaizdu, kad teismas padarė rašymo klaidą vietoje frazės „nusikalstamų veiksmų pasėkoje“ įrašydamas frazę „smurtinių veiksmų pasėkoje“ nukentėjusiajam buvo padaryta 1300 Lt turtinė žala. Apeliantas neginčija paties neturtinės žalos fakto, bet ginčija pagrindą – tai, kad žala galėjo atsirasti ne dėl tyčios, bet suklydimo įtakoje. Pastaroji apelianto nurodoma aplinkybė yra tinkamai įvertinta teismo nuosprendžiu ir aptarta šiuose atsikirtimuose aukščiau.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė tenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl nuteisimo už sukčiavimą bei neteisėtą poveikį liudytojai. Tvirtina, jog teismo išvados neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių, jo kaltė grindžiama teismo padarytomis prielaidomis, nesurinkta pakankamai jo kaltės įrodymų, be to, įrodymai neteisingai įvertinti. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka ir konstatuoja, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė, įrodymus įvertino teisingai, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra apgaulės panaudojimas, dėl ko svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama, turtinė prievolė panaikinama ar išvengiama neteisėtai. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas.

Byloje nustatyta, jog nuteistasis J. J. nukentėjusiajam R. M. pasiūlė pirkti du žemės sklypus. 2013-02-07 jie sudarė žemės pirkimo pardavimo preliminarų susitarimą, o R. M. sumokėjo J. J. 1300 litų dydžio rankpinigius. Šias aplinkybes patvirtina ne tik nukentėjusiojo R. M. parodymai, bet ir kiti bylos duomenys. Liudytojai A. M. ir S. P. parodė, jog R. M. nuvežė J. J. į namus rankpinigius už perkamą žemę, jog tuo tikslu buvo surašytas dokumentas. Iš 2013-02-07 rašytinio susitarimo turinio matyti, kad J. J. ir R. M. susitaria dėl žemės sklypo1.2554 ha. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) ir žemės sklypo 1.90 ha. ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) pardavimo, taip pat nurodoma, kad J. J. paėmė iš R. M. 1300 litų rankpinigių dėl „popierių tvarkymo“, bei sutarta dėl 1000 Lt netesybų bei patirtų nuostolių atlyginimo, nurodoma, kad gautas žodinis žemės sklypų bendrasavininkės Aelitos Janonienės sutikimas dėl žemės sklypų kainos ir pardavimo (t.1, b.l. 11 ). Byloje nustatyta, tą pripažįsta ir J. J., jog šis susitarimas buvo surašytas jo paties ranka.

Nors apeliantas teigia, kad minėtą susitarimą surašė ne apgaulės, bet suklydimo įtakoje, esant neblaiviam ir gerai nesusiorientavus situacijoje, tačiau šie jo teiginiai paneigti bylos duomenimis.

Byloje esantis VĮ “Registrų centras” išrašas rodo, kad 2013-02-07 J. J. savo vardu nuosavybės teise nebevaldė jokio žemės sklypo (1 t., 39-62 b.l.). Šio bei kito byloje esančio (1 t., 24-25 b.l.) išrašo duomenys taip pat patvirtina, kad kaltinime nurodyti žemės sklypai iki sudarant su R. M. 2013-02-07 susitarimą, J. J. buvo parduoti kitiems asmenims: žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2006-10-12 buvo parduotas G. B. ir A. B., o žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-01-16 buvo parduotas J. P.. Liudytojai A. B. ir J. P. patvirtino nagrinėjamo įvykio metu nuosavybės teisėmis valdę šiuos iš J. J. įsigytus sklypus. Pirmosios instancijos teisme pats J. J. pripažino, jog šio iki susitarimo sudarymo buvo viską išpardavęs ir jokio žemės sklypo nebeturėjo. Visos šios aplinkybės patvirtina, jog surašydamas susitarimą ir priimdamas iš R. M. rankpinigius, J. J. aiškiai žinojo, jog žadėdamas parduoti sklypus, į kuriuos nuosavybės teisių jis neturėjo ir dėl to šių sklypų parduoti negalės, 1300 Lt rankpinigių sumą iš R. M. įgijo apgaulės būdu.

Byloje esantys VĮ “Registrų centras” išrašai rodo, kad J. J. anksčiau yra sudaręs ne vieną nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį ir tai paneigia, jog jis galėjęs nesuvokti, kokio turinio dokumentą surašo ir už ką iš R. M. jam sumoka pinigus.

Nuteistojo teiginiai apie tai, kad jis susitarimo sudarymo metu nesuvokė, ką darąs, nes buvo neblaivus, kad su R. M. kartu vartojo alkoholį, paneigti byloje esančiais R. M. ir S. P. parodymais, jog sudarant šį sandorį alkoholis vartojamas nebuvo, jog buvo blaivūs. Be to, sąlyginai netrumpos apimties susitarimą su R. M. J. J. surašė savo ranka, ko akivaizdžiai būtų nesugebėjęs atlikti, jei būtų buvęs tokio girtumo, kad nesusivoktų, ką sutaria. Pažymėtina ir tai, jog iš R. M. gautų 1300 litų J. J. nukentėjusiajam iki šiol negrąžino, o nagrinėjant civilinę bylą gavęs šiuos pinigus iš viso neigė. Toks J. J. elgesys po įvykio taip pat rodo, jog pinigai buvo įgyti ne suklydimo įtakoje, bet apgaulės būdu.

Kadangi J. J. apgaule užvaldytų pinigų nukentėjusiajam R. M. geruoju negrąžina, iš VĮ “Registrų centras” išrašų matyti, jog J. J. savo turėtą turtą yra išpardavęs, nukentėjusiojo galimybės atgauti turtą yra apsunkintos ir, esant nustatytiems visiems sukčiavimo požymiams, J. J. veika pagrįstai kvalifikuota kaip nusikaltimas, numatytas BK 182 str. 1 d.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus darytina išvada, kad apelianto veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip svetimo turto įgijimas apgaulės būdu.

Apeliantas taip pat neigia kaltę ir dėl BK 233 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, tačiau jo kaltę padarius šį nusikaltimą patvirtina byloje esanti įrodymų visuma – nukentėjusiosios R. V. parodymai, liudytojų A. V., A. M. ir R. M. parodymai, iš dalies ir paties nuteistojo J. J. parodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad visų byloje esančių įrodymų visuma bendrame bylos kontekste nepalieka abejonių dėl J. J. kaltės, padarius šį nusikaltimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darant šį nusikaltimą poveikis apima bet kokias elgesio formas, kuriomis asmuo skatinamas elgtis pagal kaltininko norą: prašymas, įtikinėjimas, kyšio siūlymas ir kiti nesmurtiniai poveikio būdai. Pats nuteistasis pripažino, jog važiavo pas R. V. dėl to, kad jį, neva, byloje nepagrįstai apkaltino. Nukentėjusioji R. V. parodė, kad po parodymų ikiteisminio tyrimo metu davimo, pas ją atvykęs J. J. jai grasino, ką nukentėjusioji R. V. suprato kaip daromą poveikį duoti melagingus parodymus. Šie nukentėjusiosios parodymai atitinka įvykio situaciją, netikėti nuosekliais nukentėjusiosios R. V. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad J. J. lankėsi pas R. V. patvirtino liudytojas A. V., liudytoja A. M. bei R. M. parodė, kad R. V. jiems skundėsi, jog pas ją buvo atvykęs kaltinamasis J. J. ir jai grasino. Duomenų, kad nukentėjusioji turėtų pagrindą apkalbėti nuteistąjį, byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir pats apeliantas. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog J. J. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis darė neteisėtą poveikį liudytojai R. V., yra pagrįsta ir teisinga. J. J. suprato, kad daro poveikį liudytojai, kad ji ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotų melagingus parodymus, ir norėjo taip veikti. Ši jo veika atitinka BK 233 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, už kurį J. J. nuteistas pagrįstai.

Dėl civilinio ieškinio teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas nuosprendyje išsamiai aptarė nusikalstamų J. J. veiksmų, padarytų sukčiaujant, pobūdį, bet padarė aiškią rašymo klaidą – aptariant ieškinį juos įvardino kaip „smurtinius“, o ne nusikalstamus. Tačiau tai nekeičia civilinio ieškinio išsprendimo esmės. Byloje nustatyta, jog J. J. nukentėjusiojo R. M. atžvilgiu padarė nusikaltimą, numatytą BK 182 str. 1 d. CK 6.250 str. 2 d. numato, kad neturtinė žala yra atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, todėl nukentėjusysis R. M. turi teisę reikalauti iš kaltininko J. J. neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1, 2 d. ), taip pat teismų praktiką. Nukentėjusiojo patirta J. J. padaryta neturtinė žala nepasireiškė sveikatos sužalojimu ar gyvybės atėmimu, tačiau ši žala nuteistojo nukentėjusiajam buvo padaryta tyčiniu nusikaltimu, apgaule užvaldant nukentėjusiojo turtą, praėjus daugiau nei metams apelianto nepripažįstama ir iki šiol neatlyginama. Nukentėjusysis, būdamas apgautas, patyrė pažeminimą, o siekdamas statisfakcijos, turėjo sugaišti daug laiko ir patirti nepatogumų. Tokia žala turi būti atlyginta. Pažymėtina, jog teismas penkis kartus sumažino prašomą priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumą, o priteistoji suma iš esmės neprieštarauja įstatymu nustatytiems neturtinės žalos atlyginimo kriterijams ir teismų praktikai. Todėl keisti nuosprendžiu iš nuteistojo nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra pakankamo pagrindo.

Rezoliucinė dalis

NUTARIA:

Nuteistojo J. J. apeliacinį skundą atmesti.