Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, sekretoriaujant Vaidai Kazlauskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės, trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės (toliau – ir Ignalinos rinktinė) 3940,34 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Skunde paaiškino, kad Ignalinos rinktinėje dirba nuo 2001-08-01. Per laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2008-12-31 pareiškėjui neišmokėta 3940,34 Lt priemokų ir priedų. Nepriemoka susidarė todėl, kad, apskaičiuojant priedus bei priemokas, buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Pareiškėjui už viršvalandinį darbą, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis buvo mokama tik priemokų ir priedų dalis, neviršijanti 70 procentų pareiginės algos. Skundą grindžia tuo, kad Konstitucinis Teismas 2009-12-11 pripažino, kad toks ribojimas, nenustatant teisingo atlyginimo už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio ir švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštarauja Konstitucijai. Skundą padavė nepasibaigus Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytam 3 metų ieškinio senaties terminui, todėl Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas taikytinas, sprendžiant neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo klausimą. Prašoma priteisti suma neviršija trijų metų (Darbo kodekso 298 str.).

Į teismo posėdį pareiškėjas neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Sprendimai riboti pareiškėjui priedus ir priemokas yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis nagrinėjamu atveju netaikytina. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003.

Nurodo, kad tuo atveju, jeigu teismas tenkintų pareiškėjo skundą, tai, vadovaujantis Darbo kodekse nustatytu ieškinio senaties terminu, pareiškėjo piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami tik nuo 2007-05-01, nes pareiškėjas skundą teismui padavė 2010-05-11.

Nors Ignalinos rinktinė apskaičiavo ir mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį, bet įstatymus leidžia ir valstybės biudžetą tvirtina Seimas, todėl atsakove turi būti patraukta Lietuvos valstybė. Prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo atsiradimas iš esmės buvo politinio apsisprendimo rezultatas ir šioje situacijoje pasireiškė valstybės įstatymų leidžiamosios, vykdomosios valdžių veiksmais, todėl valstybei tenka dėl tokio antikonstitucinio teisinio reguliavimo kylančios teisinės pasekmės. Tai, kad bylose dėl darbo užmokesčio priteisimo atsakove traukiama ir Lietuvos valstybė, patvirtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėse bylose Nr. A143-62/2010, A143-65/2010, A756-859/2009 ir kt.

Pareiškėjo reikalavimo patenkinimas ir sprendimo vykdymas apsunkintų turtinę atsakovės padėtį. Atsižvelgdama į visuotinai žinomą itin sunkią valstybės ir jos institucijų ekonominę ir finansinę padėtį ir kitas aplinkybes, prašo sprendimo vykdymą atidėti metams.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Pareiškėjas skundą teismui padavė 2010-05-11, todėl, vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis, piniginiai reikalavimai galėtų būti tenkinami nuo 2007-05-11, t. y., jeigu teismas nuspręstų, kad pareiškėjo reikalavimai tenkintini, priteisiamos sumos turi būti mažinamos už 2006 metus ir 2007 metų sausio-balandžio mėnesius ir gegužės mėnesio 9 darbo dienas. Prašo atsižvelgti į sunkią valstybės turtinę padėtį ir sprendimo vykdymą atidėti vieniems metams.

Atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2006-2008 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas pareiškėjui buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį.

Faktinės bylos aplinkybės tokios, kad dėl priedų ir priemokų ribojimo per minėtą laikotarpį pareiškėjui neišmokėta 3940,34 Lt. Iš į bylą pateiktų asmeninių uždarbio kortelių (b. l. 6-9) matyti, koks darbo užmokestis pareiškėjui buvo priskaičiuotas, konkrečiai nurodoma, kokios sumos priskaičiuotos už stažą, už kategoriją, už laipsnį, už darbą naktį, švenčių dienomis. Iš šių darbo užmokesčio kortelių matyti, kad 2006-2008 m. nurodytais mėnesiais pareiškėjui taikytas ribojimas, dėl kurio pareiškėjui neišmokėta 2006 metais 63,14 Lt sausio mėnesį, 191,41 Lt vasario mėnesį, 226,98 Lt kovo mėnesį, 234,94 Lt balandžio mėnesį, 288,82 Lt gegužės mėnesį, 15,25 Lt birželio mėnesį, 227,48 Lt liepos mėnesį, 98,35 Lt rugpjūčio mėnesį, 117,73 Lt rugsėjo mėnesį, 151,30 Lt spalio mėnesį, 169,63 Lt lapkričio mėnesį, 98,49 Lt gruodžio mėnesį, 2007 metais 56,56 Lt sausio mėnesį, 200,42 Lt vasario mėnesį, 127,12 Lt kovo mėnesį, 485,05 Lt balandžio mėnesį, 169,99 Lt gegužės mėnesį, 101,68 Lt birželio mėnesį, 178,51 Lt liepos mėnesį, 147,46 Lt rugpjūčio mėnesį, 183,75 Lt rugsėjo mėnesį, 12,58 Lt gruodžio mėnesį, 2008 metais 69,03 Lt sausio mėnesį, 47,82 Lt vasario mėnesį, 36,91 Lt kovo mėnesį, 42,87 Lt gegužės mėnesį, 23,52 Lt rugpjūčio mėnesį, 5,87 Lt lapkričio mėnesį, 167,68 Lt gruodžio mėnesį. Pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų darbdavys neginčija. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dirbo (pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose esantį suskirstymą grafoje „faktiškai dirbta valandų“) atitinkamais metais ir mėnesiais naktį, poilsio ir švenčių dienomis (b. l. 84-133). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atsakingo darbuotojo parengtuose ir patvirtintuose dokumentuose pateikta informacija.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas, dirbo Ignalinos rinktinėje. Statutinių pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – VTĮ) VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. VTĮ 23 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. VTĮ 25 straipsnio 1 dalyje (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal VTĮ 25 straipsnio 7 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Pagal VTĮ 26 straipsnio 3 dalį (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-855 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

VTĮ 23 straipsnio 2 dalis papildyta 2007-06-07 įstatymu Nr. X-1175 ir nurodyta, kad „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.“

2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymas (2008-12-09 įstatymas Nr. XI-53). Šio įstatymo 6 straipsniu buvo pakeistas bei papildytas VTĮ 23 straipsnis, kurio 2 dalis nustatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl, pagal Konstituciją, VTĮ skyriuje „Darbo užmokestis", kuris vidaus tarnybos sistemos pareigūnams buvo taikomas be išlygų, turėjo būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo VTĮ nustatytą ribą.

Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 („Administracinė jurisprudencija“ Nr. 19, 2010, p. 261-275), kuri analogiška nagrinėjamai bylai, konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Išplėstinės teisėjų kolegijos manymu, teisingu atlyginimu už darbą nagrinėjamu atveju gali būti darbo užmokesčio dalies, kuri būtų buvusi, bet dėl taikyto ribojimo nebuvo išmokėta, sumokėjimas.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo nuostatas, minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-06-07 nutartį Nr. A662-1735/2010 ir byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas ir jo teisės prisiteisti darbo užmokesčio nepriemoką nepaneigia tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Tokios pozicijos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuosekliai: 2005 m. gruodžio 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316-329, išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011. Pastaroji Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis priimta atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011-10-25 nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (minėtos teismo nutartys), teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susiję su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjo skundo padavimo teismui dienos. Pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2010-05-13, taigi reikalavimui priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, neišmokėtą per laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2007-04-30, praleido ieškinio senaties terminą. Ignalinos rinktinė 2010-06-16 rašte Nr. (21/18)-13-715 (b. l. 27) paaiškino, kad Ignalinos rinktinės darbo reglamente, patvirtintame Ignalinos rinktinės vado 2006-12-27 įsakymu Nr. 6-399, nustatyta, kad darbo užmokestis mokamas du kartus per mėnesį: avansas iki 25 einamojo mėnesio dienos, likęs darbo užmokestis išmokamas iki kito mėnesio 10 dienos. Tai reiškia, kad apie 2007 metais balandžio mėnesį taikytą darbo užmokesčio ribojimą pareiškėjas sužinojo iki gegužės mėnesio 10 dienos, o apie gegužės mėnesį taikytą darbo užmokesčio ribojimą pareiškėjas sužinojo iki birželio 10 dienos. Todėl reikalavimui priteisti 2007 metais balandžio mėnesį neišmokėtą priedų ir priemokų sumą pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, o reikalavimui priteisti 2007 metais gegužės mėnesį neišmokėtą priedų ir priemokų sumą pareiškėjas nepraleido senaties termino. Atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti senaties terminą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, nėra pagrindas atnaujinti ieškinio senatį. Todėl pritaikius Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, pareiškėjas turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią nuo 2007 m. gegužės mėnesio.

Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų.

Pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų suma priteistina iš atsakovės Ignalinos rinktinės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tokio pobūdžio ginčai, koks yra nagrinėjamas šioje administracinėje byloje, yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Nagrinėjamu atveju nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Atsakovės argumentai, kad tinkamas atsakovas šioje byloje būtų Lietuvos valstybė, yra nepagrįsti, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys atsiliepime nurodytose bylose, kuriomis remiasi atsakovė, grįsdama šiuos savo argumentus, nėra analogiškos nagrinėjamai byloje nei pagal faktines aplinkybes, nei pagal teisinį reguliavimą, nes nagrinėjamu atveju atsakovė galėjo pareiškėjo darbą organizuoti taip, kad už darbą naktį, švenčių ir poilsio dienomis nereikėtų taikyti ribojimo.

Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą, tačiau nepateikia įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą sumą, reikšmingai paveiks dabartinę turtinę padėtį. Įrodymai pateikti tik apie finansinę padėtį 2010 metais (b. l. 19). Teismas įvertina darbo užmokesčio nepriemokos ir reikalavimo senumą (pareiškėjas nepriemoką patyrė 2006-2008 metais, skundas teismui pateiktas 2010 m. gegužės mėnesį, byla išnagrinėta praėjus 1,5 metų), todėl sprendimo vykdymo atidėjimas dar metams neadekvačiai pažeistų pareiškėjo teisę ginti savo konstitucinę teisę į teisingą atlyginimą už darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, taip pat vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose dėl neišmokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo (2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1856/2011, 2011-08-05 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-236/2011), teismas daro išvadą, kad prašymas atidėti sprendimo vykdymą netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovės Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės V. J. naudai 1187,67 Lt (vieną tūkstantį veną šimtą aštuoniasdešimt septynis litus 67 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.