- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-10
- Bylos Nr.
- AS-143-246-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- O. P.
- Atsakovas
- Valstybinei
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo O. P. individualios įmonės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. P. individualios įmonės skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas O. P. individuali įmonė (toliau – pareiškėjas, Įmonė) 2010 m. gruodžio 30 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą Nr. 69-306, kuriuo neatnaujintas skundo dėl trečiojo suinteresuoto asmens Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 14.4-33-31 padavimo terminas; 2) atnaujinti terminą skundui dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 14.4-33-31 paduoti. Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti išieškojimo veiksmus, pradėtus vykdyti pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 14.4-33-31.
Pareiškėjas nurodė, kad pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 14.4-33-31 dėl patikrinimo akto patvirtinimo pradėti vykdyti išieškojimo veiksmai.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 19 d. nutarties dalimi atmetė pareiškėjo prašymą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, kad, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Vadovaujantis paminėta norma, proceso dalyvių prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turi būti motyvuotas, t. y. jame turi būti nurodytos konkrečios aplinkybės ar faktai, kurių pagrindu galima būtų teigti, kad yra reali grėsmė, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nemotyvuotas, t. y. pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių teigti, kad, neužtikrinus skundo reikalavimo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad yra reali rizika būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Nurodė, jog, pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje.
III.
Pareiškėjas atskiruoju skundu, kurį patikslino, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarties dalį ir priimti naują sprendimą – patenkinti prašymą.
Pareiškėjas nurodo, kad, nesustabdžius Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 14.4-33-31 vykdymo, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nes jis netenka teisės į teisingą teismą, kadangi sprendimo vykdymas pakeičia pradinę ikiteisminę situaciją. Trečiasis suinteresuotas asmuo inicijavo Actio Pauliana ieškinį su byla nesusijusiam asmeniui Ž. P. K. ir tuo pagrindu uždėjo areštą jos asmeniniam turtui bei turto arešto aktą įregistravo. Niekas netrukdo imtis kitų išieškojimo veiksmų – areštuoto turto realizavimo. Realizavus turtą, teismo sprendimo vykdymas labai pasunkėtų, nes jis būtų priverstas kreiptis į teismą dėl turto realizavimo aktų panaikinimo arba imtis kitų papildomų teisinių veiksmų bei patirtų didelių nuostolių ir moralinių nepatogumų. Pabrėžia, kad teismas nusižengė proporcingumo principui. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, nukrypstama nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, taikant ir aiškinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Priėmus baigiamąjį aktą neišklausius vienos iš proceso šalių, laikoma, kad pažeidžiama šio asmens teisė į teisingą procesą, ir dėl to priimtas baigiamasis aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Remiantis nepagrįstu aktu atliekant išieškojimo veiksmus, jam gali būti padaryti negrąžinami nuostoliai. Tuo tarpu atsakovas bei kiti asmenys jokių nuostolių nepatirtų, nes reikalavimas išliktų. Reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atmesti atskirąjį skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodo, kad Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje numatytas priverstinio mokestinių nepriemokų išieškojimo sustabdymas kilus mokestiniam ginčui. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 145 straipsniu, nagrinėjamu atveju nėra mokestinio ginčo. Pažymi, jog trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. spalio 12 d. priėmė sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ar pervedimą iš banko sąskaitų; informavo, kad, nesumokėjus mokesčių, bus priimtas sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Nurodo, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas Ž. P. K. nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas, pagal O. P. 2009 m. rugpjūčio 20 d. dovanojimo sutartį Nr. 3870. Šią apsaugos priemonę teismas taikė siekiant užtikrinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Actio Pauliana ieškinį. Remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsniu, Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Actio Pauliana ieškinys Ž. P. K. nėra laikomas pareiškėjo nepriemokos išieškojimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nesutinka su atskiruoju skundu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirasis skundas atmestinas.
Pareiškėjas inicijuoja ginčą dėl administracinio akto – Valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimo Nr. 69-306 ,,Dėl O. P. įmonės (įm. k. 262758840) 2010 m. spalio 27 d. prašymo“, kuriuo nuspręsta neatnaujinti Įmonei termino skundui dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo Nr. 14.4-33-31 paduoti bei Įmonės 2010 m. spalio 27 d. skundą laikyti nepaduotu ir jai grąžinti (b. l. 5–7), teisėtumo ir pagrįstumo bei prašo sustabdyti išieškojimo veiksmus, pradėtus vykdyti pagal Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą Nr. 14.4-33-31, t. y. prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (b. l. 1–3).
ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.).
Sprendžiant minėtą klausimą, atsižvelgtina į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso.
Atsižvelgus į šiuos argumentus bei įvertinus pareiškėjo atskirajame skunde nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (areštuotas kitam asmeniui priklausantis turtas, kuris gali būti realizuotas, gali patirti negrįžtamų nuostolių) (b. l. 106–107, 117–118) (kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, skunde pareiškėjas nemotyvavo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo), negalima daryti išvados, kad šioje proceso stadijoje yra pagrindas taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pagal bylos duomenis, kredito įstaigai duotas nurodymas nurašyti mokestinės nepriemokos sumą iš pareiškėjo sąskaitos (b. l. 49). Paaiškėjus, kad mokesčių administratorius nepagrįstai išieškojo pinigų sumą, ji būtų grąžinta Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka. Tuo tarpu įrodymų dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjo turto nepateikta. Actio Pauliana pareiškimas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas dar nereiškia realaus išieškojimo. Pažymėtina, kad, atsiradus naujoms aplinkybėms, pareiškėjas gali paduoti motyvuotą (nurodant faktines aplinkybes ir pateikiant jas pagrindžiančius įrodymus) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo bet kurioje proceso stadijoje (ABTĮ 71 str. 1 d.). Reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.
Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pagrįstai nusprendė nesiimti priemonių reikalavimui užtikrinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarties dalis yra pagrįsta, todėl jos panaikinti nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo O. P. individualios įmonės atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.