- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-06
- Bylos Nr.
- I1-560-257/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02490-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių, Lietuvos valstybė
Rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. skundo dalį ir patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinę žalą.
Pareiškėjo T. R. skundo dalis ir patikslintas skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, pareiškėjas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas teismo pranešimu (b. l. 35). Pareiškėjas T. R. skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra nuo 2019 m. vasario 28 d., bet jam nebuvo suteikta pasivaikščioti 2 valandos per parą gryname ore, nors iš Regionų apygardos administracinio teismo yra gavęs sprendimą, jog jam priklauso 2 valandos per parą pasivaikščioti gryname ore. Jis su prašymais neprivalo kreiptis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl ilgesnio pasivaikščiojimo, kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojai – valstybės tarnautojai – turi laikytis įstatymu nustatytos tvarkos, o būtent: Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 suimtiesiems užtikrinamas 1 valandos pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 (keista 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130) nustatytą tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 2 valandų pasivaikščiojimas gryname ore. Jam Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius žodžiu paaiškino, kad 2 valandoms vedami į lauką tik nerūkantieji ir kurie yra pirmą kartą Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Mano, kad tarp suimtųjų ir nuteistųjų negali būti diskriminacijos. Dėl to jis patyrė pažeminimą. Prašo priteisti iš atsakovo atstovo 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas apie teismo posėdį informuotas teismo pranešimu (b. l. 35).
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime (b. l. 30–32) nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-11-15 pažymos Nr. 60/09-5138 “Dėl T. R.” matyti, jog pareiškėjas aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2019-07-18 iki 2019-08-05, nuo 2019-08-08 iki 2019-08-12, nuo 2019-08-14 iki 2019-08-26, nuo 2019-08-30 iki 2019-09-09, nuo 2019-09-12 iki 2019-09-23, nuo 2019-09-26 iki 2019-10-14.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
Nurodo, kad bylai aktualiu laikotarpiu, vadovaujantis 2019-05-21 Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius įsakymu Nr. 1/01-138 „Dėl nerūkymo kamerose ir nerūkančiųjų suimtųjų (nuteistųjų) skatinimo“, nuo 2019-06-01 nerūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, užtikrinant minimalią teisės aktuose nustatytą trukmę rūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Taigi, pagal šį įsakymą, nuo 2019-06-01 rūkantiems suimtiesiems nustatytas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore (kas atitinka imperatyvius teisės aktų reikalavimus), o nerūkantiems suimtiesiems – 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Tokia tvarka įtvirtinta Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019-06-06 įsakymu Nr. 1/01-149.
Nurodo, kad ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė nerūkantiems motyvuoja kalinčius asmenis rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, o 1 val. pasivaikščiojimo trukmė rūkantiems atitinka imperatyvius teisės normų reikalavimus.
Papildomai nurodo, kad iš 2019-03-01 Asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos Nr. 103/015-423 matyti, jog pareiškėjas sutiko būti laikomas kamerose su rūkančiais, todėl daroma išvada, kad ir pats yra rūkantis. Pažymi, kad šio aspekto pats pareiškėjas neneigia, o bendrai teigia, kad rūkantys asmenys yra diskriminuojami.
Pažymi, jog teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė. Asmens subjektinė teisė ar įstatymo saugomas interesas yra visų pirma konkretaus asmens vertybė, ji yra reikšminga, reikalinga, vertinga konkrečiam teisės subjektui. Iš pareiškėjo skundo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas skirtingą pasivaikščiojimo trukmę rūkantiems bei nerūkantiems abstrakčiai sieja ir su kitų asmenų subjektinių teisių apsauga, taigi šie pareiškėjo motyvai / reikalavimai sietini su viešojo intereso gynyba. Pareiškėjas nėra juridinis asmuo, turintis įstatyme numatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą ir reikšti reikalavimus, kuriais būtų apginti viešieji interesai.
Dėl civilinės atsakomybės sąlygų visumos
Atsakovas nurodo, kad deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (LVAT 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A?525?1355/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Šiuo atveju pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių tardymo izoliatoriuje jokiems teisės aktams neprieštarauja, atsakovas veikė vadovaujantis įstatymais, taigi, šioje veikoje nėra neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Atsižvelgiant į tai, kad neteisėtų veiksmų nenustatyta, pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2019-11-19 pažymos Nr. 61/04-2840, pareiškėjas į įstaigos direktorių su skundais dėl skunde nagrinėjamų kalinimo sąlygų nesikreipė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, jog aplinkybė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl šių pažeidimų nesikreipė į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją ar kitas kompetentingas įstaigas, leidžia teigti, jog pažeidimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo, nebuvo tokio pobūdžio, kad pareiškėjas patyrė tokio laipsnio neigiamą poveikį, kuris sukėlė vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudarė kliūtis, kurios buvo sudėtingos ar sunkiai įveikiamos (LVAT 2017-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo T. R. skundo dalis ir patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. spalio 14 d. Teismas 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi, spręsdamas pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo priėmimo klausimą, pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos, kilusios dėl nesuteikto 2 val. pasivaikščiojimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 28 d. iki 2019 m. liepos 17 d., atlyginimo priteisimo atsisakė priimti, o likusioje dalyje skundą už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 18 d. iki 2019 m. spalio 14 d. dėl neturtinės žalos, kilusios dėl nesuteiktų 2 val. pasivaikščiojimo kiemelyje, ir patikslintą skundą priėmė. Nurodyta teismo nutartis nustatyta tvarka ir terminais apskųsta nebuvo.
Taigi, šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 18 d. iki 2019 m. spalio 14 d. dėl neturtinės žalos, kilusios dėl nesuteiktų pareiškėjui 2 valandų pasivaikščiojimo kiemelyje.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas, nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.
Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2019-11-15 pažyma Nr. 60/09-5138 „Dėl T. R.“ (b. l. 27), iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje periodiškai buvo nuo 2019-07-18 iki 2019-10-14.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius.
Šiai bylai aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2019-05-21 įsakymu Nr. 1/01-138 „Dėl nerūkymo kamerose ir nerūkančiųjų suimtųjų (nuteistųjų) skatinimo“ nuo 2019-06-01 nerūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) nustatyta viena valanda ilgesnė pasivaikščiojimo trukmė, užtikrinant minimalią teisės aktuose nustatytą trukmę rūkantiems suimtiesiems (nuteistiesiems). Šio įsakymo 3.3 punktu Resocializacijos skyriaus viršininkui pavesta organizuoti įsakymo paskelbimą įstaigoje laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems. Taigi, minėtu įsakymu nuo 2019-06-01 rūkantiems suimtiesiems nustatytas 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas gryname ore, o tai atitinka Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą, o nerūkantiems suimtiesiems – 2 valandų trukmės pasivaikščiojimas gryname ore. Tokia tvarka įtvirtinta Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius 2019-06-06 įsakymu Nr. 1/01-149, kurio 2 punktu pripažintas netekusiu galios Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-130 “Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems”.
Iš asmenų, atvykusių pirmą kartą į Šiaulių tardymo izoliatorių, apklausos anketos (b. l. 29) matyti, kad pareiškėjas sutiko būti laikomas įstaigos gyvenamojoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Tokį savo apsisprendimą pareiškėjas patvirtino savo parašu. Taigi, atsakovo atstovo atsakingas pareigūnas padarė išvadą, kad pareiškėjas yra rūkantis. Šios aplinkybės skunde neneigia ir pats pareiškėjas. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad nerūkantiems asmenims ilgesnio negu įstatyme numatyto pasivaikščiojimo laiko suteikimas negali būti suprantamas kaip asmens diskriminacija. Teismas nurodo, kad viešojo administravimo institucija privalo laikytis įstatymų ir suteikti kalintiems asmenims ne blogesnes negu įstatyme numatytas sąlygas, t. y. nagrinėjamu atveju ne mažiau nei 1 val. pasivaikščiojimo gryname ore, tačiau ilgesnio nei numato įstatymas pasivaikščiojimo laiko gryname ore suteikimas yra išimtinai atsakovės atstovo teisė, kuri be kita ko yra motyvacija kalinčius asmenis rinktis sveikesnį gyvenimo būdą.
Pareiškėjo argumentas, kad dviejų valandų pasivaikščiojimas gryname ore suteikiamas pirmą kartą patalpintiems į Šiaulių tardymo izoliatorių asmenims, vertintinas kritiškai, nes aukščiau paminėti įsakymai apie tai, kiek kartų asmuo yra patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatorių, nieko nepasisako ir ši aplinkybė įsakymuose nėra nurodyta.
Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių tardymo izoliatorius nepažeidė įstatymo, kuriame numatytas reikalavimas kalintiems asmenims suteikti 1 val. pasivaikščiojimą gryname ore, t. y. teismas nenustatė vienos iš būtinų sąlygų – neteisėtų veiksmų, konstatuotina, kad nėra vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atsižvelgiant į tai, kad nėra nustatyti neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas netikslingas. Konstatavus, kad atsakovo neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalies ir patikslinto skundo ir priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 6 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo T. R. skundo dalį ir patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.