- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-21
- Bylos Nr.
- A-525-101-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Laimutis Alechnavičius (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- M. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui
- Kategorijos
- 15.2.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. Š. skundu (b. l. 4–7), kurį patikslino (b. l. 29–32), kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 57 000 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat prašė atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio 2 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. iš jo neteisėtai buvo atimta teisė vairuoti transporto priemones ir paimtas automobilis VW Passat, nuosavybės teise priklausantis D. J. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui panaikinus Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 12 d. nutarimą, konstatuota, jog pareiškėjas buvo nubaustas neteisėtai. Atsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, jog patyrė turtinę žalą dėl neteisėto patraukimo atsakomybėn administracinėje byloje, o pagal Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 2 straipsnį žala atlygintina iš valstybės biudžeto. Nurodė, kad jo patirtą turtinę žalą sudaro negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jeigu iš jo nebūtų neteisėtai atimta teisė vairuoti transporto priemones ir paimtas vairuotojo pažymėjimas (CK 6.249 str. 1 d.), nes, atėmus teisę vairuoti, jis prarado galimybę dirbti vairuotoju UAB „Baldų aibė“ ir gauti atlyginimą. Nurodė, jog 2008 m. balandžio 2 d. su minėtos įmonės direktoriumi jis susitarė, kad, jam pateikus įdarbinimui reikalingus dokumentus, įskaitant vairuotojo pažymėjimą, 2008 m. balandžio 3 d. bus sudaryta neterminuota darbo sutartis ir jis iš karto pradės dirbti, o pasibaigus bandomajam laikotarpiui, gaus 8 000 Lt mėnesinį atlyginimą (bandomojo laikotarpio metu – 3 000 Lt). Pateikus laikiną leidimą vairuoti transporto priemones, bendrovė atsisakė sudaryti darbo sutartį. Tokiu būdu pareiškėjas prarado galimybę dirbti pagal specialybę, nes 2007 metais rugpjūčio mėnesį šiuo tikslu baigė kursus ir įgijo vairuotojo specialybę. Pareiškėjui buvo padaryta 57 000 Lt dydžio turtinė žala. Teigė, jog teisę reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo jam suteikia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A442-330/2008). Pažymėjo, jog patyrė neturtinę žalą dėl sveikatos pablogėjimo, emocinės depresijos, patirtų nepatogumų, šeimos santykių bei santykių su giminaičiais pablogėjimo, galimybių važinėti transporto priemone, bendrauti ir dirbti pagal specialybę sumažėjimo. Nurodė, jog kai buvo panaikintas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas, jis jau buvo praradęs realią galimybę įsidarbinti pagal specialybę dėl ekonominio nuosmukio. Be to, buvo apribotos jo ir šeimos narių galimybės išvykti iš gyvenamosios vietos, nes jie gyvena kaime, o viešasis transportas iki namų nevažiuoja, buvo atimtas ir jo uošvės automobilis. M. Š. turi mažametį sūnų, kurį kiekvieną dieną turi vežti į vaikų darželį, esantį 20 km nuo namų. Nepatogumus patyrė ne tik pareiškėjo, bet ir uošvės šeima, nes abi šeimos naudojosi vienu automobiliu, kuris buvo paimtas, uošvės prašymai grąžinti automobilį nebuvo patenkinti. Nurodė, jog kol automobilis buvo saugojamas aikštelėje, nuo jo buvo nuimti ir pakeisti visi ratai, išimtas akumuliatorius, nuimta salono priekinė dalis, t. y. padaryta didelė žala, taip pat iš pareiškėjo buvo reikalaujama sumokėti apie 7 000 Lt už automobilio laikymą. Pareiškėjui buvo diagnozuotas nerimo sutrikimas, Žilbero sindromo pablogėjimas, sąlygotas stresinės situacijos. Pabrėžė, jog iš viso patyrė 10 000 Lt dydžio neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą (b.l. 64–67) prašė skundo netenkinti. Nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 330 straipsnio 1 dalį, transporto priemonių, laivų vairuotojai, orlaivio įgulos nariai, skrydžių vadovai ir asmenys, pažeidę medžioklės ar žvejybos taisykles bei atliekantys orlaivių techninę priežiūrą, apsvaigę nuo alkoholinių gėrimų, narkotinių ar psichotropinių medžiagų, laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. N3-1136/2005), asmenys laikomi netekę specialiosios teisės nuo nutarimo atimti šią teisę priėmimo dienos nepriklausomai nuo to, ar jie apskundė šį nutarimą, ir jiems negali būti taikomos ATPK 269 straipsnio nuostatos dėl laikinojo leidimo naudotis atimta teise išdavimo. Pažymėjo, jog pareiškėjui Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 12 d. nutarimu pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį (transporto priemonių vairavimas, esant vidutiniam girtumui) skyrė administracinę nuobaudą – 2 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 24 mėnesiams. Klaipėdos rajono apylinkės teismui priėmus tokį nutarimą, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo neteko specialiosios teisės – teisės vairuoti transporto priemones. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 5-V-462 patvirtintos Kelių eismo taisyklių administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo instrukcijos (Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007-06-04 įsakymo Nr. 5-V-375 redakcija) 19 punktą, pareiškėjas iki jo apeliacinio skundo išnagrinėjimo negalėjo naudotis specialiąja teise. Tiek ATPK 126 straipsnio 4 dalis, tiek Instrukcija yra galiojantys teisės aktai, jie nebuvo panaikinti ar pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl nebuvo atlikti neteisėti veiksmai, nesuteikiant teisės vairuoti transporto priemones iki bus išnagrinėtas apeliacinis skundas, dėl ko nėra pagrindo pareiškėjui priteisti jo prašomą turtinę ir neturtinę žalą. Pažymėjo, jog pareiškėjo nurodyta turtinė žala pagrįsta ne įrodymais, o prielaidomis apie būsimą uždarbį. Pareiškėjas pats pripažino, kad jis turėjo būti priimtas bandomajam trijų mėnesių laikotarpiui, todėl negautų pajamų skaičiavimas už 6 mėnesius po 8 000 Lt yra nepagrįstas, nes nėra įrodymų, kad būtų sudaryta neterminuota darbo sutartis. Pareiškėjo pateiktas nenustatyto asmens pasirašytas 2009 m. kovo 24 d. raštas, negali būti įrodymu apie negautas pajamas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas 2007 metų rugpjūčio mėnesį baigė VĮ „Klaipėdos darbo rinkos mokymo centras“ organizuotus kursus ir įgijo vairuotojo specialybę, tačiau iki 2008 m. balandžio 2 d. niekur neįsidarbino, o po to, kai buvo sulaikytas, iš karto susitarė dėl darbo. Pabrėžė, jog neaišku, koks priežastinis ryšys yra tarp nustatyto sveikatos sutrikimo ir specialiosios teisės atėmimo, nežinoma, ar iki 2008 m. balandžio 2 d. pareiškėjui nepasireiškė panašūs sveikatos sutrikimai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir Komisariatas) atsiliepimu į skundą (b. l. 34–35) su skundu nesutiko.
Nurodė, kad policijos pareigūnai, nustatydami Kelių eismo taisyklių (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-12-11 nutarimu Nr. 1950) pažeidimą Policijos patrulių veiklos instrukcijos (patvirtinta Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002-12-24 įsakymu Nr. 660) nepažeidė ir savo pareigas vykdė tinkamai, nes tokioje instrukcijoje, Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklėse (patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006-05-12 nutarimu Nr. 452) nėra numatyta, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, šioje byloje galėjo būti vadovaujamasi ne atitinkamomis instrukcijomis, bet protingumo kriterijumi.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 98–102) skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Nustatė, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2008 m. birželio 12 d. priėmė nutarimą administracinėje byloje Nr. A2.6-355-714/2008, kuriuo M. Š. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį paskyrė 2 000 Lt baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 24 mėnesiams, baudą sumokėjus, iš M. Š. paimtas D. J. vardu registruotas automobilis VW Passat, kuris saugotas automobilių saugojimo aikštelėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 31 d. nutarimu panaikino Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 12 d. nutarimą, administracinio teisės pažeidimo bylos, iškeltos M. Š. pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalį, teiseną nutraukė, nuvežtą transporto priemonę VW Passat grąžino savininkui arba teisėtam valdytojui. Remdamasis CK nuostatomis (6.271 str., 6.246-6.249 str.), pažymėjo, jog viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neegzistuojant nors vienai iš šių sąlygų, civilinė atsakomybė negalima. Atsižvelgė į UAB ,,Baldų aibė“ išduotą pažymą, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 95, 99 straipsnius, į tai, kad iš VĮ ,,Regitra“ Klaipėdos filialo ir UAB ,,Baldų aibė“ pažymų matyti, jog bendrovės vardu įregistruota tik viena transporto priemonė, o UAB ,,Baldų aibė“ 2009 m. spalio 20 d. teismui pateiktoje pažymoje nurodė, kad tik buvo planuojama įvesti vieną tarptautinių pervežimų vairuotojo etatą nuo 2008 m. balandžio 2 d. su 8 000 Lt mėnesiniu darbo užmokesčiu, bandomuoju laikotarpiu – 3 000 Lt, į tai, kad UAB ,,Baldų aibė“ į teismo paklausimą konkrečių duomenų apie tai, nuo kada įvestas vairuotojo etatas, su kokiu mokamu darbo užmokesčiu, kokiu pagrindu atsirado laisva tarptautinių pervežimų vairuotojo vieta, nepateikė, ir pažymėjo, jog UAB ,,Baldų aibė“ pateiktos teismui pažymos apie darbdavio ir darbuotojo susitarimą dėl laisvos darbo vietos yra be registracijos numerių, toks susitarimas bendrovėje neįregistruotas, todėl pažyma negali būti laikoma oficialiu dokumentu. Konstatavo, jog susitarimas neatitinka darbo sutarties reikalavimų, numatytų Darbo kodekso 95 ir 99 straipsniuose, todėl negali būti prilygintas darbo sutarčiai ir nėra pagrindo manyti, kad M. Š. tikrai būtų buvęs priimtas dirbti į UAB ,,Baldų aibė“ vairuotoju ir kad bendrovė tikrai turėjo tokią laisvą darbo vietą ir jai buvo reikalingas tarptautinių pervežimų vairuotojas, nes, kaip matyti iš VĮ ,,Regitra“ pažymos, krovininis automobilis su kuriuo būtų turėjęs dirbti M. Š., įmonėje registruotas 2005 m. spalio 28 d. Remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, nurodė, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, kad jis su darbdaviu UAB ,,Baldų aibė“ buvo sudaręs darbo sutartį ir turėjo pradėti dirbti nuo 2008 m. balandžio 3 d., kad jam bus mokamas darbo užmokestis, todėl pareiškėjo paskaičiuotos 57 000 Lt negautos pajamos nelaikytinos nuostoliais ir tokia skundo dalis netenkintina. Be to, pagal CK 6.247 straipsnį yra atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Pareiškėjo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino byloje surinktus įrodymus, o policijos pareigūnai privalėjo vadovautis ne tik instrukcijomis, bet ir protingumo kriterijais. Pabrėžė, jog tokie valdžios institucijos veiksmai negali būti laikomi neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda valstybės atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį. Konstatavo, jog pareiškėjas neįrodė, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, UAB ,,Kretingos šeimos medicinos centras“ pateiktą pažymą, įvertino liudytojų V. Š., J. Š. parodymus, M. Š. paaiškinimus ir padarė išvadą, kad pareiškėjo sveikatos pablogėjimas, emocinė depresija, nedarbas, galimybė važinėti transporto priemone ir kiti išgyvenimai ar nepatogumai negali būti siejami su vairuotojo pažymėjimo paėmimu. Pažymėjo, jog M. Š. Žilbero sindromu serga nuo paauglystės, pas gydytoją dėl sindromo paūmėjimo kreipėsi tik 2008 m. lapkričio 24 d. ir 2008 m. gruodžio 1 d., t. y. nuo vairuotojo pažymėjimo paėmimo (2008-04-02) praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams, gyveno, dirbo ir dabar dirba užsienyje, nuo 2005 metų iki vairuotojo pažymėjimo paėmimo niekur nedirbo. Pareiškėjas turi įgijęs suvirintojo specialybę, tačiau pagal specialybę nedirbo ir duomenų, kad negalėjo įsidarbinti pagal turimą specialybę nepateikė, darbo biržoje įregistruotas tik 2008 m. lapkričio 13 d., todėl darytina išvada, kad M. Š. iki vairuotojo pažymėjimo paėmimo niekur nedirbo ir nesiekė įsidarbinti. Nurodė, jog taip pat negalima sieti galimybės naudotis automobiliu su vairuotojo pažymėjimo paėmimu, nes M. Š. savo automobilio neturi, naudojasi žmonos mamos automobiliu, todėl tokie nepatogumai gali atsirasti net ir turint vairuotojo pažymėjimą, nes priklauso nuo to, kaip dažnai automobilio savininkė leis naudotis jai priklausančia transporto priemone. Padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog neturtinė žala – sveikatos pablogėjimas, emocinė depresija, patirti nepatogumai, šeimos santykių bei santykių su giminaičiais pablogėjimas, galimybių važinėti transporto priemone, bendrauti bei dirbti pagal specialybę, taip pat galimybės dirbti pasirinktoje vietoje netekimas atsirado dėl to, kad buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 104–106), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
1. Teismo išvada, jog, nepagrįstai patraukdami asmenį administracinėn atsakomybėn, institucijos darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neatitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Tokia išvada iš esmės revizuojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 31 d. nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla jo atžvilgiu nutraukta.
2. Pažymi, jog nurodė, kad nuo 2008 m. birželio 12 d. iki 2008 m. gruodžio 1 d. jis jautė dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir įtampą. Pareiškėjo teigimu, pateikti įrodymai patvirtina, kad būtent nurodytu laikotarpiu jo sveikata pablogėjo, paūmėjo Žilbero sindromas. Tokias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai. Be to, prie neturtinės žalos atsiradimo pagrindų priskirtina ir tai, kad jis, praradęs galimybę sudaryti darbo sutartį, neteko darbo vietos Lietuvoje ir dabar yra priverstas gyventi užsienyje, atskirtas nuo šeimos.
3. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kuo pagrįstos jo abejonės dėl priežastinio ryšio tarp neteisėto patraukimo administracinėn atsakomybėn ir pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimo egzistavimo. Be to, teismas neįvertino pareiškėjo išgyvenimų pobūdžio – jis stipriai išgyveno ne tik dėl to, kad iš jo buvo paimtas vairuotojo pažymėjimas, bet ir dėl to, kad įvyko neteisybė ir jis negalėjo įrodyti teisybės.
4. Pabrėžia, jog jo argumentai dėl turtinės žalos būtent ir pagrįsti tuo, kad jis prarado galimybę sudaryti darbo sutartį, kadangi iš jo buvo neteisėtai paimtas įdarbinimui reikalingas vairuotojo pažymėjimas, todėl teismas nepagrįstai formaliai konstatavo, jog darbo sutartis nebuvo sudaryta. Taip pat teismas formaliai vertino ir UAB „Baldų aibė“ pažymą, vien nurodydamas, kad ji negali būti laikoma oficialiu dokumentu, nes yra be registracijos numerio.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 111) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti galioti, o apeliacinio skundo netenkinti.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 112–114) prašo apeliacinio skundo netenkinti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Byloje nustatyta, jog Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 12 d. nutarimu (b.l. 11–12) pareiškėjas pripažintas kaltu, padarius ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, ir jam skirta 2 000 Lt dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 24 mėnesiams. Taip pat iš pareiškėjo paimta D. J. vardu registruota transporto priemonė VW Passat. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. gruodžio 31 d. nutarimu, konstatavęs, jog byloje nėra pagrindo vienareikšmiškai išvadai, jog pareiškėjas padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą, remdamasis principu in dubio pro reo, Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 12 d. nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė.
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Tokios žalos atsiradimą pareiškėjas siejo su neteisėto jo patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrindu iš jo atimta teise vairuoti transporto priemones.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje nurodoma, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos normą, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad būtinumas atlyginti asmeniui padarytą materialinę ir moralinę žalą yra konstitucinis principas (1997-01-20, 2004-12-13 nutarimai). Šis konstitucinis principas neatsiejamas nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo: įstatymais turi būti sudarytos visos reikiamos teisinės prielaidos padarytą žalą atlyginti teisingai. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucija imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra akcentavęs, jog iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui padaryta materialinė ir (arba) moralinė žala neatlyginama, pavyzdžiui, dėl to, kad ją neteisėtais veiksmais padarė pačios valstybės institucijos, pareigūnai. Jeigu įstatymu, juo labiau kitu teisės aktu, būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad valstybė visiškai arba iš dalies išvengtų pareigos teisingai atlyginti materialinę ir (arba) moralinę žalą, padarytą neteisėtais pačios valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, tai ne tik reikštų, kad yra nepaisoma konstitucinės žalos atlyginimo sampratos, ir būtų nesuderinama su Lietuvos Respublikos Konstitucija (inter alia su jos 30 straipsnio 2 dalimi), bet ir pakirstų pačios valstybės, kaip bendro visos visuomenės gėrio, raison d' ?tre (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-08-19 nutarimas).
Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pavyzdžiui, byla Nr. A146-614/2010), valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad valstybės institucijų neteisėtais veiksmais padaryta neturtinė žala gali būti atlyginama, nepaisant to, jog įstatyme konkrečiai nenustatytas specialus tokios žalos atlyginimo pagrindas. Panašios praktikos, spręsdami neturtinės žalos atlyginimo klausimus ir tiesiogiai taikydami Lietuvos Respublikos Konstituciją, laikosi ir bendrosios kompetencijos teismai (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K–3–26/2007). Darytina išvada, kad turtinė ir neturtinė žala asmeniui, padaryta administracinių teisės pažeidimų teisenos metu, turi būti priteisiama, jeigu nustatomos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, asmeniui padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.271 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nors įsiteisėjusiu procesiniu teismo sprendimu administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjo atžvilgiu nutraukta ir konstatuota, kad pareiškėjui nepagrįstai inkriminuotas ATPK 126 straipsnio 4 dalies pažeidimas, padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, jog policijos pareigūnai veikė ne taip, kaip jie privalėjo veikti, ar pažeidė teisės aktų nuostatas, todėl netenkino pareiškėjo prašymo dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A442-155/2010, A822-207/2010, A662-491/2010), pripažinus institucijos (pareigūno), nagrinėjusios administracinio teisės pažeidimo bylą, priimtą nutarimą neteisėtu ir nepagrįstu, atsiranda pagrindas nepagrįstai apkaltintam asmeniui prisiteisti dėl to patirtą žalą. Todėl nepagrįsta pripažintina minėta pirmosios instancijos teismo išvada, o patirtos žalos atlyginimo pareiškėjui klausimas turi būti sprendžiamas, įvertinus kitų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą šiuo atveju.
Pažymėtina, jog tam, kad būtų priteista pareiškėjo patirta turtinė žala, teismui turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys tokios žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Kitaip tariant, iš bylos medžiagos turi būti nustatyta, jog pareiškėjas patyrė žalą dėl atitinkamų valstybės institucijos ar jos pareigūnų veiksmų, ir atitinkamai turi būti nustatytas tokios žalos dydis.
Pareiškėjas jo nurodomos turtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad, jam netekus teisės vairuoti transporto priemones, jis negalėjo įsidarbinti UAB „Baldų aibė“, o patirtą turtinę žalą sudaro negautos pajamos – 57 000 Lt, t. y. ta suma, kurią, pareiškėjo manymu, jis būtų gavęs, jeigu iš jo nebūtų buvusi atimta teisė vairuoti transporto priemones ir jis būtų įsidarbinęs minėtoje įmonėje. Kolegija vertina, jog tokie pareiškėjo argumentai iš esmės yra grįsti išimtinai prielaidomis. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pareiškėjo pateiktas UAB „Baldų aibė“ pažymas, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokie dokumentai šioje administracinėje byloje negali būti įrodymu, patvirtinančiu pareiškėjo patirtą turtinę žalą, nes jie (dokumentai) nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjas realiai būtų buvęs įdarbintas minėtoje įmonėje ir juo labiau, kad jis per tą laiką, kol neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, būtų gavęs 57 000 Lt dydžio atlyginimą. Konstatuotina, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jam dėl neteisėto nutarimo jo atžvilgiu priėmimo būtų buvusi padaryta žala, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas.
Pareiškėjas savo patirtą neturtinę žalą siejo su tuo, kad dėl neteisėto nutarimo priėmimo pablogėjo jo sveikata, atsirado depresija, nepatogumai, šeimos santykių ir santykių su giminaičiais pablogėjimas, buvo sumažintos jo galimybės bendrauti ir dirbti pagal specialybę.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A17- 1001/2007), neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kita. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Pareiškėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog jam 2008 metų lapkričio mėnesį buvo diagnozuotas nerimo sutrikimas, Žilbero sindromo pablogėjimas, nulemtas stresinės situacijos (b.l. 22). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie įrodymai nesudaro pagrindo vienareikšmiškai išvadai, kad pareiškėjo sveikatos pablogėjimas sietinas su tuo, kad nuo 2008 metų balandžio mėnesio jis neturėjo teisės vairuoti transporto priemones. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nepateikta pakankamų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą teismui konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad jis neturėjo galimybės dirbti pagal specialybę, buvo sumažintos jo galimybės bendrauti.
Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui administracinė nuobauda buvo paskirta už nusižengimą, kurio jis nepadarė, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl tokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, o tai yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Tarp minėtų valstybės institucijų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos yra priežastinis ryšys, todėl yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
Kaip jau minėta, neturtinės žalos dydį teismas nustato, atsižvelgdamas į jos pasekmes, padarytos žalos dydį, kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Nagrinėjamoje ginčo byloje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byla prieš pareiškėją nutraukta dėl to, jog pažeidimo byloje nebuvo vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių pažeidimo padarymo aplinkybes, todėl visi neaiškumai buvo vertinami pareiškėjo naudai. Kartu pažeidimo byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjas betarpiškai prieš jo neblaivumo patikrinimo procedūrą vartojo alkoholį.
Byloje dėl žalos atlyginimo alkoholio vartojimo faktą kolegija vertina kaip esminę aplinkybę, turėjusią įtakos pareiškėjo patraukimui administracinėn atsakomybėn, taip pat suponuojančią išvadą, jog paties pareiškėjo priešingas teisei elgesys – alkoholio vartojimas vairuojant automobilį – buvo ta aplinkybė, kuri sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje byloje yra pagrindas taikyti Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalies nuostatas bei atsakovą pilnai atleisti nuo civilinės atsakomybės, tuo pačiu pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmesti.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad nors pirmosios instancijos teismas iš dalies neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, tačiau iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo M. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.