- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-03-30
- Bylos Nr.
- 2A-82-413/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Jolita Cirulienė, Birutė Bobrel
- Atsakovas
- R. J., R., Alytaus apskrities viršininko administracijai, notarei B
- Ieškovas
- A. L., A.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Bobrel ir Jolitos Cirulienės,
atsakovų R. J. atstovams V. J. ir advokatei I. A., Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei D. Š.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-441-572/2009 pagal ieškovės A. L. ieškinį atsakovui R. J. dėl periodinės kompensacijos už naudojimąsi svetimu daiktu priteisimo ir atsakovo R. J. priešieškinį ieškovei A. L., atsakovams Alytaus apskrities viršininko administracijai, notarei B. Z. dėl pažeistų teisių atstatymo, nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, servituto ir dalies paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovė A. L. ieškiniu prašė įpareigoti atsakovą R. J. mokėti nuo bylos iškėlimo teisme dienos 4632,00 Lt dydžio periodinę kompensaciją per metus už naudojimąsi servituto teise, jai, A. L., priklausančia 9265 kv.m. (arba 92,65 arų) žemės sklypo dalimi, esančia bendrame 18,5769 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklype (unikalus numeris 4400-0772-4465, adresas: Alytaus rajonas, Žaunieriškių kaimas), ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinys grindžiamas tuo, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 18,5769 ha žemės sklypas, kuriame stovi atsakovui R. J. nuosavybės teise priklausantys statiniai –veršidė ir vandens bokštas. 2005 m. spalio 20 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos įsakymu nurodytų pastatų eksploatavimui atsakovui suteikta teisė naudotis 3000 kv.m. ir 5060 kv.m. žemės sklypo plotais. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo kompensaciją, kadangi nustačius atsakovo naudai servitutus, buvo suvaržyta jos nuosavybės teisė į žemės sklypą. Atsakovui priklausantis pastatas ir inžineriniai tinklai trukdo naudotis žemės sklypu savo nuožiūra. Dėl šių suvaržymų ieškovė nuolat patiria nuostolius, moka mokesčius, nors atsakovas minėtais sklypais naudojasi neatlygintinai.
Šalies argumentai
Atsakovas R. J. priešieškiniu prašė: 1) panaikinti 1998 m. vasario 23 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 33-7372, kuriuo J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, dalyje dėl 8060 kv.m. žemės, esančios Žaunieriškių kaime, unikalus Nr. 4400-0772-4465, ant kurios pastatyti R. J. priklausantys pastatai - veršidė, unikalus Nr. 3396-3003-0014 ir vandentiekio bokštas, unikalus Nr. 3398-6033-3013 (sklypai Nr. 160-3 ir 160-1); 2) panaikinti paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 2004 m. gegužės 13 d., notaro reg. Nr. 4524 ir Nr. 4530, kurių pagrindu ieškovei A. L. įregistruota nuosavybės teisės į žemę, dalyje dėl 8060 kv.m. žemės, esančios Žaunieriškių kaime, Alytaus rajone, unikalus Nr. 4400-0772-4465, ant kurios pastatyti R. J. priklausantys pastatai (sklypai Nr. 160-3 ir 160-1); 3) panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 33-ž-2853 dėl servitutų nustatymo sklypuose Nr. 160-1 ir 160-3, dalyje dėl viešpataujančių daiktų - veršidės, unikalus Nr. 3396-3003-0014, ir vandentiekio bokšto, unikalus Nr. 3398-6033-3013; terminą priešieškiniui reikšti skaičiuoti nuo sužinojimo apie pažeistas teises dienos (2009 m. sausio 21 d.) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Priešieškinis grindžiamas tuo, kad ginčijamas Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 33-7372, kuriuo J. L. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, dėl 8060 kv.m. žemės dalies, ant kurios stovi atsakovui priklausantys pastatai – veršidė ir vandentiekio bokštas – priimtas pažeidžiant LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punkto reikalavimus, kadangi į žemės sklypus Nr. 160-1 (5060 kv.m.) ir 160-3 (3000 kv.m.), kaip išperkamus valstybės, nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos. Atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija, taisydama savo klaidas dėl neteisėto nuosavybės teisių atkūrimo, 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 33-ž-2853 nustatė žemės sklypuose Nr. 160-1 ir 160-3 servitutus, tokiu būdu norėdama užtikrinti atsakovo teisę naudotis jam viešpataujančiais žemės atžvilgiu daiktais – veršide ir vandentiekio bokštu. Tačiau šis apskrities viršininko administracinis aktas nebuvo suderintas su atsakovu, jame neatskleista servituto esmė (naudojimosi servitutu teisės ir sąlygos, servituto rūšis ir kt.), todėl yra neteisėtas ir pažeidžia Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalies, CK 4.124 straipsnio 3 dalies bei 2004-10-14 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1289 4 punkto reikalavimus. Apie ginčijamą sprendimą ir įsakymą atsakovas sužinojo 2009 m. sausio 21 d., todėl pagal CK 1.125 straipsnio 4 dalį termino administraciniam aktui ginčyti nepraleido (priešieškinis paduotas 2009 m. balandžio 22 d.).
Žemesnės instancijos teismas
Alytaus rajono apylinkės teismas 2009 m. spalio 13 d. sprendimu (t.1, b. l. 171-176 ) ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino. Panaikino 1998 m. vasario 23 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 33-7372, kuriuo J. L. atkurta nuosavybės teisė į žemę, dalyje dėl 8060 kv.m. žemės, esančios Žaunieriškių kaime, unikalus Nr. 4400-0772-4465, ant kurios stovi R. J. priklausantys pastatai: veršidė, unikalus Nr. 3396-3003-0014 ir vandentiekio bokštas, unikalus Nr. 3398-6033-3013 (sklypai 160-3 ir 160-1); panaikino paveldėjimo teisės liudijimus, išduotus 2004 m. gegužės 13 d., notaro reg. Nr. 4524 ir Nr. 4530, kurių pagrindu A. L. įregistruota nuosavybės teisė į žemę, dėl 8060 kv.m. žemės dalies, esančios Žaunieriškių kaime, unikalus Nr. 4400-0772-4465, ant kurios stovi R. J. priklausantys pastatai: veršidė, unikalus Nr. 3396-3003-0014 ir vandentiekio bokštas, unikalus Nr. 3398-6033-3013 (sklypai 160-3 ir 160-1); panaikino Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 33-ž-2853 dėl servitutų nustatymo sklype Nr. 160-1 ir sklype Nr. 160-3, dalyje dėl viešpataujančių daiktų - veršidės, unikalus Nr. 3396-3003-0014, ir vandentiekio bokšto, unikalus Nr. 3398-6033-3013; priteisė iš ieškovės A. L. 64,00 Lt žyminio mokesčio ir 375,00 Lt advokato atstovavimo išlaidų, o iš atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos - 64,00 Lt žyminio mokesčio ir 125,00 Lt advokato atstovavimo išlaidų atsakovui R. J.; priteisė iš ieškovės A. L. 9,77 Lt, o iš atsakovo Alytaus apskrities viršininko administracijos 4,88 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Dėl priešieškinio ir senaties termino priešieškinio reikalavimams
Teismas nustatė, kad atsakovas ir jo atstovas susipažinti su ginčijamais administraciniais aktais galėjo tik teisminio bylos nagrinėjimo metu, todėl sprendė, kad terminas šiems aktams ginčyti yra nepraleistas, o ieškovės prašymą taikyti senaties terminą pripažino nepagrįstu.
Dėl 1998 m. vasario 23 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo dalies panaikinimo
Teismas pažymėjo, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę galiojo 1997-07-01 LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau ir Įstatymas). Pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 punkto redakciją, galiojusią ginčijamo akto priėmimu metu, valstybės išperkamai žemei buvo priskiriama fiziniams bei juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantiems pastatams ir statiniams (Statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingi žemės sklypai. Atsakovas veršidę su dviem priestatais ir vandens bokštą įgijo nuosavybėn 1997 m. liepos 17 d. sutartimis ir per tuo metu galiojusį trijų mėnesių terminą įregistravo VĮ Registrų centras. Todėl sprendė, kad atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija, atkurdama 1998 m. vasario 23 d. nuosavybės teises į žemę, privalėjo suformuoti žemės sklypą, reikalingą atsakovo turimiems pastatams eksploatuoti.
Dėl paveldėjimo teisės liudijimų iš dalies panaikinimo
Nustatęs, kad Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 33-7372 yra neteisėtas, teismas pripažino atsakovo reikalavimą dėl 2004 m. gegužės 13 d. paveldėjimo teisės liudijimų, reg. Nr. 4524 ir Nr. 4530, kuriais ieškovė paveldėjo ir tą žemės sklypų dalį, kurioje stovi atsakovui priklausantys pastatai, panaikinimo išvestiniu iš pagrindinio reikalavimo ir jį tenkino.
Dėl 2005m. spalio 20 d. įsakymo dalies panaikinimo
Teismas nustatė, kad 2005 m. spalio 20 d. Alytaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 33-ž-2853 „Dėl žemės sklypo pertvarkymo projekto tvirtinimo“ atsakovas nustatė servitutus žemės sklypuose Nr. 160-1 ir Nr. 160-3 viešpataujantiems daiktams: veršidei, unikalus Nr. 3396-3003-0014 ir vandens bokštui, unikalus Nr. 3398-6033-3013 (įsakymo 1.2.2 ir 1.2.4.p.). Servitutų nustatymo metu galiojo 2004-10-14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1289 patvirtintos „Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklės“ (toliau ir Taisyklės). Teismas nustatė, kad atsakovas, kaip viešpataujančio daikto savininkas, nedavė sutikimo servituto nustatymui, šį klausimą Alytaus apskrities viršininko administracija išsprendė vienasmeniškai, todėl atsakovo reikalavimą pripažino pagrįstu.
Dėl ieškinio ir ieškovės reikalavimo priteisti periodinę kompensaciją už naudojimąsi svetimu daiktu
Teismas pažymėjo, kad atsakovas Alytaus apskrities viršininko administracija, nustatydama ginčijamu įsakymu servitutą, privalėjo nurodyti, jog šis servitutas yra atlygintinis, kadangi servituto nustatymo metu galiojusių Taisyklių 16.6 punktas įsakmiai reikalavo nurodyti nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį, mokėjimo terminus). Nurodytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovo 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 33-ž-2853 buvo nustatytas neatlygintinis servitutas. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių nuostolių dydį, ir priešingai, jos atstovė paaiškino, kad už visą žemės sklypą (ir tą jo dalį, kuria naudojasi atsakovas) gaunama piniginė kompensacija iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Todėl ieškovės reikalavimą teismas pripažino nepagrįstu ir neįrodytu.
Ieškovė A. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovės A. L. ieškinį tenkinti, o atsakovo R. J. priešieškinį atmesti (t.3, b.l. 145-154). Ieškovė apeliacinį skundą grindžia tokiais motyvais:
1. Teismas neteisingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Spręsdamas, kad atsakovas nepažeidė ieškinio senaties, teismas netinkamai vadovavosi CK 1.125 straipsnio 4 dalimi ir neteisingai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, kas įtakojo ir viso teismo sprendimo ydingumą. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos, o atsakovui toks sprendimas iš viso nebuvo įteiktas. Tačiau teismas nevertino atsakovo galimybės sužinoti apie Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimą Nr. 33-7372, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą J. L.. Teismas privalėjo įvertinti 1997 m. gruodžio 8 d. grąžinamos natūra žemės ribų paženklinimo — parodymo aktą, kurį, be kita ko, pasirašė ir atsakovas R. J., iš kurio seka, kad aktas buvo rengiamas nuosavybės teisių atkūrimui į žemę. Šio dokumento 8 punkte nurodyta, kas turės teisę naudotis grąžinamos žemės sklype servitutais, numatytais žemės reformos žemėtvarkos projekte. Čia paminėta, kad žemės sklype Nr. 160-1 R. J. turės teisę naudotis 0,40 ha servitutu vandens gręžiniui ir vandens bokštui, o sklype Nr. 160-3 - 0,51 ha servitutu gamybiniam pastatui. Todėl akivaizdu, kad pasirašydamas aktą atsakovas suprato, kad jam priklausantys statiniai bus J. L. grąžinamoje žemėje, o kad galėtų jais tinkamai naudotis - bus nustatyti servitutai. Teismas neįvertino atsakovo 2005 metais susirašinėjo su Alytaus apskrities viršininko administracija aplinkybių dėl žemės sklypo privatizavimo arba nuomos, iš kurio jam turėjo tapti žinoma apie nuosavybės teisių į žemė atkūrimą J. L.. Pretenzijas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo atsakovas pareiškė tik po 11 metų, nors dalyvaudamas gražinamos natūra žemės valdos ribų paženklinime-parodyme ir pasirašydamas aktą suprato, kad jam nuosavybės teise priklausantys pastatai pateks į J. L. grąžinamą žemę. Be to, joks teisės aktas nenustatė Alytaus apskrities viršininko administracijai pareigos įteikti atsakovui sprendimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo ieškovei.
2. Teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 4632.00 Lt metinės kompensacijos išmokėjimo už naudojimąsi servituto teise A. L. priklausančia 9265 kv.m. žemės sklypo dalimi. Ieškovė paveldėjo sklypus, kuriuose nustatyti servitutai keliui. Atkuriant nuosavybės teises į žemę, apmokėjimas už servitutą nebuvo nustatytas, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Nustačius servitutus, buvo suvaržyta ieškovės nuosavybės teisė į žemės sklypą, nes atsakovui priklausantis pastatas trukdo naudotis žemės sklypu savo nuožiūra. Ieškovė visiškai negali naudoti pagal paskirtį po pastatu ir inžineriniais tinklais bei šalia jų esančio 8060 kv.m. žemės ploto, šis žemės plotas išskirtinai naudojamas tik atsakovo. Be to, ieškovė su atsakovu turi dalintis ir 2411 kv.m. ploto keliu. Dėl tokių nuosavybės teisės suvaržymų, apeliantės teigimu, ji nuolat patiria nuostolius, nes atsakovas jam nepriklausančiais žemės sklypo plotais naudojasi nemokamai, nors naudojimasis žeme servituto teise yra atlygintinas. Atsakovas jam priklausančiuose pastatuose vykdo komercinę veiklą, iš kurios gauna pajamas, o ieškovė priversta viena mokėti žemės mokestį. Sprendimas nustatyti metinį 50 Lt dydžio mokestį už vieną naudojamą žemės arą būtų teisingas, protingas ir sąžiningas. Apeliantės nuomone, ieškinys tiek faktiniu, tiek teisiniu pagrindu yra pagrįstas, todėl teismas be pagrindo jį atmetė.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėa Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t.1, b.l. 192-194). Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad:
1. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, neįvertino aplinkybės, kad spręsdama nuosavybės teisių atkūrimo klausimą į 8060 kv. m. žemės sklypo dalį iš naujo, Tarnyba privalės vadovautis šiuo metu galiojančia Įstatymo redakcija ir nuosavybės teises J. L. privalės atkurti vėl toje pačioje vietoje, kur yra atsakovui priklausantys pastatai. Po atsakovui priklausančiais pastatais, t. y. veršide ir vandentiekio bokštu, esanti žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai, todėl Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimas Nr. 33-7372 yra teisėtas. Atsakovas R. J., 1997 m. liepos 17 d. įsigijęs nuosavybėn veršidę ir vandens bokštą, kaip statinių savininkas privalėjo kreiptis į žemėtvarkos skyrių dėl žemės nuomos ar privatizavimo. Atsakovas pretenzijas dėl to, kad nuosavybės teisės į žemės sklypą atkurtos netinkamai, pareiškė daugiau kaip po 10 metų, nors dar 1997 m. gruodžio 8 d. grąžinamos natūra žemės valdos ribų paženklinimo akte, kurį pasirašė ir atsakovas, yra nurodyta, kad rengiamame grąžinti J. L. žemės sklype yra P. V., P. J., R. J. ūkinės komercinės paskirties pastatai. Tai reiškia, kad atsakovas, pasirašydamas žemės valdos ribų paženklinimo-parodymo akte, suprato, kad jam nuosavybės teise priklausantys pastatai pateks į J. L. atkuriamą žemę, bet savo galimai pažeistų teisių įstatymo nustatyta tvarka negynė. Šios aplinkybės teismas teisiškai neįvertino.
2. Servitutas ir kitos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, jau buvo nustatytos 1998 m. vasario 23 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 33-7372. Atsakovas, kaip viešpataujančio daikto savininkas, savo valią dėl servituto nustatymo yra išreiškęs parašu 1997 m. gruodžio 8 d. grąžinamos natūra žemės valdos ribų paženklinimo akte, todėl su Alytaus rajono apylinkės teismo teiginiu, kad Alytaus apkrities viršininko administracija klausimą dėl servituto nustatymo išsprendė vienasmeniškai, nesutinkama.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas R. J. (t.1, b.l. 196-199) prašo apeliacinį skundą atmesti (t.1, b.l. 196-199). Atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:
1. Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimo apskundimo tvarką reglamentuoja specialus įstatymas. Asmenims, kuriems nėra toks sprendimas skirtas, termino kreiptis į teismą laikas nustatytas pagal bendrus ieškinio senaties termino nustatymo kriterijus. Pagal minėtus kriterijus yra nustatytina šio termino eigos pradžia, kuri yra siejama su diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad Atsakovui R. J. sprendimas, kuriuo atkurta nuosavybės teisė į pastatais užimtą žemę, taip pat įsakymas dėl servitutų nustatymo buvo įteikti tik šioje byloje kartu su ieškiniu 2009 metų sausio 21 dieną. Todėl atsakovas nepraleido CK 1.125 straipsnio 4 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino 1998 m. vasario 23 d. sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir 2005 m. spalio 20 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos įsakymui dėl servitutų nustatymo ginčyti. Įrodymų, kuriais remiantis būtų galima manyti, kad sprendimas ir įsakymas atsakovui buvo įteikti anksčiau nei nurodo atsakovas, Alytaus apskrities viršininko administracija ir Ieškovė nepateikė. Nėra pagrindo apkaltinti Atsakovą nerūpestingu elgesiu dėl to, kad jis anksčiau nesužinojo ir nesiekė sužinoti apie jo teises suvaržančius ginčijamus aktus, kadangi atsakovas negalėjo numanyti, jog Alytaus apskrities viršininko administracija pažeis įstatymą ir neteisėtai atkurs nuosavybės teisę į žemę po jo pastatais. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad pastatai jų įsigijimo metu stovėjo ant valstybei priklausančios žemės. Darytina išvada, kad ne atsakovas, o ieškovė ir Alytaus apskrities viršininko administracija grubiai pažeidė atsakovo teises, nes savalaikiai neinformavo atsakovo apie žemės, esančios po pastatais, savininko pasikeitimą ir priimtą sprendimą.
2. Žemėtvarkos skyriaus 1997 m. gruodžio 8 d. žemės valdos ribų paženklinimo-parodymo aktas nepažeidė atsakovo teisių, dėl ko atsakovas jo ir neskundė. Pasak atsakovo, minėtas Aktas buvo galėjo būti pasirašytas galimai ne tuo laiku, kaip nurodyta šiame dokumente. Žemės sklypų ribos vietoje nebuvo nei parodytos, nei paženklintos. Prie Akto taipogi nebuvo pateiktas sklypo planas (projektas). Žemės valdos ribų paženklinimo-parodymo aktas negali būti įrodymu, patvirtinančiu ieškinio senaties eigos pradžią, kadangi Įstatymas ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyvaus pobūdžio kriterijais: asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Todėl, spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą. Ryšium su tuo, senaties termino pradžia turi būti siejama su tuo, nuo tada atsakovui tapo žinoma apie skundžiamo 1998 m. vasario 23 d. sprendimo priėmimą, bet ne sužinojimo momentu apie 1997 m. gruodžio 8 d. žemės ribų paženklinimo aktą. Ieškovės paminėtas rašytinis įrodymas – Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 22 d. raštas Nr. (1.5)V3-436 kaip tik įrodo, kad atsakovui nebuvo žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimą į žemę po pastatais. Sprendžiant iš minėto dokumento turinio, atsakovas kreipėsi į Alytaus apskrities viršininko administraciją, prašydamas leisti privatizuoti arba nuomoti žemę po jo pastatais, o apskrities administracija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, nurodė, kur kreiptis, kad prašymas būtų sprendžiamas.
3. Ieškovės sutuoktinis J. L., pasirinkdamas nuosavybės teisių atkūrimą natūra į užimtą atsakovo pastatais žemę, teisėtų lūkesčių ją valdyti negalėjo turėti ( CK 1.5 str.). Apskrities administracija ir ieškovės sutuoktinis, prieš atkuriant nuosavybės teisę į žemę, privalėjo būti apdairūs ir žinoti, kad ant grąžintinos žemės stovi atsakovo pastatai, kurie nuo jų įsigijimo momento yra įregistruoti nekilnojamųjų daiktų registre.
4. Ieškovė A. L. paveldėjo žemės sklypus, kuriuose buvo nustatyti neatlygintini servitutai. Žemės servitutai sklypuose Nr. 160-1 ir 160-3 nustatyti nesilaikant įstatymų reikalavimų, t.y. neišreiškus atsakovui savo valios, kas imperatyviai reglamentuota įstatymo (CK 4.124 str.3d., Žemės įstatymo 23 str.), nesilaikant LR Vyriausybės 2004-10-14 nutarimu Nr. 1289 „Dėl žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių panirtinimo" patvirtintų Taisyklių ir kt. Todėl teismas pagrįstai panaikino neteisėtą įsakymą dėl servituto nustatymo žemės sklypuose Nr. 160-1 ir 160-3.
5. Tarnaujančio daikto savininkas turi teisę reikalauti kompensacijos, kaip atlyginimo už jo teisių suvaržymą, taip pat dėl servituto nustatymo patirtų nuostolių atlyginimo ( CK 4.129 str.). Šios dvi teisės yra savarankiškos. Servituto atlygintinumo klausimas yra išspręstas, nustačius servitutą administraciniu aktu (servitutas yra neatlygintinis, ką patvirtina Registrų centro išrašas ir AAVA įsakymas). Tačiau, net nustačius, kad įsakymas dėl servituto nustatymo yra teisėtas, ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo negali būti tenkinamas, nes nuostolius ieškovė tapatina su kompensacija už servituto nustatymą. Pačių nuostolių ieškovė neįrodinėjo ir jų nepagrindė įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Dėl atsakovo priešieškinio reikalavimų
Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senatį administraciniams aktams skųsti ir Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normų (toliau ir Įstatymo), kiek tai liečia nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimą, taikymo ir aiškinimo.
Išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimas vykdomas ne pagal Civilinio kodekso, o pagal specialiuosiuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas taisykles. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra reglamentuojamas viešosios teisės normų, o atitinkama valstybės ir jos institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje reikšmingas Piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyto 30 dienų termino ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio, nustatančio, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualus akto įteikimo suinteresuotai šaliai dienos,. teisinis santykis ir vertinimas. Lietuvos Aukščiausiojo teismo išaiškinta, kad įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas yra sutrumpintas ieškinio senaties terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2007 ir kt.). Tais atvejais, kai dėl sprendimų atkurti nuosavybės teises panaikinimo į teismą kreipiasi asmenys, kuriems šie sprendimai neturėjo būti įteikti, svarbu nustatyti, nuo kurio momento turi būti skaičiuojamas skundo padavimo terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2010). Tiek bendrosios kompetencijos, tiek administracinių teismų praktikoje yra susiformavusi nuostata, kad tais atvejais, kai sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens teisinių reikalavimų pareiškimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo jo sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą dienos. Iš atsakovo paaiškinimų akivaizdu, kad apie skundžiamus administracinius aktus - 1998 m. vasario 23 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimą Nr. 33-7372 ir Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 33-ž-2853 jam tapo žinoma 2009 m. sausio 21 d. Priešieškinį atsakovas padavė 2009 m. balandžio 22 d. (t.1, b.l. 61), t.y. praleidęs Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 33 straipsnyje nustatytus terminus, kurių atnaujinti neprašė. Pirmosios instancijos teismas ginčijamų administracinių aktų senaties terminui skaičiuoti taikė CK 1.125 straipsnio 4 dalies normą, kuri nagrinėjau atveju negalėjo būti taikoma, kadangi senaties terminus šiam ginčui spręsti nustato specialūs įstatymai – Įstatymas ir ABTĮ (CK 1.125 str. 2 d.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 str. 1 d.). Aptartų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčo teisiniam santykiui netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Šis pažeidimas sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą, dėl ko teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas - atsakovo priešieškinį atmesti (CPK 330 str., 326 str. 1 d. 2 p.).
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, priimdama 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, pripažino, kad asmenų teisės į nacionalizuotą ar kitaip suvisuomenintą Lietuvos piliečių turtą turi būti atkuriamos. Tęsdamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. liepos 1 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kurio preambulėje įvirtino prioritetą nuosavybės teisių atkūrimui grąžinant natūra nekilnojamąjį turtą prieš kitus šio turto kompensavimo būdus. Ginčijamo Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo galiojusi Įstatymo 4 straipsnio 11 dalis nustatė, kad kaimo vietovėje esanti žemė, kuri nuomos pagrindais yra suteikta fiziniams ir juridiniams asmenims jų nuosavybės teise turimų ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir statinių (statomų arba pastatytų) eksploatacijai, grąžinama natūra. Piliečiai, kuriems ši žemė grąžinama natūra, privalo laikytis pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus nustatytų žemės servitutų. Taigi, atsakovo argumentai, jog žemės sklypai Nr. 160-1 ir Nr. 160-3, kuriuose stovi atsakovui nuosavybės teise priklausantys statiniai – veršidė ir vandens bokštas – negalėjo būti natūra grąžinti ieškovės sutuoktiniui J. L. yra nepagrįsti. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimą ir valstybės išperkamą žemę pagal Įstatymo 12 straipsnio 2 punkto reikalavimus, kas taipogi sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.
Dėl ieškovės reikalavimo priteisti periodinę kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį
Byloje nustatyta, kad Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 „Dėl žemės sklypo pertvarkymo projekto tvirtinimo“ pagrindu buvo nustatyti servitutai ieškovės žemės sklype, tame tarpe ir ginčo žemės sklypams Nr. 160-1 ir 160-3 (t.1, b.l. 5-6, 15-16). Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai nurodyti Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje. Kadangi pagal byloje esančius įrodymus administraciniu aktu servitutas nustatytas privačioje žemėje nesant paminėtoje teisės normoje išvardytų pagrindų, teismas savo iniciatyva konstatuoja, kad servitutas privačios žemės sklypui administraciniu aktu nustatytas įstatymo nenumatytu pagrindu, Alytaus apskrities viršininkui viršijant įgalinimus (ultra vires), t. y. neteisėtai, kas leidžia daryti išvadą, kad priimtas niekinis ir negaliojantis administracinis aktas, nesukeliantis jokių teisinių padarinių - teisių ir pareigų, kylančių iš servituto viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2010). Paminėtu pagrindu ir iš esmės sutinkant su atsakovo argumentais dėl padarytų pažeidimų, priimant ginčijamą aktą, Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 1.2.2 ir 1.2.4 punktai, dalyje dėl servitutų nustatymo žemės sklypuose Nr. 160-1 ir Nr. 160-3, naikintini.
Svetimo žemės sklypo naudojimas statiniams išdėstyti ir eksploatuoti reiškia žemės sklypo savininko teisių suvaržymą, nes svetimi daiktai trukdo žemės sklypo savininkui naudoti sklypą savo nuožiūra. Vienas iš žemės sklypo savininko nuosavybės teisės varžymo būdų yra servitutas. Servituto nustatymu daromi savininko teisių varžymai turi būti kompensuojami, nes tai nustatyta įstatyme. Pareiga mokėti kompensaciją yra viena iš pareigų, atsirandančių iš servituto. Pagal CK 4.129 straipsnį atlyginami dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai, be to, tarnaujančiojo daikto savininkui gali būti nustatyta kompensacija. Ieškovės motyvai dėl nesumokėto nuomos mokesčio gali būti kvalifikuojami kaip periodinė kompensacija tarnaujančiojo daikto savininkui už jo nuosavybės teisės suvaržymą.
Iš bylos įrodymų matyti, kad kelio ir viešpataujančių daiktų servitutas buvo nustatytas Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. sprendimu (sprendimo 3 punktas, t.1, b.l. 146), kurio veikimas, panaikinus apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl atsakovo R. J. reikalavimų, yra nenutrauktas ir galiojantis. Šių servitutų nustatymui savo sutikimą yra davęs ir atsakovas (t.1, b.l. 138-139). Taigi, byloje susidarė situacija, kai panaikinus 2005 m. spalio 20 d. įsakymą Nr. 33-ž-2853, liko galioti administraciniu 1998 m. vasario 23 d. aktu nustatytas servitutas. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas atsakovo priešieškinį, dėl ieškovės reikalavimų iš esmės nepasisakė ir jų neanalizavo. Alytaus apskrities viršininko administracijos 1998 m. vasario 23 d. aktu nustatytas servitutas skiriasi nuo 2005 m. spalio 20 d. įsakymu Nr. 33-ž-2853 nustatyto servituto ne tik žemės sklypo dydžiu, reikalingu viešpataujančiam daiktui prižiūrėti, bet ir šių aktų priėmimo ir įteisinimo aplinkybėmis (t.1, b.l. 98-106, 128-131). Ieškovės ieškinys parengtas pagal pripažintą niekiniu ir panaikintą administracinį aktą. Konstatavus servituto atlygintinumo faktą ir iškilus būtinybei sudaryti ieškovei procesines sąlygas patikslinti savo reikalavimus dėl atsakovo prievolės mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją, ar atlyginti nuostolius, kompensacijos dydžiui ir jos pagrindimui nustatyti, apylinkės teismui iš esmės šių aplinkybių netyrus ir nevertinus, yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti ir šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 329 str. 2 d. 4 p., 330 str.).
Pagal Kauno apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, apeliacinės instancijos teismas patyrė 8,10 Lt tokių išlaidų. Teismui nusprendus, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir byla ieškovės reikalavimų dalyje grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktais, 331 straipsniu,
nusprendžia:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės A. L. ieškinys ir šioje dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2009 m. spalio 13 d. sprendimo dalį, kuria tenkintas atsakovo R. J. priešieškinis ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovo R. J. priešieškinį atmesti.
Panaikinti Alytaus apskrities viršininko 2005 m. spalio 20 d. įsakymo Nr. 33-ž-2853 1.2.2 ir 1.2.4 punktus, jų dalyje dėl servitutų nustatymo žemės sklypuose Nr. 160-1 ir Nr. 160-3.
Šis teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.