- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-31
- Bylos Nr.
- 3K-3-246/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė, Pranas Žeimys, Egidijus Baranauskas
- Ieškovas
- Laivų krovos akcinės bendrovės „Klaipėdos Smeltė“
- Atsakovas
- valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai
- Kategorijos
- 50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės ir Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Laivų krovos akcinės bendrovės „Klaipėdos Smeltė“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Laivų krovos akcinės bendrovės „Klaipėdos Smeltė“ ieškinį atsakovui valstybės įmonei Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai dėl įpareigojimo pakeisti jūrų uosto žemės nuomos sutarties sąlygą ir perskaičiuoti nuomos mokesčio dydį.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Pagal ieškovo Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ ir atsakovo valstybės įmonės Klaipėdos valstybino jūsų uosto direkcijos (toliau – ir uosto direkcija) 2002 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą terminuotą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį Nr. 20-58/2002ž su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais atsakovas nuomoja ieškovui 226 849 kv. m Klaipėdos valstybinio jūrų uosto (toliau – ir uostas) žemės, esančios prie krantinių Nr. 82–100, bei 25 260 kv. m uosto žemės, esančios prie krantinių Nr. 105–106.
Remdamasis CK 6.545 straipsnio 2 dalimi, 6.552 straipsnio 2 dalimi, Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo (toliau – ir KVJUĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 2 dalimi, susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 patvirtintos Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 1 punktu, ieškovas nurodo, kad Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimas ir dydis reglamentuojamas teisės aktų, o ne nustatomas šalių susitarimu. Taigi nuomotojas turi pareigą apskaičiuoti uosto žemės nuomos mokestį būtent teisės aktuose nustatyta tvarka ir teisę reikalauti iš nuomininko tik tokiu būdu apskaičiuoto šio mokesčio mokėjimo.
Tvarkos 6.6 punkte (susisiekimo ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 30-333, įsigaliojusio 2002 m. rugpjūčio 1 d., redakcija) nustatyta, kad kai nuomininkas uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytą pastatą nustatyta tvarka nugriauna ir atsilaisvinusį žemės plotą pritaiko ir naudoja pagal uosto funkcinę paskirtį, nuomininko prašymu penkerius metus nuo paskirties pakeitimo to ploto uosto žemės nuomos mokesčio dydis prilyginamas nurodytam šios tvarkos 4 punkte žemės nuomos mokesčio dydžiui Kv (0,1224 Lt/m²).
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, jis įgijo teisę į Tvarkos 6.6 punkte įtvirtintą uosto žemės nuomos mokesčio lengvatą, nes krantinių Nr. 82–89 rajone vietoje buvusių ir nugriautų uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytų ir nereikalingų pastatų per 2006 metų I pusmetį baigė naujos universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 statybos pirmąjį etapą, įrengdamas 35 594 kv. m ploto aikštelę, kuri pripažinta tinkama naudoti 2006 m. liepos 18 d., o per 2006 m. II pusmetį – antrąjį etapą, įrengdamas 37 774 kv. m ploto aikštelę, kuri pripažinta tinkama naudoti 2006 m. gruodžio 21 d. Ši universali sandėliavimo aikštelė Nr. 1 pritaikyta ir naudojama pagal uosto funkcinę paskirtį nuo pat jos pripažinimo tinkama naudoti dienos. 50 371 kv. m ploto aikštelės dalis užima žemę, ieškovo išsinuomotą iki 2007 m. balandžio 27 d., o 23 097 kv. m plotą jis nuomoja nuo 2007 m. balandžio 27 d. Ieškovo nuomone, plotas, dėl kurio taikytina nuomos mokesčio lengvata, apima plotą, atsilaisvinusį nugriovus pastatus (t. y. užstatytą plotą), taip pat plotą aplink juos, nes aikštelei tinkamai naudoti reikalingas ir papildomas plotas. Dėl to neturi reikšmės ta aplinkybė, kad dalis nugriautų pastatų stovėjo ne universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 teritorijoje.
Manydamas, kad dėl pirmiau nurodytų aplinkybių įgijo teisę į tai, jog 24 268 kv. m (uosto žemės ploto, pritaikyto uosto funkcinei paskirčiai, užbaigus universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 pirmąjį etapą) ir 26 103 kv. m (uosto žemės ploto, pritaikyto uosto funkcinei paskirčiai, užbaigus universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 antrąjį etapą) nuomos mokesčio dydis K, apskaičiuojamas pagal formulę Kv * k (mokesčio dydį Kv dauginant iš uosto žemės nuomos koeficiento k), penkeriems metams atitinkamai nuo 2006 m. liepos 19 d. ir 2006 m. gruodžio 22 d. butų prilygintas žemės nuomos mokesčio dydžiui Kv (0,1224 Lt/m²), ieškovas 2007 m. vasario 7 d.–2007 m. gruodžio 20 d. laikotarpiu ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašydamas taikyti jam Tvarkos 6.6 punkte nustatytą uosto žemės nuomos mokesčio lengvatą, tačiau šis 2008 m. sausio 3 d. raštu Nr. UD-7.2-11.14.21 atsisakė laikinai sumažinti 50 371 kv. m (24 268 kv. m + 26 103 kv. m) ploto uosto žemės nuomos mokesčio dydį.
Šalies argumentai
Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą per dvidešimt kalendorinių dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pakeisti jo ir atsakovo 2002 m. rugpjūčio 20 d. sudarytą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį Nr. 20-58/2002ž su vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais, perskaičiuojant uosto žemės nuomos mokesčio dydį tokiu būdu ir tvarka:
dėl universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 statybos pirmojo etapo užbaigimo laikotarpiui nuo 2006 m. liepos 19 d. iki 2011 m. liepos 18 d. nuomojamos uosto žemės dalies, kurios plotas 24 268 kv. m, nuomos mokesčio dydį K prilyginti žemės nuomos mokesčio dydžiui Kv (0,1224 Lt/m²);
dėl universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 statybos antrojo etapo užbaigimo laikotarpiui nuo 2006 m. gruodžio 22 d. iki 2011 m. gruodžio 21 d. nuomojamos uosto žemės dalies, kurios plotas 26 103 kv. m, nuomos mokesčio dydį K prilyginti žemės nuomos mokesčio dydžiui Kv (0,1224 Lt/m²).
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas pažymėjo, kad pagal Tvarkos 6.6 punktą nuomininkas įgyja teisę gauti uosto žemės nuomos mokesčio lengvatą esant visoms šiame punkte nustatytoms sąlygoms: 1) nuomininkas nugriovė pastatą; 2) šis buvo nepritaikytas uosto funkcinei paskirčiai; 3) pastatas nugriautas laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų; 4) dėl pastato nugriovimo atlaisvintą žemės plotą nuomininkas pritaikė ir naudoja pagal uosto funkcinę paskirtį; 5) nuomininkas pateikė prašymą taikyti šią mokesčio lengvatą.
Nustatęs, kad ieškovas, pagal įstatų 10 punktą užsiimantis krovinių krovos ir kitų su krovinių krova susijusių paslaugų teikimu: 1) VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, kuriuo prašė remtis ieškovo atstovė, duomenimis, atsakovo jam išnuomotame uosto žemės plote daugiausia nugriovė sandėlių; 2) vietoje nugriautų sandėlių ir kitų pastatų pastatė universalią sandėliavimo aikštelę Nr. 1, pritaikytą kroviniams sandėliuoti ir skirtą su krovinių krova susijusioms paslaugoms teikti; 3) ieškinyje nurodė, kad nugriovė perteklinius ir nebereikalingus pastatus, kurių dalis apskritai nepateko į universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 ribas; 4) nepateikė į bylą įrodymų, kad jo daugelį metų naudoti nugriauti sandėliai ir kiti pastatai nebuvo pritaikyti uosto funkcinei paskirčiai ir nebuvo naudojami teikti su krovinių krova susijusias paslaugas, teismas sprendė, kad atsakovas, nenustatęs esminės Tvarkos 6.6 punkte nurodytos sąlygos – nugriautų pastatų neatitikties uosto funkcinei paskirčiai, pagrįstai atsisakė taikyti ieškovui uosto žemės nuomos mokesčio lengvatą – nurodytame punkte nustatyta tvarka penkeriems metams sumažinti šio mokesčio dydį. Teismas atmetė ieškinio reikalavimus, konstatavęs, kad ieškovas nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija nustatė, kad pradiniai ieškovo nugriautų pastatų ir statinių, stovėjusių (duomenys neskelbtini), savininkai buvo Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonė „Jūra“, kuri vertėsi laivyba ir jos turėti pastatai buvo skirti laivams aptarnauti, bei AB „Žuvų konservai“, kurios veikla buvo orientuota į žuvų pramonę. Kadangi ieškovas užsiima krovinių krova, tai jam įsigyti pastatai nebuvo reikalingi, tačiau suteikė teisę be konkurso, t. y. derybų su vieninteliu pretendentu būdu (KVJUĮ 23 straipsnio 1 dalies 1 punktas, susisiekimo ministro 1997 m. liepos 24 d. įsakymu Nr. 286 patvirtintų Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos konkurso nuostatų 5.1 punktas), išsinuomoti Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemę. 2002 m. rugpjūčio 20 d. bylos šalys pasirašė terminuotą Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos sutartį Nr. 20-58/2002ž, kuri vėliau šalių buvo keičiama ir pildoma. 2002 m. rugpjūčio 20 d.–2007 m. balandžio 27 d. laikotarpiu ieškovas nuomojo 226 849 kv. m prie krantinių Nr. 82–100 ir Nr. 105–106 esančios uosto žemės, skirtos uosto funkcinę paskirtį atitinkančiai veiklai, o nuo 2007 m. balandžio 27 d. išsinuomojo dar 23 573 kv. m prie nurodytų krantinių esančios uosto žemės, skirtos šaldytiems maisto produktams apdoroti ir sandėliuoti (logistikai). 2007 m. birželio 21 d. ieškovo nuomojama 23 573 kv. m uosto žemės ploto dalis padidinta iki 25 260 kv. m. Atsakovas inicijavo, kad Klaipėdos m. taryba 2000 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 68 patvirtintų „Teritorijos tarp Nemuno, Minijos, Varnėnų, Smiltelės g. ir kratinių Nr. 80-115, Klaipėdoje, detalųjį planą“. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad detaliajame plane nustatyta teritorijos plėtros kryptis buvo susijusi su specialių krovinių krova, todėl atsakovas neprieštaravo, jog ieškovas nugriautų nenaudojamus pastatus. 1999 m. rugpjūčio 3 d.–2000 m. birželio 23 d. laikotarpiu (t. y. iki nuomos sutarties sudarymo) ieškovas turėjo leidimą vykdyti griovimo darbus ir de facto nugriovė sandėlį (3F1p), du rūkymo cechus (2P1p, 10P1p), katilinę (42H1p); 2002 m. birželio 27 d. – 2002 m. liepos 5 d. laikotarpiu (t. y. iki nuomos sutarties sudarymo) ieškovas turėjo leidimą griauti penkis sandėlius (134F1p, 135F1p, 136F1p, 93F1ž, 51F1b), tris gamybinius pastatus (61F1p, 63P1p, 95P1p), siurblinę (18H1p), tačiau byloje nėra patikimų įrodymų, kada – iki ar po ginčo nuomos sutarties sudarymo – šie buvo de facto nugriauti; 2002 m. spalio 28 d. – 2006 m. kovo 21 d. laikotarpiu (t. y. po nuomos sutarties sudarymo) ieškovas turėjo leidimus ir de facto nugriovė administracinius pastatus (36B2p, 58B3p), džiovyklą (40H1p), sandėlius (10I1p, 11F1p, 38F1p, 41F1p), dirbtuves (37H1p, 39H1p, 59P1p, 60P2p), maitinimo pastatą (1M1p), laivų remonto stoties pastatą (22P2p), gamybinį cechą (9P1p), siurblinę (14H1p), transformatorinę (25H1p). 2006 m. birželio 5 d. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija išdavė ieškovui statybos leidimą Nr. 99 (1.0) – T/05 adresu: (duomenys neskelbtini), t. y. kratinių Nr. 82–89 gretimybėje, statyti universalią sandėliavimo aikštelę Nr. 1, statybos procesą suskirstant į du etapus, kurių pirmąjį (įrengdamas 35 694 kv. m plotą) ieškovas baigė 2006 m. liepos 18 d., o antrąjį (įrengdamas 37 774 kv. m plotą) – 2006 m. gruodžio 21 d.
Pažymėjusi, kad iki ginčo nuomos sutarties sudarymo (nebūdamas nuomininkas) ieškovas nugriovė 4 pastatus, po sutarties sudarymo (būdamas nuomininku) – 16 pastatų, o duomenų dėl kitų 9 pastatų nugriovimo datos byloje nėra, teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovas tik dėl dalies (16 iš 29) pastatų atitinka Tvarkos 6.6 punkto taikymo pirmąją sąlygą – nuomininkas nugriovė pastatą (pastatus). Teisėjų kolegija konstatavo, kad kitų trijų sąlygų (pastatų griovimo teisėtumas; atsilaisvinusio ploto pritaikymas bei naudojimas pagal uosto funkcinę paskirtį; nuomininko prašymas taikyti nuomos mokesčio lengvatą) buvimas nekelia abejonių, esminis šalių ginčas kilo tik dėl to, ar nugriauti pastatai nebuvo pritaikyti uosto funkcinei paskirčiai.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, Tvarkos 6.6 punkto nuostata dėl pastatų nepritaikymo uosto funkcinei paskirčiai reiškia, kad pastatai (statiniai) nepasižymi atitinkamomis konstrukcinėmis savybėmis, kurios leistų eksploatuoti juos pagal uosto funkcinę paskirtį (aptarnauti uoste stovinčius laivus ar vykdyti kitokią su laivyba susijusią komercinę ir ūkinę veiklą), nepriklausomai nuo to, kam pastatai (statiniai) faktiškai buvo naudojami. Teisėjų kolegija sprendė, kad Tvarkos 6.6 punkte įtvirtinta uosto žemės nuomos mokesčio lengvata taikytina tais atvejais, kai, išplėtus uosto ribas, į uosto teritoriją pakliūna pastatai (statiniai), kurie iki šiol buvo nepritaikyti uosto funkcinei paskirčiai.
Ieškovas įsigijo pastatų, kurie neatitiko jo vykdomos ūkinės–komercinės veiklos (krovinių krovos, sandėliavimo) specifikos, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, neįrodė (CPK 178 straipsnis), kad pradiniai nugriautų pastatų savininkai Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonė „Jūra“ ir AB „Žuvų konservai“ veikė uosto funkcinės paskirties neatitinkančiuose pastatuose arba kad vėlesnį šių savininkai uosto funkcinei paskirčiai pritaikytus pastatus būtų pritaikę veiklai, neatitinkančiai uosto funkcinės paskirties. Ieškovo išvardytas aplinkybes – pastatų nereikalingumą jo veiklai vykdyti; detaliojo plano, uosto plėtros kryptį siejant su krovinių krova, patvirtinimą; pastatų nugriovimo, be kita ko, turint atsakovo sutikimą, faktą; naujo pastato (statinio) pastatymą – teisėjų kolegija vertino kaip savaime nesuponuojančias išvados, kad ieškovo nugriauti pastatai buvo nepritaikyti uosto funkcinei paskirčiai. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ieškovas ne vietoje uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytų pastatų pastatė uosto funkcinei paskirčiai pritaikytą pastatą (statinį), o uosto funkcinei paskirčiai pritaikytus pastatus pakeitė kitokio pobūdžio uosto funkcinei paskirčiai pritaikytu pastatu (statiniu), kuris atitinka ieškovo vykdomą komercinę ir ūkinę veiklą.
Dėl ieškovo argumentų, susijusių su Tvarkos 6.6 punkte įvardytų nugriautų pastatų nereikalingumu uosto funkcinei paskirčiai, teisėjų kolegija pažymėjo, kad žodis „nereikalingas“ platesnis už Tvarkos 6.6 punkto žodį „nepritaikytas“, nes kiekvienas uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytas pastatas yra nereikalingas, tačiau ne kiekvienas nereikalingas pastatas kartu būna nepritaikytas uosto funkcinei paskirčiai. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, dėl pastato (ne)pritaikomumo uosto funkcinei paskirčiai negali būti sprendžiama pagal ieškovo apeliaciniame skunde išvardytus kriterijus: pastato vietą, jo reikalingumą uostui atitinkamu laiku, uosto plėtros kryptis, uosto naudotojo komercinę ir ūkinę veiklą.
Pripažinusi, kad ieškovas, būdamas uosto žemės nuomininkas, nugriovė uosto funkcinei paskirčiai pritaikytus pastatus (statinius), teisėjų kolegija sprendė, jog Tvarkos 6.6 punkte įtvirtinta uosto žemės nuomos mokesčio lengvata ieškovui nepriklauso.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ prašo panaikinti teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Tvarkos 6.6 punkto sąvoką „uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytas pastatas”, taip pat tam tikras Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 vietoje buvę ieškovo nugriauti pastatai buvo pritaikyti uosto funkcinei paskirčiai:
1. Teismo aiškinimas, kad Tvarkos 6.6 punktas taikytinas tik tais atvejais, kai prie Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos yra prijungiamos uosto rezervinės teritorijos, kuriose yra uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytų pastatų, prieštarauja šio punkto turiniui ir esmei bei apskritai paneigia jo taikymo galimybę.
Žemesnės instancijos teismas
Tvarkoje reglamentuojamas nuomos mokesčio, nuomojant Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijos žemę, apskaičiavimas. Šis reglamentavimas neapima uosto rezervinių teritorijų prijungimo klausimų. Nei Tvarkos 6.6 punkte, nei jokioje kitoje šio teisės akto nuostatoje nenustatyta, kad nuomos mokesčio lengvata taikytina tik prie uosto teritorijos prijungtai rezervinei teritorijai. Kasatoriaus teigimu, uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytų pastatų gali būti bei atsirasti ir uosto teritorijoje.
Toks teismo aiškinimas prieštarauja KVJUĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad uosto rezervinėse teritorijose esantys statiniai ar kitas nekilnojamasis turtas negali būti perduodami privačion (taigi – ir uosto žemės nuomininko) nuosavybėn. Uosto nuomininkas, negalėdamas būti uosto rezervinėse teritorijose esančių pastatų (taip pat ir nepritaikytų uosto funkcinei paskirčiai) savininkas, niekada negalėtų pasinaudoti Tvarkos 6.6 punkte nustatyta uosto žemės nuomos mokesčio lengvata.
Nurodytas teismo aiškinimas taip pat neatitinka KVJUĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad uosto naudotojai uosto teritorijoje gali vykdyti tik uosto funkcinę paskirtį atitinkančią komercinę ir ūkinę veiklą, bei 5 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad uosto direkcija turi teisę išnuomoti uosto žemę su uosto veikla susijusioms reikmėms. Pagal šias nuostatas uosto žemė negali būti išnuomota uosto rezervinėse teritorijose esančių uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytų pastatų savininkams, nes tai neatitiktų uosto funkcinės paskirties. Taigi tokių uosto rezervinėse teritorijose esančių pastatų savininkas, negalėdamas tapti uosto žemės nuomininku, taip pat niekada negalėtų pasinaudoti Tvarkos 6.6 punkte įtvirtinta nuomos mokesčio lengvata.
2. Nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad dėl Tvarkos 6.6 punkte minimo nugriautų pastatų (ne)pritaikomumo spręstina tik KVJUĮ 4 straipsnio 1 dalies normų, įtvirtinančių uosto apibrėžtį, kontekste. Kasatoriaus teigimu, šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta uosto kaip Lietuvos Respublikos transporto sistemos dalies, skirtos laivams aptarnauti bei kitai su laivyba susijusiai komercinei ir ūkinei veiklai vykdyti, apibrėžtis visiškai neatsako į klausimą, kokios būtent paskirties pastatai pripažintini atitinkančiais uosto funkcinę paskirtį. Remiantis šia abstrakčia KVJUĮ 4 straipsnio 1 dalies nuostata, visi uosto teritorijoje esantys sandėliavimo, administracinės, gamybinės ir kt. paskirties pastatai būtų pripažįstami atitinkančiais uosto funkcinę paskirtį. Tačiau toks (tik pačia pastatų paskirtimi grindžiamas) aiškinimas ir taikymas iš esmės paneigtų Tvarkos 6.6 punkto taikymo galimybę, nes uosto teritorijoje niekada nebūtų uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytų pastatų. Kasatoriaus nuomone, dėl Tvarkos 6.6 punkte nurodyto pastatų (ne)pritaikomumo spręstina, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinant tam tikrų konkrečių aplinkybių ir kriterijų visumą: a) pastato dislokacijos uosto teritorijoje vietą; b) laiką (ar konkrečiu laiku pastatas reikalingas uosto funkcinei paskirčiai); c) uosto ar tam tikros jo teritorijos dalies plėtros kryptis, kurių nustatymas yra atsakovo kompetencija; d) uosto naudotojo, kuriam išnuomota tam tikra uosto teritorijos dalis, veiklos pobūdį ir darbo organizavimą (remiantis KVJUĮ 11 straipsnio 4 punkte įtvirtintu efektyvaus uosto žemės valdymo ir naudojimo principu, uosto naudotojo vykdomai veiklai pagal savo funkcinę paskirtį nereikalingi ir pertekliniai pastatai negali būti pripažįstami pritaikytais uosto funkcinei paskirčiai).
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti. Jame nurodoma, kad:
1. Apskųstą nutartį priėmęs apeliacinės instancijos teismas, remdamasis KVJUĮ 4 straipsnio 1 dalyje apibrėžta uosto paskirtimi, atskyrė ir motyvuotai išaiškino uosto funkcinei paskirčiai nepritaikyto pastato ir kasatoriaus vykdomai veiklai nereikalingo pastato sampratas bei padarė pagrįstą išvadą dėl vienos iš esminių Tvarkos 6.6 punkto taikymo sąlygų nebuvimo.
2. Kasatoriaus vardijami kriterijai (uosto vieta; laikas; teritorijos plėtros kryptys; uosto naudotojo veiklos pobūdis) faktiškai yra skirti ne pastatų pritaikomumo ar nepritaikomumo uosto funkcinei paskirčiai, o šių pastatų reikalingumo ar nereikalingumo konkretaus uosto naudotojo (nuomininko) veiklai įvertinti. Šios sąvokos negali būti tapatinamos. Nuomos mokesčio lengvata, dėl kurios taikymo sprendžiama nagrinėjamoje byloje, reglamentuojama imperatyvaus pobūdžio normų, kurios negali būti aiškinamos plečiamai.
Žemesnės instancijos teismas
3. Apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad Tvarkos 6.6 punkte įtvirtinta nuomos mokesčio lengvata gali būti taikoma tais atvejais, kai uosto teritorija išplečiama, tačiau nekonstatavo, jog tai vienintelis šios lengvatos taikymo atvejis. Be to, teismas nieko nepasisakė dėl rezervinių teritorijų. Uosto teritorija gali būti išplėsta ne tik į rezervinę teritoriją. Neneigtina, kad ir uosto teritorijoje gali būti ar atsirasti uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytas statinys, tačiau kiekvienu konkrečiu atveju tai turi būti įrodyta.
4. Tvarkos 6.6 punkto nuostata siekiama skatinti uosto žemės nuomininkus pritaikyti uosto funkcinei paskirčiai (uosto veiklai) apskritai nepritaikytas teritorijas; joje įtvirtintas reglamentavimas dėl teritorijų, naujai įtrauktų į uosto teritoriją. Tuo tarpu ginčo teritorijoje uostas veikia daugiau kaip 50 metų. Visi joje pastatyti pastatai buvo pritaikyti uosto funkcinei paskirčiai ir buvo naudojami uosto veiklai vykdyti. Sutikus su kasaciniam skunde pateiktu Tvarkos 6.6 punkto aiškinimu, jame įtvirtinta nuomos mokesčio lengvata būtų skatinamas ir finansuojamas vienos konkrečios įmonės veiklos pobūdžio pakeitimas (kaip, pvz., nagrinėjamu atveju, kai vietoje kelių dengtų sandėlių buvo pastatyta viena atvira sandėliavimo aikštelė) arba net finansuojama įprasta įmonės veikla (pvz., kai vietoje nusidėvėjusio pastato pastatomas tos pačios paskirties naujas pastatas). Tai neatitiktų pirmiau nurodytos šios mokesčio lengvatos taikymo paskirties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarkos 6.6 punkto aiškinimo
Tvarkos 6.6 punkte nustatyta, kad kai uosto žemės nuomininkas uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytą pastatą nustatyta tvarka nugriauna ir atsilaisvinusį žemės plotą pritaiko ir naudoja pagal uosto funkcinę paskirtį, nuomininko prašymu penkerius metus nuo paskirties pakeitimo to ploto uosto žemės nuomos mokesčio dydis prilyginamas nurodytam šios tvarkos 4 punkte žemės nuomos mokesčio dydžiui.
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl žemės nuomos mokesčio lengvatos taikymo, nutartyje pasisakė, kad uosto žemės nuomos mokesčio lengvata taikytina tais atvejais, kai, išplėtus uosto ribas, į uosto teritoriją pakliūna pastatai (statiniai), kurie iki tol nebuvo pritaikyti uosto funkcinei paskirčiai. Toks Tvarkos 6.6 punkto aiškinimas neteisingas, nes juo susiaurinamas šiame punkte įtvirtintos uosto žemės nuomos mokesčio lengvatos taikymas uosto naudotojams, kurie uosto teritorijoje vykdo komercinę ir ūkinę veiklą, atitinkančią uosto funkcinę paskirtį, ir uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytą pastatą nustatyta tvarka nugriauna, o atsilaisvinusį žemės plotą pritaiko ir naudoja pagal uosto funkcinę paskirtį. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad nors apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog žemės nuomos mokesčio lengvata taikytina tais atvejais, kai išplečiama uosto teritorija, neteisingai aiškino Tvarkos 6.6 punktą, tačiau šiuo aspektu materialiosios teisės normos pažeidimas neturėjo įtakos neteisėtos nutarties priėmimui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas), nes nagrinėjamu atveju uosto ribos nebuvo išplėstos. Dėl to pirmasis kasacinio skundo argumentas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, ar ieškovo pastatytos universalios sandėliavimo aikštelės Nr. 1 vietoje buvę ieškovo nugriauti pastatai buvo pritaikyti uosto funkcinei paskirčiai.
Byloje nustatyta, kad ieškovo įmonė Laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ įregistruota 1991 m. rugsėjo 5 d. Pradiniai nugriautų sandėlių, rūkymo cechų, katilinės, gamybinių ir administracinių pastatų, siurblinių, džiovyklos, dirbtuvių, laivų remonto stoties, transformatorinės, maitinimo pastato ir kt., buvusių (duomenys neskelbtini), savininkai buvo Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonė „Jūra“ ir AB „Žuvų konservai“. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonė „Jūra“ vertėsi laivyba ir jos turėti pastatai buvo skirti laivams aptarnauti, o AB „Žuvų konservai“ veikla buvo orientuota į žuvies apdirbimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinė ieškovo veikla yra susijusi su krovinių krova, įsigyti pastatai ieškovui nebuvo reikalingi, tačiau suteikė teisę be konkurso išsinuomoti uosto žemę. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas įsigijo pastatus, kurie neatitiko jo vykdomos komercinės ir ūkinės veiklos (krovinių krovos, sandėliavimo) specifikos, tačiau neįrodė (CPK 178 straipsnis), jog pradiniai jo nugriautų pastatų savininkai Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonė „Jūra“ ir AB „Žuvų konservai“ dirbo nurodytos uosto funkcinės paskirties neatitinkančiuose pastatuose. Pažymėtina, kad pagal byloje pareikštą reikalavimą ieškovui šios aplinkybės nereikėjo įrodinėti, nes ji nereikšminga bylai ir nebuvo įrodinėjimo dalykas. Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškovo reikalavimas taikyti uosto žemės nuomos mokesčio lengvatą, motyvavo tuo, kad ieškovas ne vietoje uosto funkcinei paskirčiai nepritaikytų pastatų pastatė uosto funkcinei paskirčiai pritaikytą pastatą (statinį), o uosto funkcinei paskirčiai pritaikytus pastatus pakeitė kitokio pobūdžio uosto funkcinei paskirčiai pritaikytu pastatu (statiniu), atitinkančiu ieškovo vykdomą komercinę ir ūkinę veiklą. Ši teismo išvada atitinka KVJUĮ 4 straipsnio nuostatas, kad uosto naudotojai uosto teritorijoje gali vykdyti tik tokią komercinę ir ūkinę veiklą, kuri atitinka uosto funkcinę paskirtį – laivų aptarnavimo bei kitos su laivyba susijusios komercinės ir ūkinės veiklos vykdymą. Tačiau teismo padaryta išvada, kad dar prieš ieškovo įmonės įsteigimą uosto teritorijoje veikusios įmonės vykdomai komercinei ir ūkinei veiklai naudojo pastatus, tuo metu atitinkančius uosto funkcinę paskirtį, nesudaro pagrindo išvadai, jog jie nugriovimo ir šiuo metu, atsižvelgiant į ieškovo vykdomą komercinę ir ūkinę veiklą bei uosto funkcinę paskirtį, atitinka uosto funkcinę paskirtį. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, nenustačius reikšmingos bylai aplinkybės, ar ieškovo nugriauti pastatai buvo pritaikyti dabartinei uosto funkcinei paskirčiai, negalima padaryti teisingos išvados dėl Tvarkos 6.6 punkte įtvirtintos uosto žemės nuomos mokesčio lengvatos taikymo ieškovui.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas, šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui, todėl nutartis naikintina, o byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.