Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto Modernizavimo Realijos“ ir atsakovo akcinės bendrovės DNB banko atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „Rūmas“ bankroto byloje Nr. B2-742-585/20, kuria išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto Modernizavimo Realijos“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Rūmas“ ir akcinei bendrovei DnB bankui dėl pirkimo – pardavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais, kur trečiasis asmuo - Vilniaus m. 8-ojo notarų biuro notarė R. Š.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskirojo skundo argumentai apie kreditavimo sutarties nuostatas, reglamentuojančias paskolos išdavimo terminus, ar pats neatsiskaitymo pagal ginčo sutartį faktas negali būti pagrindu tenkinti ieškinio reikalavimus. Suklydimo dalyku negali būti sandorio vykdymo aplinkybės ateityje. Ieškovas savo rizika darė išvadas apie aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos banko pateiktame rašte, todėl pats prisiėmė jų teisingumo riziką.

9. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo būti aktyvus, nes byla susijusi su viešuoju interesu. Pareiga ieškovui suformuluoti faktinį ieškinio pagrindą yra numatyta CPK.

10. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad bankas gavo naudos ieškovo sąskaita. Ginčijamu hipotekos sandoriu bankas įgijo ne turtą, o tik prievolės užtikrinimo priemonę - hipoteką. Taigi, bankas neturi teisės nukreipti į įkeistą turtą didesnės apimties reikalavimą, nei turi reikalavimą pagal kreditavimo sutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Atsakovo AB DnB banko atskirasis skundas netenkintinas, ieškovo BUAB „Miesto Modernizavimo Realijos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutartis keistina.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios taisyklės taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui.

Atskiraisiais skundais ginčijamas tiek pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento žemės pirkimo – pardavimo sutartį ir taikyti restituciją, tiek teismo nutarties dalies, kuria pripažintas negaliojančiu hipotekos lakštas, kuriuo UAB „Rūmas“ 1,0 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įkeitė AB DnB banko naudai, ta apimtimi, kuria hipoteka užtikrinamos pagrindinės prievolės dydis viršija 7 080 000 Lt ir kuria hipoteka skirta ne UAB „Rūmai“ prievolių AB DnB bankui, kylančių iš UAB „Rūmas“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. sutarties su UAB „Miesto modernizavimo realijos“, įvykdymui užtikrinti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad ieškovas UAB „Miesto Modernizavimo Realijos“ ir atsakovas UAB „Rūmas“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. sudarė žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sutartį (19-24 b. l., 1 t.). Žemės sklypą ieškovas atsakovui įsipareigojo parduoti už 7 080 000 Lt (6 000 000 Lt plius 1 080 000 Lt pridėtinės vertės mokestis). Atsakovas įsipareigojo ieškovui žemės sklypo kainą sumokėti iš savo nuosavų lėšų ir AB DnB NORD banko (šiuo metu pavadinimas – AB DnB bankas) suteikto kredito lėšų sutartyje sutarta tvarka ir terminais (pirkimo – pardavimo sutarties 3.1 p.). Paskutinio mokėjimo terminas buvo numatytas – 2007 m. kovo 31 d. (pirkimo – pardavimo sutarties 3.1.4. p.). Sutarties 4.9 punktu ieškovas (pardavėjas) sutiko, kad pirkėjas (UAB „Rūmas“) galutinai ir tinkamai neatsiskaitęs su juo pagal šią sutartį, įkeistų žemės sklypą AB DnB NORD bankui už gaunamą paskolą, kuri bus suteikta atsiskaityti už perkamą žemės sklypą.

Taip pat nustatyta, kad ieškovui už parduotą sklypą buvo sumokėta tik 1 100 000 Lt (109 b. l., 2 t.). Šią sumą ieškovui pervedė AB DnB bankas, vadovaudamasis su atsakovu UAB „Rūmas“ 2005 m. spalio 26 d. sudaryta kreditavimo sutartimi Nr. 5178-05IV (25-37 b. l., 1 t.), o tiksliau 2006 m. rugsėjo 13 d. susitarimu Nr. 2, kuriuo buvo pakeistos minėtos kreditavimo sutarties sąlygos (125 b. l., 1 t.). Dėl šių aplinkybių byloje ginčo byloje nėra.

Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas laikomas esminiu ir tuo atveju, kai viena šalis, neturėdama tikslo apgauti, suklaidino kitą šalį dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitų aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė - tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo - sudaryti sandorį. Apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamos įtakos šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2007).

Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir surinktus byloje rašytinius įrodymus, sprendžia, jog pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu tiek pagal CK 1.90 straipsnį, tiek pagal 1.91 straipsnį.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo AB DNB pateiktą 2006 m. spalio 17 d. raštą, nustatė, jog banko sprendimas suteikti 27 000 000 Lt kreditą UAB „Rūmas“ buvo suteiktas iki 2006 m. rugpjūčio 1 d., t. y. iki ginčijamos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Tačiau negalima nesutikti su ieškovo teiginiu, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. banko valdybos sprendimu nebuvo nutarta finansuoti ginčijamu sandoriu parduodamo žemės sklypo įsigijimą, nes byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo žemės sklypo numeris yra 59 (14 b. l., 1 t., 109 b. l., 2 t.), o ne 58A, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Taigi, nėra pagrindo daryti išvadą, jog banko valdyba dar iki ginčijamo sandorio buvo priėmusi sprendimą finansuoti ginčo žemės sklypo įsigijimą. Tai, kad toks sprendimas buvo priimtas tik po ginčijamo sandorio, patvirtino ir pats bankas atsiliepime į atskirąjį skundą (52 b. l., 3 t.). Kita vertus, byloje surinktų rašytinių įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, jog ieškovą buvo siekiama tyčia ir sąmoningai suklaidinti ar apgauti dėl sandorio finansavimo pateiktu banko 2006 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3.1/2041 (15 b. l., 1 t.).

Iš ginčijamos sutarties turinio matyti, kad minėto banko rašto turinys buvo perkeltas į šios sutarties 3.2 punktą (20 b. l., 1 t.). Banko rašte buvo nurodyta, kad UAB „Rūmas“ yra suteiktas 27 000 000 Lt kreditas; pagrindas - 2005 m. spalio 26 d. Kreditavimo sutartis 5178-05IV; kredito paskirtis - atsiskaityti už keturis įsigytus ir bankui įkeistus žemės sklypus, esančius Pašilaičių mikrorajone, Vilniaus mieste. Taigi, iš rašto turinio akivaizdu matyti, jog bankas dar iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo įsipareigojęs atsakovui UAB „Rūmas“ suteikti 27 000 000 Lt dydžio kreditą. Šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikta 2005 m. spalio 26 d. Kreditavimo sutartis 5178-05IV (32 b. l., 1 t.). Iš kreditavimo sutarties turinio taip pat matyti, jog ginčijamo sandorio sudarymo momentu bankas dar nebuvo įsipareigojęs atsakovui UAB „Rūmas“ finansuoti ginčo žemės sklypo pirkimą (tarp keturių rašte Nr. 3.1/2041 ir kreditavimo sutartyje nurodytų žemės sklypų ginčo žemės sklypas nebuvo nurodytas), tačiau nėra pagrindo spręsti apie atsakovo UAB „Rūmas“ (tuo labiau apie banko) neteisėtus veiksmus, siekiant tyčia ar sąmoningai nuslėpti šią aplinkybę, nes ginčijamoje pirkimo - pardavimo sutartyje taip pat buvo nurodyta, kad kreditas suteiktas atsiskaityti už keturis įsigytus Bankui įkeistus žemės sklypus. Taigi, sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, ši aplinkybė ieškovui negalėjo būti nežinoma.

2006 m. rugsėjo 13 d. susitarimu Nr. 2 (125-126 b. l., 1 t.) atsakovas UAB „Rūmas“ susitarė su banku, kad suteiktu kreditu būtų finansuojamas ir ginčo žemės sklypo įsigijimas. Be to, 2006 m. rugsėjo 20 d. bankas ieškovui pervedė dalį kredito, skirto atsiskaityti už UAB „Rūmas“ įsigytą ginčo žemės sklypą, t. y. 1 100 000 Lt (109 b. l., 2 t.). Taigi, nėra pagrindo spręsti, jog atsakovas UAB „Rūmas“ siekė suklaidinti ar apgauti ieškovą, jog jis ketina dalį žemės sklypo kainos sumokėti banko suteiktu kreditu. Taip pat jokių nesąžiningų ketinimų negalima įžvelgti ir banko veiksmuose, nes jis vykdė savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį (taip pat susitarimą Nr. 2) ir dalį kredito pervedė žemės sklypo pardavėjui. Todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų tikslas apgauti ieškovą byloje yra neįrodytas. Taip pat nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, jog pats faktas, kad kredito lėšos iki sutarties sudarymo nebuvo skirtos ir perduotos, ieškovui buvo žinomos iš ginčijamos sutarties turinio, iš kurio matyti, kad perkamo turto hipotekos tikslas buvo užtikrinti kredito grąžinimą, o hipoteka pati pagal pirkimo – pardavimo sutartį buvo būtina, kad bankas pervestų lėšas.Bylos duomenys patvirtina, kad bankas ieškovui kredito dalį pervedė būtent tada, kai jo naudai buvo įkeistas ginčo žemės sklypas.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ieškovas yra verslo subjektas, kuriam teisiniuose santykiuose keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, nei, pavyzdžiui, fiziniam asmeniui. Todėl šiuo atveju ieškovo argumentai, kad jam nebuvo pateikta kreditavimo sutarties specialioji dalis, nes ji buvo konfidenciali, nesudaro pagrindo vertinti atsakovų veiksmus nesąžiningais, kuriais buvo siekiama apgauti ar suklaidinti ieškovą, nes ieškovas visas ginčijamo sandorio sudarymui reikšmingas aplinkybes galėjo išsiaiškinti ir kitokiais būdais, o ne remtis vien pasitikėjimu. Be to, nesant pakankamai informacijos dėl pirkėjo galimybės atsiskaityti už perkamą nekilnojamąjį turtą, ieškovas galėjo atsisakyti sudaryti ginčijamą sandorį. Taigi, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, kad ieškovas sandorį sudarė laisva valia. Kita vertus byloje yra nustatyta, kad UAB „Rūmas“ vykdė ginčo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, t. y. jis kreipėsi į banką dėl kredito suteikimo ginčo žemės sklypui įsigyti, bankas dalį kredito išmokėjo ieškovui už UAB „Rūmas“ įsigytą žemės sklypą. Vien tai, kad bankas neišmokėjo viso kredito, skirto ginčo žemės sklypo įsigijimui, negali lemti ginčijamo sandorio negaliojimo ieškovo nurodytais pagrindais, nes, kaip nurodė pats bankas, tolesnio kredito išmokėjimas buvo nutrauktas dėl to, kad UAB „Rūmas“ neįvykdė visų banko reikalavimų, būtinų kredituojamo projekto realiam vykdymui ir (atitinkamai) kredito suteikimui. Šiuo atveju esminę reikšmę turi tas faktas, kad su banku buvo sudarytas susitarimas dėl ginčo žemės sklypo finansavimo, taigi, viena iš pagrindinių ginčo sandorio sąlygų (dalį žemės sklypo mokėti iš banko kredito) buvo vykdoma, ir daryti išvadą, jog ieškovas buvo apgautas ar suklaidintas dėl aplinkybės, jog atsakovas gaus finansavimą iš banko, nėra pagrindo.

Šiuo atveju ieškovo argumentas, kad kredito suteikimo terminas neatitiko ginčijamame sandoryje numatytų atsiskaitymo už ginčo žemės sklypą terminų, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia. Savo atsiliepime į atskirąjį skundą bankas pagrįstai teigia, kad suklydimas yra galimas dėl esminių sandorio aplinkybių, egzistavusių sandorio sudarymo metu, tačiau suklydimo dalyku negali būti sandorio vykdymo aplinkybės, įvyksiančios ateityje. Kita vertus, po sandorio sudarymo bankas pervedė dalį kredito, skirto ginčo žemės sklypo įsigijimui, tačiau likusi kredito dalis buvo neišmokėta dėl atsakovo UAB „Rūmas“ įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį nevykdymo, nors, kaip matyti iš bylos duomenų (108-109 b. l., 2 t.), dalis kredito pagal kreditavimo sutartį liko neišmokėta.

Teisėjų kolegijos vertinimu, sklypo kainos sumokėjimą ieškovui sieti vien tik su banko įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį įvykdymu, t. y. su kredito išmokėjimu, taip pat nėra pagrindo, nes ginčo sandoriu šalys susitarė, jog dalį ginčo žemės sklypo kainos sumokės pats atsakovas UAB „Rūmas“. Tačiau ieškovas ir UAB „Rūmas“ pirkimo - pardavimo sutartyje nebuvo susitarę, kokia dalis žemės sklypo kainos bus sumokėta iš asmeninių lėšų ir kokia dalis – iš banko suteikto kredito. Taigi, nėra pagrindo spręsti, kad bankas turėjo pervesti ieškovui tokio dydžio kreditą, kuris sutaptų su perkamo žemės sklypo kaina. Dėl tų pačių priežasčių neturi teisinės reikšmės ir ta aplinkybė, kad nuo 2005 m. birželio 10 d. iki 2008 m. rugpjūčio 1 d. atsakovo UAB „Rūmas“ įsigyjamo nekilnojamojo turto bendra vertė viršijo pagal kreditavimo sutartį Nr. 5178-05IV teikiamo kredito dydį, nes, kaip matyti iš kitų sudarytų pirkimo – pardavimo sutarčių sąlygų, dalį įsigyjamo nekilnojamo turto kainos UAB „Rūmas“ įsipareigojo sumokėti iš savo nuosavų lėšų (110-143, 150-155 b. l.). Kita vertus, ginčijamo sandorio sudarymo metu dar buvo neišmokėta nemaža numatyto kredito dalis (108 b. l., 2 t.). Taigi, dėl šių aplinkybių atmetami ieškovo argumentai, kad atsakovas, jau sudarydamas ginčo sandorius, neturėjo galimybės atsiskaityti pagal ginčo sandorį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neturi pagrindo nuginčyti pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo ir vadovaudamasis ta aplinkybe, jog atsakovas, sudarydamas šį sandorį, neturėjo ir nuosavų lėšų žemės sklypui įsigyti: ieškovas, kaip pardavėjas, prieš sudarydamas sandorį pats turėjo išsiaiškinti, kokios yra atsakovo UAB „Rūmas“ finansinės galimybės įvykdyti įsipareigojimus pagal pirkimo – pardavimo sutartį, tuo labiau, kad sutarties kaina yra didelė. Nepadaręs to, ieškovas pats prisiėmė riziką dėl to, jog kad sandoris ateityje gali būti neįvykdytas.

Šių aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismui iš pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo negaliojančia pirkimo – pardavimo sutartį nuo sudarymo momento tiek pagal CK 1.90 straipsnio 1 dalį, tiek pagal 1.91 straipsnio 1 dalį. Pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo teiginys, kad esant ginčijamo sandorio sąlygų pažeidimams, o būtent atsakovui UAB „Rūmas“, kaip pirkėjui, nevykdant įsipareigojimo sumokėti įsigyto žemės sklypo kainą, ieškovas turi teisę ginti savo interesus sutarties nutraukimo instituto pagrindu, tokiu būdu reikalaudamas taikyti restituciją. Tuo labiau, kad pagal CK 1.90 straipsnio 7 dalies nuostatą, net ir suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais.

Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas atskirai detaliai nepasisakė dėl kai kurių ieškovo ieškinyje nurodytų aplinkybių ar byloje surinktų rašytinių įrodymų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog šios aplinkybės ar įrodymai nebuvo apskritai įvertinti ir kad buvo pažeisti 270 straipsnio 4 dalies reikalavimai. Teismas skundžiamoje nutartyje išnagrinėjo visas svarbiausias aplinkybes, kurios pagal įstatymą reikšmingos sprendžiant pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo klausimą. Nors 2006 m. spalio 17 d. raštas buvo įvertintas netinkamai ir nepagrįstai buvo padaryta išvada, jog banko valdyba sprendimą suteikti kreditą ginčo žemės sklypui finansuoti buvo priėmusi dar iki ginčo sandorio sudarymo, tačiau klausimas dėl pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo buvo iš esmės išspręstas teisingai, padarius pagrįstą išvadą, kad atsakovų tikslas apgauti ieškovą yra aiškiai neįrodytas, o faktas, jog kredito lėšos iki sutarties sudarymo nebuvo skirtos ir perduotos, ieškovui buvo žinomas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje nutartyje nebuvo nustatyti atsakovų tyčiniai veiksmai apgauti ieškovą dėl sandorio finansavimo ir UAB „Rūmas“ galimybės atsiskaityti pagal pirkimo – pardavimo sutartį, be to, konstatuota, jog ieškovas ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį sudarė laisva valia, nors ir teigia, kad neturėjo pakankamai informacijos dėl sutarties finansavimo galimybių, ieškovo atskirajame skunde pateiktus argumentus, jog jis sutikimą dėl ginčo turto įkeitimo AB DnB NORD banko naudai davė dėl atsakovų apgaulės (CK 1.91 str.) atmeta kaip neįrodytus. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik faktas, jog pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo visiškai įvykdyta, t. y. nebuvo sumokėta visa ginčo žemės sklypo kaina, savaime negali įrodyti apgaulės fakto buvimo, nes byloje nebuvo įrodyta, jog sandorio sudarymo metu atsakovai jau žinojo, kad už UAB „Rūmas“ įsigyjamą žemės sklypą atsiskaityti nebus galimybės.

Dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiu nuo sudarymo momento 2006 m. rugsėjo 20 d. hipotekos lakštą, kuriuo UAB „Rūmas“ 1,0 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), įkeitė AB DnB banko naudai, ta apimtimi, kuria hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės dydis viršija 7 080 000 Lt ir kuria hipoteka skirta ne UAB „Rūmas“ prievolių bankui AB DnB, kylančių iš UAB „Rūmas“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. sutarties su UAB „Miesto Modernizavimo Realijos“, įvykdymui užtikrinti.

Atsakovas AB DnB bankas savo atskiruoju skundu teigia, kad savo reikalavimą dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu ieškovas BUAB „Miesto modernizavimo realijos“ reiškė kaip išvestinį reikalavimą, todėl, jo nuomone, šis reikalavimas galėjo būti patenkintas tik tuo atveju, jei būtų pripažintas negaliojančiu turto perleidimo sandoris ir tik tuo atveju, jei būtų įrodytas banko, kaip daiktinės teisės įgijėjo, nesąžiningumas. Atsakovas pažymi, kad atmetus ieškinio reikalavimus dėl turto perleidimo sandorio pripažinimo negaliojančiu, ieškovas neteko reikalavimo teisės ginčyti kitus, vėliau sudarytus šio turto sandorius, taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas hipotekos sandorį iš dalies panaikino kitais, nei ieškovo nurodyti ir įrodinėti, pagrindais. Be to, apelianto teigimu, aplinkybės, kurių pagrindu teismas priėmė skundžiamą nutartį, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo vertinamos ir nagrinėjamos ir šalys šiuo klausimu savo pozicijos nepateikė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto bylų pobūdis lemia teismo pareigą pasisakyti ir spręsti dėl visų nagrinėjamam klausimui svarbių aplinkybių. Bankroto proceso metu siekiama maksimaliai patenkinti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007), taip pat apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesus. Viešasis interesas, o tuo pačiu ir teismo pareiga būti aktyviam, egzistuoja visą bankroto proceso laikotarpį, todėl teismas, spręsdamas bankroto procesui svarbius klausimus (finansinio reikalavimo pagrįstumo klausimą, klausimus, turinčius reikšmės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimui iš konkretaus bankrutuojančios įmonės turto, ir pan.) turi pareigą ex officio įvertinti jų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Todėl nepaisant to, ar reikalavimas pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu buvo pareikštas kaip savarankiškas reikalavimas, ar kaip šalutinis, taip pat kad ieškovas ieškinyje nenurodė CK 6.227 straipsnio 3 dalyje numatyto teisinio pagrindo hipotekos lakštą pripažinti negaliojančiu, atsižvelgiant į šioje byloje egzistuojantį viešąjį interesą bei teismo pareigą šios kategorijos bylose būti aktyviam, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visas reikšmingas aplinkybes hipotekos lakšto galiojimo klausimui spręsti, nes nuo hipotekos masto priklausys banko ir kitų UAB „Rūmas“ kreditorių (tarp jų ir ieškovo) finansinių reikalavimų tenkinimo iš ginčo žemės sklypo apimtis. Todėl teisėjų kolegija atmeta banko argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas ieškinio ribas, pažeidė civilinio proceso teisės normas.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su banku, jog šalims nebuvo suteikta galimybė pasisakyti dėl hipotekos lakšto galiojimo pirmosios instancijos teisme. Iš 2012 m. gruodžio 6 d. teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas aiškinosi hipotekos lakšto sudarymo aplinkybes, taip pat šalių poziciją dėl jo galiojimo (211 b. l., 2 t.). Be to, savo poziciją dėl ieškovo pareikšto reikalavimo pripažinti hipotekos lakštą negaliojančiu atsakovai galėjo išdėstyti tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Todėl nėra pagrindo spręsti, jog byloje buvo pažeistas dispozityvumo principas.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje sutrinktus duomenis, sprendžia, jog yra pagrindas sutikti su ieškovu, kad ginčijamas hipotekos lakštas turi būti pripažintas negaliojančiu didesne, nei nutarė pirmosios instancijos teismas, apimtimi. Iš tiesų, kaip ir teigia ieškovas atskirajame skunde, įkeitimas hipotekos lakštu nagrinėjamu atveju turi būti pripažintas negaliojančiu ta apimtimi, kuria hipoteka užtikrinamos pagrindinės prievolės dydis viršija 1 100 000 Lt.

Pirkimo – pardavimo sutarties 4.9 punktu ieškovas sutiko, kad atsakovas UAB „Rūmas“, galutinai ir tinkamai neatsiskaitęs su juo pagal šią sutartį, įkeistų žemės sklypą AB DnB NORD bankui už gaunamą paskolą, kuri bus suteikta atsiskaityti už perkamą žemės sklypą (21 b. l., 1 t.). Taigi, nėra abejonių, jog ieškovas sutiko, kad žemės sklypas būtų įkeistas tik gautos iš banko paskolos, kuri bus skirta finansuoti šio nekilnojamojo turto įsigijimą, apimtyje. Tačiau, kaip matyti iš ginčijamo hipotekos lakšto (16-17 b. l., 1 t.), ginčo žemės sklypas banko naudai buvo įkeistas 7 819 740 Eur sumai, t. y. užtikrinant viso pagal kreditavimo sutartį Nr. 5178-05IV banko suteikiamo kredito, skirto atsiskaitymui ir už kitų atsakovo UAB „Rūmas“ įsigyjamų žemės sklypų, grąžinimą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bankas, žinodamas 2006 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas, kurių vykdymui buvo skirtos lėšos pagal banko suteiktą kreditą, ir atsakovas UAB „Rūmas“ nepagrįstai, nesąžiningai ir todėl neteisėtai, viršydami 2006 m. rugpjūčio 1 d. sutartimi pardavėjo (ieškovo) sutikimo įkeisti parduodamą turtą apimtį, susitarė dėl hipotekos visai atsakovui UAB „Rūmas“ suteikiamo kredito sumai, taip apsunkindami perkamą turtą visa 27 mln. Lt (lakšte nurodomos sumos ekvivalentas eurais) kredito suma, o šios aplinkybės, skirtingai nei teigia bankas atskirajame skunde, yra pakankamas pagrindas sandorio dalį, kuria yra pažeidžiamas ieškovo sutikimas dėl įkeitimo, pripažinti negaliojančiu, nors ir ieškovas nėra hipotekos lakšto sandorio šalis, nes įstatymas suteikia teisę asmeniui ginčyti sandorius, kurie pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus (CK 6.227 str. 3 d.).

Negalima sutikti su banko argumentais, kad ieškovas, duodamas sutikimą įkeisti perleidžiamą turtą, turėjo suprasti, kad perleidžiamas žemės sklypas bus įkeičiamas jungtine hipoteka, o paskolos, kurios grąžinimas užtikrinamas, suma bus didesnė, nei vieno sklypo perleidimo kaina. Visų pirma, ieškovui nebuvo suteikta galimybė susipažinti su visomis kreditavimo sutarties sąlygomis, todėl nėra pagrindo teigti, jog jam turėjo būti žinoma apie jungtinės hipotekos sudarymą. Antra, toks aiškinimas prieštarautų pirkimo – pardavimo sutarties sąlygoms, o būtent sutarties 4.9 punktui, kuriame ieškovas aiškiai išreiškė valią, jog jis sutinka, kad ginčo žemės sklypas būtų įkeistas tik gautos paskolos, kuri bus suteikta atsiskaityti už perkamą žemės sklypą, apimtyje. Šiuo atveju ginčo žemės sklypo kaina yra daug mažesnė, nei kreditavimo sutartimi numatyta bendra atsakovui UAB „Rūmas“ suteikiamo kredito suma, be to, atsakovas UAB „Rūmas“ buvo įsipareigojęs žemės sklypo kainos dalį sumokėti ir iš savo nuosavų lėšų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė palikti galioti hipotekos lakšto dalį, kuria yra užtikrinama prievolės, atitinkančios visą pirkimo – pardavimo sutarties kainos dydį, įvykdymas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad AB DnB bankas atsakovui UAB „Rūmas“ nesuteikė kredito dalies, viršijančios 1 100 000 Lt, skirtos sumokėti už ieškovo parduodamą žemės sklypą. Tokiu atveju vadovaujantis pirkimo – pardavimo sutarties 4.9 punkto nuostata, yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovo (šiuo ir jo kreditorių) teises ir teisėtus interesus pažeidžia ir ta hipotekos lakšto dalis, kuri viršija 1 100 000 Lt, nes ieškovas nebuvo davęs sutikimo parduodamo sklypo įkeitimu užtikrinti didesnės sumos, negu ginčijamo sandorio finansavimui suteiktos paskolos dydis, grąžinimą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjęs, kad ieškovas neginčijo hipotekos tuo pagrindu, jog bankas nesuteikė likusios kredito dalies, viršijančios sumokėtą 1 100 000 Lt sumą, kredito ir pagrindinės užtikrinamos prievolės suma neviršija sumokėtos pagal sutartį sumos, todėl nusprendė nepasisakyti dėl hipotekos galiojimo šiuo pagrindu. Teisėjų kolegija jau yra pasisakiusi, kad teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas (bankroto bylas), turi būti aktyvus ir siekti užtikrinti bankrutuojančios įmonės kreditorių turtinių interesų apsaugą. Todėl pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva privalėjo išsiaiškinti visas sprendžiamam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, ypač kai toks procesinis sprendimas gali turėti reikšmės kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo iš bankrutuojančios įmonės turto procedūrai.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad hipotekos lakštu žemės sklypas buvo įkeistas, viršijant banko realiai suteiktos paskolos dydį (1 100 000 Lt), t. y. pažeidžiant ieškovo sutartyje duotą sutikimą, ir tokia hipoteka yra pažeidžiamos bankrutuojančio atsakovo UAB „Rūmas“ kreditorių teisės (kuo didesnė ginčo žemės sklypo vertės dalis yra skiriama banko finansiniams reikalavimams patenkinti, tuo mažesnė dalis lieka kitų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti), daro išvadą, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2006 m. rugsėjo 20 d. hipotekos lakštą, kuriuo UAB „Rūmas“ 1,0 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įkeitė AB DnB banko naudai ta apimtimi, kuria hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės dydis viršija 1 100 000 Lt.

Bankas atskirajame skunde taip pat teigia, jog skundžiama teismo nutartimi buvo pasisakyta dėl į bylą neįtraukto asmens – hipotekos sandorį patvirtinusio notaro – teisių ir pareigų ir tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo nutartį ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).

Iš 2012 m. spalio 16 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismui buvo pareikštas prašymas trečiuoju asmeniu byloje įtraukti notarę, patvirtinusią ginčijamą hipotekos lakštą, tačiau teismas šio prašymo netenkino, nurodydamas, kad nei pagal ieškinio, nei pagal atsiliepimo argumentus teismo sprendimu nėra sukuriamos pareigos prašomam įtraukti į bylą asmeniui (197-198 b. l., 2 t.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog sisteminis CPK 266 ir 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto vertinimas leidžia daryti išvadą, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt.; byla Nr. 3K-3-180/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. F. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-265/2008). Kolegija atmeta banko atskirojo skundo motyvą, jog teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą hipotekos lakštą tvirtinusios notarės. Šiuo atveju, dėl notarės teisių ar pareigų teismo nutartyje nėra pasisakyta, nėra nustatytas notaro padarytas įstatymų pažeidimas, tvirtinant hipotekos lakštą. Todėl šis apelianto reikalavimas nėra pagrįstas.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pirkimo – pardavimo sutarties galiojimo klausimui išspręsti reikšmingas bylos aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo šį sandorį pripažinti negaliojančiu tiek CK 1.90 straipsnio 1 dalies, tiek CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tačiau įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus ir tai, kad nagrinėjama byla yra susijusi su viešuoju interesu, yra pagrindas hipotekos lakštą pripažinti negaliojančiu didesne apimtimi, nei nutarė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties dalis, kuria hipotekos lakštas pripažintas iš dalies negaliojančiu, keičiama, šį įkeitimo sandorį pripažįstant negaliojančiu nuo sudarymo momento ta apimtimi, kuria hipoteka užtikrinamos prievolės dydis viršija 1 100 000 Lt ir kuria hipoteka skirta ne UAB „Rūmas“ prievolių AB DnB bankui, kylančių iš UAB „Rūmas“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties su UAB „Miesto Modernizavimo Realijos“, įvykdymui užtikrinti (CPK 330 str., 337 str. 1 d. 4 p., 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 25 d. nutarties dalį dėl hipotekos lakšto ir šią nutarties dalį išdėstyti taip:

Pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2006 m. rugsėjo 20 d. hipotekos lakštą, kuriuo UAB „Rūmas“ 1,0 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), įkeitė AB DnB banko naudai ta apimtimi, kuria hipoteka užtikrinamos prievolės dydis viršija 1 100 000 Lt ir kuria hipoteka skirta ne UAB „Rūmas“ prievolių AB DnB bankui, kylančių iš UAB „Rūmas“ 2006 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties su UAB „Miesto Modernizavimo Realijos“, įvykdymui užtikrinti.

Likusią teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.