Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. (V. Š.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

Dėl valstybės pareigos atlyginti žalą

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų Vilniaus PN laikymo sąlygų ir dėl to patirtų sukrėtimų, todėl šioje byloje taip pat aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta fundamentali žmogaus teisių apsaugos nuostata, jog vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) suformulavo taisyklę, nustatančią, jog, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013 m rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013).

Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir PĮVTT) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) (11¹.1 papunktis) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 papunktis).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Tokios pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr., LVAT 2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-261/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-146/2017).

Iš Alytaus pataisos namų pateiktų duomenų matyti, kad: Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. kovo 21 d. nutarimu Nr. 28-200 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas 15 parų buvo perkeltas į KTP Nr. 7K (laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 21 d. iki 2019 m. balandžio 4 d.) (b. l. 34–35); Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. balandžio 5 d. nutarimu Nr. 28-247 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas 5 paroms buvo perkeltas į KTP Nr. 1K (laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 5 d. iki 2019 m. balandžio 9 d.) (b. l. 38–39); Vilniaus PN 1-ojo Saugumo valdymo skyriaus vyriausiojo specialisto I. K. 2019 m. balandžio 9 d. nutarimo Nr. 39- 91(1) „Dėl nuteistojo laikino izoliavimo, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus“, pareiškėjas perkeltas į KTP nuo 2019 m. balandžio 9 d. 16.45 val. iki 2019 m. balandžio 10 d. 16.45 val. (b. l. 42–43); Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 28-256 „Dėl nuteistojo nubaudimo“, pareiškėjas penkiems mėnesiams perkeltas į drausmės grupę (laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d.) (b. l. 44–45).

Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad: KTP Nr. 1K (plotas – 13,05 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,65 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos); KTP Nr. 7K (plotas – 11,29 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,28 kv. m), įrengtos 2 miegamosios vietos); KTP Nr. 12K (plotas – 14,01 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,84 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos); drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje Nr. 7D (plotas – 14,39 kv. m (sanitarinio mazgo plotas – 1,77 kv. m), įrengtos 3 miegamosios vietos) (b. l. 14, 19–20).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad jei atsakovės atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui pataisos įstaigų kamerose, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs kameros gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (PĮVTT 11¹ p.) (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018, 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018). Taigi šiuo atveju teismas apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgia į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą jos plotą.

Pažymėtina, jog teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo bei Alytaus pataisos namų pateiktais duomenimis apie gyvenamąsias patalpas, kuriose ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjas, jų plotus, bei jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, pareiškėjui KTP Nr. 1K, 7K, 12K, 7 D, tekdavo nuo 4,35 kv. m iki 5,64 kv. m. Pažymėtina, kad net ir neįtraukus į kamerų tipo gyvenamųjų patalpų ploto apskaičiavimą sanitarinio mazgo užimamo ploto, matyti, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekdavo teisės aktuose numatytas minimalus vienam asmeniui tenkantis 3,6 kv. m gyvenamasis plotas.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas Vilniaus PN pagal PĮVTT 11¹.2 papunktyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, o pareiškėjo V. Š. (V. Š.) teiginiai, kad ginčo laikotarpiu nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl higienos sąlygų (elektros instaliacijos įrengimo ir oro judėjimo greičio) kamerose

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad Vilniaus PN KTP Nr. Nr. 1K, 7K, 12K, 7 D buvo netvarkinga elektros instaliacija, oro judėjimo greitis siekė tik 0,10 m/s ir tai neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Atsakovės atstovas su šiais pareiškėjo teiginiais nesutinka ir nurodo, kad visose Vilniaus PN KTP elektros instaliacija sumontuota paslėptu būdu. Akcentuoja, jog patys nuteistieji, gyvendami gyvenamosiose patalpose (ypatingai drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir KTP), netausoja Vilniaus PN turto, niokoja jį, sąmoningai blogina patalpų būklę, nuolatos gadina šviestuvus, ardo elektros instaliaciją (bandydami neteisėtai pasidaryti vandens kaitintuvus), gadina kitą gyvenamosiose patalpose esantį inventorių. Atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas V. Š. dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Vilniaus PN administraciją nesikreipė.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015), kurios 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s.

Iš byloje esančio Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC Vilniaus departamentas) 2019 m. rugsėjo 19 d. rašto Nr. (10-12 15.4.8 E) 2- (b. l. 47) matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kreipęsis vieną kartą į NVSC Vilniaus departamentą dėl jo laikymo sąlygų Vilniaus PN. Iš byloje esančio pareiškėjo 2019 m. birželio 14 d. prašymo NVSC Vilniaus departamentui (departamente gautas 2019 m. birželio 19 d.) matyti, jog pareiškėjas prašė NVSC Vilniaus departamento atvykti į be kita ko Vilniaus PN drausmės grupės antro aukšto 7 kamerą, nes joje nepakankamas apšvietimas, neveikia ventiliacija, necirkuliuoja oras, ant lempų nėra apsauginio gaubto ir kt. (b. l. 49–50). Pagal šį pareiškėjo prašymą NVSC Vilniaus departamentas atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę Vilniaus PN 7 kameroje (b. l. 58).

Iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2019 m. liepos 10 d. patikrinimo akto matyti, jog patikrinimo metu kameroje Nr. 7 išmatuota oro temperatūra siekė 24 °C, santykinė oro drėgmė – 47 proc. ir tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą, sudarytos sąlygos vėdinti kamerą per langą, tačiau kontrolės metu nustatyta, kad oro judėjimo greitis buvo 0,10 m/s ir tai neatitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimo (b. l. 51–53). Nepaisant to, minėtame patikrinimo akte nurodoma, kad oro judėjimo greičio reglamentuojamų verčių užtikrinimui reikėtų atlikti Vilniaus PN pastato rekonstrukciją, todėl reikalavimų dėl oro judėjimo greičio užtikrinimo NVSC Vilniaus departamentas negali taikyti (b. l. 52). Kontrolės metu taip pat buvo nustatyta, kad kameros sanitariniame mazge įrengtas šviestuvas, kurio konstrukcija numato apsauginį gaubtą, tačiau jo nebuvo ir tai neatitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimo. Pažymėtina, jog kontrolės metu taip pat nustatyta, kad kiti kameroje įrengti šviestuvai buvo techniškai tvarkingi, su gaubtais ir tai atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimą. Taigi, pagal pareiškėjo prašymą, kontrolės metu buvo nustatytas vienas HN 134:2015 12 punkto reikalavimo pažeidimas.

Pastebėtina, kad iš byloje esančio NVSC Vilniaus departamento 2019 m. rugpjūčio 7 d. patikrinimo akto matyti, kad buvo atlikta grįžtamoji visuomenės sveikatos saugos kontrolė Vilniaus PN KTP Nr. 7D ir kontrolės metu nustatyta, kad sanitariniame mazge esantis šviestuvas buvo techniškai tvarkingas, su apsauginiu gaubtu ir tai atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimą (b. l. 72–73). Taigi, anksčiau nustatytą HN 134:2015 12 punkto reikalavimo pažeidimą Vilniaus PN pašalino.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą šiuo atveju kildina iš to, kad ginčo laikotarpiu visose Vilniaus PN KTP Nr. Nr. 1K, 7K, 12K, 7 D, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo netvarkinga elektros instaliacija ir oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau pats pareiškėjas minėtame prašyme NVSV Vilniaus departamento prašė patikrinti tik KTP 7D. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Vilniaus PN administraciją dėl skunde nurodytų sąlygų raštu apskritai nesikreipė. Teismo nuomone, nesant pareiškėjo nusiskundimų įstaigos administracijai, atsakovės atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT yra išaiškinęs, kad, nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad Vilniaus PN KTP Nr. Nr. 1K, 7K, 12K buvo netvarkinga instaliacija ir oro judėjimo greitis neatitiko HN 134:2015 reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.

Pažymėtina, jog HN 134:2015 3 punkte nustatyta, kad ši higienos norma privaloma asmenims, projektuojantiems, statantiems, įrengiantiems, rekonstruojantiems, remontuojantiems, eksploatuojantiems laisvės atėmimo vietų ir policijos areštinių statinius ir patalpas, bei kontroliuojančioms institucijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Iš minėto NVSC Vilniaus departamento patikrinimo akto matyti, jog tam, kad Vilniaus PN būtų taikomas reikalavimas užtikrinti kamerose HN 134:2015 16 punkto reikalavimą dėl oro judėjimo greitį reglamentuojančių verčių, reikėtų atlikti Vilniaus PN pastato rekonstrukciją, o ji nėra atliekama, todėl nagrinėjamu atveju oro judėjimo greičio užtikrinimas pagal HN 134:2015 16 punkto reikalavimą Vilniaus PN nėra taikomas, ir todėl pareiškėjo pretenzija, kad kameroje 7D oro judėjimo greitis neatitiko teisės aktų reikalavimų, atmestinas kaip nepagrįstas.

Akcentuotina, kad nei pareiškėjas skunde, nei atsakovės atstovas atsiliepime konkrečiai nenurodo, kokiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas KTP Nr. 7D, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Vilniaus PN direktoriaus 2019 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 28-256 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ penkiems mėnesiams buvo perkeltas į drausmės grupę (laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. rugpjūčio 16 d.) (b. l. 44–45), į tai, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 14 d. prašyme NVSC Vilniaus departamentui prašė patikrinti drausmės grupės antro aukšto 7 kamerą (b. l. 49–50) bei į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpis, už kurį kildinama neturtinė žala yra nuo 2019 m. kovo 15 d. iki 2019 m. birželio 27 d., daro išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu KTP Nr. 7D buvo laikomas nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. birželio 27 d.

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad ginčo laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. birželio 27 d. Vilniaus PN pareiškėjui neužtikrino teisės būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes KTP Nr. 7D sanitariniame mazge buvo įrengtas šviestuvas, kurio konstrukcija numato apsauginį gaubtą, tačiau jo nebuvo ir tai neatitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimo.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis.

Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017 ir kt.).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nenurodo, kokias neigiamas pasekmes, t. y. kokius išgyvenimus pareiškėjui sukėlė tai, kad jis buvo laikomas KTP Nr. 7D, kurios sanitariniame mazge įrengtame šviestuve nebuvo apsauginio gaubto. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl nustatyto pažeidimo (kameros sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto) pablogėjo jo padėtis, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala. Pastebėtina, kad pareiškėjas, atsižvelgdamas į minėto NVSC Vilniaus departamento patikrinimo aktą, skunde abstrakčiai konstatuoja, kad kamerose buvo netvarkinga elektros instaliacija, t. y. pareiškėjas prašyme NVSC Vilniaus departamentui nurodė daugybę kitų higienos normų pažeidimų, galimai esančių Vilniaus PN KTP Nr. 7D, tačiau patikrinimo metu beveik visi pareiškėjo prašyme nurodyti galimi pažeidimai buvo paneigti ir nustatytas tik vienas, t. y. HN 134:2015 12 punkto reikalavimo pažeidimas dėl sanitarinio mazgo šviestuvo gaubto, tačiau pačioje kameroje įrengti šviestuvai buvo techniškai tvarkingi, su gaubtais ir tai atitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimą, ir todėl pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina tik iš šio nustatyto pažeidimo.

Teismo nuomone, nustatytas pažeidimas yra smulkmeniškas, pareiškėjui nesukėlė dvasinių ar kitokių išgyvenimų, nepatogumų, kurie viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavęs, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). LVAT administracinėse bylose Nr. A2-718/2007, Nr. A556-1906/2012 taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui panašaus pobūdžio bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Įvertinęs nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, nesant duomenų apie šio pažeidimo pareiškėjui sukeltas pasekmes bei tai, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti HN134:2015 12 punkto reikalavimą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas ir apsiribojama jo teisės į teisės aktuose nustatytas kalinimo sąlygas (tuo aspektu, kad Vilniaus PN nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. birželio 27 d. neužtikrino pareiškėjui teisės būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes kameros Nr. 7D sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto) pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132–133 straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. Š. (V. Š.) skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. birželio 27 d. buvo pažeista pareiškėjo V. Š. (V. Š.) teisė būti laikomam kameroje, kurioje esantys įrenginiai būtų techniškai tvarkingi, nes Vilniaus pataisos namų kameroje Nr. 7D sanitarinio mazgo šviestuvas buvo be apsauginio gaubto.

Pareiškėjo V. Š. (V. Š.) reikalavimą priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 2 500 Eur (du tūkstančius penkis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.