Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Balčytienės ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Alicijai Ščerbaitei, dalyvaujant pareiškėjos atstovei Ingai Šabūnienei, atsakovo atstovei Jolitai Zakaraitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Marijampolės Daisotra“ skundą dėl sprendimo panaikinimo, atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) prie LR finansų ministerijos, tretysis suinteresuotas asmuo Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (AVMI).

Aprašomoji dalis

nustatė:

Skundas grindžiamas tuo, kad ginčijamas nekilnojamojo turto mokestis yra priskaičiuotas už laikotarpį, kai pareiškėja turėjo bankrutavusios įmonės statusą. Remiasi Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto įstatymu, Nekilnojamojo turto įstatymu ir teigia, kad bankrutavusioms įmonėms taikoma lengvata – jos atleidžiamos nuo nekilnojamojo turto mokesčio. Mano, kad lengvata taikoma ne tik bankrutavusioms, bet ir bankrutuojančioms įmonėms, nes aiškinant įstatymų nuostatas akivaizdu, kad lengvata taikoma bankroto procedūros metu.

Be to, aiškina, kad visi ginčijami mokestiniai reikalavimai atsirado dar bankroto metu, todėl atsakovas privalėjo juos teikti tvirtinti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Vadovaujasi Bankroto įstatymo 26 str. 1 dalimi, 35 straipsniu.

Paaiškina, kad bankroto byla buvo nutraukta sudarius taikos sutartį tarp Marijampolės AVMI ir pareiškėjos. Todėl daro išvadą, kad Taikos sutarties objektu yra visi tuo metu esami kreditoriaus reikalavimai skolininkui. Mano, kad sudarius taikos sutartį, kurią patvirtino teismas, jokie papildomi mokestiniai reikalavimai negali būti keliami. Aiškina, kad atsinaujinusi po bankroto procedūros bendrovė niekaip neįtakojo mokestinių prievolių atsiradimo, todėl mano, kad reikalavimai dėl mokesčių ir delspinigių keliami nepagrįstai.

Vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymo 10 str. 1 d., 141 str. 1 d. 1 p., Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 2 d. 7 p., Įmonių bankroto įstatymo 16 str. ir teigia, kad nurodyti teisės aktai yra pagrindas atleisti bendrovę nuo nurodytų priskaičiuotų mokesčių, delspinigių ir baudų.

Remiasi Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2005 06 07, 5 str. 16 dalimi ir teigia, kad nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas nekilnojamasis turtas, esantis bankrutavusios įmonės balanse, o nuo 2006 01 01 Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 2 d. nustatyta, kad mokesčiu neapmokestinamas tik bankrutavusios įmonės nekilnojamasis turtas. Paaiškina, jog Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 4 p. išaiškinta bankrutuojančios įmonės sąvoka, o 5 punkte bankrutavusios įmonės sąvoka. Pareiškėja nebuvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto įmone, bankroto procesas nutrauktas pasirašius taikos sutartį su kreditoriais. Teigia, kad dėl šių priežasčių inspekcija savo sprendime pagrįstai konstatavo, jog nėra juridinio pagrindo atleisti pareiškėją nuo mokesčių įstatymais nustatytų ir jos pačios deklaruotų – 8952,64 Lt PVM ir 37916,56 nekilnojamojo turto mokesčio.

Dėl atleidimo nuo delspinigių atsakovė remiasi MAĮ 100 str. 1 d. ir 141 str. 1 d., 139 ir 140 str. ir nurodo, kad nėra aplinkybių, remiantis kuriomis pareiškėją būtų galima atleisti nuo delspinigių mokėjimo.

Prašo skundą atmesti.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė palaikė atsiliepimo argumentus. Pabrėžė, kad mokesčių inspekcija mokesčių neapskaičiuoja, juos apskaičiuoja mokesčių mokėtojas, o inspekcija tik priminė pareigą sumokėti deklaruotus mokesčius.

Paaiškina, kad pareiškėja nepagrįstai aiškina, kad ji buvo paskelbta bankrutavusia ir likviduojama, nes Kauno apygardos teismas tokio sprendimo nebuvo priėmęs.

Kadangi įmonė nebuvo įgijusi bankrutavusios įmonės statuso, nesutinka su pareiškėjos argumentais dėl nekilnojamojo turto mokesčio.

Aiškina, kad pareiškėja bankroto proceso metu inspekcijai teikė pridėtinės vertės mokesčio, nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas, kuriose deklaravo mokėtinas į biudžetą sumas. Inspekcija bankroto proceso metu mokestinio patikrinimo neatliko. Dėl to 2007 02 09 priminime pareiškėjai nurodyta tik pareiga sumokėti mokesčius pagal pačios pateiktas deklaracijas. Mano, kad pareiškėjos teiginys, jog bankroto proceso metu susidariusios mokestinės nepriemokos turėjo būti patvirtintos teisme, yra nepagrįstas. Paaiškina, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 27 str. 1 d. 3 p. bankroto byla buvo nutraukta pasirašius taikos sutartį, susitarus dėl teismo patvirtinto inspekcijos kreditorinio reikalavimo, sudaryto bankroto bylos iškėlimo dienai – 2001 07 09. Taikos sutartis buvo pasirašyta dėl pareiškėjos finansinių įsipareigojimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, o po bankroto bylos iškėlimo atsiradę finansiniai įsipareigojimai nebuvo taikos sutarties objektu.

Paaiškina, kad nei Įmonių bankroto įstatyme nei MAĮ nėra numatyta atvejų, jog bankroto bylos nutraukimo atveju mokesčių mokėtojas būtų atleistas nuo mokestinių įsipareigojimų, atsiradusių bankroto proceso metu. Inspekcija turi teisę vykdyti pareiškėjos atžvilgiu mokestinių nepriemokų, atsiradusių bankroto proceso metu, išieškojimo.

Pažymi, kad pareiškėja bankroto proceso metu vykdė ūkinę komercinę veiklą, kas atsispindi jos pateiktose PVM deklaracijose.

Remiasi MAĮ nuostatomis dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų ir mano, kad nėra įstatyme nurodytų sąlygų atleisti nuo delspinigių. Prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas nustatė, kad skundas netenkintinas.

Nagrinėjamas ginčas kilo po to, kai pareiškėja 2007 02 28 įteikė Marijampolės AVMI prašymą (b. l. 76-77) dėl 2007 02 09 priminimo Nr. A-09-07-1198. Šiuo prašymu bendrovė prašė atleisti ją nuo priminime priskaičiuotų delspinigių – viso nuo 29548,38 Lt. Šis prašymas išspręstas Marijampolės AVMI 2007 03 27 sprendimu Nr. (15.8-15)-R3-1475 „Dėl atleidimo nuo baudų ir/ar delspinigių“ (b. l. 6-7). Šiuo sprendimu iš esmės buvo sprendžiamas ir klausimas dėl atleidimo ne tik nuo delspinigių, bet ir nuo pačių mokesčių, apie kuriuos pareiškėjai pranešta 2007 02 09 priminimu, nors aiškiai išreikšto prašymo atleisti nuo mokesčių šiame prašyme nebuvo. Marijampolės AVMI vadovavosi MAĮ 100 str. 2 d., 141 str. 3 d. ir Atleidimo nuo baudų ir delspinigių taisyklėmis, patvirtintomis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM viršininko 2004 07 26 įsakymu Nr. VA-144, t.y. šių Taisyklių VIII dalies 29 punktu. Teismas pastebi, kad Marijampolės AVMI nurodytose teisės normose reglamentuojami tik atleidimo nuo delspinigių ir baudų klausimai, tačiau visai nereglamentuojami atleidimo nuo pačių mokesčių klausimai. Mokesčių administratorių teises ir pareigas (taip pat ir mokesčių mokėtojų) reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas (MAĮ). Šiame įstatyme nėra nuostatos, leidžiančios mokesčių administratoriui pagal mokesčio mokėtojo prašymą spręsti klausimą dėl mokesčio mokėtojo atleidimo nuo mokesčių, kuriuos apskaičiavo ir deklaravo pats mokesčių mokėtojas (MAĮ 32 ir 33 straipsniai). Mokesčių administratorius turi teisę duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais (MAĮ 33 str. 7 punktas) ir šiuos nurodymus suinteresuotas asmuo gali skųsti. 2007 02 09 Priminimas (b. l. 52) iš dalies gali būti vertinamas kaip toks nurodymas. Nors šiame priminime išvardijamos tik pačios pareiškėjos pateiktos deklaracijos ir pagal deklaracijas priklausantys mokėti mokesčiai, tačiau jame yra ir nurodymas – priminime nurodytas sumas sumokėti iki 2007 03 01. Pareiškėja neginčija, kad šie mokesčiai apskaičiuoti teisingai, o tik nurodo, kad dėl bankroto bylos pareiškėja turi būti atleista nuo šių mokesčių. Pareiškėja taip pat neginčija nurodytos datos iki kada mokėtini mokesčiai teisingumo. Taigi iš esmės pareiškėja skundžia ne nurodymą, o prašo atleisti nuo mokesčių.

Pareiškėja, nesutikdama su Marijampolės AVMI sprendimu, 2007 04 06 padavė skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (b. l. 43-44). Šiuo skundu pareiškėja jau prašo atleisti ir nuo mokesčių, ir nuo delspinigių. Prašymą dėl atleidimo nuo mokesčių grindžia Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 2 d. 7 p., Įmonių bankroto įstatymo 16 str., t.y. remiasi Nekilnojamojo turto mokesčio įstatyme nustatyta lengvata bankrutavusioms įmonėms.

VMI prie FM 2007 06 05 sprendimu Nr. 69-132 „Dėl AB „Marijampolės Daisotra“ 2007 03 29 skundo“ konstatuojama, kad nėra pagrindo atleisti bendrovę nuo PVM ir nekilnojamojo turto mokesčio delspinigių, tačiau bendrovei sumažinami delspinigiai dėl juridinių asmenų nuompinigių (užmokesčio) už valstybinės žemės ir valstybinio fondo vandens telkinių nuomą. Šiuo sprendimu patvirtinamas Marijampolės AVMI sprendimo nurodymas sumokėti visus priklausančius mokėti mokesčius. Ši sprendimo dalis formaliai nėra teisinga, nes Marijampolės AVMI skundžiamu 2007 03 27 sprendimu jokio nurodymo sumokėti mokesčius nedavė. Marijampolės AVMI sprendimu tik atmestas prašymas atleisti nuo mokesčių. Teismo nuomone, Marijampolės AVMI, spręsdama klausimą dėl atleidimo nuo mokesčių, turėjo remtis kitomis teisės normomis, nei nurodyta šiame sprendime. Sprendimas turėjo būti motyvuojamas tuo, kad teisės atleisti nuo deklaruotų ir apskaičiuotų mokesčių inspekcijai nesuteikia nei MAĮ, nei tuos mokesčius reglamentuojantys teisės aktai. Tuo labiau, kad inspekcija rėmėsi tik teisės aktais, leidžiančiais atleisti nuo delspinigių. Tačiau iš esmės Marijampolės AVMI galėjo išspręsti pareiškėjos prašymą visa apimtimi, t.y. atsižvelgdama ne tik į reikalavimą, bet ir į prašymo tekstą apskritai, ir netenkinti prašymo atleisti nuo mokesčių.

Mokesčių apskaičiavimą reglamentuoja MAĮ Pirmasis skirsnis. MAĮ 66 straipsnyje nustatyta, kad vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis (1 dalis). Toliau ši norma reglamentuoja, kad tik tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs, jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčio mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais.

Šiuo atveju yra situacija, kai pats mokesčių mokėtojas apskaičiavo ir deklaravo mokesčius, tačiau ginčija prievolę šiuos mokesčius sumokėti. Dėl apskaičiuotų mokesčių dydžio ginčo nėra, yra tik ginčas dėl prievolės šiuos mokesčius pilnutinai sumokėti. Pareiškėja įrodinėja, kad mokesčius apima Taikos sutartis, kad pati mokesčių inspekcija privalėjo dėl šių mokesčių kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą ir pan. Tačiau suderinti mokėtinas mokesčių sumas atsižvelgiant į bankroto bylą, galima būtų taikant MAĮ 71 straipsnį, kuris leidžia tartis dėl mokesčių dydžio, tuo atveju, kai dėl to yra ginčas. Šiame straipsnyje nustatyta tvarka ginčo metu kylantys prieštaravimai dar nebuvo sprendžiami Pareiškėja galėtų pasinaudoti MAĮ 71 str. numatyta tvarka, tuo tarpu pareiškėja ginčą pradėjo nuo prašymo atleisti nuo delspinigių, kuris sprendžiamas kita tvarka, po to teikė prašymą atleisti nuo mokesčių, o tenkinti tokį prašymą mokesčių administratoriams nesuteikia teisės įstatymas.

Taigi, MAĮ nesuteikia teisės mokesčių administratoriui atleisti mokesčių mokėtoją nuo bet kokių paties mokėtojo, ar mokesčių administratoriaus apskaičiuotų mokesčių. Tuo tarpu visi pareiškėjos prašymai buvo iš esmės prašymai atleisti nuo mokesčių. Nors šie prašymai ir buvo grindžiami bankroto procedūros eiga bei teisės aktais, reglamentuojančiais bankroto procedūras, tačiau bankroto byla buvo nutraukta Kauno apygardos teismo 2006 05 02 nutartimi patvirtinus taikos sutartį, tame tarpe ir tarp pareiškėjos ir Marijampolės AVMI (b. l. 61-65). Pareiškėjos atstovė teisingai pastebėjo, kad šioje nutartyje nurodyta, jog teismas patvirtino taikos sutarties pasirašymo dienai kreditorių finansinius reikalavimus, tačiau tai nereiškia, kad taikos sutartimi apimami ir mokėtini mokesčiai, atsiradę po bankroto bylos iškėlimo dienos ir iki Taikos sutarties pasirašymo dienos pareiškėjai šiuo periodu vykdant ūkinę komercinę veiklą.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą,draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą (3 p.). Iš bylos duomenų bei iš civilinės bylos Nr. B2-48-390/2006 matyti, kad taikos sutartimi buvo patvirtintas įmonės mokestinis įsiskolinimas, susidaręs iki bankroto bylos iškėlimo, todėl šis klausimas išspręstas Taikos sutartimi pilnutinai. Tačiau mokesčių administratoriai nurodo, kad tiek iškėlus bankroto bylą, tiek priėmus 2002 05 13 nutartį pripažinti įmonę bankrutavusia, įmonė tęsė ūkinę komercinę veiklą. Tai patvirtino ir pareiškėja teisminio nagrinėjimo metu. Tokiu atveju minėta įstatymo nuostata, kad mokesčiai negali būti išieškomi, nustoja galios. Tokią situaciją reglamentuoja Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 dalies 5 punktas, nustatantis, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla. <...> Jeigu iš įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų <...>, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Šiame punkte numatyta, kad jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Šiuo atveju šia tvarka mokesčių mokėjimo klausimas negalėjo būti išspręstas, nes ši tvarka taikoma tik bankrutavusioms įmonėms, o pareiškėjai bankroto byla buvo nutraukta. Tuo tarpu pareiškėjai atsirado prievolė mokėti mokesčius, nes ji vykdė ūkinę komercinę veiklą ir bankroto procedūros metu, šios veiklos rezultate atsiradusių mokesčių klausimas nebuvo išspręstas iki bankroto procedūros nutraukimo momento, todėl mokesčiai turi būti mokami įprastine tvarka. Dėl nurodytų argumentų pareiškėja nepagrįstai teigia, kad už tą periodą, kai įmonei buvo pripažintas bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės statusas, visi mokėtini mokesčiai turėjo būti įtraukti į taikos sutartį, o priešingu atveju jų mokėti į biudžetą nereikia. Įmonių bankroto įstatymo 32 straipsnyje numatytos procedūros iš esmės nebuvo pradėtos, todėl pareiškėjai taikytinos šio įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatos.

Taigi, pareiškėja kreipėsi į mokesčių administratorius, prašydama atleisti nuo mokesčių, o tokio klausimo spręsti pagal įstatymus mokesčių administratoriai negali. Kiek kitaip yra dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir Kauno apygardos teismo 2002 05 13 nutarties įsigaliojimo bei galiojimo laikotarpio. Tiek iki 2006 01 01 galiojusio Įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 5 str. 1 d. 16 p., tiek nuo 2006 01 01 įsigaliojusio Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 str. 2 d. 7 p. numato, kad šiuo mokesčiu neapmokestinamas bankrutavusios įmonės nekilnojamas turtas. Pareiškėja nepateikė jokių duomenų, už kurį laikotarpį mokėtinas šis mokestis, o Marijampolės AVMI 2007 02 09 priminime nurodyta tik jo bendra suma. Be to, iš priminimo teksto matyti, kad deklaracijos, susijusios su Nekilnojamojo turto mokesčiu, teiktos 2005 02 28, 2005 02 28, 2007 02 01, t. y. kai įmonė jau neturėjo bankrutavusios įmonės statuso, o minėtos įstatymo nuostatos taikomos tik bankrutavusioms įmonėms. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. B2-48-390/2006 duomenų matyti, kad priėmus 2002 05 13 nutartį, kurį laiką pareiškėja buvo pripažįstama bankrutavusia įmone – pvz. Kauno apygardos teismo (KAT) 2003 06 06 nutartyje AB „Marijampolės Daisotra“ įvardijama kaip bankrutavusi įmonė (ten pat, t. II, b.l. 106). Taip pat pareiškėja vadinama ir to paties teismo 2003 06 18, 2003 06 27, 2003 08 25, 2003 09 02, 2004 01 09 nutartyse (ten pat, t. II, b.l. 121, 134, 166, 186, t. III, b.l. 103). Tačiau galutinai klausimą dėl KAT 2002 05 13 nutarties išsprendė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2004 04 19 nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 12 11 nutartį bei Kauno apygardos teismo 2002 05 13 nutartį, o bylą perdavė iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui (civilinė byla Nr. B2-48-390/2006, t. III, b.l. 182-184). Iš Aukščiausiojo teismo nutarties konstatuojamosios dalies matyti, kad Kauno apygardos teismo 2002 05 13 nutartis nelaikytina įsiteisėjusia, nes 2003 08 27 ši nutartis buvo apskųsta atskiruoju skundu. Dėl to Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad bankroto procesas tęsiasi. Pagal šiuos duomenis nėra pagrindo pareiškėjai taikyti nekilnojamojo turto lengvatą, tačiau pareiškėja to ir neprašė kreipdamasi į mokesčių administratorius, nes ji prašė atleisti nuo visų mokesčių. Teismo manymu, klausimas dėl nekilnojamojo turto mokesčio lengvatos taikymo dar gali būti sprendžiamas MAĮ 71 str. nustatyta tvarka.

Skundžiamais sprendimais atleidimo nuo delspinigių klausimai išspręsti teisingai, nes pareiškėjos motyvai dėl šio prašymo susiję su neteisingu bankroto procedūros vertinimu ir neigimu pareigos mokėti mokesčius, susidariusius jos ūkinės komercinės veiklos metu, kol vyko bankroto procedūra. Minėta, kad tokiu atveju mokesčius priklauso mokėti bendra tvarka.

Pareiškėja teismo prašo panaikinti mokesčių administratorių sprendimus ir priimti naują sprendimą – atleisti bendrovę nuo mokesčių ir delspinigių, nuompinigių ir delspinigių, tačiau šis reikalavimas negali būti tenkinamas, nes nėra pagrindo atleisti pareiškėją nuo mokesčių ir nuompinigių, tuo pačiu nėra pagrindo atleisti nuo delspinigių. Teismas daro išvadą, kad VMI sprendimo nusprendžiamojoje dalyje be pagrindo pasakyta, kad VMI patvirtina Inspekcijos sprendimo nurodymą sumokėti atitinkamus mokesčius, nes tokio sprendimo Marijampolės AVMI nepriėmė, tačiau VMI sprendimas nekeičiamas, nes iš esmės šiuo sprendimu inspekcijos 2007 03 27 sprendimo Nr. (15.8-15)-R3-1475 dalis neatleisti bendrovę nuo priskaičiuotų mokesčių ir dalies delspinigių (t.y. netenkinti prašymo atleisti nuo mokesčių) taip pat patvirtinama.

Remiantis išdėstytu ir vadovaujantis LR ABTĮ 85str.- 88 str., 127 str., kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos AB „Marijampolės Daisotra“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.