Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. (P. V.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – mažoji bendrija „Folstena“) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. 24S83260 (toliau – ir Sprendimas) (duomenys neskelbtini) piliečiui P. V. panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760199940, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 7 d. (toliau – ir Leidimas).

2.1 Atsakovas 2024 m. kovo 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo pareiškėjui panaikinto leidimą laikinai gyventi. Sprendime nurodyti pagrindai negali būti taikomi pareiškėjo atžvilgiu, nes nėra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo tinkamai nustatytos, Sprendimas pagrįstas išimtinai atsakovo subjektyviomis prielaidomis. Pareišėkjas, kaip ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu, atitinka visas nustatytas sąlygas dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jis nekeitė darbdavio ir nėra bedarbis.

2.2 Pareiškėjas 2022 m. lapkričio mėnesį įsidarbino mažojoje bendrijoje (toliau – ir MB) „Folstena“ (toliau – ir Bendrovė), joje dirba, gauna aukštos kvalifikacijos darbuotojo darbo užmokestį, o apie darbo santykių nutraukimą duomenų nėra ir negali būti pateikta, nes darbo santykiai tarp pareiškėjo ir Bendrovės nėra nutraukti, o darbo užmokesčio nemokėjimas nereiškia darbo santykių nutraukimo.

2.3 Pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio 1 d. buvo išleistas neapmokamų atostogų vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 137 straipsnio 2 dalies nuostatomis, tačiau darbo santykiai su pareiškėju nebuvo ir nėra nutraukti, o atostogos pareiškėjui buvo suteiktos nepažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) reikalavimų.

2.4 Atsakovas nerpagrįstai, atsižvelgdamas į tai, kad asmeniui nuo 2023 m. lapkričio mėn. nemokamas darbo užmokestis, konstatavo, kad asmuo neatitinka imperatyvių UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punkte nustatytų reikalavimų, nors galiojančiuose UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies reikalavimuose nėra reikalavimo „ne trumpesniam negu vienerių metų laikotarpiui“, o nustatytas įdarbinimas ne trumpesniam nei 6 mėnesių laikotarpiui, taip pat nėra ir kitų nurodomų nuostatų. Migracijos departamentas nurodė UTPĮ nenumatytus reikalavimus ir nesančią UTPĮ normą, taigi priėmė neteisėtą Sprendimą.

2.5 Atsakovas nepagrįstai patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjui nebuvo mokamas sulygtas 2 500 Eur darbo užmokestis, ir dėl to nepagrįstai konstatavo, kad asmuo, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Pareiškėjui visada buvo mokamas ne mažesnis nei Bendrovės atsakovui pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, be to, nėra draudžiama susitarti ir dėl didesnio darbo užmokesčio mokėjimo, ir tai, kad darbdavys padidino atlyginimą, negali būti suprantama, jog darbuotojas pateikė neatitinkančius tikrovės duomenis, ar kad asmuo privalėjo kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.

2.6 Atsakovas nepagrįstai, atsižvelgdamas į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos duomenis, kad asmeniui nėra mokamas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna, konstatavo, kad pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Kadangi vieno mėnesio pragyvenimo išlaidos yra 924 eurai (2023 m. buvo 840 Eur), pareiškėjo per 11 mėnesių uždirbtų lėšų pakanka pragyvenimui Lietuvoje ilgiau nei 30 mėnesių. Pareiškėjas iki Sprendimo priėmimo Lietuvos Respublikoje pragyveno 16 mėnesių, ir jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje dar ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui, o tų lėšų šaltinis yra būtent tas, kuris nurodytas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi – darbo užmokestis.

2.7 Pareiškėjas, pateikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal UTPĮ 44¹ straipsnio nuostatas, pateikė visus reikiamus dokumentus patvirtinančius, kad jis atitinka visus šio straipsnio reikalavimus ir turi aukštą profesinę kvalifikaciją. Pateikti duomenys ir dokumentai nėra pakitę, o taip pat nėra nustatyta ir pateikta duomenų, kad pateikti duomenys ar dokumentai būtų suklastoti, netikri, fiktyvūs ar panašiai.

2.8 Pareiškėjas, iki išeidamas neapmokamų atostogų, mažojoje bendrijoje „Folstena“ išdirbo 11 mėnesių, todėl turėjo teisę išeiti ir kasmetinių atostogų, tačiau dėl susiklosčiusių asmeninių priežasčių buvo gerokai didesnis laiko poreikis, nei suteikiamos kasmetinės atostogos, ir buvo sutarta su darbdaviu dėl nemokamų atostogų suteikimo nuo 2023 m. lapkričio 1 d. iki metų pabaigos, o dėl šventinio laikotarpio pareiškėjui nebuvo galimybės sutvarkyti visų asmeninių problemų ir jis sutarė su darbdaviu dėl nemokamų atostogų pratesimo iki 2024 m. vasario 29 d.

2.9 Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi išimtinai prielaidomis ir nevertino realių faktinių aplinkybių, Sprendimas yra priimtas netinkamai pritaikius materialiąją teisės normą, netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, yra nemotyvuotas, nepagrįstas ir naikintinas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė šias aplinkybes:

3.1 Pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. lapkričio 23 d. iki 2023 m. spalio mėn., jam buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 500 Eur. Už 2022 m. gruodžio mėn. – 2023 m. spalio mėn. išmokėta po 2 600 Eur darbo užmokesčio, nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis nemokamas. Prašyme išduoti leidimą gyventi pareiškėjas nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis, 2 500 Eur per mėnesį. Bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, kad užsieniečiui bus mokamas 2 500 Eur mėnesinis darbo užmokestis, tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad užsieniečiui sulygtas darbo užmokestis nebuvo išmokėtas, todėl yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

3.2 Atsižvelgus į Sodros duomenis, kad užsieniečiui nemokamas darbo užmokestis ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis negauna, yra pagrindas konstatuoti, kad užsienietis neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Panašaus pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teismų praktiką, jog užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

3.3 Migracijos departamentas vadovavosi Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu (dėl techninės klaidos sprendime pažymėjo ne 1 punktą, o a dalį) dėl leidimo laikinai gyventi (Europos Sąjungos mėlynosios kortelės) išdavimo užsieniečiui, kuris ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui nuo 2023 m. lapkričio mėn. nemokamas darbo užmokestis, konstatuotina, kad asmuo neatitinka imperatyvių Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų.

3.4 Pareiškėjas nuo to momento, kai buvo išduotas Leidimas, negavo viso jam numatyto atlyginimo, taigi neatitiko sąlygų, kurios taikomos leidimui laikinai gyventi gauti, ir tai buvo pagrindas panaikinti jam Leidimą. Atsakovas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, todėl nustatęs, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių reikalavimų, privalėjo panaikinti pareiškėjui išduotus leidimus laikinai gyventi.

3.5 Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė pateiktame atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu sutinka ir prašė jį tenkinti. Bendrovė nurodė, jog pareiškėjas dirba Bendrovėje ir jam visada mokamas atlyginimas. Pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos, kurias jis prašė pratęsti, taigi buvo suteiktos dar dviejų mėnesių nemokamos atostogos, po kurių jis grįžo į darbą. Leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui negali būti panaikintas vien dėl to, kad Bendrovė išleido darbuotoją atostogų pagal Lietuvos Respublikos darbo kodeksą.

II.

5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. birželio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino Migracijos departamento Sprendimą ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 2 022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

8.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti Bendrovėje pardavimų vadybininku, 2022 m. rugpjūčio 26 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2208-LLG-9242 tuo pagrindu, kad ketina dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, prašyme nurodė numatomą darbo užmokestį – 2 500 Eur.

8.2. Tarpininkavimo rašte Nr. 20220823-123708 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas) MB „Folstena“ nurodė, jog kviečia pareiškėją dirbti Bendrovėje aukštos kvalifikacijos reikalaujantį darbą pagal profesiją, kuri nėra įtraukta į profesijų, kurioms būtina aukšta profesinė kvalifikacija, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, ir mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį nei 3 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai; pareiškėjui turėjo būti mokamas 2 500 Eur atlyginimas; numatoma įdarbinimo data – 2022 m. rugsėjo 26 d.

8.3. 2023 m. balandžio 7 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui išdavė Leidimą, kuris asmeniui įteiktas 2022 m. lapkričio 10 d.

8.4. Migracijos departamentas, vykdydamas asmenų kontrolę, patikrino duomenis apie pareiškėją Sodros informacinėje sistemoje, ir nustatė, kad asmuo Bendrovėje įdarbintas 2022 m. lapkričio 23 d., iki 2023 m. spalio mėn. jam buvo mokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 2 500 Eur, už 2022 m. gruodžio mėn. – 2023 m. spalio mėn. išmokėta po 2 600 Eur darbo užmokesčio, nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis nemokamas.

8.5. Migracijos departamentas 2024 m. kovo 20 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti Leidimą, nes: 1) asmuo neatitinka tų UTPĮ nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi; 2) duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; 3) asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas byloje apžvelgė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, 44¹ straipsnio, 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir pažymėjo, kad užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalyje nurodytus imperatyvius reikalavimus, Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas leidimas laikinai gyventi. teismas taip pat apžvelgė Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies ir 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatas.

8. Teismas, įvertinęs byloje esančius dokumentus, teisme duotus pareiškėjo atstovo paaiškinimus, nesutiko su atsakovo Sprendime padaryta išvada, kad šiuo atveju yra nustatyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktuose numatyti pagrindai, dėl ko pareiškėjui išduotas Leidimas buvo panaikintas.

9. Teismas kaip nepagrįstą vertino atsakovo paaiškinimą, kad atsakovas Sprendime vadovavosi UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punktu ir dėl techninės klaidos pažymėjo minėto straipsnio ne 1 punktą, o a dalį, nurodydamas, kad jei tai būtų techninio pobūdžio klaida, būtų suklysta tik nurodant teisės normos punktą, tačiau Sprendime buvo cituojama ne UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto (galiojančio nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.), o UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punkto (galiojusio iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.) teisės norma (tekstinė išraiška), t .y. atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai ginčijamame Sprendime pritaikė UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punkto teisinį reguliavimą.

10. Teismas apžvelgė Įstatymo 44 straipsnio ir 44¹ straipsnio redakcijas, galiojusias Leidimo išdavimo metu ir Sprendimo priėmimo metu, ir pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą vadovavosi UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punktu (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), bei atkreipė dėmesį, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. galioja 2022 m. birželio 30 d. įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XIV-1277 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) redakcijos UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalies nuostatos dėl leidimų laikinai gytventi suteikimo.

11. Teismas atkreipė dėmesį, kad Pakeitimo įstatymo 56 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Teismas atkeripė dėmesį, kad šiuo atveju pareiškėjo sąlygų atitiktis tikrinta jau įsigaliojus materialinio teisinio pobūdžio pakeitimams, t. y. buvo pradėtos ir atliekamos procedūros po pakeitimų įsigaliojimo, o tokiu atveju ankstesnio reguliavimo (galiojusio iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.) taikymui nėra teisinio pagrindo.

12. Teismas nurodė, kad teisės norma dėl darbdavio įsipareigojimo mokėti užsieniečiui atitinkamo dydžio darbo užmokestį, įtvirtinta UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija, galiojanti nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d.), yra materialiojo teisinio pobūdžio, ši teisės norma galiojo ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, todėl atsakovas, priimdamas minėtą administracinį sprendimą, privalėjo vadovautis šia Įstatymo nuostata.

13. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepagrįstai Sprendimą grindė UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalies a punktu (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), todėl pripažino, jog ginčijamas Sprendimas neteisėtas iš esmės, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (UTPĮ), o tai yra pagrindas šį administracinį sprendimą panaikinti.

14. Teismas pabrėžė, kad net ir vertinant, jog atsakovas, Sprendime pritaikydamas UTPĮ 44 straipsnio 1 dalies a punktą, padarė techninę klaidą, Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 ir 18 punktus.

15. Teismas pažymėjo, kad atsakovas aplinkybę, kad nuo 2023 m. lapkričio mėn. Bendrovėje pareiškėjas nedirba, Sprendime nepagrįstai vertino kaip darbo santykių tarp pareiškėjo ir Bendrovės nutraukimą, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022 m. lapkričio 23 d. ir minėtoje Bendrovėje dirba iki šiol. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui buvo suteiktos neapmokamos atostogos, nereiškia darbo santykių nutraukimo.

16. Teismas nesutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.), ir pažymėjo, kad iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų (ir, ar) matyti, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pareiškėjas neprivalo atitikti jų abiejų, t. y. gali atitikti tik vieną iš jų. Teismas pabrėžė, kad Bendrovės pateiktame Tarpininkavimo rašte buvo nurodyta, jog asmeniui bus mokamas 2 500 Eur darbo užmokestis. Pagal Sodros pateiktus duomenis teismas nustatė, kad 2 500 Eur atlyginimas pareiškėjui buvo mokėtas pirmąjį mėnesį, o nuo 2022 m. gruodžio mėn. iki 2023 m. spalio mėn. (11 mėnesių) kas mėnesį pareiškėjui buvo mokėtas 2 600 Eur darbo užmokestis. Teismas sprendė, kad nepaisant aplinkybės, jog nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki nemokamų atostogų pabaigos darbo užmokestis pareiškėjui nebuvo mokamas, faktas, kad 11 mėnesių prieš tai pareiškėjui buvo mokamas 2 600 Eur darbo užmokestis, neleidžia konstatuoti, jog pareiškėjas nemokamų atostogų laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų pragyventi.

17. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakyme Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Pragyvenimo lėšų aprašas) nustatytą lėšų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, dydį (minimali mėnesinė alga), pažymėjo, kad pareiškėjas 11 mėnesių gavo atlyginimą, kurio dydis siekė 2 600 Eur, todėl skaičiuojant, jog minimalus atlyginimas yra 924 Eur per mėnesį, jo uždirbtų lėšų pakanka pragyvenimui Lietuvoje ilgiau nei 30 mėnesių. Teismas nurodė, kad net nustačius, jog pareiškėjas nuo 2023 m. lapkričio mėn. iki nemokamų atostogų laikotarpio pabaigos darbo užmokesčio negavo, t .y. negavo reguliarių pajamų, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas iki nemokamų atostogų laikotarpio uždirbo 28 600 Eur, nėra pagrindo sutikti su atsakovo Sprendime padaryta išvada, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje.

18. Teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo atžvilgiu nustatyti UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktuose numatyti pagrindai, o tai yra pagrindas šį administracinį sprendimą panaikinti. Teismas pripažino, jog ginčijamas Sprendimas neteisėtas iš esmės, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (UTPĮ), o tai yra pagrindas šį administracinį sprendimą panaikinti.

19. Teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos pobūdį, tai, kad byla nebuvo sudėtinga, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, patenkino pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priteisė jam iš atsakovo 2 022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą.

III.

20. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti

21. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes ir nurodo šiuos argumentus:

21.1 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas nepagrįstai administracinį sprendimą grindė Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies a punktu (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), todėl pripažino, jog ginčijamas sprendimas neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (Įstatymui).Atsakovo Sprendimo aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kokiu Įstatyme teisiniu pagrindu pareiškėjui buvo išduotas Leidimas (Įstatymo 44¹ straipsnio 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu), todėl būtent šį teisinį pagrindą ir jame nurodytas sąlygas pareiškėjas turėjo atitikti visą Leidimo galiojimo laikotarpį, kurias atsakovas ir įvertino. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė Migracijos departamento argumentus dėl techninės klaidos rašant Įstatymo straipsnį, kurio reikalavimų pareiškėjas neatitinka, bei nevertino Sprendimo turinio ir faktinių aplinkybių, sudariusių pagrindą Sprendimui priimti.

21.2 Pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai nepasisakė dėl faktinių aplinkybių, kurios sudarė imperatyvų pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, ir kurios ginčo nagrinėjimo teisme metu nebuvo nuginčytos.

21.3 Migracijos departamentas patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjas Bendrovėje buvo įdarbintas nuo 2022-11-23 iki 2023 m. spalio mėn., tačiau nuo 2023 m. lapkričio mėn. darbo užmokestis pareiškėjui nemokamas, t. y. pareiškėjas beveik pusę metų negavo jokio darbo užmokesčio. Nepriklausomai nuo Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcijos, reikalavimas mokėti atitinkamo dydžio darbo užmokestį Įstatyme buvo įtvirtintas tiek pareiškėjo prašymo dėl leidimo laikinai gyventi pateikimo metu, tiek ir Sprendimo priėmimo metu. Nustačius, kad pareiškėjas beveik pusę metų negauna jokio darbo užmokesčio, šios faktinės aplinkybės sudarė savarankišką ir pakankamą pagrindą Leidimui panaikinti pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą. Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo lakinai gyventi panaikinimo pagrindai, kuriuos nustačius atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi.

21.4 Pirmosios instancijos teismas, nevertindamas faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas realiai negauna jokio darbo užmokesčio, nors toks reikalavimas yra imperatyviai įtvirtintas Įstatyme, netinkamai išsprendė bylą ir priėmė neteisėtą ir faktinėms bylos aplinkybėms prieštaraujantį sprendimą.

21.5 Pirmosios inatncijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto Leidimo panaikinimo pagrindus. Iš Sprendimo turinio matyti, kad jame yra nurodyti tiek motyvai dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto taikymo (pareiškėjui nuo 2023 m. lapkričio mėn. beveik pusę metų nebuvo mokamas joks darbo užmokestis), tiek dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto (pareiškėjas nurodė, kad jam leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu bus mokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis, tačiau jis pareiškėjui nebuvo mokamas), tiek dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto (pareiškėjas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus gaunamas darbo užmokestis (kitų pragyvenimo lėšų nenurodė), tačiau pareiškėjas jokio darbo užmokesčio negavo, atitinkamai, neturi pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje).

21.6 Pirmosios instancijos teismas Sperndime konstatavo, kad pareiškėjo buvimas tam tikrą laikotarpį nemokamose atostogose nereiškia darbo santykių nutraukimo. Tačiau nors darbo sutartis su pareiškėju ir nebuvo nutraukta, vien ši aplinkybė savaime nereiškia, kad pareiškėjas atitiko Leidimo išdavimo sąlygas visą turėto Leidimo galiojimo laikotarpį, nes jam nebuvo mokamas nustatyto dydžio darbo užmokestis.

21.7 Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pareiškėjo teiginius dėl neapmokamų atostogų laikė pakankamais ir galinčiais pateisinti imperatyvių Įstatymų reikalavimų nesilaikymą, kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, užsieniečiui nemokamas tarpininkavimo rašte ir prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas atlyginimas vertinamas kaip aplinkybė, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir šia praktika teismas turėjo vadovautis.

21.8 Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo 11 mėnesių gautą darbo užmokestį, konstatavo, kad pareiškėjas iki nemokamų atostogų laikotarpio uždirbo 28 600 Eur, kurių užtenka pragyventi Lietuvoje 30 mėnesių, ir tai paneigia Sprendimo argumentą, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau ši teismo išvada nėra pagrįsta jokiais įrodymais, o vien tokie teismo deklaratyvūs paskaičiavimai nėra pakankami Migracijos departamento Sprendimo išvadoms paneigti.

21.9 Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su sutuoktine ir dviem vaikais, kuriems taip pat buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su pareiškėju pagrindu. Visi pareiškėjo šeimos nariai (sutuoktinė ir du vaikai) prašymuose dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo nurodė, kad pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų šaltinis yra pareiškėjo darbo užmokestis. Pagal Pragyvenimo lėšų aprašo 1.2 papunktį vaikams iki 18 metų nustatomas 0,5 MMA pragyvenimo lėšų dydis, todėl pareiškėjo atlyginimas turėjo siekti 2 520 Eur, o vėliau – ir 2 772 Eur, kad jo užtektų visos šeimos pragyvenimo lėšoms pagrįsti, taigi, pareiškėjas net teoriškai negalėjo sutaupyti ir turėti pakankamai lėšų pragyvenimui Lietuvos Respublikoje. Pirmosios instancijos teismas nurodytų aplinkybių nesiaiškino, dėl ko priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Minėtoms aplinkybėms pagrįsti atsakovas prašo prijungti prie bylos pareiškėjo sutuoktinės ir vaikų prašymus dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo, ir pažymi, kad šių duomenų pateikimo būtinybė iškilo po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

21.10 Pirmoasios instancijos teismas atsakovo naudai nepagrįstai priteisė 2 022,50 eurų bylinėjimosi išlaidų už skundo parengimą ir atstovavimą teismo posėdyje, kadangi byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, taip pat tokio pobūdžio bylose jau yra suformuluota gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo prašoma priteisti suma turėtų būti įvertinta vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, t. y. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginim neturėtų būti tenkinamas, arba turėtų būti mažinama priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma.

21.11 Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, todėl yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino.

22. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą; taip pat prašo priteisti pareiškėjui iš atsakovo 1 600 Eur bylinėjimosi apeliacinėje instancijoje išlaidų.

23.1 Atsakovo apeliaciniame skunde nėra nurodoma, kokias konkrečiai procesines normas pirmos instancijos teismas pažeidė, taip pat nenurodoma, kokių konkrečiai įrodymų pirmos instancijos teismas neįvertino priimdamas sprendimą, nėra nurodytos įstatymų nuostatos, kuriomis atsakovas grindžia teismo sprendimo nepagrįstumą, nenurodyta, kokios konkrečiai, pirmos instancijos teismo pripažintos nustatytomis, aplinkybės yra ginčijamos.

23.2 Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad „Migracijos departamento sprendimo aprašomojoje dalyje yra nurodyta, kokiu Įstatyme teisiniu pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, o būtent – Įstatymo 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.“, kadangi visame Sprendimo tekste niekur nėra nurodytas „44¹ straipsnio 1 dalies 1 punktas“. Atsakovas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė Migracijos departamento argumentus dėl techninės klaidos rašant Įstatymo straipsnį, kurio reikalavimų pareiškėjas neatitinka, neišdėstė jokių tą pagrindžiančių argumentų.

23.3 Pirmos instancijos teismo posėdyje buvo išsamiai išnagrinėta ir paneigta galimos techninės klaidos galimybė, kadangi Sprendime yra nurodyta ne tik nuoroda į UTPĮ normą, kuria vadovautasi, bet ir išdėstytos konkrečios šios normos nuostatos ir grindžiamas neatitikimas būtent šioms nuostatomis, kas akivaizdžiai patvirtina, kad buvo taikoma teisės norma, kurios taikymui nebuvo teisinio pagrindo.

23.4 Pirmos instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo gaunamo atlyginimo, jo darbo santykių nenutraukimo, dėl kitų esminių aplinkybių. UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalies 1 punkte yra įtvirtinta nuostata, kad pateikiamas darbdavio įsipareigojimas mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio. Tačiau ši nuostata nėra pažeidžiama, jei asmuo serga ar atostogauja, ir darbo užmokestis asmeniui nemokamas dėl objektyvių priežasčių, kurioms esant įstatymai nustato, kad darbo užmokestis nemokamas. Reikalavimas mokėti darbo užmokestį turi būti taikomas atsižvelgiant į Darbo kodekso, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo bei kitų teisės aktų nuostatas.

23.5 Pirmos instancijos teismas įvertino visas aplinkybes, kad pareiškėjas ištisus metus gavo didesnį, nei darbdavio įsipreigojime nurodytas, atlyginimą, tai, kad jo darbas įmonėje yra nuolatinis, o neapmokamos atostogos vienkartinės, kad nėra jokių sisteminių veiksmų, kurie leistų daryti prielaidą, kad yra UTPĮ nustatytų sąlygų neatitikimas.

23.6 Atsakovas apeliaciniame skunde vadovaujasi neaktualia teismų praktika, kadangi atsakovo nurodytų administracinių bylų faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrnėjamos bylos aplinkybėms.

23.7 Atsakovas, apeliaciniame skunde keldamas abejones dėl pareiškėjo turimų pragyvenimo lėšų, prieš priimdamas Sprendimą neprašė pareiškėjo pateikti įrodymų dėl turimų pragyvenimo lėšų. Be to, nėra reikalavimo užsieniečiui, teikiančiam prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodyti viso savo turimo kilnojamo ir nekilnojamo turto, piniginių lėšų ir t.t., o reikalaujama nurodyti lėšas, kurios pagrįstų jo pragyvenimo Lietuvoje numatomas išlaidas. Šiuo atveju, pateikiant duomenis yra taikomas ne absoliutumo, o pakankamumo kriterijus, todėl iškilus nenumatytoms aplinkybėms ar abejonei dėl faktinio išlaidų ir pajamų santykio turėtų būti vertinamos visos asmens pajamos ir turimas turtas, o ne tik nurodytos prašyme.

23.8 Aatsakovas, nurodydamas, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad Sprendimo priėmimo metu turėjo pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, nepagrįstai nori perkelti įrodinėjimo pareigą pareiškėjui ir teismui. Būtent atsakovas, priimdamas Sprendimą, privalėjo vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimais ir pagrįsti priimto Sprendimo teisinį pagrindą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodyti, kad užsienietis neturi lėšų pragyvenimui. Atsakovas priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą sprendimą ir reikalauja jį paneigti arba palikti galiojantį, tačiau tai akivaizdžiai prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatoms ir bendriesiems teisės principams.

23.9 Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurios nėra nurodytos Sprendime bei nebuvo nurodytos nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme (dėl lėšų, reikalingų visos pareiškėjo šeimos pragyvenimui), todėl šios aplinkybės negali būti apeliacinės instancijos nagrinėjimo dalyku.

23.10 Atsakovo argumentai dėl pareiškėjui priteistų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nepriteisimo / sumažinimo yra nepagrįsti, prieštaringi, nėra nurodomas tokio prašymo juridinis pagrindas, atsakovas, pateikdamas reikalavimą mažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį, nenurodė tokio reikalavimo teisinio pagrindo, konkrečių Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normų, kurias pirmos instancijos teismas pažeidė ar netinkamai taikė, taip pat net neginčijo pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

24. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. 24S83260, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

25. Migracijos departamentas, konstatavęs esant pagrindus, numatytus Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte, ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

26. Pirmosios isntancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu nustatyti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 18 punktuose numatyti pagrindai, Sprendimą panaikino kaip neteisėtą: atsakovas nepagrįstai Spremdimą grindė UTPĮ 44¹ straipsnio 1 dalies a punktu (2020 m. lapkričio 10 d. įstatymo Nr. XIII-3412 redakcija, galiojusi nuo 2021 m. kovo 1 d. iki 2022 m. rugpjūčio 1 d.), todėl pripažintina, jog ginčijamas Sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui (UTPĮ). Byloje taip pat nėra duomenų apie darbo santykių nutraukimą, nes darbo santykiai tarp pareiškėjo ir Bendrovės nėra nutraukti, o pareiškėjo buvimas tam tikrą laikotarpį nemokamose atostogose taip pat nereiškia darbo santykių nutraukimo; Sprendime iš esmės nėra motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, t. y. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą (duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą (užsienietis neatitinka šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą); iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų (ir, ar) matyti, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai yra alternatyvūs, todėl pareiškėjas neprivalo atitikti jų abiejų, t. y. gali atitikti tik vieną iš jų. Faktas, kad 11 mėnesių pareiškėjui buvo mokamas 2 600 Eur darbo užmokestis, neleidžia konstatuoti, jog jis nemokamų atostogų laikotarpiu neturėjo pakankamai lėšų pragyventi;

27. Pateiktame apeliaciniame skunde Migracijos departamentas teigia skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadas esant nepagrįstas.

28. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: nagrinėjamo ginčo kontekste, visų pirma, primintina, kad Migracijos departamento sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo turi atitikti reikalavimus, keliamus administracinio sprendimo turiniui, t. y. jame, be kita ko, turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai (Viešojo administravimo įstatymo 10 str. 5 d. 5 ir 6 p.).

29. Ginčijamame Sprendime, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra jokių faktinių duomenų ir motyvų, pagrindžiančių pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindą, nurodytą Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (nėra nurodyta, kokie duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės); Sprendime taip pat nėra duomenų, pagrindžiančių išvadą dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatyto pagrindo buvimą: šiuo pagrindu leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai užsienietis neatitinka šio Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės. Nagrinėjamu atveju nei duomenys, suponuojantys išvadą dėl tokių aplinkybių (neatitinka Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą; pakeitė darbdavį ar turi bedarbio statusą), nei jas patvirtinantys įrodymai nėra nurodyti ir pateikti: aplinkybė, kad užsienietis tam tikrą laiko tarpą negauna Įstatymo 44¹ straipsnyje numatyto darbo užmokesčio dėl to, kad darbdavio sutikimu jam suteikiamos nemokamos atostogos, savaime nesuponuoja išvados dėl Įstatymo 44¹ straipsnyje nustatytų sąlygos (darbdavio įsipareigojimo mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu 1,5 paskutinio paskelbto kalendorinių metų vidutinio mėnesinio BDU dydžio) neatitikimo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors Įstatyme pagrindas, kuriuo leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas būtų siejamas su užsieniečio buvimu nemokamose atostogose darbdavio sutikimu ilgą laiko tarpą be objektyvių priežasčių, nėra numatytas, tokiu atveju (užsieniečio esant nemokamose atostogose darbdavio sutikimu ilgą laiko tarpą be objektyvių priežasčių) galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte numtyto pagrindo (darbo sutartis su užsieniečiu yra nutraukta) buvimo: nekvestionuojant užsieniečio, kaip ir bet kurio kito darbuotojo, teisės darbdavio sutikimu gauti nemokamas atostogas ir dėl priežačių, nenurodytų Darbo kodekso 137 straipsnio 1 dalyje, tokiu atveju, visų pirma, vertintina, kad leidimas laikinai gyventi šiuo pagrindu duodamas tam, kad užsienietis dirbtų aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, taip tenkindamas darbo rinkos poreikius bei kurdamas aukštą pridėtiną vertę. Taigi aplinkybė, kai toks darbas, nesant objektyvių priežasčių, nėra dirbamas dėl buvimo neapmokomose atostogose ilgą laiką, gali suponuoti išvadą dėl realių darbo santykių pasibaigimo.

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pritaria pirmosios isntancijos teismo išvadoms duomenų apie Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyto pagrindo (neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje) nebuvimo: visų pirma, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo aiškinimui, kad, atsižvelgiant į šios normos turinį, aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiką negauna reguliarių pajamų, savaime nėra pakankamas pagrindas naikinti leidimą laikinai gyventi, kadangi leidimas šiuo pagrindu naikinamas, kai asmuo neturi šaltinio – lėšų ir / arba teisėtų reguliarių pajamų, pakankamų pragyventi Lietuvos Respublikoje, dėl ko užsienietis objektyviai tampa našta šalies socialinio aprūpinimo sistemai, šešėlinės darbo rinkos dalyviu ar pan. Nagrinėjamu atveju, įvertinus tai, kad paireiškėjas ilgą laiko tarpą gavo darbo užmokestį, kuris dirbamas aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instantijos teismo išvada, kad atsakovo išvada dėl lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pagrįsta, o tiksliau – iš esmės grindžiama tik spejimu. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 išaiškinta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Nagrinėjamo atveju pakankamai akivaizdu, kad tokio pobūdžio trūkumų mebūtų, jei atsakovas, iki priimdamas sprendimą administracinėje prodedūroje, būtų pasiūlęs pareiškėjui pateikti paaiškinimus ir jo poziciją pagrindžiančius įrodymus.

31. Dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko kartu su sutuoktine ir dviem vaikais, kuriems taip pat buvo išduoti leidimai laikinai gyventi šeimos susijungimo su pareiškėju pagrindu ir kurių pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų šaltinis yra nurodytas pareiškėjo darbo užmokestis, pažymėtina, kad, viena vertus, tokių argumentų, kurie vėlgi daugiau grindžiami spėjimu, ginčijamame Sprendimas ir nėra, dėl ko jie ir nėra vertintini, o kita vertus, jie, visų pirma, susiję ne tiek su pareiškėjo, kiek su jo šeimos narių, dėl kuriems išduotų leidimų laikinai gyventi ir nėra sprendžiama, pragyvenimo šalyje skaičiavimais.

32. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instanicjos teismo pareiškėjo naudai priteistu bylinėjimosi išlaidų dydžiu (2 000 Eur atstovavimo išlaidos ir 22,50 Eur žyminis mokestis), teigdamas, kad byloje nebuvo sprendžiami sudėtingi ar nauji teisės taikymo ir aiškinimo klausimai, taip pat tokio pobūdžio bylose jau yra suformuluota gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo prašoma priteisti suma turėtų būti įvertinta vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, t. y. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginim neturėtų būti tenkinamas, arba turėtų būti mažinama priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma.

33. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka. Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nuostatose. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-34/2011, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1709-492/2021 ir kt.).

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistra bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, tačiau įvertinusi skundo pirmosios instancijos teismui apimtį, turinį, taip pat pirmosios instancijos teismo posėdžio trukmę, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad, nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 2 000 Eur atstovavimo išlaidų (už skundo surašymą bei už atstovavimą pirmosios instancijo teisme) neatitinka būtinumo ir pagrįstumo kriterijaus, kadangi skundo apimtis nėra didelė (4 lapai), skunde nekeliamai sudėtingi faktų vertinimo ar teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, teismų praktika nagrnėjamu klausimu yra pakankamai aiški, todėl yra pagrindas sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą iki 1 022,50 Eur (1 000 Eur už skundo surašymą ir atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir 22,50 Eur žyminis mokestis).

35. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl bylos esmės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės priimtas tinkamai įvertinus visas nagrinėjamoje byloje svarbias faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikius ginčui spręsti aktualias teisės normas. Tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keičiama ir pareiškėjui P. V. iš atsakovo priteisiama 1 022,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

36. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.). Pareiškėjo prašoma priteisti atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų suma yra pagrįsta įrodymais (2024 m. liepos 3 d. sąskaita už teisnes paslaugas ir ir 2024 m. liepos 5 d. patvirtinimai apie lėšų įskaitymą). Nors prašoma suma neviršija Rekomendacijose įtvirtintų maksimalių dydžių, tačiau įvertinusi tai, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, bylos sudėtingumą (nėra sudėtinga), sprendžiamų teisinių klausimų naujumą (nėra nauji), faktą, kad bylą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teisme vedė tas pats advokatas, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistina suma yra mažintina iki 800 Eur (už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia išlaidų suma atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus ir yra proporcinga.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti.

Priteisti P. V. (P. V.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1 022,50 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt du eurus ir 50 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti P. V. (P. V.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 800 Eur (aštuonis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.