Kauno apygardos teismo nutartis

2014-03-10 · Byla Nr. ATP-278-175/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. A2.6.-55-358/2014Nutarimas · 2014-01-20Kauno apylinkės teismas
  2. ATP-278-175/2014Nutartis · 2014-03-10Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-10
Bylos Nr.
ATP-278-175/2014
Teisminio proceso Nr.
4-69-3-07423-2013-4
Bylos rūšis
administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
Teisėjas
Algerdas Urbšys
Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. ATP-278-175/2014Teisminio proceso Nr. 4-69-3-07423-2013-4Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 45.4.3.; 79.1.
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 10 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Algerdas Urbšys rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. Ž. (toliau – Pareiškėjas) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimo A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-ojo būrio vyresnysis patrulis Kęstutis Berūkštis surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2013-11-09 20.00 val. Kaune, Žiedų g. ties namu Nr. 2, A. Ž. vairavo automobilį Seat Alhambra, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, nustatytas 1,29 promilių girtumas, stabdomas policijos pareigūno nepakluso reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, tuo pažeidė KET 14, 17 punktų reikalavimus, t. y. padarė pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 1 d., ATPK 130 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Kauno apylinkės teismas 2014 m. sausio 20d. nutarimu A. Ž. pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 str. 1 d.; ATPK 130 str. 1 d. ir skyrė jam: už pažeidimo, numatyto ATPK 126 str. 1 d administracinę nuobaudą - 1000 Lt (vieno tūkstančio Lt) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 1 (vieneriems) metams; už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. administracinę nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių Lt) baudą su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ATPK 33 str. A. Ž., skyrė galutinę administracinę nuobaudą – 3000 Lt (trijų tūkstančių Lt) baudą su atėmimu teisės vairuoti transporto priemones 3 (trejiems) metams.

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. Ž. skundžia Kauno apylinkės teismo 2014-01-20 nutarimą, prašo jį panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Skunde nurodo, jog pažeidimų, dėl kurių jam skirta bauda, nepadarė. 2013-11-09 jam priklausančio automobilio nevairavo, tik sėdėjo priekyje, keleivio vietoje. Automobilį vairavo A. Ž. pažįstamas Dalius, su kuriuo anksčiau mokėsi mokykloje. Nors pareigūnams visiškai nesipriešino, jie naudodami jėgą ištraukė A. Ž. lauk ir paguldę ant žemės uždėjo antrankius. Policijos pareigūnai neteisėtai panaudojo prievartą ir netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje jiems suteiktas teises. Pareiškėją surakinę, pareigūnai surado automobilio raktelius ir išvarė jį į gatvę. Atvažiavęs tralas jo automobilį nutempė, nors automobilis stovėjo kieme ir netrukdė nei transporto, nei pėsčiųjų eismui. Policijos pareigūnai be jokio pagrindo, viršydami savo įgaliojimus priverstinai nuvežė A. Ž. automobilį bei be jokio pagrindo nuvežė patį pareiškėją į komisariatą. Pareiškėjas kategoriškai teigia, jog transporto priemonės nevairavo, pareigūnams nesipriešino. Nurodė, kad sėdėdamas keleivio vietoje nematė, kad automobilis būtų stabdomas policijos pareigūnų, ar kad būtų persekiojamas įjungus mėlynos ir raudonos spalvos švyturėlius. Ar tai matė vairuotojas, jis nežino. Tačiau teismas nutarime neišsiaiškino aplinkybės, kaip buvo nustatyta, jog transporto priemonę vairavo A. Ž., ar policijos pareigūnai tamsiu paros metu stebėdami automobilį galėjo matyti, kad vairavo būtent pareiškėjas, o ne kitas asmuo. Teismas visiškai nevertino šių aplinkybių kartu su liudytojų duotais paaiškinimais, kad automobilį vairavo kitas asmuo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad net ir teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas E. J. nurodė, kad jis negali teigti, ar tikrai šis asmuo sėdėjo už vairo. Pareiškėjas teigia teismui nurodęs, kad ikiteisminio tyrimo dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams byloje buvo apklaustas asmuo, vairavęs automobilį. Teismas turėjo galimybę aiškintis aplinkybes dėl automobilį vairavusio asmens ir jo tapatybės, užklausdamas ikiteisminį tyrimą atliekantį tyrėją, tačiau to nedarė. Skundžiamu nutarimu teismas neišaiškino prieštaravimų dėl asmens vairavusio transporto priemonę, o esančius neaiškumus ir abejones vertino A. Ž. nenaudai, taip iš esmės pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą.

Atsiliepimas

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma skundo netenkinti ir palikti galioti apylinkės teismo nutarimą nepakeistą.

A. Ž. apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad aukštesnysis teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. Ž. kaltė padarius jam inkriminuotus administracinius teisės pažeidimus įrodyta. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl aukštesnysis teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Nors A. Ž. kaltę neigia, ji byloje įrodyta administracinio teisės pažeidimo byloje surinkta medžiaga. Aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti nuosekliais, neprieštaringais ir rašytiniuose įrodymuose užfiksuotas aplinkybes atitinkančiais savo tarnybines pareigas vykdžiusių policijos pareigūnų Kęstučio Berūkščio ir E. J. parodymais, jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje nėra duomenų, kad jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdyje policijos pareigūnas E. J. (b. l. 39) patvirtino, jog jis su kolega Kęstučiu Berūkščiu akivaizdžiai stebėjo daromą teisės pažeidimą (nepakluso teisėtam reikalavimui sustoti), A. Ž. vairuojamą automobilį matė visą laiką, jo nepaleido iš akiračio, automobilis iki sustojo buvo policijos pareigūnų matomumo zonoje. Priėjus prie automobilio už vairo sėdėjo A. Ž., kuris iš karto pradėjo neigti, kad jis vairavo. Akivaizdžiai matėsi, kad vairuotojas neblaivus. Kadangi vairuotojas nepateikė dokumentų, konfliktavo, todėl buvo nuvežtas į komisariatą asmens tapatybei nustatyti. Atsižvelgiant į minėtų policijos pareigūnų užfiksuotus parodymus, A. Ž. apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, jog pažeidimų, dėl kurių jam skirta bauda, nepadarė ir jam priklausančio automobilio nevairavo, atmestini kaip nepagrįsti. Taip pat atmestinas ir skundo argumentas, jog policijos pareigūnai be jokio pagrindo nuvežė pareiškėją į komisariatą, todėl netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 straipsnyje jiems suteiktas teises. Kaip jau minėta, policijos pareigūnas E. J. nurodė, kad vairuotojas nepateikė dokumentų, konfliktavo, todėl buvo nuvežtas į komisariatą asmens tapatybei nustatyti, todėl teigti, kad policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti ir kad jie netinkamai vykdė policijos patrulių veiklos instrukciją, nėra jokio pagrindo.

Šalies argumentai

Pareiškėjas savo skunde atkreipė dėmesį, kad teismo posėdžio metu apklaustas policijos pareigūnas E. J. nurodė, kad jis negali teigti, ar tikrai pareiškėjas sėdėjo už vairo, todėl teismas turėjo išsiaiškinti prieštaravimus dėl asmens vairavusio transporto priemonę, tačiau to padaryta nebuvo, o esančius neaiškumus ir abejones vertino A. Ž. nenaudai, taip iš esmės pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą. Kaip matyti iš aukščiau aptartų policijos pareigūno E. J. parodymų, pareigūnas aiškiai nurodė, jog automobilį matė visą laiką, jo nepaleido iš akiračio, automobilis iki sustojo buvo policijos pareigūnų matomumo zonoje. Sustojus automobiliui iš jo niekas neišlipo. Priėjus prie automobilio už vairo sėdėjo A. Ž., kuris iš karto pradėjo neigti, kad jis vairavo. Tos pačios aplinkybės nurodytos ir minėto liudytojo tarnybiniame pranešime (b. l. 6) bei policijos pareigūno Kęstučio Berūkščio tarnybiniame pranešime (b. l. 5). Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų duotais parodymais, teismui nekilo abejonių dėl pareigūnų duotų parodymų objektyvumo, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad policijos pareigūnai yra pažįstami su pareiškėju ir suinteresuoti kaip nors pakenkti jam duodant nepalankius parodymus. Aukštesnysis teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai nei savo skunde nurodo apeliantas, tinkamai įvertino liudytojų parodymus, pašalino neatitikimus bei prieštaravimus ir pagrįstai juos laikė pakankamais įrodymais pažeidėjo kaltei pagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų V. M., D. L. parodymus apie tai, kad automobilį vairavo ne A. Ž., o kitas asmuo. Jie patvirtino traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens iškeltą versiją tik siekiant padėti jam išvengti administracinės atsakomybės. Jų parodymai prieštarauja liudytojo E. J. parodymams, kurie yra patikimi ir nuoseklūs bei kitiems byloje esantiems objektyviems įrodymams.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinant byloje surinktus duomenis, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad A. Ž. apeliaciniu skundu nenurodo jokių naujų aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, jog jis administracinio teisės pažeidimo nepadarė. Skundo argumentai nepagrįsti, paneigti byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir laikytini tik pažeidėjo gynybine versija siekiant išvengti administracinės atsakomybės. A. Ž. pagrįstai pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 126 str. 1 d. ir 130 str. 1d.

Aukštesnysis teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p., teisėjas

nutaria:

A. Ž. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. sausio 20 d. nutarimą A. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.

Teisėjas Algerdas Urbšys