Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2011-07-18 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-515-360-2011

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-07-18
Bylos Nr.
1A-515-360-2011
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas (pirm.), Dalius Jocys, Aurelija Sadauskaitė
Nuteistasis
D. V.
Nukentėjusysis
J. V.
Kategorijos

Įžanginė dalis

Pranešėjas S. Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-515-360-2011Teisėjas M. Martinaitis Teisminio proceso Nr. 1-68-1-00490-2010-2Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.; 1.2.7.1; 1.2.7.2.(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2011 m. liepos 18 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko, teisėjų Daliaus Jocio ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,dalyvaujant prokurorui Remigijui Bėtkiui,nuteistajam D. V.,nuteistojo advokatui gynėjui Antanui Jonušui,nukentėjusiajai J. V.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 149 str. 1 d. – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams;

pagal BK 150 str. 1 d. – laisvės atėmimu 4 metams 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 2 d., 5 d., 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę, ir skirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 4 metams ir 3 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 str. 1 d., 2 d., prie paskirtos bausmės pridėta visa 2009-11-27 Klaipėdos m. apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta neatlikta laisvės atėmimo bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 5 metams ir 9 mėnesiams. Laisvės atėmimo bausmė skirta atlikti pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2010-11-08 iki 2010-11-09, taip pat suėmime išbūtas laikas nuo 2010-11-09 iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. prieš žmogaus valią su juo lytiškai santykiavo ir tenkino lytinę aistrą oraliniu būdu, pavartodamas fizinį smurtą, t. y. išžagino ir seksualiai prievartavo:

2010-07-08, apie 00.15 val., D. V., būdamas J. V. namuose, adr. (duomenys neskelbtini), sodininkų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“, Klaipėdos r., turėdamas bendrą tyčią žaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusią, pavartodamas fizinį smurtą, t. y. vieną kartą ranka smogęs J. V. per kairę ausį ir vieną kartą smogęs ranka jai per pakaušį bei sugriebęs jai už kaklo, tuo padarydamas nukentėjusiajai J. V. linijinę poodinę kraujosruvą – odos nubrozdinimą kaklo dešinėje bei grupę smulkių poodinių kraujosruvų kaklo kairėje pusėje, tuo nukentėjusiajai padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Dėl tokių veiksmų, palaužęs J. V. pasipriešinimą ir prieš jos valią, privertė pastarąją per trumpą laiko tarpą tris kartus lytiškai santykiauti natūraliu būdu ir vieną kartą tenkinti lytinę aistrą oraliniu būdu su nuteistuoju.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. V. prašo Klaipėdos rajono apylinkės teismo nuosprendį 2011-04-01 panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas rėmėsi tik nukentėjusiosios J. V. parodymais. Kiti įrodymai, tokie kaip asmenų parodymo atpažinimo protokolas, akistatos protokolas, specialistų išvados, liudytojų parodymai negali būti deklaruojami kaip įrodymų visuma, nes jie nei įrodo, nei paneigia padarius inkriminuojamą nusikaltimą.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo teiginys, kad J. V. neturėjo motyvo jo šmeižti, nėra teisingas, nes tai buvo vienintelis būdas pateisinti savo neištikimybę sugyventiniui D. B. J. V. pasakydama D. B., kad ji santykiavo su D. V. prieš jos valią, užbėgo galimiems įvykiams už akių, dėl kurių J. V. santykiai su sugyventiniu D. B. būtų nutrūkę.

Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo teiginiu, kad nėra duomenų, jog J. V. gyventų asocialų gyvenimą. Nurodo, kad J. V. neneigė, kad gyvendama su sugyventiniu D. B. turėdavo lytinius santykius su pažįstamu R. G.

Apeliantas nesutinka su apylinkės teismo teiginiu, kad J. V. incidento metu buvo morališkai sugniuždyta. Nurodo, kad byloje yra pakankamai duomenų, kad J. V. turėjo galimybę bėgti, priešintis ar šauktis pagalbos, bet ji to nedarė, neva bijodama smurto.

Nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

BK 149 str. 1 d. ir 150 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris lytiškai santykiavo ir kitaip (oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu) tenkino savo lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti ar kitaip atimdamas galimybę priešintis. Matyti, kad lytinis santykiavimas arba kitoks lytinės aistros tenkinimas, panaudojant fizinį ar psichinį smurtą arba kitaip atimant galimybę priešintis, užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tuomet, kai minėtos veikos padaromos prieš nukentėjusiojo asmens valią, t. y. nesutinkant vienam iš asmenų, dalyvaujančių lytiškai santykiaujant ar tenkinant lytinę aistrą. Fizinis smurtas, psichinis smurtas ar kitoks galimybės priešintis atėmimas yra alternatyvūs veiksmai, todėl minėtų nusikaltimų sudėčiai pakanka bent vieno iš jų. Nesutikimas tenkinti kaltininko lytinę aistrą paprastai išreiškiamas žodžiais (pasakant apie nenorą, šaukiant pagalbos ir pan.) arba kitokio pobūdžio veiksmais (verkiant, atstumiant kaltininką, stengiantis nuo jo pabėgti, naudojant prieš jį fizinį ar psichinį poveikį arba kitais būdais). Taip pat asmuo gali išoriškai neišreikšti savo nesutikimo dėl panaudoto prieš jį smurto, sukelto skausmo ar baimės patirti fizinį smurtą, tačiau kaltininkas turi suvokti, kad lytiniai santykiai ar lytinės aistros tenkinimas vyksta prieš nukentėjusiojo valią.

Kaip matyti iš bylos medžiagos D. V. neneigia įvykio metu lytiškai santykiavęs su nukentėjusiąja ir tenkinęs savo lytinę aistrą su ja natūraliu ir oraliniu būdu, neginčija smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją, tačiau savo kaltę iš esmės neigia teigdamas, kad visa tai vyko abipusiu sutarimu ir nukentėjusiajai nesipriešinant. Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistajam D. V. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei teisingai kvalifikavo jas pagal BK 149 str. 1 d., BK 150 str. 1 d. Nuteistojo kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais duomenimis, kurie ištirti teisiamojo posėdžio metu: nukentėjusiosios J. V., liudytojų R. G., T. V. bei D. B. parodymais, asmenų parodymo atpažinimo protokolu, akistatos protokolu, įvykio vietos apžiūros bei daiktų pateikimo protokolais, specialisto išvadomis Nr. G 938/10 (03) ir Nr. S 490/10 (01) bei kita rašytine bylos medžiaga.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai rėmėsi išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiosios J. V. parodymais, kuriuos patvirtina ikiteisminio tyrimo metu atlikta specialisto išvada Nr. G 938/10 (03) (b. l. 31–32, t. I) bei apžiūros protokolai (b. l. 5–18, t. I). Pažymėtina, jog nukentėjusioji, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, akistatos su nuteistuoju metu bei teisminio nagrinėjimo metu J. V. davė nuoseklius ir kategoriškus parodymus apie minėto įvykio aplinkybes ir parodė, kad įvykio dieną buvo vienoje kompanijoje su D. V. Apie 23.50 val. D. V. atėjo pas ją į namus. Pavartodamas fizinį ir psichologinį smurtą tris kartus išžagino natūraliu būdu ir vienąkart oraliniu būdu. Iš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad tiesiogiai prieš pat įvykį D. V. pavartojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – J. V. du kartus sudavė į galvą ir dukart paimdamas už kaklo ją smaugė. Vartodamas prieš nukentėjusiąją fizinį ir psichinį smurtą (grasino, įsakmiu tonu liepė nusirengti), nuteistasis per trumpą laiką tris kartus atliko prievartinį lytinį aktą su nukentėjusiąja natūraliu būdu bei vieną kartą oraliniu būdu. Smurto panaudojimo prieš nukentėjusiąją faktą, be jos pačios, nuteistojo parodymų, patvirtina ir specialisto išvada Nr. G 938/10 (03), kurioje konstatuoti šie nukentėjusiosios sužalojimai: linijinė poodinė kraujosruva – odos nubrozdinimas kaklo dešinėje bei grupė smulkių poodinių kraujosruvų kaklo kairėje. Šie sužalojimai, kaip nustatė specialistas, galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais, galbūt spaudžiant pirštais. Dėl kaklo sužalojimų J. V. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, todėl minėta specialisto išvada objektyviai patvirtino nukentėjusiosios parodymus. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, duodančių pagrindą teismui suabejoti nukentėjusiosios J. V. parodymais.

Nuteistojo D. V. apeliacinio skundo argumentas, jog apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neišsamiai ištyrė įrodymus, nepagrįstai rėmėsi tik nukentėjusiosios parodymais, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo manymu, tai tėra nuteistojo pasirinkta gynybinė versija. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios parodymai apie esmines prieš ją įvykdyto nusikaltimo aplinkybes buvo nuoseklūs viso ikiteisminio tyrimo metu, tuos pačius parodymus ji patvirtino apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją, ji konkretizavo nuteistojo veiksmus, apibūdino nuteistojo elgesį, nurodė išžaginimo seką. Nukentėjusioji išsamiai paaiškino, kuo pasireiškė nuteistojo prieš ją naudotas fizinis bei psichinis smurtas ir kokiais veiksmais ji išreiškė nesutikimą lytiškai santykiauti su nuteistuoju. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo netikėti nukentėjusiosios pirminiais parodymais dėl jos išžaginimo. Juos patvirtina kiti bylos įrodymai. Be to, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas papildomas įrodymų tyrimas, apklausta nukentėjusioji. Tačiau naujų aplinkybių nenustatyta, nukentėjusioji darkart nurodė tas pačias aplinkybes, kaip ir kitų apklausų metu. Todėl apeliacinės instancijos teismo kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytus bylos įrodymus, yra įsitikinusi, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kaltinime nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje būtent D. V. pavartodamas fizinį ir psichologinį smurtą prieš nukentėjusiąją J. V. ir prieš jos valią tenkino savo lytinę aistrą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. V. turėjo motyvą jį apšmeižti. Šis jo aiškinimas prieštarauja surinktiems įrodymams ir nustatytoms bylos aplinkybėms, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko minėtą aplinkybę taip pat kaip nuteistojo pasirinktą gynybinę versiją. Kolegija pažymi, kad J. V. neturi pagrindo duoti melagingų parodymų teisėsaugos institucijoms bei tokiu būdu nepagrįstai apšmeižti nuteistąjį. Su nuteistuoju J. V. nebuvo gerai pažįstama. Nukentėjusioji praėjus neilgam laikui apie prievartinį lytinį aktą pranešė sugyventiniui D. B., tai tik parodo, kad J. V. nebijojo tarpusavio santykių nutraukimo. Be to, jokios turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo iš nuteistojo nereikalavo.

Apeliantas teigia, kad J. V. gyveno asocialų gyvenimą. Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad byloje nėra jokių duomenų, kad J. V. būtų asocialus asmuo, t. y. neturėtų nuolatinės gyvenamosios vietos, dažnai negrįžtų į namus, girtautų ar kt. Todėl toks apelianto teiginys visiškai nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nesutinka su teismo išvada, kad J. V. incidento metu buvo morališkai sugniuždyta. Nėra jokio pagrindo sutikti su tokia apelianto nuomone, kadangi konstatuota, kad nuteistasis vartojo ne tik fizinį, bet ir psichologinį smurtą prieš nukentėjusiąją. Be to, apeliantas nurodo, kad J. V. turėjo galimybę bėgti, priešintis ar šauktis pagalbos, bet ji to nedarė neva bijodama smurto. Remiantis nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis išeina, kad iki D. V. lytinės aistros tenkinimo pradžios tiek dėl akivaizdaus nuteistojo fizinio pranašumo, tiek dėl jo panaudotu smurtu sukeltos baimės ir palaužtos valios priešintis, nukentėjusioji aktyviai jam nesipriešino.

Išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį ir kitus baudžiamosios bylos dokumentus bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, jog nuteistojo D. V. kaltė yra visiškai įrodyta ir abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, tinkamai juos įvertino ir padarė pagrįstą bei faktines bylos aplinkybes visiškai atitinkančią išvadą, kad teismo ištirtų ir nuosprendyje aptartų vienas kitą patvirtinančių įrodymų visetas neginčijamai patvirtina nuteistojo kaltę padarius minėtą nusikaltimą.

Esant išdėstytų aplinkybių visumai kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendis pagrįstas ir teisėtas ir naikinti ar keisti jį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Savinijus KatauskasTeisėjai Dalius JocysAurelija Sadauskaitė