- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-06-11
- Bylos Nr.
- 1A-14-557-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-33-1-00373-2010-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Eduardas Maškevičius, Valentinas Janonis
- Nuteistasis
- S. B., UAB „A.“
- Kategorijos
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-14-557/2012
2012 m. birželio 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Eduardo Maškevičiaus ir Valentino Janonio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžio, kuriuo S. B. nuteistas pagal BK 178 str. 1 d. laisvės apribojimu 9 mėnesiams, įpareigojant per 6 mėnesius atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą. Nuosprendžiu visiškai patenkintas UAB „A.“ civilinis ieškinys, ir iš nuteistojo S. B. UAB „A.“ priteista 8191,46 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
pagal 2008 rugsėjo 22 d. su UAB „A.“ sudarytą darbo sutartį Nr. 47 dirbdamas Vakarų Europos šalyse vairuotoju - ekspeditoriumi krovininiu automobiliu „Renault Magnum“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) turėdamas kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0 šio automobilio kuro įsipylimui, 2010-03-01 07.23 val. Olandijoje, Roterdamo mieste, į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas talpas arba automobilį įsipylė iš benzino kolonėles 350,45 litro dyzelinio kuro už 1119,54 Lt.
Po to, 2010-03-02, turėdamas kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0 Belgijoje, Meer mieste, į ikiteisminio tyrinio metu nenustatytas talpas arba automobilį įsipylė iš benzino kolonėlės 08.02 val. 50,02 litro dyzelinio kuro, 08.06 val. - 156,61 litro dyzelinio kuro ir 08.13 val. - 540, 82 litro dyzelinio kuro. Iš viso įsipylė 747,45 litro dyzelinio kuro už 2237,31 Lt.
Po to, 2010-03-02, turėdamas kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0 Olandijoje, Roterdamo mieste, į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas talpas ar į automobilį iš benzino kolonėles 20.58 val. įsipylė 350 litrų dyzelinio kuro už 1118,09 Lt.
Po to, 2010-03-04, turėdamas kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0 Belgijoje, Meer mieste, į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas talpas arba automobilį iš benzino kolonėlės 08.54 val. įsipylė 390,06 litro dyzelinio kuro, 08.59 val. - 300,19 litro dyzelinio kuro. Iš viso įsipylė 690,25 litro dyzelinio kuro už 2066,05 Lt.
Po to, 2010-03-05, turėdamas kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0 Belgijoje, Meer mieste, į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas talpas arba automobilį iš benzino kolonėlės 20.33 val. įsipylė 500,70 litro dyzelinio kuro už 1498,72 Lt.
Po to, 2010-03-06, turėdamas kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0 Olandijoje, Roterdamo mieste, į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas talpas arba automobilį 08.50 val. iš benzino kolonėles įsipylė 829,11 litro dyzelinio kuro, 08.53 val. - 18.39 litro dyzelinio kuro ir 09.09 val. - 150 litrų dyzelinio kuro. Iš viso įsipylė 997,50 litro dyzelinio kuro už 3186,52 Lt.
Tokiu būdu S. B. iš viso, laikotarpiu nuo 2010-03-01 iki 2010-03-06 kuro pirkimui panaudojęs jam patikėtą UAB „A.“ kuro kortelę AS 24 Nr. 643101017-0, prisipylė 3636,35 litro dyzelinio kuro. 2010 kovo mėnesį, dirbdamas laikotarpiu nuo l iki 6 dienų, 950 litrų dyzelinio kuro panaudojo darbo reikmėms eksploatuodamas automobilį, o 2686,35 litro UAB „A.“ priklausančio dyzelinio kuro už 8191,46 Lt sumą pagrobė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. B. prašo nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, jog nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, negalima sutikti su teismo išvada, kad jo kaltę įrodo liudytojų parodymai, kurie atitinka įvykio aplinkybes, kurias patvirtina byloje surinkti ir teismo posėdžio metu ištirti kiti įrodymai. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas praktiškai neišskyrė jokių esminių vagystės požymių, nenurodė vagystės faktą patvirtinančių įrodymų bei nenurodė jokių įrodymų, kurie objektyviai galėtų patvirtinti jo dalyvavimą UAB „A.” dyzelinio kuro grobime. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeista nekaltumo prezumpcija, nes visos byloje esančios abejonės buvo aiškinamos ne jo naudai, jis nuteistas dėl veikos, kuri objektyviai neįrodyta. Jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nes to nepadarė. Nekaltumo prezumpcijos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 str. 2 d., BPK 44 str., reglamentuoja tai, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą, baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka kaltinančiai institucijai. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teismų praktikoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išvadas padarė remdamasis prielaidomis apie galimybę perdavus kuro kortelę su PIN kodu kitam asmeniui pilti kurą į kitą automobilį ar talpas, nevažiuojant į degalinę vilkiku, taip pat vadovavosi liudytojų parodymais apie pasitaikančius nelegalios prekybos dyzeliniu kuru atvejus, faktiškai neatliko bylos įrodymų analizės, be pagrindo atmetė jo ir gynėjo paaiškinimus, kad jis negalėjo būti kuro grobimo metu kuro pylimo vietoje, nes vykdydamas jam pavestas darbines funkcijas, buvo kitoje vietoje. Teismas nepaneigė jo parodymų, kaip reikalaujama BPK 305 straipsnyje, o nepagrįstai ir formaliai įvertino juos kritiškai. Teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams bei nemotyvuotai atmesdamas kitus. Teismas vertino ne esamus faktinius duomenis, o atskiras detales, vadovavosi prielaidomis, nepakankamai išanalizavo jam palankius parodymus ir netinkamai įvertino jų ryšį su kitais byloje esančiais duomenimis.
Įrodymų vertinimą reglamentuojančios baudžiamojo proceso įstatymo normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 str. 1 d. 2 p.). Nuosprendis grindžiamas tik teismo posėdyje ištirtų ir patikrintų įrodymų visuma, atskleidžiant jų tarpusavio ryšį, išdėstant ne tik asmens kaltumą patvirtinančius, bet ir jį teisinančius duomenis. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl iš teismo sprendimo motyvų turi išplaukti vienareikšmė išvada apie įrodinėjimo dalyką sudarančių aplinkybių buvimą arba nebuvimą.
Nuteistasis mano, kad teismas neatskleidė jo veikos objektyviųjų požymių ir pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimą įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal BPK 301 str. nuosprendis turi būti pagrįstas ne abejotinomis prielaidomis, o teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Pagal BPK 20 str. 3 d., 5 d. sampratą įrodymais yra tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, ir kuriuos galima įvertinti pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų aplinkybių išnagrinėjimų. Teismo išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, daromos tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Teismo padarytos išvados, kuriomis grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, yra pagrįstos ne ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, ne teisme ištirtais įrodymais, o tik prielaidomis bei subjektyviais samprotavimais.
Žemesnės instancijos teismas
Pagrobimas - tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Vagystė yra tyčinė nusikalstama veika, padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, kaltininkas suvokia, kad veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Vagystė BK 178 str. 1 d. aprašyta materialiąja sudėtimi, t. y. joje kaip būtini objektyvieji požymiai nurodyti ir veika, kuria pagrobiamas svetimas turtas, ir šios veikos padariniai - svetimo turto užvaldymas. Kadangi vagystė padaroma tik tiesiogine tyčia, apibūdinant kaltės turinį turi būti vadovaujamasi BK 15 str. 2 d. 2 p. ir turi būti konstatuojama, kad kaltininkas suprato daromos veikos pavojingą nusikalstamą pobūdį, numatė, jog ją darydamas neteisėtai, prieš savininko valią, užvaldys svetimą turtą. Taigi kaltininko psichinis, valinis santykis vagystės atveju turi būti vertinamas kaip visuma, t. y. ir daromų veiksmų, jų pobūdžio, pastangų juos darant ir kartu vagystės padarinių atžvilgiu. Nuteistasis S. B. mano, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizavo jo galimai padarytos veikos subjektyvių požymių ir nenustatė jo tyčios apkaltinamajame nuosprendyje aprašytoje veikoje. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apie subjektyvinę nusikalstamos veikos pusę nėra pasisakyta, šis nusikaltimo sudėties elementas nenagrinėtas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 (3.1.1 p.) bei teisėjų kolegija kasacinėje nutartyje 2K-122/2004 (skelbta „Teismų praktika“ Nr. 22, p. 159) yra pažymėję, kad teismas nuosprendyje turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus. Skundžiamame nuosprendyje neįmanoma suvokti, kada ir kokiu būdu jis pagrobė ir ar iš viso galėjo pagrobti nuosprendyje paminėtą dyzelinį kurą ir kokie įrodymai rodo, jog jis iš anksto suplanavo, norėjo įvykdyti vagystę ir to siekė. Nuteistasis S. B. mano, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas privalėjo nagrinėti kiekvieną nusikalstamos veikos (vagystės) aspektą atskirai - nusikaltimo padarymo vietą, padarymo laiką, padarymo būdą ir dėl jų atskirai pasisakyti. Teismui padarius išvadą, kad buvo galimybė perdavus kuro kortelę su PIN kodu kitam asmeniui pilti kurą į kitą automobilį ar talpas, nevažiuojant į degalinę vilkiku, apkaltinamajame nuosprendyje nepasisakyta, ar jis veikė vienas, ar turėjo bendrininkų, o jei tokių turėjo, kokie kiekvieno iš jų veiksmai buvo atliekami siekiant vieningo tikslo - per keletą kartų pagrobti didelį kiekį dyzelinio kuro. Nuosprendyje visiškai nepasisakoma, kodėl liko neįvertintas darbdavio, t.y. UAB „A.“ aplaidus elgesys. Byloje nustatyta, kad UAB „A.“ nėra jokių lokalių teisės aktų, kurie reguliuotų kuro vilkikams pylimo tvarką. Mano, kad pateikdamas pareiškimą dėl kuro vagystės, UAB „A.“ pasirinko netinkamą savo teisių gynimo būdą, nes nustačius kuro trūkumą buvo galima pateikti civilinį ieškinį teismui ir iš materialiai atsakingo darbuotojo reikalauti atlyginti jo darbdaviui padarytą žalą.
Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog teismo neįtikino S. B. teiginiai, kad kuro kortele galėjo pasinaudoti kitas asmuo, jam nežinant. Teismas visiškai nepasisakė dėl to, kodėl atmetami gynybos teiginiai apie netirtą galimybę neteisėtai nuskaityti kuro kortelės duomenis ir vėliau panaudoti juos pagrobiant kurą teisėtam kortelės valdytojui nežinant, naudojantis kortele dublikatu, panašiai kaip daroma nusikaltimuose, kuriuose naudojami nukopijuotų bankinių kortelių duomenys. Apkaltinamasis nuosprendis dėl kuro pagrobimo 2010-03-06 priimtas net neatsižvelgiant į tai, kad vilkikas su kuro kortele kitam vairuotojui S. Š. buvo perduotas dar 2010-03-05, o į Lietuvą su kitais pakeistais vairuotojais jis išvyko 2010-03-06. Kadangi S. Š. vilkikas ir kuro kortelė buvo perduoti 2010-03-05, S. B. dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti apkaltintas 997,50 litrų kuro vagyste, padaryta 2010-03-06. Taigi teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi byloje nenustatytomis aplinkybėmis, padarė išvadas, neatitinkančias bylos faktinių aplinkybių ir vadovavosi prielaidomis bei subjektyviu, kaltinimo poziciją palaikančiu, vertinimu.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, o nuosprendį pakeisti - S. B. veiką perkvalifikuoti pagal BK 183 str. 1 d. ir skirti 80 MGL dydžio baudą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Byloje nustatyta, jog tarp apelianto S. B. ir UAB „A.“ 2008-09-22 buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 477 (1 t., b.l. 9-10), pagal kurią S. B. buvo priimtas dirbti vairuotoju – ekspeditoriumi. Darbo sutarties 10.1. punkte numatyta, jog darbuotojas įsipareigoja sudaryti visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartį, kuri, kaip matyti (1 t., b.l. 35), tarp UAB „A.“ ir S. B. buvo sudaryta taip pat 2008-09-22. Pagal šią sutartį S. B., be kita ko, įsipareigojo: tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams materialines vertybes ir imtis priemonių, neleidžiančių žalai atsirasti; tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatytąja tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius. Byloje taip pat nustatyta, jog apeliantas S. B., atlikdamas savo pareigas, dirbo Vakarų Europos šalyse, jam darbdavys buvo suteikęs darbui reikalingas priemones, įrankius, įrangą: krovininį automobilį „Renault Magnum“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0 šio automobilio kuro įsipylimui, ir kt. Taigi, kaip matyti, apeliantas S. B. svetimu - UAB „A.“ priklausančiu turtu disponavo teisėtai, t.y. darbo santykių pagrindu. Apeliantas S. B. darbą su krovininiu automobiliu „Renault Magnum“ paskutiniame savo reise pradėjo 2010-01-09 (1 t., b.l. 57). Apklausiamas teismo posėdžio metu (2 t., b.l. 12-13) apeliantas S. B. parodė, jog paėmęs Roterdamo mieste paliktą automobilį, jame rado ir kuro korteles. Tuo tarpu liudytojas A. M., kuris paskutinis iki apelianto S. B. dirbo su automobiliu „Renault Magnum“, parodė (2 t., 15-16), jog minėto automobilio kuro korteles ir visus dokumentus jis parvežė į Lietuvą ir perdavė mechanikui R. P.. Tačiau kadangi ginčas dėl kuro kortelės AS 24 Nr. 6431010017-0 naudojimo ir kuro pylimo 2010 m. sausio – vasario mėn. nekyla, todėl nėra labai svarbus faktas, iš kur S. B., pradėjęs darbą, pasiėmė minėtą kuro kortelę AS 24 Nr. 6431010017-0, jis pripažįsta aplinkybę, jog 2010 m. sausio – kovo mėn. kurą į krovininį automobilį „Renault Magnum“ pylė atsiskaitydamas su kuro kortele AS 24 Nr. 6431010017-0, t.y. pripažįsta faktiškai ja disponavęs.
Byloje ginčas kilo dėl 2010 m. kovo 1 – 6 dienomis degalinėse, esančiose Olandijoje, Roterdamo mieste, bei Belgijoje, Meer mieste, pilto dyzelinio kuro - 2686,35 litrų, kurių pirkimui buvo panaudota UAB „A.“ kuro kortelė AS 24 Nr. 643101017-0. Liudytojas I. D. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 13-15) parodė, jog S. B. pateikė ataskaitas, kiek dirbantis vilkikas per 6 dienas sunaudojo kuro, tačiau realiai kuro buvo užpilta žymiai daugiau. Patikrinus S. B. pateiktus dokumentus, nesutapo kuro įpylimas į bakus. Tiek kuro, kiek buvo įpilta nuo 1 d. iki 6 d., neįmanoma įpilti į vilkiką per tiek dienų. Iš UAB „AS 24 Lietuva“ 2010-03-18 pranešimo (1 t., b.l. 115-116) bei patikslintos suvestinės (1 t., b.l. 117) matyti, kad su UAB „A.“ kortele Nr. 6431010017-0, priskirta vilkikui (duomenys neskelbtini) laikotarpyje nuo 2010 kovo 1 d. iki kovo 6 d. pylėsi: Olandijoje, Roterdamo mieste, 2010-03-01 07.23 val. - 350,45 litro dyzelinio kuro; Belgijoje, Meer mieste, 2010-03-02 08.02 val. - 50,02 litro dyzelinio kuro; 08.06 val. - 156,61 litro dyzelinio kuro; 08.13 val. - 540,82 litro dyzelinio kuro; Olandijoje, Roterdamo mieste, 2010-03-02 20.58 val. - 350 litrų dyzelinio kuro; Belgijoje, Meer mieste, 2010-03-04 08.54 val. - 390,06 litro dyzelinio kuro, 08.59 val. - 300,19 litro dyzelinio kuro; Belgijoje, Meer mieste, 2010-03-05 20.33 val. - 500,70 litro dyzelinio kuro; Olandijoje, Roterdamo mieste, 2010-03-06 08.50 val. - 829,11 litro dyzelinio kuro, 08.53 val. – 18,39 litro dyzelinio kuro, 09.09 val. - 150 litrų dyzelinio kuro, iš viso - 3636,35 litro dyzelinio kuro. Tuo tarpu iš 2010 m. kovo mėn. krovininio automobilio „Renault Magnum“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kelionės lapo (1 t., b.l. 59), kurį pildė vairuotojas S. B., matyti, jog 2010 m. kovo 1 – 5 dienomis kuro buvo pilta 950 litrų, atsiskaityta AS 24 kuro kortele, nuvažiuota - 2774 km, kuro likutis mėnesio pradžioje buvo 1380 litrų, mėnesio pabaigoje – taip pat 1380 litrų. Taigi, pagal S. B. paskaičiavimus, jis kuro į krovininį automobilį „Renault Magnum“ 2010 m. kovo 1 – 5 dienomis įpylė 950 litrų. UAB „A.“ pateiktame pranešime Nr. 8.7-2109 (1 t., b.l. 100-102) nurodyta, jog vilkikui „Renault Magnum“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra paskirta 34 l / 100 km kuro norma. Iš viso nuo 2010 m. kovo 1 d. iki kovo 6 d. vilkikas nuvažiavo 2774 km. Pagal atliktus darbus nuo 2010 m. kovo 1 d. iki kovo 6 d. vilkikas turėjo sunaudoti 943,16 litrų kuro. Kaip matyti, šie UAB „A.“ paskaičiavimai atitinka S. B. 2010 m. kovo mėn. krovininio automobilio „Renault Magnum“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kelionės lape (1 t., b.l. 59) nurodytą pilto kuro kiekį – 950 litrus kuro. Tuo tarpu skirtumas tarp apelianto S. B. nurodyto dyzelinio kuro kiekio, kuris, anot jo, 2010 m. kovo 1 – 5 dienomis buvo įpiltas į automobilį „Renault Magnum“ atsiskaitant kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0, ir realiai 2010 kovo 1 - 6 dienomis Olandijoje, Roterdamo mieste, bei Belgijoje, Meer mieste, esančiose degalinėse pilto dyzelinio kuro, atsiskaitant minėta kuro kortele, yra 2686,35 litrai. Apeliantas S. B., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 12-13) parodė, jog kuro korteles palikdavo automobilyje arba kokioje tai kišenėje, kartu buvo PIN kodai. Nežino, kaip galėjo atsirasti toks didelis kuro kiekio skirtumas, mano, jog galėjo būti antra kuro kortelė arba kas kitas nupylė kurą. Kurą jis pildavo vieną kartą dienoje, bet ne tiek daug. Tomis dienomis kortele naudojosi jis vienas, niekam jos nedavė, ji nuolat buvo mašinoje. Jis miegodavo mašinoje, kai ryte eidavo į dušą, palikdavo automobilį, todėl galėjo kas nors paimti kortelę, tačiau per tokį trumpą laiką niekas negalėjo nuvažiuoti į Meer miestelį. Jis Meer mieste nebuvo. Iš apeliacinio skundo taip pat matyti, jog apeliantas neigia kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0 disponavęs 2010-03-06, nurodo, jog vairuotojui S. Š. vilkikas ir kuro kortelė buvo perduoti 2010-03-05. Tačiau aplinkybę, kad apeliantas vis dėlto ne 2010-03-05, o 2010-03-06 UAB „A.“ vairuotojui S. Š. perdavė vilkiką su kuro kortele, patvirtina liudytojo S. Š. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 68-69) duoti parodymai, kad prieš perimdamas vilkiką iš S. B. penktadienį viską sužiūrėjo, o vilkiką perėmė šeštadienį, kortelės buvo vilkike. Nustatyta, jog 2010 m. kovo 5 d. buvo penktadienis, o 2010 m. kovo 6 d. – šeštadienis. Automobilio vairuotojui(jam) perdavimo aktas (1 t., b.l. 60) patvirtina, jog S. B. automobilį „Renault Magnum“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) perdavė S. Š.. Nors akto data nurodyta 2010-01-06, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas S. Š. parodė (1 t., b.l. 96-97), jog automobilio perdavimo akte nurodyta data „2010-01-06“ yra vadybininko spausdinimo klaida, nes aktas buvo surašytas 2010 m. kovo mėn. Liudytojas I. D., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l. 30-31) paaiškino, jog realiai S. B. vilkiką S. Š. pridavė 2010-03-06, o akte nurodyta data „2010-01-06“ yra tik akto formos data. Apeliacinis teismas pripažįsta, jog apeliantas S. B. automobilį „Renault Magnum“ vairuotojui S. Š. perdavė 2010-03-06, o ne 2010-03-05, kaip teigiama apeliaciniame skunde, todėl apeliacinis teismas sprendžia, jog apeliantas 2010-03-06 turėjo galimybę disponuoti ir disponavo jam UAB „A.“ patikėta kuro kortele. Apeliantui pripažįstant faktą, jog kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0 jis disponavo 2010 m. kovo 1 – 5 dienomis, bei apeliaciniam teismui pripažinus įrodyta, jog minėta kuro kortele apeliantas disponavo ir 2010 m. kovo 6 d., teisėjų kolegija laiko, jog laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 6 d. apeliantas S. B. buvo atsakingas, kad UAB „A.“ priklausančia ir jam patikėta kuro kortele būtų disponuojama taip, kad teisėtam savininkui nebūtų padaryta žalos. Tačiau byloje nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 6 d. degalinėse, esančiose Olandijoje, Roterdamo mieste, bei Belgijoje, Meer mieste, atsiskaitant UAB „A.“ priklausančia kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0 ir įpylus dyzelinio kuro 2686,35 litrais daugiau negu buvo sunaudota atliekant darbines pareigas krovininiu automobiliu „Renault Magnum“, UAB „A.“ buvo padaryta 8191,46 Lt žala (1 t., b.l. 54).
Apeliantas S. B. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 12-13) pripažino, jog kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0 naudojosi jis vienas, niekam jos nedavė. Apeliacinis teismas atmeta versiją, kaip nepagrįstą, neva kas nors tai galėjo paimti minėtą kuro kortelę ir pilti dyzelinį kurą, atsiskaitant su ja, S. B. nežinant. Visų pirma, šią versiją teisiamojo posėdžio metu paneigė pats apeliantas, parodydamas, jog neįmanoma per tokį trumpą laiką, kai jis automobilį palikdavo ir pats nueidavo į dušą, paimti kuro kortelę, nuvykti į Meer miestą, prisipilti kuro, grįžti atgal ir kuro kortelę padėti į vietą. Liudytojai A. M. (2 t., b.l. 15-16) ir S. Š. (2 t., b.l. 68-69) parodė, jog Meer miestas nuo Roterdamo miesto yra nutolęs apie 70 – 80 km atstumu. Liudytojas S. Š. teismo posėdžio metu (2 t., b.l. 68-69) bei liudytojas M. V. (2 t., b.l. 69-70) parodė, jog benzino kolonėlė nuo Roterdamo mieste esančios aikštelės, kuriose stovi vilkikai, nutolusi apie 1 km atstumu. Nors atstumas palyginti ir nedidelis, tačiau apeliacinis teismas taip pat atmeta versiją, kad tretysis asmuo būtų galėjęs nepastebėtas paimti kuro kortelę, nuvykti į kolonėlę, esančią už kilometro, įsipilti kuro, grįžti atgal ir padėti kuro kortelę į vietą. Juolab, kad neteisėtas kuro pylimas Roterdamo mieste esančioje kolonėlėje buvo ne vienkartinis atvejis. Teisiamojo posėdžio metu S. B. nurodė, jog kurą į automobilį pildavo vieną kartą dienoje. Aplinkybių, kad kuro kortelė būtų dingusi, apeliantas nenurodė. Automobilio vairuotojui(jam) perdavimo aktas (1 t., b.l. 60) patvirtina, jog perduodamas automobilį „Renault Magnum“ vairuotojui S. Š., S. B. kartu perdavė ir kuro kortelę AS 24 Nr. 643101017-0. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinis teismas sprendžia, jog minėta kuro kortelė visą laikoptarpį nuo 2010 m. sausio mėn. pradžios iki jos perdavimo 2010-03-06 S. Š. buvo apelianto S. B. žinioje.
Tiek liudytojas I. D. (2 t., b.l. 13-15), tiek liudytojai A. M. (2 t., b.l. 15-16), S. Š. (2 t., b.l. 68-69) bei M. V. (2 t., b.l. 69-70) parodė, jog prieš įvedant kuro kortelės PIN kodą, reikia įvesti kilometražo skaičius, nors realiai dėl patogumo vairuotojai suveda savo susigalvotą kodą. Iš Degalų pylimo išklotinės nuo 2010-03-01 iki 2010-03-15 (1 t., b.l. 47-49) matyti, jog pilant kurą laikotarpiu nuo 2010-03-01 iki 2010-03-06 visada buvo suvedamas vienas ir tas pats indeksas „1234“. Tuo tarpu asmuo, kuris dirbo vėliau po S. B., t.y. S. Š., pildamasis kuro 2010-03-12 įvedė visiškai kitą skaičių, t.y. „0“. Byloje esančios išklotinės (1 t., b.l. 51-52) patvirtina, jog pilant kurą 2010 m. sausio – vasario mėn. (klientas 643101 UAB „A.“) taip pat būdavo įvedamas indeksas „1234“. Kadangi tik S. B. buvo žinomas jo susigalvotas indeksas „1234“, apeliacinis teismas sprendžia, jog kuras laikotarpiu nuo 2010-03-01 iki 2010-03-06, atsiskaitant kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0, buvo pilamas su S. B. žinia. Tačiau byloje nėra duomenų, kokiu būdu šiuo atveju buvo veikiama – vienasmeniškai ar bendrai su kitais asmenimis, ar trečiajam asmeniui buvo perduodama kuro kortelė, taip pat nėra duomenų, kur buvo pilamas kuras – į kitą auomobilį ar talpas.
Tiek apeliantas (2 t., b.l. 13-14), tiek liudytojai I. D. (2 t., b.l. 13-15) ir M. V. (2 t., b.l. 69-70) parodė, jog kuras, atsiskaitant kuro kortele AS 24 degalinėje, gali būti pilamas ir į kitą automobilį ar talpą, vilkikas „Renault Magnum“ nėra būtinas. Iš UAB „A.“ byloje pateikto pranešimo/detalizavimo „Renault Magnum“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) S. B. atliktų darbų išklotinės 2010 m. kovo 1 - 6 dienomis (1 t., b.l. 103) matyti, jog tik kovo 4 d. S. B. su minėtu vilkiku važiavo į Meer mieste esančią muitinę. Tačiau, apeliacinio teismo vertinimu, aplinkybė, kad vilkikas „Renault Magnum“ nei 2010-03-02, nei 2010-03-05 Meer mieste nebuvo, dar nepaneigia fakto, kad Meer mieste esančioje degalinėje nebuvo S. B.. Nustatyta, jog kuras degalinėse, esančiose Olandijoje, Roterdamo mieste, bei Belgijoje, Meer mieste, būdavo pilamas anksti ryte, tarp 07.23 val. ir 09.09 val., arba vakare 20.33 val., 20.58 val. Aukščiau paminėtoje S. B. atliktų darbų išklotinėje (1 t., b.l. 103) detalizuoti apelianto atlikti darbai 2010 m. kovo 1 - 6 dienomis. Kaip matyti, S. B. per dieną paimdavo vieną tuščią konteinerį (arba turėdavo jį paėmęs iš vakaro), jį pasikraudavo ir pakrautą konteinerį priduodavo į uostą. Nors atstumai tarp pakrovimo ir pridavimo vietovių būdavo po keletą šimtų kilometrų, tai nepaneigia fakto, jog jis visgi turėjo galimybę ryte prieš darbą arba vakare po darbo būti degalinėse, esančiose Olandijoje, Roterdamo mieste, bei Belgijoje, Meer mieste. Be to, byloje nepaneigta versija, kad kuro kortelė galimai buvo perduodama trečiajam asmeniui.
Nepagįstas apelianto argumentas, jog galimai buvo nuskaityti kuro kortelės AS 24 Nr. 643101017-0 duomenys ir vėliau jie panaudoti pagrobiant kurą naudojantis kortelės dublikatu. Jeigu tikėti šia versija, darytina išvada, jog ir vėliau, automobiliu „Renault Magnum“ dirbant vairuotojui S. Š., turėjo atsirasti kuro trūkumas, tačiau tokių aplinkybių byloje nenustatyta, liudytojas I. D., kuris teismo posėdyje atstovavo UAB „A.“ interesus, nenurodė, kad iki 2010-03-01 ar po 2010-03-06 būtų susidaręs kuro trūkumas.
Nustatyta, jog 2008-03-20 buvo priimtas UAB „A.“ autotransporto departamento direktoriaus potvarkis Nr. 1 „Dėl vilkikų, vykstančių į Europą, kuro pylimo“ (2 t., b.l. 54). Su minėtu potvarkiu S. B. buvo supažindintas 2008-09-26 (2 t., b.l. 25). Be to, priimant apeliantą į darbą su juo buvo sudaryta Visiškos individualios materialinės atsakomybės sutartis (1 t., b.l. 35), pagal kurią S. B. įsipareigojo tausoti jam perduotas saugoti arba kitiems reikalams materialines vertybes ir imtis priemonių, neleidžiančių žalai atsirasti; tvarkyti jam patikėtų materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius. Liudytojas I. D. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 13-15) parodė, jog S. B. žodžiu buvo paaiškinta, kaip turi būti pilamas kuras. Nustatyta, jog S. B. UAB „A.“ dirbo pusantrų metų. Nors liudytojas I. D. ir nurodė (2 t., b.l. 13-14), kad S. B. dokumentus užpildydavo neteisingai, tai patvirtino ir apeliantas teismo posėdžio metu (2 t., b.l. 12-13), tačiau byloje nenustatyta, kad dėl netvarkingų dokumentų iki 2010-03-01 būtų susidaręs kuro trūkumas. S. B. teismo posėdyje (2 t., b.l. 12-13) taip pat parodė, jog anksčiau tokių incidentų nėra buvę. Kadangi nuo tada, kai S. B. pradėjo dirbti UAB „A.“, iki 2010-03-01 kuro trūkumas nesusidarydavo, apeliancinis teismas pripažįsta, jog apeliantas buvo supažindintas ir žinojo, kokia yra kuro kortelės AS 24 Nr. 643101017-0 naudojimo, kuro pylimo ir atsiskaitymo už jį tvarka.
Tačiau apeliacinis teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog 2686,35 litrų dyzelinio kuro apeliantas S. B. pagrobė. Pažymėtina, jog vagystės dalyku gali būti tik svetimas turtas, kuris kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise arba nėra kitaip teisėtai jo valdomas, t.y., kai kaltininkas visais atvejais į pavogtą turtą (daiktą) neturi jokių teisių, jam nėra perduota teisė jį valdyti dėl darbo ar prievolinių teisinių santykių (t.y. nėra už jį materialiai atsakingas). Kaip aukščiau buvo paminėta, nustatyta, jog apeliantas S. B. svetimu - UAB „A.“ priklausančiu turtu, t.y. tiek kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0, tiek dyzelino kuru disponavo teisėtai - darbo santykių pagrindu, taigi pagrobti kaltinime paminėtą dyzelinį kurą, kuriuo S. B. disponuoti turėjo teisę, vagystės būdu jis negalėjo, todėl ir jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 1 d., sudėties. Tačiau nustačius, kad laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 6 d. apeliantui S. B. disponuojant UAB „A.“ priklausančia kuro kortele AS 24 Nr. 643101017-0 UAB „A.“ buvo padaryta žala, galimai S. B. veiksmuose yra BK 183 str. ar 184 str. numatytų veikų požymiai.
Kaltininko veiksmai, kai jis jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai ir neatlygintinai, nesilaikydamas teisiniais aktais nustatytos turto perleidimo tvarkos, perleidžia trečiajam asmeniui, teisiškai vertinamas kaip to turto išvaistymas, ir už tokius veiksmus baudžiamoji atsakomybė numatyta BK 184 str. 1 d. Turto iššvaistymas yra tada, kai turtas nėra pasisavinimas, tačiau su juo atliekami nenaudingi, net žalingi nukentėjusiajam (turto savininkui) veiksmai. BK 184 str. numatytos iššvaistymo veikos padariniai yra turto ar turtinės teisės praradimas, kuris faktiškai reiškia turtinės žalos padarymą ar turtinės naudos negavimą ir bendrovės turto balanse pasireiškia turto aktyvo sumažėjimu. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 str. 1 d., pagal kurią apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prokuroras prašė pekvalifikuoti S. B. inkriminuotą nusikalstamą veiką, kyla tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę.
Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nustačius, jog veika, kuri buvo inkriminuota S. B. ir už kurią jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, galimai atitinka kitų nusikalstamų veikų, t.y. BK 183 str. numatyto turto pasisavinimo arba BK 184 str. numatyto turto iššvaistymo požymius, buvo nutarta atlikti įrodymų tyrimą. Neginčytinai nustačius, jog veika, kuri buvo inkriminuota S. B., padaryta užsienio valstybėse – Olandijoje bei Belgijoje, vadovaujantis BK 5 str., kuris numato, jog Lietuvos Respublikos piliečiai ir kiti nuolat Lietuvoje gyvenantys asmenys už užsienyje padarytus nusikaltimus atsako pagal šį kodeksą, bei vadovaujantis BK 8 str. 1 d., nustatančia, jog asmuo, padaręs užsienyje nusikaltimus, numatytus šio kodekso 5 ir 6 straipsniuose, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos valstybės ir Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, buvo kreiptasi teisinės pagalbos į Nyderlandų Karalystės bei Belgijos Karalystės kompetentingas teisėsaugos institucijas dėl informacijos apie jų valstybėse galiojančius baudžiamuosius įstatymus suteikimo. Kompetentingų teisėsaugos institucijų buvo paprašyta: 1) pranešti, ar Nyderlandų Karalystėje bei Belgijos Karalystėje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė už S. B. Lietuvos Respublikoje inkriminuotą nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas; 2) jeigu Nyderlandų Karalystėje ar Belgijos Karalystėje už šią veiką yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, nurodyti Nyderlandų Karalystės ar Belgijos Karalystės baudžiamojo įstatymo straipsnio, kuris būtų taikytinas S. B., pilną dispoziciją ir numatytas sankcijas; 3) nurodyti Nyderlandų Karalystės ar Belgijos Karalystės baudžiamojo įstatymo, atitinkančio Lietuvos Respublikos BK 183 str., 184 str. dispozicijas, atitinkamų straipsnių dispozicijas ir sankcijas (2 t., b.l. 110-113, 128-131). Iš byloje esančių susirašinėjimo elektroniniais laiškais išklotinių bei atitinkamų Nyderlandų Karalystės baudžiamojo įstatymo straipsnių (jų vertimo į lietuvių kalbą) (2 t., b.l. 114-127) matyti, jog Nyderlandų Karalystės Baudžiamajame kodekse nėra nuostatos, atitinkančios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnį, tačiau XXIV skyriuje yra kriminalizuotas svetimo turto pasisavinimas, kuris galimai atitiktų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnį. Tuo tarpu iš byloje esančių susirašinėjimo elektroniniais laiškais išklotinių bei atitinkamų Belgijos Karalystės baudžiamojo įstatymo straipsnių (jų vertimo į lietuvių kalbą) (2 t., b.l. 132-139) matyti, jog Belgijos Karalystės Baudžiamojo kodekso IX skyriaus „Nusikaltimai ir nusižengimai prieš nuosavybes“ I Dalyje apibrėžtos veikos „Vagystės ir plėšimai“; II Dalyje – „Piktnaudžiavimas pasitikėjimu“. Nuostatos, kuri atitiktų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 184 straipsnį, Belgijos Karalystės Baudžiamajame kodekse taip pat nėra.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pagal nuteistojo S. B. skundą, teismo posėdžio metu buvo gautas prokuroro prašymas (2 t., b.l. 141-142) pakeisti kaltinime nurodytą nusikalstamą veiką į sunkesnę nusikalstamą veiką, t.y. S. B. veiksmus kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 1 d. Kaip aukščiau buvo pažymėta, pagal BK 183 str. 1 d. atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tyčia neteisėtai neatlygintinai paverčia savo turtu. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistasis S. B. 2686,35 litro UAB „A.“ priklausančio dyzelinio kuro ar bent jo dalį būtų pylęsis sau, savo reikmėms ir tokiu būtų jį pasisavinęs, t.y. pavertęs savo turtu, todėl 2686,35 litro UAB „A.“ priklausančio dyzelinio kuro ar jo dalies pasisavinimas S. B. negali būti inkriminuojamas. Būtina pažymėti ir tai, jog skundžiamu nuosprendžiu S. B. buvo nuteistas pagal BK 178 str. 1 d., t.y. už nesunkų nusikaltimą, už kurį numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Tuo tarpu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 str. 1 d., numatytos alternatyvios bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Nors abiejų minėtų straipsnių sankcijose numatytos griežčiausios laisvės atėmimo bausmės yra laisvės atėmimas trejiems metams, tačiau kadangi BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatyta daugiau alternatyvių bausmių, BK 183 str. 1 d. apibrėžta nusikalstama veika yra sunkesnė nei numatyta BK 178 str. 1 d. BPK 320 str. 4 d. nustatyta, jog pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Nesant dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendžio prokuroro apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant tik nuteistojo S. B. apeliacinį skundą, kaltinimo sunkinimas šiuo atveju negalimas.
Nors galimai apelianto S. B. veiksmuose ir yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 184 str. 1 d., sudėties požymių (nepaneigta, jog UAB „A.“ priklausantis turtas – dyzelinis kuras neteisėtai buvo perleidžiamas tretiesiems asmenims, tokiu būdu iššvaistant S. B. patikėtą įmonės turtą), tačiau apeliacinės instancijos teismo metu nustačius, jog nei Nyderlandų Karalystės, nei Belgijos Karalystės baudžiamuosiuose įstatymuose nėra kriminalizuota veika „Turto iššvaistymas“ ir už tokios veikos padarymą minėtose užsienio valstybėse nėra baudžiama, S. B. šiuo atveju negali atsakyti ir pagal Lietuvos Respublikos BK 184 str. 1 d.
Remiantis išdėstytu, nuosprendis dėl S. B. nuteisimo pagal BK 178 str. 1 d. naikinamas, nuteistasis S. B. pagal BK 178 str. 1 d. išteisinamas, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 178 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Vadovaujantis BPK 115 str. 3 d. 2 p., UAB „A.“ civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtu. Šiuo atveju civiliniui ieškovui suteikiama teisė ieškinį pareikšti civilinio proceso tvarka.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 28 d. nuosprendį panaikinti, ir priimti naują nuosprendį – S. B. dėl kaltinimo pagal BK 178 str. 1 d. išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
S. B. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
UAB „A.“ civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.
Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – diskelį (1 t., b.l. 2) palikti saugoti byloje.