- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-20
- Bylos Nr.
- I-4387-811/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02295-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Tomas Blinstrubis, Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- A. Š.
- Atsakovas
- Audito
- Trečiasis asmuo
- MB „Penktas šansas“
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Tomo Blinstrubio ir Violetos Petkevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Š. skundą atsakovei Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui MB „Penktas šansas“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą (b. l. 1–6), prašydama panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2017-06-19 sprendimą ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą.
Pagrįsdama savo reikalavimus paaiškino, kad Tarnyba 2017-06-19 priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo nusprendė BIĮ „Namų teisininkas“ (toliau – ir Bankrutuojanti įmonė) bankroto administratoriaus MB „Penktas šansas“ (toliau – ir Administratorius) veiklos neplaninio patikrinimo nepradėti. Pareiškėjos nuomone, Tarnybos priimtas sprendimas yra neobjektyvus ir nepagrįstas, juo neatsakyta į pareiškėjos skunde ir prašyme nurodytus argumentus, skundo patikrinimas atliktas paviršutiniškai, o sprendime išdėstyti teiginiai atkartoja bankroto administratoriaus poziciją ir prieštarauja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatoms.
Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teismas, iškėlęs IĮ „Namų teisininkas“ (toliau – ir Įmonė) bankroto bylą, 2016-02-18 įpareigojo Bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Ginčijamame sprendime Tarnyba nurodė tik Bankrutuojančios įmonės valdymo organų pareigą perduoti dokumentus administratoriui, tačiau nepasisakė apie Įstatymo 10 str. 7 d. 9 p. įtvirtintą nuostatą dėl administratoriaus pareigos atvykti į bankrutuojančios įmonės buveinę, nurodytą teismo nutartyje iškelti įmonei bankroto bylą, ir organizuoti įmonės turto bei jos dokumentų perėmimą ir apsaugą. Bankroto administratorius kreipėsi į Bankrutuojančios įmonės savininkę, t. y. pareiškėją, dėl įmonės turto bei finansinės dokumentacijos perdavimo, tačiau pareikalavo visą dokumentaciją pristatyti į administratoriaus buveinę. Bankrutuojanti įmonė jokio turto neturi, įmonės savininkė taip pat neturi nuosavo automobilio. Kadangi bankrotą administruojanti bendrija turi buveinę ir veiklą vykdo Radviliškio mieste, dėl dokumentų perdavimo kreipėsi į Administratorių, prašydama organizuoti bankrutuojančios įmonės dokumentų perdavimą Vilniuje, tačiau Administratoriaus atstovas kategoriškai atsisakė vykti į Vilnių dokumentų perėmimui, kadangi pareiškėja, kaip įmonės savininkė, jam nemoka, nors pirminėje administravimo išlaidų sąmatoje bankroto administratorius numatė išlaidas kurui bei automobilio remontui. Nors dėl susidariusios situacijos pareiškėja yra visiškai nekalta, Vilniaus apygardos teismas 2017-03-16 nutartimi už antstolio pakartotinio patvarkymo nevykdymą skyrė jai 70 Eur baudą.
Dėl administravimo išlaidų pagrįstumo paaiškino, kokios išlaidos nurodytos Administratoriaus Vilniaus apygardos teismui pateiktoje sąmatoje, tačiau nė viena iš prašomų patvirtinti išlaidų sumų nėra pagrįsta dokumentais. Šiuo atveju Tarnyba nepagrįstai atsisakė vertinti Administratoriaus ir jo atstovės veiksmus, sudarant ir pateikiant teismui bei kreditoriams bankroto administravimo išlaidų sąmatą. Teigia, kad individualios įmonės bankroto procedūros turi įtakos jos, kaip įmonės savininkės, turtinei padėčiai. Administratorius, atsakydamas į pareiškėjos užklausimą, atsisakė pateikti pareiškėjai išlaidų dokumentus, nurodžius į „galimą išlaidų“ padidėjimą, o tokie Administratoriaus veiksmai, pareiškėjos nuomone, tik patvirtina galimus Administratoriaus sukčiavimo veiksmus.
Nurodo, kad paskutinis bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimas įvyko 2017-03-17. Vienas iš susirinkimo klausimų buvo klausimas dėl taikos sutarties sudarymo. Vienas iš kreditorių siūlė šio klausimo svarstymą atidėti, kadangi skolininko atstovė nesutinka su teismo patvirtintais kreditoriniais reikalavimais. Paaiškėjus, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) kreditorinis reikalavimas neatitinka Įmonės faktinio įsiskolinimo dydžio, VĮ „Turto bankas“ grąžino mokesčių inspekcijai šios valstybinės institucijos jai perduotą reikalavimo teisę su tikslu atlikti skolos suderinimą su Įmone. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad be kreditorinio reikalavimo dydžio patikslinimo neįmanoma spręsti klausimo dėl taikaus susitarimo bankroto byloje, kadangi derybų dalykas nėra aiškus. Neatsižvelgiant į vykstančias derybas dėl skolos dydžio, Administratoriaus atstovė siūlė Vilniaus apygardos teismui taikyti supaprastintą bankroto procedūrą, kurios siūlymui teismas pritarė. Tokiais savo veiksmais Administratoriaus atstovė darė žalą ne tik pareiškėjai, bet ir kreditoriams bei visai valstybei, tačiau Tarnyba nepagrįstai nevertino Administratoriaus veiksmų, kai pastarasis pasiūlė teismui taikyti supaprastintą bankroto procesą. Be to, Tarnyba nevertino pareiškėjos skunde nurodytų paaiškinimų, o rėmėsi tik administratoriaus paaiškinimais.
Nurodo, kad Tarnyba nedavė įvertinimo administratoriaus kompetencijai, kai pastarasis įtraukė į bendrą kreditorių sąrašą UAB „Omnitel“, nesant kreditoriaus pareikšto reikalavimo, taip pat nėra suformulavęs savo kreditorinio reikalavimo VSDFV Vilniaus skyriui.
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 32–35).
Nurodo, kad Tarnyboje 2017-05-22 gautas pareiškėjos 2017-05-19 skundas, o 2017-05-22 – pareiškėjos 2017-05-22 prašymas „Dėl reikalavimo įvykdymo užtikrinimo“ (toliau – ir Prašymas). Tarnyba 2017-06-01 raštu Nr. (10.4) D2-1727 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Administratorių dėl skunde nurodytų aplinkybių paaiškinimo, kuris 2017-06-12 pateikė atsiliepimą į pareiškėjos 2017-05-19 skundą. Tarnyba, išnagrinėjusi šiuos dokumentus, priėmė ginčijamą sprendimą, kurį pareiškėja apskundė teismui. Nurodo, kad ginčijamu sprendimu nepradėjo administratoriaus veiklos neplaninio patikrinimo pagal skunde ir prašyme nurodytas aplinkybes.
Pažymėjo, kad pareiškėjos skundo teiginiai yra teisiškai nereikšmingi ir paaiškina, jog konkretūs veiksmai, kurių privalo imtis administratorius dėl įmonės turto ir dokumentų perėmimo Įstatyme nėra detalizuoti. Nustatyta, kad Administratorius kreipėsi į pareiškėją dėl įmonės dokumentų perdavimo, vėliau šios pareigos vykdymą perdavė antstoliui. Be to, Administratoriaus teigimu, 2017-03-10 pareiškėja paštu Administratoriui persiuntė įmonės dokumentus. Atkreipia dėmesį į tai, kad Įstatymo nuostatos griežtai reglamentuoja ne tik teismo, bet ir dalyvaujančių byloje asmenų atliekamų procesinių veiksmų terminus, todėl pareiga perduoti įmonės dokumentus vienareikšmiškai tenka būtent įmonės valdymo organui.
Nurodo, kad įmonės bankroto proceso metu patiriamų išlaidų dydį, disponavimo jomis tvarką tvirtina kreditorių susirinkimas ir tik jis sprendžia su tuo susijusius klausimus, tuo tarpu teismas bankroto proceso pradžioje tvirtina tik laikiną lėšų sumą, kurią administratorius turi teisę panaudoti iki pirmojo kreditorių susirinkimo. Daro išvadą, kad bankroto administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui, kuriam teikia tvirtinti savo veiklos ataskaitas. Bankroto procesą reglamentuojantys teisės aktai nenustato pareigos administratoriui už savo veiklą, atliktus darbus, patirtas išlaidas atsiskaityti buvusiems įmonės vadovams. Tarnybai nėra suteikta kompetencija užtikrinti bankroto administratorių atsakymų pateikimą į asmenų, tame tarpe ir buvusių įmonių vadovų, prašymus dėl ataskaitų, informacijos pateikimo.
Dėl pareiškėjos argumento, jog Tarnyba nevertino administratoriaus veiksmų, kai pastarasis pasiūlė teismui taikyti supaprastinto bankroto procesą, nurodo, kad tiek pareiškėja, tiek kiti proceso dalyviai, nesutikdami su teismų sprendimais dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo, likvidavimo, turi teisę tokius teismų sprendimus skųsti. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (toliau – ir LVAT), atliekant administratorių veiklos priežiūrą, priežiūros institucija negali įsiterpti į tuos klausimus, kuriuos pagal Įstatymą sprendžia teismas, taip pat negali kištis į pačias bankroto procedūras. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba pagrindo nagrinėjamais klausimais vertinti Administratoriaus veiksmus neturi.
Paaiškina, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi, bankroto administratorius įmonės bankroto procese pats nei tikslina, nei tvirtina įmonės kreditorių reikalavimų. Iš Administratoriaus pateikto paaiškinimo nustatyta, kad įmonės bankroto byloje įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtinti įmonės ir jos kreditorių reikalavimai. Duomenų apie tai, kad minėta nutartis būtų apskųsta Tarnyba neturi, todėl įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma visiems.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Administratorius atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėja palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad visas išlaidas, kurias patiria bankroto administratorius, jis turi apmokėti iš savo lėšų. Pažymėjo, kad jokios buveinės vietos nėra, kadangi registruotos buveinės adresu gyvena kiti žmonės. Bankroto administratorius į pareiškėją kreipėsi dviem žinomais adresais, tačiau pareiškėja į jo pranešimus nereagavo.
Trečiojo suinteresuoto asmens Administratoriaus atstovas teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimą jam pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2016-02-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3237-781, be kita ko, iškėlė IĮ „Namų teisininkas“ bankroto bylą, Įmonės administratoriumi paskyrė MB „Penktas šansas“ ir įpareigojo bankrutuojančios įmonės valdymo organus per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus (b. l. 83–84). Byloje ginčo dėl to, kad pareiškėja yra Bankrutuojančios įmonės savininkė, nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-31 nutartimi civilinėje byloje Nr. E2-822-157/2016 pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, o tai reiškia, jog Vilniaus apygardos teismo 2016-02-18 nutartis įsiteisėjo 2016-03-31. Vilniaus apygardos teismas 2016-06-08 nutartimi patvirtino kreditorių reikalavimų sąrašą, tarp kurių yra VMI su 16 009,22 Eur dydžio finansiniu reikalavimu bei VSDFV Vilniaus skyrius su 2 685,57 Eur finansiniu reikalavimu (b. l. 81). Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų taip pat matyti, jog Vilniaus apygardos teismo 2016-09-27 nutartimi VMI buvo išbraukta iš kreditorių sąrašo, įtraukiant VĮ „Turto bankas“ su 16 009,22 Eur dydžio finansiniu reikalavimu pagal mokestinės nepriemokos reikalavimo perleidimo sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2017-02-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2714-781/2017 Bankrutuojančiai įmonei taikė supaprastintą bankroto procesą. Vilniaus apygardos teismas 2017-04-12 nutartimi pripažino IĮ „Namų teisininkas“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, į patikslintą kreditorių reikalavimų sąrašą vietoj VĮ „Turto bankas“ įtraukė VMI su 16 009,22 Eur dydžio finansiniu reikalavimu. Vilniaus apygardos teismo 2017-09-01 nutartimi patvirtintas 16 009,22 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2017-10-24 nutartimi civilinėje byloje Nr. E2-1809-798/2017 Vilniaus apygardos teismo 2017-09-01 nutarties dalis, kuria patvirtintas VMI 16 009,22 Eur dydžio kreditorinis reikalavimas, panaikinta ir perduota nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Pareiškėja 2017-05-19 pateikė Tarnybai skundą (b. l. 70–74, 75–89) (Tarnyboje gautas 2017-05-22, Reg. Nr. D1-11085), kuriame kėlė abejones dėl bankroto administratoriaus veiksmų, todėl prašė Tarnybos patraukti Administratoriaus atstovę drausminėn atsakomybėn. Pareiškėja 2017-05-22 Tarnybai taip pat pateikė prašymą (b. l. 91, 92–93) (Tarnyboje gautas 2017-05-22, Reg. Nr. D1-11086), kuriuo prašė Tarnybos užtikrinti Administratoriaus atsakymą į pareiškėjos 2017-05-20 ir 2017-05-22 Administratoriui siųstus paklausimus.
Tarnyba 2017-06-01 raštu Nr. (10.4) D2-1727 „Dėl informacijos pateikimo“ (b. l. 94) kreipėsi į Administratorių dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų.
Administratorius 2017-06-07 pateikė Tarnybai (Tarnyboje gautas 2017-06-12, Reg. Nr. D1-13094) atsiliepimą į pareiškėjos skundą bei papildomus įrodymus (b. l. 44–47, 48–69).
Tarnyba 2017-06-19 priėmė ginčijamą sprendimą Nr. (10.4) D2-1865 „Dėl bankroto administratoriaus veiksmų“, kuriuo atsisakė pradėti Administratoriaus neplaninį patikrinimą pagal pareiškėjos skunde ir prašyme nurodytas aplinkybes.
Byloje keliamas ginčas dėl Tarnybos 2017-06-19 sprendimo Nr. (10.4) D2-1865 „Dėl bankroto administratoriaus veiksmų“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Planuojamų tikrinti asmenų, turinčių teisę teikti įmonių bankroto administravimo paslaugas, veiklos patikrinimo sąrašo sudarymo kriterijus, Tarnybos atliekamų planinių ir neplaninių administratorių veiklos patikrinimų atlikimo pagrindus, tvarką bei trukmę reglamentuoja Tarnybos direktoriaus 2016-08-30 įsakymu Nr. V1-341 patvirtintos Planinių ir neplaninių bankroto administratorių veiklos patikrinimų taisyklės (toliau – ir Patikrinimo taisyklės). Šių taisyklių 2 p. nurodoma, kad Tarnybos veikla, susijusi su administratorių veiklos patikrinimais, planuojama ir atliekama vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), Įstatymo, Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo bei Tarnybos direktoriaus 2016-07-05 įsakymu Nr. 1K-270 patvirtintomis Bankroto administratorių veiklos priežiūros taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės).
Patikrinimo taisyklių 3 punkte bei Taisyklių 7 punkte, kurie nustato administratorių veiklos priežiūros apimtį, nurodyta, kad administratorių veiklos priežiūra apima planinius ir neplaninius veiklos patikrinimus. Patikrinimo taisyklių 20 p. nustato atvejus, kuriais gali būti atliekamas administratoriaus veiklos neplaninis patikrinimas, tarp jų – Tarnybai gavus asmenų pareiškimą, ar kitą dokumentą dėl administratoriaus veiklos, turint informacijos ar kilus kitų pagrįstų įtarimų dėl administratoriaus veiksmų ar neveikimo, kurie gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti teisės aktų nustatytų reikalavimų (Patikrinimo taisyklių 20.2 p.). Skundo dėl bankroto administratoriaus veiklos nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Patikrinimo taisyklės, pagal kurias asmens skundas gali būti pagrindas atlikti neplaninį patikrinimą. Minėtų taisyklių 21–22 p. nustatyta, kad Tarnyba, vertindama prašymą (skundą), turi teisę kreiptis į administratorių dėl informacijos, ją pagrindžiančių dokumentų ir paaiškinimų pateikimo. Gavusi asmenų prašymą (skundą), Tarnyba jį įvertina, ir per 20 darbo dienų nuo jo gavimo, priima sprendimą pradėti ar nepradėti neplaninį patikrinimą ir apie priimtą sprendimą raštu informuoja prašymą (skundą) pateikusį asmenį.
Taigi, sistemiškai įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, kad Patikrinimo taisyklių 20.2 p. įtvirtinta Tarnybos diskrecijos teisė pradėti ar nepradėti pagal asmens skundą neplaninį administratoriaus veiklos patikrinimą. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad tuo atveju, kai teisės norma viešojo administravimo subjektui suteikia atitinkamą diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjekto administraciniame akte turi būti išdėstyti motyvai, kurie nustatytos diskrecijos ribose lėmė atitinkamą sprendimą (LVAT 2016-08-12 nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1130-146/2016). Tai reiškia, jog Tarnyba, gavusi pareiškėjos 2017-05-19 skundą dėl MB „Penktas šansas“ veiksmų įvertinimo, turėjo nustatyti, ar yra pagrindas atlikti Administratoriaus veiklos neplaninį patikrinimą, o nustatęs, kad tokio pagrindo nėra, šį savo sprendimą motyvuotai pagrįsti. Pažymėtina, kad šiuo atveju Tarnyba nevertina ir nepriima sprendimo, ar bankroto administratoriai pažeidė / nepažeidė jiems keliamus reikalavimus, o tik vertina, ar atsižvelgus į skunde nurodytas aplinkybes yra pagrindas priimti sprendimą atlikti neplaninį bankroto administratoriaus veiklos patikrinimą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja Tarnybai adresuotame 2017-05-19 skunde išdėstė aplinkybes, susijusias su galimai neteisėtais Administratoriaus veiksmais, t. y. galimai neperimant Bankrutuojančios įmonės dokumentų, taip pat dėl patvirtintų administravimo išlaidų pagrįstumo, kreditorių ir Bankrutuojančios įmonės teisėtų interesų neužtikrinimo. Šiuo atveju Tarnyba 2017-06-19 sprendimą Nr. (10.4) D2-1865 nepradėti Administratoriaus neplaninio veiklos patikrinimo, vadovaudamasi pareiškėjos 2017-05-19 skunde, 2017-05-22 prašyme bei MB „Penktas šansas“ atsiliepime pateiktais paaiškinimais, grindė šiais argumentais: 1) Įstatymas ir teismų praktika įtvirtina įmonės valdymo organui pareigą perduoti įmonės dokumentus bankroto administratoriui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nevykdžius šios pareigos, Administratorius šios pareigos vykdymą perdavė antstoliui; 2) bankroto administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui, kuriam teikia tvirtinti savo veiklos ataskaitas. Teisės aktai nenustato pareigos administratoriui už savo veiklą atlikti darbus, patirtas išlaidas atsiskaityti buvusiems įmonės vadovams; 3) Tarnybai nėra suteikta kompetencija užtikrinti administratorių atsakymų pateikimą į asmenų, tame tarpe ir buvusių įmonių vadovų, prašymus dėl ataskaitų; 4) Tarnyba nėra kompetentinga įvertinti Administratoriaus veiksmų tiek dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo ar netaikymo, tiek dėl įmonės likvidavimo, kadangi tokių klausimų sprendimas priklauso bankroto bylą nagrinėjančiam teismui; 5) bankroto administratorius įmonės bankroto procese pats nei tikslina, nei tvirtina įmonės kreditorių reikalavimus; 6) patys kreditoriai turi teisę dalyvauti kreditorių susirinkimuose. Administratorius apie įvyksiantį kreditorių susirinkimą UAB „Omnitel“ informavo.
Teismui įvertinus Tarnybos 2017-06-19 sprendimo Nr. (10.4) D2-1865 turinį, pažymėtina, kad šiame sprendime yra motyvuotai ir pagrindžiant teisės normomis išdėstyta atsakovės pozicija, kodėl nuspręsta nepradėti administratoriaus veiklos patikrinimo. Taigi, Tarnybos sprendimas atitinka esminius VAĮ 8 str. reikalavimus, dėl ko pareiškėjos skundo argumentai, kad Tarnyba atliko neobjektyvų, nepagrįstą ir paviršutinišką tyrimą, neatsižvelgiant į jos skunde nurodytas aplinkybes, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėja skunde teigė, jog Tarnyba ginčijamame sprendime nevertino Įstatymo 10 str. 7 d. 9 p. įtvirtintos administratoriaus pareigos. Pareiškėja aktyviais veiksmais siekė perduoti Įmonės dokumentus MB „Penktas šansas“, tačiau bankroto administratorius vengė iš jos juos paimti.
Įstatymo 10 str. 7 d. 1 p. nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Tai, kad pareiga perduoti įmonės dokumentus tenka būtent valdymo organui, patvirtina suformuota teismų praktika (žr., pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. E2-517-330/2017). Įstatymo 10 str. 7 d. 9 p., be kita ko, nustato bankroto administratoriaus pareigą nuvykti į buveine ir organizuoti turto ir dokumentų perėmimą bei jų apsaugą.
Šiuo atveju Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos ir Administratoriaus paaiškinimus, ginčijamame sprendime nustatė, kad Administratorius kreipėsi į pareiškėją dėl Įmonės dokumentų perdavimo, vėliau šios pareigos vykdymą perdavė antstoliui. Pareiškėja 2017-03-10 paštu Administratoriui persiuntė Įmonės dokumentus. Nurodytas Tarnybos aplinkybes iš esmės patvirtina įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2017-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2714-781/2017 (ABTĮ 57 str. 2 d.), kurioje teismas taip pat nustatė, jog pati pareiškėja neginčija aplinkybės, kad neperduoda bankroto administratoriui įmonės dokumentų ir turto, kadangi veda derybas su kreditoriais. Pažymėtina, kad tiek iš Administratoriaus Tarnybai adresuoto atsiliepimo turinio, tiek iš teismo posėdžio metu Tarnybos atstovo pateiktų paaiškinimų, jog Administratorius ne kartą kreipėsi į pareiškėją dėl Įmonės dokumentų ir turto perdavimo, matyti, kad pati pareiškėja vengė šią pareigą vykdyti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjai Vilniaus apygardos teismo 2017-02-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-2714-781/2017 buvo paskirta nuobauda už teismo įpareigojimų, nustatytų Vilniaus apygardos teismo 2016-02-18 nutartyje, nevykdymą. Teismui įvertinus Administratoriaus veiksmus nustatytų faktinių aplinkybių kontekste bei atsižvelgiant į Įstatymo 10 str. 7 d. įtvirtintas įmonės valdymo organų ir bankroto administratoriaus pareigas, darytina išvada, jog Tarnyba pagrįstai tiek ginčijamame sprendime, tiek atsiliepime į skundą, nurodė, kad būtent pareiškėjai teko pareiga perduoti įmonės dokumentus.
Dėl pareiškėjos argumentų, jog Tarnyba atsisakė vertinti Administratoriaus ir jo atstovės veiksmus, sudarant ir pateikiant teismui bei kreditoriams bankroto administravimo išlaidų sąmatą, pažymėtina, kad pareiškėja skunde nepateikė jokių teisinių argumentų, kodėl Tarnyba turėjo nagrinėti šias aplinkybes. LAT 2011-05-06 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011 pažymėjęs, kad administratorius yra atskaitingas kreditorių susirinkimui ir vykdo šio susirinkimo sprendimus (Įstatymo 11 str. 3 d. 20 p.), administratoriaus ataskaitą pirmiausia yra kompetentingas tvirtinti kreditorių susirinkimas (Įstatymo 23 str. 4 p.), <...>, padarė išvadą, jog administratoriaus ataskaitos patvirtinimas reiškia kreditorių pritarimą administratoriaus veiklai ar jo veiklos daliai, dėl kurios tvirtinama ataskaita. Kadangi susiklosto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme. Atitinkamai Tarnyba tiek ginčijamame sprendime, tiek atsiliepime į pareiškėjos skundą padarė analogišką išvadą, kad bankroto administratorius yra tik atskaitingas kreditorių susirinkimui, kuriam teikia tvirtinti savo veiklos ataskaitas, bet ne buvusiems įmonėms vadovams. Kaip teisingai pastebėjo Tarnyba, bankroto procesą reglamentuojantys teisės aktai nenustato pareigos bankroto administratoriui už savo veiklą, atliktus darbus, patirtas išlaidas atsiskaityti buvusiems įmonės vadovams (šiuo atveju – pareiškėjai).
Pažymėtina, kad kaip yra išaiškinęs LVAT 2011-03-31 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-261-919/2011, priežiūros institucija (šiuo atveju – Tarnyba) vykdydama bankroto procedūras vykdančio asmens kontrolę, negali kištis į pačias bankroto procedūras, kurios vykdomos remiantis kreditorių susirinkimų sprendimais ar teismo nustatyta tvarka, priežiūros institucija gali tik patikrinti, ar savo veikla bankroto administratorius nepažeidė teisės aktų reikalavimų.
Pagal Įstatymo 13¹ str. 1 d., šio įstatymo 10 straipsnio 10 dalyje numatytais atvejais ir (ar) kai įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu administratorius nustato, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms, teismas gali priimti nutartį taikyti įmonei supaprastintą bankroto procesą. Šis procesas negali trukti ilgiau kaip vienerius metus nuo nutarties taikyti supaprastintą bankroto procesą įsiteisėjimo dienos. Supaprastinto bankroto proceso metu turi būti taikoma bankroto procedūra – likvidavimas. Šiuo įstatymu kreditorių susirinkimo kompetencijai skirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas. Įstatymo 26 str. 1 d. nustato, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 45 dienas nuo kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo gavimo dienos priima nutartį patvirtinti neginčijamus kreditorių reikalavimus (neginčijamą jų dalį). Kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Pažymėtina, kad pagal Patikrinimo taisyklių 1 priedo 4.1 p. nurodytą bankroto administratoriaus pareigą, Tarnyba vertina bankroto administratoriaus veiklus tik toje apimtyje, ar jis pateikė teismui tvirtinti kreditorių reikalavimus arba juos ginčyti, vadovaujantis Įstatymo 11 str. 5 d. 10 p. nuostatomis.
Iš nurodytų Įstatymo nuostatų matyti, kad tik teismas gali patvirtinti kreditorių reikalavimus bei priimti sprendimus tiek dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo ar netaikymo, tiek dėl bankrutuojančios įmonės likvidavimo. Šiuo atveju pareiškėja nepagrįstai teigia, jog Tarnyba turėjo vertinti Administratoriaus veiksmus, kai pastarasis pasiūlė taikyti supaprastintą bankroto procesą, nors derybos dėl kreditorinių reikalavimų nebuvo pasibaigusios, taip užkirsdamas kelią tolimesnių kreditorių susirinkimų sušaukimui, bei įvertinti, ar pagrįstai Administratorius į kreditorių sąrašą įtraukė ar neįtraukė atitinkamus asmenis, kadangi, kaip minėta, Tarnyba nagrinėjamais klausimais vertinti Administratoriaus veiksmų neturi. Šiuo atveju, teisės aktai nustato kiekvieno proceso dalyvio, nesutinkančio su atitinkamu teismo sprendimu ar nutartimi, teisę juos apskųsti.
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog Tarnyba pareiškėjos skundą pagal kompetenciją išnagrinėjo nepažeisdama Patikrinimo taisyklėse nustatytų procedūrų ir tvarkos, priėmė nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kuriame išsamiai atsakė į pareiškėjos skundo argumentus, todėl ginčijamas Tarnybos 2017-06-19 sprendimas Nr. (10.4) D2-1865 „Dėl bankroto administratoriaus veiksmų“ yra teisėtas ir pagrįstas. Naikinti ginčijamą sprendimą pareiškėjos nurodytais pagrindas ar kitais motyvais teisinio pagrindo nėra, todėl pareiškėjos reikalavimas panaikinti Tarnybos 2017-06-19 sprendimą atmetamas kaip nepagrįstas. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą yra išvestinis reikalavimas, kylantis iš pagrindinio reikalavimo, todėl atsisakius tenkinti pagrindinį reikalavimą panaikinti Tarnybos 2017-06-19 sprendimą, kaip nepagrįstas atmestinas ir išvestinis skundo reikalavimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1 p., 132 str. 1 d., 133 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.