Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2. Savo skundą grindžia iš esmės tokiais argumentais:

2.1. Pasak pareiškėjos, skundžiamu Nutarimu pripažinta, kad ji pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Darbo kodekso 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 3 dalies nuostatas, kadangi, esant darbo sutarties požymiams, pareiškėja neužtikrino, jog šokėjos S. M. ir K. A., kurios dirbo įmonės naudai 2019 m. liepos 19 d., šokėja L. T., kuri dirbo įmonės naudai 2019 m. lapkričio 15 d., šokėja E. M., kuri dirbo įmonės naudai 2019 m. lapkričio 14 ir 15 d., bei šokėja E. O., kuri dirbo įmonės naudai 2019 m. gruodžio 18 ir 19 d., pradėtų dirbti tik sudariusios rašytines darbo sutartis ir teisės aktų nustatyta tvarka pranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą.

Šiuo Nutarimu pareiškėjai paskirta 5 000,00 Eur bauda. Pareiškėjos teigimu, priimtas Nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.2. Paaiškino, kad ginčo situacijoje tarp pareiškėjos darbuotojų S. M. ir K. A. bei pareiškėjos buvo susiklostę ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai. 2019 m. liepos 19 d. patikrinimo metu pareiškėjos vadovas T. P. atsakovei patvirtino, kad S. M. ir K. A. į klubą atvyko atlikti savo programą pagal autorines sutartis, programą sudaro (parengia) jos pačios, programos trukmė 1–2 valandos. Taip pat buvo pateiktos sudarytas Atlikėjo paslaugų sutartis su S. M. ir K. A., kurias užpildė minėtos darbuotojos. Pareiškėjos manymu, atsakovė tiesiog netinkamai įvertino Atlikėjų paslaugų sutarčių turinį bei šalių pateiktus paaiškinimus dėl šių sutarčių sudarymo. Atsakovės teiginiai skundžiamo Nutarimo motyvuojamoje dalyje neatitinka nei pareiškėjos vadovo paaiškinimų, nei S. M. ir K. A. rašytinių paaiškinimų. Tvirtina, kad su S. M. ir K. A. buvo pasirašytos Atlikėjo paslaugų sutartys, jos patikrinimo metu buvo pateiktos inspektoriams, o S. M. ir K. A. pripažino jas pasirašiusios, todėl atsakovė visiškai nepagrįstai traktavo, kad minėtos sutartys yra fiktyvios ar keliančios abejonių dėl jų tikrumo. Taip pat pabrėžė, kad nei S. M., nei K. A. pareiškėjos klube nebuvo pradėjusios ir neatliko jokio realaus darbo. Jos neturėjo parengusios jokios šokių programos, tiesiog aiškinosi, kokio rezultato klubo savininkas iš jų tikėtųsi, kaip atrodo pats klubas ir aplinka, be to, klube nebuvo jokių lankytojų. Pareiškėjos vertinimu, minėtų darbuotojų S. M. bei K. A. buvimas klube 2019 m. liepos 19 d. vertintinas tik kaip darbo pokalbis. Tuo pačiu atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja visada atrinktoms po pokalbio merginoms leidžia pasivaikščioti po klubo patalpas, pabūti ant scenos, bandyti sukurti šokio judesius ir juos pademonstruoti prieš publiką, tačiau prieš tai šalims pasirašius jau minėtą Atlikėjo paslaugų sutartį bei joje sutarus, kokio rezultato tikimasi ir kokį atlygį už jį merginos gali gauti.

2.3. Nurodo, kad darbo teisinius santykius nuo civilinių teisinių santykių galima atskirti pagal vykdomą funkciją, pavaldumą darbdaviui ir atlygintinumą. Šioje situacijoje tarp S. M. ir K. A. bei pareiškėjos susiklostę santykiai neturėjo būtinųjų darbo sutarties požymių. Teigia, kad šalys nesitarė dėl jokios konkrečios funkcijos vykdymo, joms buvo nurodytas tik konkretus rezultatas, kurio iš jų tikimasi – choreografinio kūrinio sukūrimas ir jo viešas atlikimas. Be to, Atlikėjo paslaugų sutartis atitinka Civiliniame kodekse įtvirtintą paslaugų sutarties sampratą, o ne Darbo kodekse įtvirtintą darbo sutarties sampratą. Sudarytose Atlikėjo paslaugų sutartyse nebuvo nurodytas joks konkretus darbo grafikas, darbo valandos, darbo vieta ar kokia nors klubo tvarka. S. M. ir K. A. galėjo bet kuriuo metu laisvai palikti pareiškėjos klubo patalpas, nes nebuvo supažindintos su pareiškėjos klubo taisyklėmis bei vidaus tvarka. S. M. ir K. A. nebuvo pavaldžios pareiškėjai. Pabrėžė, kad sutartyse nurodytas vienkartinis neapibrėžtas atlygis, ne periodinės išmokos konkrečiu laikotarpiu, todėl tokia atlygio forma iš esmės neatitinka darbo teisinių santykių požymio. Tokiu atveju, anot pareiškėjos, akivaizdu, kad tarp pareiškėjos ir S. M. bei K. A. buvo susiklostę civiliniai, o ne darbo teisiniai santykiai, todėl nėra jokių nelegalaus darbo požymių.

2.4. Nesutinka su atsakovės padaryta išvada, kad sudarytos Atlikėjo paslaugų sutartys yra abejotinos ir galimai fiktyvios, nes nei K. A., nei S. M. neturi individualios veiklos pažymėjimų šokėjų paslaugoms teikti. Akcentavo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjos naudai.

2.5. Dėl kitų darbuotojų įdarbinimo preiškėja paaiškino, kad šiuo atveju skiriamos baudos dydis dėl kiekvieno šio darbuotojo turi būti vertinami atskirai, t. y. skiriama bauda turi būti individualizuojama.

Dėl darbuotojos E. M. teigia, kad darbo sutartis su ja buvo parengta ir palikta klube laiku, bet neužtikrintas savalaikis jos pasirašymas, tačiau nei pavėluotas sutarties pasirašymas, nei dviejų dienų pavėlavimas pateikti pranešimą apie įdarbinimą, anot pareiškėjos, jokios žalos darbuotojai nepadarė. Dėl darbuotojos E. O. įdarbinimo teigia, kad patikrinimo metu su ja nebuvo pasirašyta darbo sutartis, tačiau apie jos įdarbinimą buvo pranešta, todėl toks pažeidimas laikytinas formaliu. Dėl darbuotojos L. T. teigia, kad skiriant baudą nebuvo įvertintas pareiškėjos direktoriaus paaiškinimas, kad tokio asmens jis nebuvo matęs ir taręsis dėl priėmimo į darbą, pasiremta vien klubo administratorės paaiškinimu, kad direktorius apie L. T. darbą žinojo.

2.6. Mano, kad paskirta bauda yra per didelė ir ji turėtų būti mažintina iki minimumo, nes pareiškėja pripažino pažeidimą, t. y. įdarbinusi darbuotojas L. T., E. M. ir E. O., pažeidžiant Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, be to, šie pažeidimai nepadarė žalos, truko minimalų laikotarpį.

6. Ginčijamu Nutarimu konstatuota, kad pareiškėja pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 42 straipsnio 2 dalies ir 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą. Pagal DK 42 straipsnio 2 dalį apie darbo sutarties sudarymą ir darbuotojo priėmimą į darbą nustatyta tvarka privaloma pranešti VSDFV teritoriniam skyriui mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios. Pagal DK 43 straipsnio 1 dalį darbo sutartis sudaroma raštu dviem egzemplioriais.

6.1. Pareiškėja, ginčydama Nutarimą ir juo paskirtą baudą, teigia, kad šioje situacijoje tarp darbuotojų S. M. ir K. A. bei pareiškėjos buvo susiklostę ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai. Pasak pareiškėjos, su S. M. ir K. A. buvo pasirašytos atlikėjo paslaugų sutartys, kurios nėra fiktyvios (darbuotojos jas pasirašė), todėl nėra jokių nelegalaus darbo požymių. Taigi, sprendžiant kilusį ginčą, šiuo atveju yra svarbu nustatyti, kas yra darbo sutartis ir kuo ji skiriasi nuo paslaugų sutarties, kuri sudaroma pagal civilinės teisės normas.

Pagal DK 42 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitaria dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (šio kodekso 34 straipsnis). Pagal Darbo kodekso 34 straipsnį kiekvienoje darbo sutartyje turi būti susitarta dėl darbo funkcijos, darbo apmokėjimo ir darbovietės (1 dalis). Darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše. Darbuotojo prašymu informaciją apie susitartos darbo funkcijos turinį ir jos apimtį (darbo normą) ar darbo funkcijai keliamus reikalavimus darbdavys turi pateikti raštu per penkias darbo dienas nuo darbuotojo prašymo pateikimo darbdaviui dienos (2 dalis). Darbo sutartyje šalys nustato darbo užmokestį per mėnesį (mėnesio algą) ar darbo valandą (valandinį atlygį), kuris negali būti mažesnis už Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą minimaliąją mėnesinę algą ar minimalųjį valandinį atlygį. Darbo sutarties šalys gali sulygti ir dėl priedų, priemokų, premijų ar kitokio papildomo apmokėjimo pagal įvairias darbo apmokėjimo sistemas (3 dalis). Darbdavys ir darbuotojas taip pat susitaria dėl darbovietės, kurioje savo darbo funkciją atliks darbuotojas. Darbo funkcijos atlikimo vieta gali nesutapti su darbovietės vieta. Jeigu darbuotojas neturi pagrindinės darbo funkcijos atlikimo vietos ar ji nėra nuolatinė, darbuotojo darboviete laikoma ta darbovietė, iš kurios darbuotojas gauna nurodymus (4 dalis).

Pagal DK 42 straipsnio 1 dalyje ir 34 straipsnyje pateiktą darbo sutarties sampratą ir jos būtinąsias sąlygas galima daryti išvadą, kad darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių. DK yra aiškiai apibrėžta, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą (arba eiti tam tikras pareigas), vadinasi, darbuotojas turi atlikti ne konkrečias užduotis, o vykdyti tam tikrą darbą, t. y. darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, taip pat privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams. Tuo tarpu civilinės sutarties (šiuo atveju – paslaugų) esmė – šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą (konkrečią) užduotį (pagal sutartą užsakymą), kuri yra siejama su tam tikru konkrečiu galutiniu rezultatu. Taip pat akivaizdu, kad civilinėse sutartyse nėra šalių pavaldumo, kaip tai matyti iš darbo sutarties apibrėžimo.