- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-11-14
- Bylos Nr.
- I-532-142/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04255-2013-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- T. R.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Kategorijos
- 1.16.8Kiti tarnybiniai ginčai
- 3.21Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė viešame teismo posėdyje, dalyvaujant pareiškėjui T. R., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo T. R. skundą atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
T. R. (toliau – pareiškėjas) 2013 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kurį vėliau patikslino (b. l. 32–33), prašydamas priteisti 30 259,17 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. (toliau – ginčo laikotarpis). Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis nuo 2008 m. gegužės 12 d. dirba Vilniaus miesto savivaldybės administracijoje (toliau – Savivaldybės administracija) karjeros valstybės tarnautoju. Pareiškėjas nurodo, kad ginčo laikotarpiu jam buvo sumažintas darbo užmokestis, nesilaikant proporcingumo principo, todėl buvo pažeista jo konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.
Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė savo skundo argumentus ir prašė jį tenkinti. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo metu turi finansinių įsipareigojimų bankams, todėl prašo, kad nepriemoka būtų priteista visa iš karto, o ne dalimis.
Atsiliepimas
Savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 64–70) prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, o, jeigu būtų priimtas pareiškėjui palankus teismo sprendimas, prašo sprendimo įvykdymą išdėstyti per vienus metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Taip pat prašo taikyti senaties terminą. Nurodo, kad dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimas bus sureguliuotas norminiais teisės aktais, todėl nėra pagrindo pareiškėjo reikalavimo tenkinti teismine tvarka. Pasak Savivaldybės administracijos, ji ginčo santykių metu išimtinai vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir tinkamai juos vykdė, jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl pareiškėjo prašoma suma negali būti priteisiama iš Savivaldybės administracijos.
Teismo posėdyje Savivaldybės administracijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Savivaldybės administracijoje ėjo valstybės tarnautojo pareigas. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.
Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.
Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. R. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.