Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėja Angelė Ikasalienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-233-200/14

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00124-2013-3

2014 m. kovo 27 d.

Vilniaus apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Angelės Ikasalienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato I. M., nuteistojo A. Z., nuteistojo A. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. O. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK (toliau BK) 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas:

- pagal BK 284 str. 1 d 60 parų arešto;

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Z. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas:

- pagal BK 284 str. 1 d 60 parų arešto;

- pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1, 4, 9 d. šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė subendrinta su 2013-06-14 Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta subendrinta 1 metų 10 mėnesių laisvės atėmimo bausme, prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę, ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 1 mėnesiui, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas:

- pagal BK 284 str. 1 d 60 parų arešto;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant A. B. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, bei paskiriant BK 67 str. 2 d. 9 p. numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant A. B. šį įpareigojimą įvykdyti per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo R. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, priteisiant solidariai iš A. O., T. A., A. Z., A. B. 4000 Lt R. J. naudai. Nukentėjusiojo R. J. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo atmestas. Nukentėjusiosios S. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu nuteistas ir T. A., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. O., T. A., A. Z. ir A. B. nuteisti už tai, kad 2012-01-14 apie 14.15 val. viešoje vietoje – prie L. Asanavičiūtės g. 15, Vilniuje, veikdami kartu bendrininkų grupėje, nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. J. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu ir aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, be jokios priežasties suduodami smūgius nukentėjusiajam R. J. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiu būdu nukentėjusiajam padarė muštinę žaizdą galvoje, poodinę kraujosruvą dešinio riešo srityje, kairės pusės V-o šonkaulio lūžį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d.

Apelianto manymu, teismas nepagrįstai atsisakė nagrinėti kilusį konfliktą iki to momento, kai prieš nukentėjusįjį buvo panaudotas smurtas. Iš nukentėjusiojo pusės buvo atlikti rizikingi veiksmai – jis neteisėtai panaudojo C kategorijos šaunamąjį ginklą viešoje vietoje, gatvėje, esant dideliam automobilių srautui, šaudė į visus lengvajame automobilyje buvusius žmones, nors 4 iš jų buvo nesusiję su neleistinu važiavimu. Nukentėjusysis sukėlė avarinę situaciją. Teismas, darydamas išvadas, kad minėti įvykiai – ne šios bylos nagrinėjimo dalykas, nepilnai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes. Teismas turėjo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusysis pirmasis panaudojo smurtą. Byloje yra įrodymų, kad į automobilį buvo šaudyta ne garsiniais šoviniais, kad apelianto ranka buvo sužalota ne garsiniu šoviniu. Tai patvirtina, kad A. O. veiksmuose nebuvo jokių chuliganiškų paskatų. Be to, nei nukentėjusysis, nei S. M. atpažinimo metu apelianto neatpažino.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų mažina apelianto padarytos veikos pavojingumą visuomenei ir jo kaltės laipsnį, todėl jam paskirta bausmė švelnintina.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė – skundus atmesti.

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato I. M., nuteistojo A. Z. ir nuteistojo A. O. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistųjų A. B., A. Z., A. O. veikos kvalifikavimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d.

Nors nuteistieji A. B., A. Z. ir A. O. nesutinka su jų veiksmų kvalifikavimu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d., tačiau tokia nuteistųjų pozicija vertintina kritiškai. Apeliacinio skundo argumentai, kad neva nuteistieji nepadarė minėtų nusikalstamų veikų, laikytini pasirinktu apeliantų gynybos būdu bei mėginimu išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistųjų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka aukštesnės instancijos teismas daro išvadą, jog apylinkės teismas pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį A. B., A. Z. ir A. O. atžvilgiu. Jų veiksmų vertinimas pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir BK 284 str. 1 d. yra teisingas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. O., A. Z. ir A. B. viešoje vietoje – prie L. Asanavičiūtės g. 15, Vilniuje, veikdami kartu bendrininkų grupėje, nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. J. dėl chuliganiškų paskatų bei pažeidė viešąją tvarką. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tokias nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes, rėmėsi nukentėjusiųjų R. J., S. M., liudytojų V. P., T. S., V. S., V. B. parodymais, teismo posėdyje ištirtais ikiteisminio tyrimo veiksmų protokolais ir kitais įrodymais.

Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, įvykio dieną tarp nuteistųjų ir nukentėjusiojo kilo konfliktinė situacija dėl vairavimo kelyje. Pagal nukentėjusiųjų R. J. ir S. M. parodymus (t. 6 b. l. 10 – 29) 2012-01-14 apie 14 val., važiuojant T. Narbuto gatve link Pilaitės mikrorajono, R. J. vairuojamą automobilį staigiai, nerodant posūkio, aplenkė automobilis „Audi A4“, vairuojamas nuteistojo T. A., ir užsidegus raudonam šviesoforo signalui pradėjo staigiai stabdyti, dėl ko ir R. J. teko staigiai stabdyti; susilyginus automobiliams nukentėjusiajam iš automobilio „Audi A4“ buvo parodytas gestas ranka; vėliau automobilis „Audi A4“ važiavo blaškydamasis iš vienos juostos į kitą, pavojingai manevruodamas, staigiai stabdydamas, neleisdamas aplenkti, „blokuodamas“ kelią. Siekdamas išvengti avarijos ir atsitraukti nuo automobilio „Audi A4“ nukentėjusysis per keleivio pusės langą 2 kartus iššovė revolveriu į minėtą automobilį garsiniais šoviniais. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad incidentą inicijavo pats nukentėjusysis – nuolat rikiavosi savo automobiliu šalia nuteistųjų važiuojančio automobilio ir rodė jiems nepadorius gestus, mojavo rankomis, be jokios priežasties pradėjo šaudyti į apeliantų automobilį. Nors apeliantai mano, kad šios aplinkybės suteikia pagrindą juos išteisinti, tačiau apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kad tai negali panaikinti apeliantų kaltės dėl padarytų nusikalstamų veikų. Byloje nėra patikimų duomenų, patvirtinančių nukentėjusiojo R. J. ar nuteistojo T. A. pavojingą, chuliganišką vairavimą, pažeidžiant Kelių eismo taisykles, todėl apylinkės teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pagrįstai nevertino šių aplinkybių, kadangi tai nėra šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas.

BK 138 str. 2 d. 8 p. taikymo kontekste pažymėtina, kad pagal teismų praktiką šio BK straipsnio dispozicijoje nurodytos chuliganiškos paskatos nustatomos tada, kai nusikalstama veika padaroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-716/2007, 2K-144/2008, 2K-58/2009, 2K-241/2009, 2K-266/2009).

Nors šioje byloje teismas nevertino, ar nukentėjusiojo bei nuteistųjų veiksmai prieš panaudojant fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu atitinka Lietuvos Respublikos įstatymus, tačiau pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes smurtinius apeliantų veiksmus nulėmė būtent kilęs konfliktas kelyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai pažymėjo, kad įstatymai nesuteikia teisės asmenims savo nuožiūra „vykdyti teisingumo“, todėl minėta priežastis vertintina kaip menkavertė, juolab, kad dėl to nukentėjusiajam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata: padaryta muštinė žaizda galvoje, poodinė kraujosruva dešinio riešo srityje, taip pat kairės pusės V-o šonkaulio lūžis (t. 3 b. l. 53). Šios aplinkybės patvirtina, kad nuteistųjų paskatos buvo chuliganiškos, todėl jų veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p.

Apeliantai skunduose pateikia įvykio versiją, neva nukentėjusysis sustojęs iš automobilio išlipo su ginklu rankose, bandė gąsdinti nuteistuosius, šovė ir sužalojo vieną iš nuteistųjų viešoje vietoje, tačiau šias aplinkybes objektyviai patvirtinančių duomenų, išskyrus apeliantų parodymus, byloje nėra. Priešingai, iš nukentėjusiojo R. J. teisme duotų parodymų matyti, kad jis sustojo prie sporto klubo „Impuls“, norėdamas apie įvykį pranešti policijai, iš automobilio išlipo tikėdamasis pokalbio su automobilio „Audi A4“ vairuotoju bei keleiviais, tačiau iš karto buvo nuteistųjų užpultas – nuteistieji keturiese, išlipę iš automobilio „Audi A4“, nukentėjusiajam sudavė ne mažiau nei 10 smūgių rankomis, taip pat ne mažiau nei 10 smūgių kojomis, vieną kartą ginklu per galvą; nukentėjusysis buvo spardomas gulintis ant žemės į įvairias kūno vietas. Ginklo demonstravimo ar mojavimo faktą nukentėjusysis neigė, nurodė, kad išlipdamas iš automobilio ginklą laikė dėkle; bandydamas išsitraukti ginklą iš dėklo dėl smūgio jį numetė ant žemės ir daugiau jo rankose nelaikė. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo R. J. parodymai buvo nuoseklūs viso proceso metu (t. 3 b. l. 29 – 34), todėl jais abejoti nėra jokio pagrindo, juolab, kad juos patvirtina ir kita bylos medžiaga – nukentėjusiosios S. M. parodymai, duoti tiek teisme (t. 6 b. l. 10 – 29), tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 3 b. l. 89 – 93), taip pat nuoseklūs liudytojų T. S. (t. 3 b. l. 110; t. 5 b. l. 140 – 142), V. S. (t. 3 b. l. 111; t. 6 b. l. 10 – 29), V. P. (t. 3 b. l. 109; t. 6 b. l. 10 – 29), kurie matė patį įvykį, parodymai, kad jie jokio ginklo nematė ir šūvių negirdėjo; kad iš automobilio „Audi A4“ išlipę 4 vaikinai iš karto puolė nukentėjusįjį R. J.. Minėtų liudytojų parodymais paneigtas ir tas deklaratyvus apeliacinių skundų teiginys, kad nuteistieji sustojo dėl to, jog nukentėjusysis automobiliu blokavo jiems kelią. Liudytojų V. S. ir V. P., taip pat nukentėjusiųjų parodymais patvirtinta, kad nukentėjusiojo vairuojamam automobiliui sustojus, iš paskos sustojo ir automobilis „Audi A4“, jokio blokavimo nebuvo. Taigi byloje nukentėjusiojo provokuojamas elgesys nenustatytas, o tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistieji nesunkiai sutrikdė R. J. sveikatą be jokios priežasties, dėl aiškaus žmogaus negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo ir tokie jų elgesio motyvai atitinka chuliganiškų paskatų turinį. Apeliacinių skundų argumentai, kad fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojamas siekiant atimti iš jo ginklą, atmetami kaip nepagrįsti, kadangi tiek nukentėjusiojo R. J., tiek nukentėjusiosios S. M. parodymais patvirtinta, kad net ir atėmus ginklą iš nukentėjusiojo, pastarasis ir toliau buvo mušamas.

Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas (BK 28 str. 1, 2 d.). Taigi, norint taikyti BK 28 str. nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 str. keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-316/2012, 2K-275/2013).

Apeliantas A. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti pripažinta būtinoji gintis, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuteistųjų veiksmai šiuo atveju neatitinka būtinosios ginties sąlygų. Įvertinus byloje esančių duomenų visumą, matyti, kad pirmą smūgį nukentėjusiajam sudavė A. Z., staigiai, tik išlipęs iš automobilio „Audi A4“, vėliau smūgiai tęsėsi – nukentėjusysis nuo smūgio ginklu į galvą nukrito ant žemės, kur buvo spardomas gulintis į įvairias kūno vietas. Kaip jau minėta, nukentėjusysis sustojo, norėdamas apie įvykį pranešti policijai, nuteistiesiems sustojus jis iš automobilio išlipo, tikėdamasis pokalbio, nuteistųjų nepuolė, ginklu jiems negrasino ir nesužalojo. Šį faktą patvirtina ir liudytojos V. S. parodymai, kad automobiliu „Audi A4“ važiavę vyrai taip įnirtingai puolė nukentėjusįjį, kad pastarajam buvo sudėtinga vienam apsiginti ar išsitraukti ginklą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, įvykio metu nuteistiesiems negrėsė pavojingas kėsinimasis, todėl nėra jokio pagrindo byloje pripažinti būtinąją gintį ir apeliantus išteisinti.

Nuteistųjų nusikalstami tyčiniai veiksmai buvo atlikti viešoje vietoje, dienos metu, demonstruojant nepagarbą aplinkiniams, nepaisant visuomenėje galiojančių elgesio normų, stebint aplinką pašaliniams asmenims, kurie apie įvykį pranešė bendrajam pagalbos centrui (t. 3 b. l. 86 – 88). Dėl apeliantų įžūlaus elgesio - panaudoto fizinio smurto fakto įvykį matę asmenys neabejotinai patyrė neigiamų nemalonių emocijų – toks nuteistųjų elgesys juos suglumino, įbaugino. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl apeliantų veiksmų kilo BK 284 str. 1 d. numatyti padariniai, t. y. nuteistųjų smurtiniais veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka.

Taigi iš byloje nustatytų aplinkybių seka, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažino A. B., A. Z. ir A. O. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p., kad jie 2012-01-14 apie 14.15 val. viešoje vietoje – prie L. Asanavičiūtės g. 15, Vilniuje, veikdami kartu bendrininkų grupėje, nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį R. J. dėl chuliganiškų paskatų, t. y. įžūliu, moralės požiūriu nepriimtinu ir aplinkinius šokiruojančiu elgesiu, be jokios priežasties suduodami smūgius nukentėjusiajam R. J. rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, tokiu būdu nukentėjusiajam padarė muštinę žaizdą galvoje, poodinę kraujosruvą dešinio riešo srityje, kairės pusės V-o šonkaulio lūžį, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai. Apeliantus išteisinti ir skundžiamą nuosprendį panaikinti arba pakeisti nėra jokio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Dėl nuteistajam A. O. paskirtos bausmės

Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo A. O. apeliacinio skundo teiginiu, kad yra pagrindas sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 str. BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; nusikalstamos veikos motyvus, tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

BK 61 str. 2 d. nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Apeliantas A. O. skundu prašo skirti jam švelnesnę bausmę, tačiau, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. O. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str., nepažeidė, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuteistas už tyčinių nusikalstamų veikų padarymą bendrininkaujant, kurios pagal įstatymą priskiriamos nesunkių ir apysunkių nusikaltimų kategorijai. A. O. praeityje buvo teistas 10 kartų, iš jų už nusikalstamas veikas žmogaus sveikatai, taip pat viešajai tvarkai (t. 4 b. l. 3 – 5), baustas administracine tvarka už viešosios tvarkos pažeidimą, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (t. 4 b. l. 22 – 23).

BK 27 str. 1 d. numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Pažymėtina, kad nuteistasis A. O. skundžiamame nuosprendyje nurodytas tyčines nusikalstamas veikas padarė neišnykus ankstesniam teistumui už tyčinius nusikaltimus, todėl jis laikytinas recidyvistu. BK 56 str. 1 d. numatyta, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę.

Nustatytos aplinkybės rodo, jog apeliantas reikiamų išvadų nepadarė, yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio taisyklėms ir yra socialiai pavojingas, todėl pirmosios instancijos teismas, paskyręs jam kaip recidyvistui laisvės atėmimo bausmę, BK 56 str. 1 d. įtvirtintos nuostatos nepažeidė.

Apeliantas skunde nurodo, kad kilusio konflikto priežastis buvo neteisėti nukentėjusiojo veiksmai, jis pats išprovokavo A. O. imtis veiksmų, tačiau, kolegijos nuomone, šios apelianto nurodomos aplinkybės nesuteikia pagrindo paskirti jam švelnesnę bausmę, juolab, kad jos neatitinka bylos medžiagos.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, įvertino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bausmės skyrimui, tuo pačiu ir nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamos veikos buvo atliktos veikiant bendrininkų grupėje, nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei pagrįstai už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 2 d. 8 p., paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu yra mažesnė nei sankcijoje numatytas vidurkis, o už BK 284 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką – arešto bausmę, savo dydžiu nesiekiančią BK 49 str. 3 d. numatyto maksimumo. Taigi paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo A. B. gynėjo advokato I. M., nuteistojo A. Z., nuteistojo A. O. apeliacinius skundus atmesti.