Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Donatas Jatužis, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų – I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. A., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl 2015 m. lapkričio 9 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

skundžiamu nutarimu A. A. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 str. 6 d. nubaustas administracine nuobauda – 1000 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 1 m. 6 mėn. bei jam priklausančio graižtvinio medžioklinio šautuvo (duomenys neskelbtini) be šovinių dėtuvės su optiniu taikikliu Fontaine 4-12x50 konfiskavimu už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 1 d., vakare, Kupiškio r., kelyje Nociūnai – Viešintos, už Nociūnų gyvenvietės, medžiotojų būrelio „Šimonys“ medžioklės plotų vienete, kuriame jis neturėjo teisės medžioti, iš stovinčio automobilio Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jam priklausančiu graižtviniu šautuvu (duomenys neskelbtini), neteisėtai sumedžiojo suaugusį stirnos patiną ir tokiais savo veiksmais pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.2 ir 58.5.5. punktuose nurodytus reikalavimus. Tuo pačiu teismo nutarimu I. M. pagal ATPK 85 str. 6 d. nubaustas administracine nuobauda – 1100 Eur bauda su teisės medžioti atėmimu 1 m. 6 mėn. bei jam priklausančio automobilio Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimu už tai, kad jis 2015 m. rugpjūčio 1 d., vakare, Kupiškio r., kelyje Nociūnai – Viešintos, už Nociūnų gyvenvietės, medžiotojų būrelio „Šimonys“ medžioklės plotų vienete, A. A. neteisėtai sumedžiotą stirnos patiną įdėjus į automobilio Ford Focus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bagažinę, nugabeno jį į Kupiškio r., Keginių k. esančią S. Š. sodybą, kur išdorojo bei pasidalino ir tokiais savo veiksmais pažeidė Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 58.2.3 punkte nurodytą reikalavimą. Administracinio teisės pažeidimo teisena I. M. atžvilgiu pagal ATPK 85 str. 1 d. nutraukta nesant teisės pažeidimo sudėties.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu ginčijamas I. M. ir A. A. patraukimas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 85 str. 6 d., kadangi, apeliantų manymu, nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų jų kaltei pagrįsti, o byloje esantys įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo vertinami tendencingai.

ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. To paties straipsnio 2 d. nurodytas įrodymų administracinio teisės pažeidimo byloje sąrašas, kuris nėra baigtinis. ATPK 257 str. įtvirtinta, kad organas (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konkrečiai šiuo atveju nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų vertinimas yra teismo teisė ir pareiga, todėl klausimo, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti, sprendimas yra tik teismo (teisėjo) kompetencija. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Iš ATPK 257 str. nuostatų taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas grindžiamas ir subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas ir įvertinus byloje esančių įrodymų visumą. ATPK 256 str. ir 257 str. nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad byloje esančius įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Todėl, nei vienos proceso šalies pateiktas byloje esančių įrodymų interpretavimas teismui nėra privalomas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, išanalizavęs administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, laiko, kad I. M. ir A. A. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė, atsižvelgė ir įvertino visas tokio sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, padarė teisingas, surinktais įrodymais pagrįstas išvadas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šioje byloje I. M. ir A. A. kaltė, padarius teisės pažeidimus, numatytus ATPK 85 str. 6 d., buvo visiškai įrodyta. Tuo tarpu, apeliantų apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nėra pagrindas teismo priimtą procesinį sprendimą pripažinti nepagrįstu, o juo labiau ir neteisėtu. Vien tai, kad apeliantai skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kitaip interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir vertindami juos savo naudai, nėra pagrindas keisti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015-11-09 nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Administracinio teisės pažeidimo byloje esančių įrodymų visuma neabejotinai patvirtina I. M. ir A. A. kaltę, padarius jiems inkriminuojamus pažeidimus, todėl apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, atmetami.

Administracinių teisės pažeidimų protokoluose, fotonuotraukose, plane nustatyti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai laikė įrodymais, taip pat pirminiai liudytojų B. D., R. S., K. J. paaiškinimai, šių liudytojų teisme duoti parodymai, iš dalies liudytojo R. J. pirminiai paaiškinimai bei teisme duoti parodymai, sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų visumą, leidžiančią neabejotinai tvirtinti, kad I. M. ir A. A. padarė ATPK 85 str. 6 d. numatytus teisės pažeidimus.

Pažeidėjai teigia, kad liudytojo K. J. pasakojimas apie 2015-08-01 vakaro įvykius prieštarauja liudytojo R. S. teiginiams, nors skundžiamame apylinkės teismo nutarime jie, iškraipant fiksuotus teismo posėdžio metu, suderinami ir pateikiami kaip nuoseklūs. Aukštesnysis teismas su šiais skundo argumentais nesutinka ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirminiai minėtų liudytojų paaiškinimai sutampa tiek su jų parodymais, duotais teismo posėdžio metu, tiek ir tarpusavyje. Liudytojas R. S. viso proceso metu davė nuoseklius parodymus. Jis paaiškino, kad 2015-08-01 kartu su K. J. medžiojo Šimonių“ medžioklės būrelio plotuose. Pats buvo bokštelyje, o K. J. paliko maždaug už 400 metrų prie fermų. Su žiūronais pamatė stirnos patiną. Matė, kad jis jaunas. Stirniną, kuriam net vardas (Rudis) buvo duotas, matė ne pirmą kartą. Apie 22.25 val. bestebint stirniną, pamatė atvažiuojantį ir paskui kelkraštyje sustojusį žalią automobilį. Bežiūrint į minėtą automobilį, pasigirdo kulkos švokštimo, atsitrenkimo ir tik po to šūvio garsas. Iš automobilio išlipusių žmonių nebuvo. Puikiai matė, kaip sustojo mašina. Po kelių sekundžių pasigirdo antras šūvis, po kurio stirninas krito. Suprato, kad iš automobilio jo kryptimi šaudo brakonieriai, kadangi mašina, stirnos patinas ir jis pats buvo vienoje tiesioje linijoje. Jei būtų žinojęs, kad šaus, būtų surėkęs, kad nešautų, prožektoriumi pašvietęs. Po šūvių iš mašinos išlipo du žmonės. Tada susiskambino su K. J. ir pasakė, kad eitų prie lauko keliuko, kur galėtų jį paimti su mašina. Pasiėmęs K. J., nuvažiavo į šaudymo vietą, bet automobilio ten nebebuvo. Nuvažiavo link Šimonių paieškoti, bet nerado ir grįžo atgal. Atsižvelgdami į tai, kad automobilis miške buvo sustojęs labai trumpam ir per tokį trumpą laiką žvėries pasikrauti negalėjo, laukė grįžtančio minėto automobilio. 00.20 val. tas pats automobilis atvažiavo nuo Migonių kaimo ir, išjungęs šviesas, sustojo ties šūvio vieta. Per žiūronus matė, kaip du žmonės kažką pasikrovė iš šalikelės ir išvažiavo. Stengėsi tą automobilį pasivyti, kad galėtų užsirašyti jo markę ir numerį. Tai pavyko padaryti ties Kinderių kaimo sankryža. Apie įvykį pranešė „Šimonių“ medžiotojų būrelio pirmininkui. Kitą rytą į įvykio vietą pakvietė Kupiškio LMŽD atstovą B. D. bei Aplinkos apsaugos pareigūną. Visos aplinkybės parodė, kad stirnos patinas buvo pašautas ir sumedžiotas „Šimonių“ medžiotojų būrelio plotuose. Nuo kelio paėjus 150 m žvėries atvilkimo taku, buvo rasta aiški žvėries sumedžiojimo vieta. Nuo kelio matėsi žymė, kur žvėris gulėjo, kur kraujas išbėgęs. Apžiūrėję apylinkes, kitų kraujo pėdsakų nerado, tik žvėries išvilkimo taką (23-25, 103-104 b.l.). Liudytojas K. J. tiek pirminiame paaiškinime, tiek ir duodamas parodymus teisme taip pat nuosekliai tvirtino, kad stirninas buvo sumedžiotas būtent „Šimonių“ medžiotojų būrelio plotuose. Jis nurodė, kad 2015-08-01 kartu su R. S. medžiojo Šimonių“ medžioklės būrelio plotuose. Pats buvo prie fermų, o R. S. bokštelyje maždaug už 400 metrų. 22.26 val. išgirdo šūvį ir pagalvojo, kad šovė R. S.. Atsigręžęs į asfalto pusę pamatė žalios spalvos automobilį ir tuo tarpu pasigirdo antras šūvis. Šaudė iš mašinos, nes prie minėtos mašinos žmonių nebuvo. Susiskambinus su R. S., šis pasakė, kad šaudo brakonieriai ir liepė eiti prie keliuko. Atvažiavęs R. S. jį pasiėmė ir abu nuvažiavo apžiūrėti vietos, kur buvo mašina ir šūviai. Įvykio vietoje rado lengvojo automobilio vėžes. Nuvažiavo iki Šimonių, bet mašinos ten nerado. Grįždami nutarė palaukti pasaloj. 00.20 val. pamatė nuo Migonių kaimo atvažiuojantį automobilį, kuris sustojo ties šaudymo vieta. R. S. stebėjo per žiūronus ką daro atvažiavę asmenys ir sakė, kad jie kažką krauna. Po to automobilis išvažiavo, o jie vijosi, kad galėtų užsirašyti jo markę ir numerį. Apie įvykį informavo būrelio pirmininką. Kitą rytą į įvykio vietą pasikvietė Kupiškio LMŽD atstovą B. D. bei Aplinkos apsaugos pareigūną. Visos aplinkybės parodė, kad stirnos patinas buvo pašautas ir sumedžiotas „Šimonių“ medžiotojų būrelio plote. Nuo kelio paėjus žvėries atvilkimo taku, buvo rasta aiški žvėries sumedžiojimo vieta. Lauke šūvio vietoje rado kraujo. Apžiūrėję apylinkes, kitų kraujo pėdsakų nerado, tik žvėries išvilkimo taką. Vilkimo takas buvo iš „Šimonių“ būrelio pusės. Pagal kraują matėsi, kad permesta link kelio per asfaltą (26-27, 104 b.l.). Taigi iš šios liudytojų, tiesiogiai mačiusių įvykį, parodymų bei paaiškinimų analizės akivaizdu, kad jų pasakojimai, priešingai nei teigia pažeidėjai, sutampa, yra logiški ir nuoseklūs, o smulkūs neatitikimai negali būti pagrindu abejoti šių parodymų tikrumu bei patikimumu. Be to, nors skunde teigiama, kad liudytojai R. S. ir K. J. yra suinteresuoti, kadangi priklauso kitam medžiotojų būreliui, o būrelių nariai tarpusavyje nuolat konkuruoja, aukštesnysis teismas šį skundo argumentą taip pat atmeta. Liudytojas R. S. teismo posėdžio metu patvirtino, kad administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų nepažįsta, konfliktų su „Vidugirių“ būreliu nėra buvę. Tik paskui sužinojo, kad gerai pažįsta pažeidėjo I. M. tėvą P. M., kuris yra „Vidugirių“ būrelio medžiotojas. Liudytojas K. J. teisme taip pat nurodė, kad administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų nepažįsta (104 b.l.). Atsižvelgiant į tai, kad liudytojų ir administracinėn atsakomybėn traukiamų asmenų iki įvykio nesiejo jokie santykiai, nėra pagrindo ir teigti, kad liudytojai R. S. bei K. J. yra suinteresuoti apkalbėti ar kaip nors kitaip pakenkti I. M. ir A. A..

Nėra pagrindo sutikti ir su skundo argumentu, kad stirninas buvo pašautas „Vidugirių“ medžioklės būrelio plotuose, o tik po šūvio perbėgo į „Šimonių“ medžioklės būrelio plotus ir ten krito. Kaip jau minėta, abu liudytojai – tiek R. S., tiek ir K. J. – viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad stirninas buvo nušautas jų būrelio teritorijoje. Papildomai R. S. nurodė, kad stirnos patiną stebėjo apie 20 min. ir per tą laiką jis į kitą kelio pusę nebuvo nuėjęs. Be to, abu minėti liudytojai patvirtino, kad kitą rytą apžiūrėjus įvykio vietą visos aplinkybės parodė, jog stirnos patinas buvo pašautas ir sumedžiotas „Šimonių“ medžiotojų būrelio plote, nes šūvio vietoje rado kraujo, o apžiūrėję apylinkes, kitų kraujo pėdsakų nerado, tik žvėries išvilkimo taką, kuris buvo iš „Šimonių“ būrelio pusės. Pagal kraują matėsi, kad žvėris buvo permestas link kelio per asfaltą. Kupiškio LMŽD atstovas B. D. rašytiniame paaiškinime taip pat nurodė, kad nuvykus į įvykio vietą, medžiotojai R. S. ir K. J. parodė visas kraujo dėmes ir vilkimo taką, kuriuo buvo tempiamas sumedžiotas stirninas. Vilkimo take buvo matyti kraujo ir plaukų. Išvaikščiojus lauką ir išnagrinėjus esamą situaciją, buvo aiškiai matyti, kad stirninas buvo sumedžiotas toje vietoje, kur ir gulėjimo vieta (19 b.l.). Liudytojas R. J. paaiškinime nurodė, kad įvykio vietoje iš „Šimonių“ būrelio pusės matėsi gyvūno vilkimo bridės žolėje, o ant kelio matėsi kraujo dėmės. Už kelio, žolėje, „Vidugirių“ būrelio pusėje, kur buvo paliktas gyvūnas, matėsi išguldyta žolė su kraujo dėmėmis. Apžiūrėjus vietą padaryta išvada, kad stirninas sumedžiotas neteisėtai „Vidugirių“ būrelio medžiotojo „Šimonių“ būrelio medžioklės plotuose (21-22 b.l.). Šiuos asmenų parodymus patvirtina kitą dieną po įvykio padarytos nuotraukos bei atžymos ortofotografijos nuotraukoje, kuriose užfiksuoti pėdsakai įvykio vietoje (28-29, 36 b.l.). Taigi visi šie įrodymai neabejotinai patvirtina, kad stirninas buvo sumedžiotas svetimame medžiotojų būrelio medžioklės plote, todėl administracine tvarka nubaustų I. M. ir A. A. versiją pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip siekį išvengti atsakomybės.

I. M. ir A. A. skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu (83-91 b.l.). Aukštesnysis teismas su šiuo skundo argumentu nesutinka. Nors pažeidėjai teigia, kad po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo iš A. A. buvo paimtas šautuvas (duomenys neskelbtini), todėl šaudyti iš jo vėliau nei 2015-08-01 nebebuvo galimybės, o tuo tarpu iššautų kulkų bei panaudotų tūtelių niekas nesaugo, todėl galimybė, kad toje vietoje, kurioje buvo sumedžiotas stirninas, atsitiktinai gali būti anksčiau A. A. ginklo iššauta kulka ir numesta tūtelė, yra faktiškai nulinė, tačiau, skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, šis pažeidėjų pateiktas įrodymas negali būti laikomas patikimu. Pirmiausia pažymėtina, kad ginklas buvo paimtas praėjus dviem dienoms po įvykio, t.y. 2015-08-03 (46 b.l.), taigi per šį laiką (nuo 2015-08-01 iki 2015-08-03), A. A. dar turėjo galimybę iššauti iš šautuvo (duomenys neskelbtini), ir pasilikti tuščių tūtelių. Aukštesnysis teismas taip pat neatmeta galimybės, kad pažeidėjas, kaip medžiotojas, nuolat naudojęs turėtą ginklą, tuščių tūtelių galėjo turėti ir namuose ar kitoje vietoje. Pažymėtina ir tai, kad nuo įvykio iki šovinio tūtelės radimo praėjo gana ilgas laiko tarpas (27 dienos), per kurį, siekdami išvengti atsakomybės, pažeidėjai tūtelę „Vidugirių“ būrelio medžioklės plote galėjo padėti ir patys, o paskui pasikviesti antstolį faktinių aplinkybių konstatavimo protokolui surašyti. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad apylinkės teismas pagrįstai nesivadovavo minėtu įrodymu.

Skunde teigiama, kad liudytojo R. S. parodymus, jog 2015-08-01 jis matė, kaip „Šimonių“ medžioklės būrelio plotuose automobiliu atvažiavę asmenys sumedžiojo stirniną, paneigia ir faktas, kad liudytojas nurodo konkretų jam žinomą žvėrį – 2 metų amžiaus stirniną Rudį, o ištyrus nušauto stirnino galvą 2015-11-26 stirnino ragų įvertinimo akte pažymėta, jog tai 5 metų amžiaus stirnino ragai. Su šiuo skundo argumentu taip pat nėra pagrindo sutikti. Kaip jau minėta, teismas neabejoja liudytojo R. S. parodymais, o prie apeliacinio skundo pažeidėjų pateiktą 2015-11-26 stirnino ragų įvertinimą (124 b.l.) laiko nepatikimu, kadangi nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog trofėjų ekspertui, surašiusiam šią pažymą, buvo pateikta būtent 2015-08-01 „Šimonių“ medžioklės būrelio plotuose sumedžioto stirnino galva su ragais.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantų padarytas pažeidimas įrodytas patikimumo ir pakankamumo reikalavimus atitinkančiais įrodymais, kvalifikuotas teisingai, todėl jų skundo prašymai nutraukti administracinio pažeidimo bylą atmestini. Apeliantams skirtos ATPK 85 str. 6 d. sankcijoje numatytos nuobaudos individualizuotos tinkamai, todėl nekeistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 9 d. nutarimą nepakeistą ir administracine tvarka nubaustų I. M. ir A. A. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.