Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Nagrinėjamoje byloje Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažinto, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo teisę į gerą administravimą, pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. sausio 27 d. nutartimi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. gegužės 14 d. sprendimą pakeitė, tai yra panaikino sprendimo dalį, kuria nagrinėtos bylos aplinkybės laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gegužės 4 d., ir šią bylos dalį perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita teismo sprendimo dalis palikta nepakeista. Taigi, nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl neužtikrinto gyvenamojo ploto, žemos patalpų temperatūros žiemą, patalpų, tualetų ir praustuvių antisanitarinės būklės, sekcijose buvusio specifinio kvapo, pelėsio, pareiškėjui nesudarytų geresnių laikymo sąlygų, pareiškėjo neperkėlimo į neįgaliųjų būrį Alytaus pataisos namuose, pareiškėjo teisės į darbingumo (nedarbingumo lygio) nustatymo užtikrinimo pažeidimo ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo pažeidimo, nesuteikiant pareiškėjui paskirtų vaistų (vitaminų), nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. (toliau- ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Dėl gyvenamųjų patalpų ploto.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK gyvenamosiose patalpose vienam žmogui teko mažesnis gyvenamasis plotas negu numatyta teisės aktuose, išskyrus Priklausomybes turinčių įkalintų asmenų reabilitacijos centro programos gyvenamąsias patalpas, kurių gyvenimo sąlygos buvo geros.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas Priklausomybes turinčių įkalintų asmenų reabilitacijos centro programoje dalyvavo laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 22 d. iki 2016 m. balandžio 12 d. (b. l. 23, 29), ir buvo laikomas 13 būryje (b. l. 19, 31). Būtent dėl 13 būrio gyvenamosios patalpos trūkumų pareiškėjas nesiskundžia, todėl šios gyvenamosios patalpos atitikimas teisės normos nevertintinas.

Pažymėtina, jog dalis duomenų, nurodytų atsakovės atstovo ir pareiškėjo apie miegamųjų vietų skaičių ginčo laikotarpiu, nesutampa: atsakovės atstovas nurodė, kad 11 būrio 4 brigados gyvenamosiose patalpose buvo 21 miegamoji vieta, o pareiškėjas teigė, kad joje buvo 32 miegamosios vietos; atsakovės atstovas nurodė, kad 10 būrio 3 brigados gyvenamosiose patalpose buvo 10 miegamųjų vietų, o pareiškėjas teigė, kad joje buvo 12–14 miegamųjų vietų. Atsakovės atstovas, siekdamas pagrįsti duomenis apie gyvenamąsias patalpas, kuriuose pareiškėjas atliko bausmę, pateikė Pravieniškių PN-AK direktoriaus pavaduotojo 2 sektoriui 2018 m. gruodžio 21 d. pažymą Nr. 62-6078 (b. l. 31), Pravieniškių PN-AK Ūkio skyriaus Ūkio skyriaus specialisto, atliekančio Ūkio skyriaus vedėjo funkcijas, 2019 m. sausio 4 d. pažymą Nr. 77-23 (b. l. 32), kuriose esantys duomenys apie gyvenamųjų patalpų plotą ir miegamųjų vietų atitinka atsiliepime nurodytus duomenis. Be to, atsakovės atstovas, atlikęs duomenų patikslinimą, papildomai nurodė, kad ginčo laikotarpiu ir vėliau, iki atsakovės atstovo 2019 m. sausio 9 d. atsiliepimo teismui pateikimo, gyvenamųjų patalpų, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, plotas nesikeitė, tai yra atsakovės atstovo 2019 m. sausio 9 d. atsiliepime nurodyti duomenys apie šiai bylai aktualias patalpas buvo teisingi (b. l. 143). Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir nurodė, kad 11 būryje buvo 32 miegamosios vietos, 10 būryje buvo 12–14 miegamųjų vietų, tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, be to pats pripažino, jog daug ką yra pamiršęs. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjo nurodytų duomenų patikimumas kvestionuotinas ir dėl pareiškėjo sveikatos būklės ir gyvenimo būdo - patyrė galvos traumą, kurios liekamuosius reiškinius jautė ginčo laikotarpiu (b. l. 68-71, 89, 90-92), kas galėjo įtakoti pareiškėjo tikrovės suvokimą. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamosiose patalpose buvusį miegamųjų vietų skaičių.

Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose: nuo 2015 m. lapkričio 30 d. iki 2016 m. vasario 15 d. 11 būryje, 4 brigadoje ir buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą, kurios plotas 67,41 kv. m, joje buvo įrengta 21 miegamoji vieta, taigi, vienam asmeniui teko 3,21 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. 11 būryje, 4 brigadoje ir buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą, kurios plotas 67,41 kv. m, joje buvo įrengta 21 miegamoji vieta, taigi, vienam asmeniui teko 3,21 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. 10 būryje, 3 brigadoje ir buvo paskirtas į gyvenamąją patalpą, kurios plotas 31,71 kv. m, kurioje buvo įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,17 kv. m gyvenamojo ploto (b. l. 19–20, 31–32). Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta minimali 3,1 kv. m ploto norma.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad gyvenamosiose patalpose žiemos metu buvo labai šalta.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 11.8 punkte nustatyta, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Iš teismui pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu atliko bausmę Pravieniškių PN-AK paprastosios grupės sąlygomis, bendrabučio tipo patalpose, todėl gyvenamosioms patalpoms, kuriuose buvo kalinamas pareiškėjas, yra taikomos Higienos norma HN 134:2015 16 punkto ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 punkto normos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad patalpos buvo antisanitarinės būklės, sekcijose specifinis kvapas, pelėsis, tualetai ir praustuvės antisanitarinės būklės.

Higienos normos HN 134:2015 34 punkte nustatyta, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Higienos normos HN 134:2015 35 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Higienos normos HN 134:2015 37 punkte nustatyta, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės. Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nustatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau- ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo administracijos paskyrimu eilės tvarka budėti gyvenamosiose patalpose.

Taisyklių 255 punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų nuteistieji privalo griežtai laikytis higienos taisyklių bei reikalavimų.

Iš bylos duomenų matyti, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo (toliau- ir Aprašas, b. l. 35–37) 3 punkte nustatyta, kad patalpų valymo vykdymo tvarka privaloma visiems įstaigoje laikomiems nuteistiesiems. Aprašo 5 punkte nustatyta, kad sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną; juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Aprašo 10 punkte nustatyta, kad pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo metu plaunamos grindys, sienos, langai, baldai (spintelių vidus) ir sanitariniai mazgai.

Įvertinus anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą ir atsakovės atstovo atsiliepimą, kuriame nurodomą, jog Pravieniškių PN-AK gyvenamąsias patalpas, sanitarinius mazgus privalo valyti patys nuteistieji Aprašo nustatyta tvarka (b. l. 21, 22), darytina išvada, kad pats pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti švarą, tai yra švaros palaikymas priklausė ir nuo jo veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėjas taip pat turėjo galimybę pranešti pataisos namų administracijai, jeigu kiti asmenys nevykdė savo pareigų užtikrinti švarą patalpose, bet byloje nėra duomenų, kad pataisos namų administracija nebūtų reagavusi į tokius pareiškėjo nusiskundimus. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės kameros švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu.

Dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad dėl jo sunkios sveikatos būsenos jam nebuvo sudarytos švelnesnės kalinimo sąlygos.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jis ginčo laikotarpiu buvo laikomas ir Priklausomybes turinčių asmenų reabilitacijos centre, kuriame buvo laikomas 13 būryje, ir ten jam buvo sudarytos geros sąlygos, ramu (b. l. 3), tai yra pareiškėjas pripažino, kad ginčo laikotarpiu jam buvo sudarytos ir geresnės kalinimo sąlygos, kurios jį tenkino. Bet iš Pravieniškių PN-AK Resocializacijos skyriaus specialistės 2018 m. gruodžio 31 d. pažymos (b. l. 29), ir Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos specialistės 2018 m. vasario 21 d. pažymos (b. l. 5) matyti, kad pareiškėjas buvo pašalintas iš Priklausomybes turinčių asmenų reabilitacijos centro už padarytą drausmės pažeidimą. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog pareiškėjas neteko galimybės atlikti bausmę švelnesnėmis sąlygos tik dėl savo paties kaltės, kurios prieš tai jam buvo užtikrintos, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su šia skundo dalimi.

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad iš Pravieniškių PN-AK medicininės dalies negaudavo tinkamos medicininės priežiūros, nes nebuvo teikiami būtini vaistai ir vitaminai. Gaudavo tik paracetamolio tabletę kai skaudėjo galvą. Apskritai jam papildomai niekas būtinų vaistų ir vitaminų neskirdavo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 53 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus; piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką nustato įstatymas. BVK 11 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad nuteistieji turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka gauti medicinos pagalbą.

Dėl sveikatos priežiūros paslaugų (teikimo) kokybės pažymėtina, kad tai nėra administracinės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo nagrinėjimo dalykas. Teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų net ir įkalinimo įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1162-525/2018). Administraciniuose teismuose nagrinėjami skundai tuo aspektu, ar buvo iš kalinimo įstaigos administracijos, kaip viešojo administravimo subjekto, užtikrinta nuteistajam galimybė pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis pagal nustatytą tvarką.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 18 d. įsakymo Nr. V-195/1R-76 „Dėl Laisvės atėmimo vietose veikiančių asmens sveikatos priežiūros tarnybų struktūros, etatų skaičiaus ir darbo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (galiojo iki 2019 m. spalio 9 d.) 2 ir 3 punktai nustato, kad suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūrai užtikrinti laisvės atėmimo vietose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos (skyriai), kuriose yra teikiamos pirminės ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos.

BVK 174 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad nuteistųjų ambulatorinėms pirminės ir antrinės asmens sveikatos priežiūros paslaugoms teikti pataisos įstaigose steigiamos sveikatos priežiūros tarnybos. BVK 174 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad laisvėje turėjo neįgalumo grupę, ir ją reikėjo tik prasitęsti, tačiau būrio viršininkas ir medicinos dalies gydytojas jį atkalbėjo vykti ją prasitęsti. Prašomą priteisti turtinę žalą pareiškėjas kildina iš to, kad nustačius jam nedarbingumą, jis būtų gavęs pajamas.

Savo skunde pareiškėjas faktiškai nurodo, jog atlikdamas laisvės atėmimo bausmę jis negalėjo įgyvendinti savo teisės į darbingumo (nedarbingumo lygio) nustatymą, todėl šios jo teisė įgyvendinimą turėjo užtikrinti Pravieniškių PN-AK administracija. Iš 2012 m. sausio 16 d. darbingumo lygio pažymos (b. l. 72, 95) matyti, kad pareiškėjui buvo nustatytas 75 procentų netekto darbingumo lygis nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2014 m. sausio 10 d. Remdamasis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nebuvo pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu, jam nebuvo nustatyta globa, be to priimant pareiškėjo atžvilgiu keturis apkaltinamuosius nuosprendžius pareiškėjas nebuvo pripažintas nepakaltinamu arba ribotai pakaltinamu, jam nebuvo taikomos priverčiamos medicininės priemonės. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos matyti, kad pareiškėjas buvo supažindintas su dokumentų, kurių reikia darbingumo lygio nustatymui, sąrašu (b. l. 69), pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. atsisakė vykti į ligoninę dėl darbingumo lygio nustatymo (b. l. 70), todėl Pravieniškių PN-AK administracijai akivaizdžiai nebuvo pagrindo imtis prievartinių veiksmų dėl pareiškėjo teisės į darbingumo (nedarbingumo) lygio nustatymo užtikrinimo. Galiojantys teisės aktai pataisos įstaigai nenustato pareigos tam tikru periodiškumu imtis iniciatyvos pradėti nuteistojo darbingumo nustatymo procedūrą, pačiam nuteistajam tokios procedūros atsisakius. Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, kad pataisos įstaiga pareiškėjui išaiškino aplinkybes, susijusias su būtinybe atlikti atitinkamą procedūrą darbingumo lygio nustatymui, besibaigiant darbingumo lygio nustatymo terminui, užtikrino jo patekimą į medicinos įstaigą, tačiau pareiškėjas vykti į medicinos įstaigą atsisakė. Bylos duomenys nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų pakeitęs savo nuomonę ir vėliau išreiškęs pageidavimą vykti į medicinos įstaigą darbingumo lygio nustatymui. Teismo vertinimu pareiškėjo gebėjimą užtikrinti savo teisių įgyvendinimą patvirtina tai, kad pats pareiškėjas sugebėjo surašyti logišką ir argumentuotą skundą teismui, teikė atsikirtimą į atsakovės atstovo atsiliepimą, prašymą, apeliacinį skundą ir buvo aktyvus teismo posėdžio metu. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su jo teisės į darbingumo (nedarbingumo lygio) nustatymo užtikrinimu.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, kad Pravieniškių PN-AK administracija neperkėlė jo neįgaliųjų būrį, įrengtą Alytaus pataisos namuose.

Iš teismo medicinos specialisto 2003 m. liepos 3 d. išvados (b. l. 90-92) matyti, kad pareiškėjas 2003 m. birželio 22 d., t. y. dar iki ginčo laikotarpio, nukentėjo autoįvykio metu, kurio metu jam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas dėl kaukolės pamato lūžio, kraujosruvos virš kietojo galvos smegenų dangalo, kuri sukėlė galvos smegenų suspaudimą.

Iš 2012 m. sausio 16 d. darbingumo lygio pažymos (b. l. 72) matyti, kad pareiškėjui dar iki bausmės vykdymo pradžios Pravieniškių PN-AK buvo nustatytas 75 procentų netekto darbingumo lygis nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2014 m. sausio 10 d.

Iš atsakovės atstovo atsiliepimo (b. l. 23) matyti, kad Alytaus pataisos namuose buvo socialinės globos sektorius, be to pareiškėjui atsisakius vykti dėl darbingumo lygio nustatymo, pataisos įstaigoje nepatikslinus diagnozės, nebuvo pagrindo kreiptis į gydytojų konsultacinę komisiją dėl perkėlimo į socialinės globos sektorių.

Iš Kalėjimų departamento 2014 m. spalio 8 d. įsakymu Nr. V-409 patvirtinto Nuteistųjų skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarkos aprašo (toliau– ir Tvarkos aprašas) 1 punkto matyti, kad ne pirmą kartą laisvės atėmimo bausme nuteistų vyrų, kurie nesavarankiški ir iš dalies savarankiški ir kuriems yra reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa, skyrimo, perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus tvarką, todėl darytina išvada, kad tam, kad nuteistasis būtų paskirtas (perkeltas) į socialinės globos sektorių, jis turi būti laisvės atėmimo bausmę nuteistas ne pirmą kartą, ir jam turi būti reikalinga ilgalaikė ar trumpalaikė socialinė globa. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausme buvo nuteistas ne pirmą kartą (b. l. 27), tai yra vieną iš paskyrimo (perkėlimo) į socialinės globos sektorių sąlygų pareiškėjas atitiko. Tam, kad pareiškėjas būtų paskirtas (perkeltas) į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių, jam taip pat turėjo būti nustatytas socialinės globos poreikis. Iš Tvarkos aprašo 4–12 punktų nuostatų matyti, kad nuteistasis į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių perkeliamas tokia tvarka: laisvės atėmimo vietoje jį gydantis gydytojas įvertinęs, kad dėl sveikatos būklės nuteistajam reikalinga socialinė globa, tarnybiniu pranešimu informuoja apie tai laisvės atėmimo vietos įstaigos direktorių, kuris, gavęs šį pranešimą, raštu kreipiasi į Nuteistųjų perkėlimo į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių ar iš šio sektoriaus komisiją dėl nuteistojo skyrimo (perkėlimo) į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių, minėta komisija priima sprendimą dėl nuteistojo skyrimo (perkėlimo) arba neskyrimo (neperkėlimo), laisvės atėmimo vietos įstaiga, gavusi minėtos komisijos teigiamą sprendimą, paskiria nuteistąjį į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių arba parengia išvadą dėl nuteistojo perkėlimo į kitą pataisos įstaigą, kurioje yra socialinės globos sektorius, ir nustatyta tvarka pateikia ją tvirtinti Kalėjimų departamento direktoriui. Remiantis Tvarkos aprašo 6 punktu, ir pats nuteistasis, turintis socialinio bei fizinio savarankiškumo sutrikimų, turi teisę kreiptis pateikdamas laisvos formos prašymą į jį gydantį gydytoją, kad jam būtų nustatytas socialinės globos poreikis.

Iš anksčiau aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjas galėjo būti perkeltas į pataisos įstaigos socialinės globos sektorių, jeigu gydytojas būtų įvertinęs pareiškėjo sveikatos būklę, ir jeigu gydytojui tai atlikus ir nustačius esant reikalingą socialinės globos poreikį, pagal gydytojo pranešimą dėl socialinės globos reikalingumo būtų priimtas teigiamas sprendimas perkelti pareiškėją. Taip pat, ir pats pareiškėjas galėjo kreiptis su prašymu įvertinti jo sveikatos būklę tam, kad jis būtų perkeltas į socialinės globos sektorių.

Pažymėtina, kad atsakovės atstovo 2019 m. vasario 13 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 80) pripažįstama, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, jog gydytojas buvo pateikęs siūlymą perkelti pareiškėją į socialinės globos sektorių. Analogiški duomenys pateikti 2019 m. vasario 8 d. medicininiame pažymėjime (b. l. 81). Be to, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 68–71) matyti, kad tokie duomenys taip pat nenustatyti. Ir nors pareiškėjas 2014 m. lapkričio 10 d. atsisakė vykti į ligoninę dėl darbingumo lygio nustatymo (b. l. 70, 80, 81, 100, 101), tai yra Pravieniškių PN-AK administracijai nesant pagrindui kreiptis dėl perkėlimo į socialinės globos sektorių pagal gydytojo siūlymą (nes nebuvo gydytojo siūlymo), bet pačiam pareiškėjui išliko galimybė kreiptis dėl socialinės globos poreikio nustatymo jam ir jo perkėlimo į socialinės globos sektorių, pateikus tokį prašymą jį gydančiam gydytojui (Tvarkos aprašo 6 punktas). Pareiškėjui pateikus tokį prašymą, būtų taikomos Tvarkos aprašo procedūros dėl perkėlimo: įvertinama pareiškėjo sveikatos būklė, pateikiamas gydytojo pranešimas pataisos namų administracijai, priimamas sprendimas perkelti arba neperkelti pareiškėją į socialinės globos sektorių. Taip pat pažymėtina, kad atsakovės atstovo 2019 m. vasario 13 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 80) pripažįstama, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas buvo kreipęsis su prašymu į jį gydantį gydytoją perkelti jį į socialinės globos sektorių. Analogiški duomenys pateikti 2019 m. vasario 8 d. medicininiame pažymėjime (b. l. 81). Be to, iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijos (b. l. 68–71) matyti, kad tokie duomenys taip pat nenustatyti.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog jis nesikreipė su prašymu į jį gydantį gydytoją perkelti jį į socialinės globos sektorių, kadangi Pravieniškių PN-AK jo niekas neinformavo apie tai, kad egzistuoja toks socialinės globos sektorius, jis nieko apie tai nežinojo. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog Pravieniškių PN-AK administracija ginčo laikotarpiu būtų suteikusi pareiškėjui informaciją apie tai, kad yra pataisos įstaigos socialinės globos sektorius bei kad pareiškėjas turi teisę pateikti prašymą jį ten perkelti. Atsižvelgus į anksčiau aptartą bei pareiškėjo sveikatos būklę, darytina išvada, jog atsakovės atstovas nepaneigė šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad viešojo administravimo subjektas yra saistomas, be kita ko, gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-460-492/2018). Geras administravimas, Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisinės sistemos pamatinis principas (Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 41 str. ir kt.; Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.), savyje talpinantis eilę įvairaus pobūdžio (materialinio, procedūrinio) imperatyvų, tame tarpe – pareigą motyvuoti, pareigą imtis aktyvių veiksmų, padėti, elgtis rūpestingai ir atidžiai, administracinio teisinio santykio šalių bendradarbiavimą, teisę būti informuotam ir išklausytam ir kt. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3223-858/2018, 2017 m. liepos 4 d. administracinėje byloje Nr. eA-681-624/2017). Nagrinėjamu atveju konstatuotina, jog Pravieniškių PN-AK administracija nesuteikė pareiškėjui reikiamos informacijos apie pareiškėjo teisę kreiptis su prašymu, kad būtų nustatyta ar jam reikalingas socialinės globos poreikis ir perkelti jį į socialinės globos sektorių, todėl ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą.