- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-15
- Bylos Nr.
- 1A-499-245-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis (pirm.), Regina Cemnolonskienė, Arvydas Stankus
- Nuteistasis
- M. M.
- Advokatai
- Angelė Fomin
- Kategorijos
Teisėjas R.Klimaitis Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.9.
2009 m. spalio 15 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Dargužio, teisėjų Reginos Cemnolonskienės, Arvydo Stankaus, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorui Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Angelei Fominienei, nuteistajam M. M.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Jurbarko rajono apylinkės teismo 2009-06-05 nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 str., prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės visiško sudėjimo būdu pridėta Šakių rajono apylinkės teismo 2007-10-03 nuosprendžiu paskirta neatlikta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 286 str. už tai, kad 2009 m. vasario 6 d. apie 14 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kelyje Šakiai-Prūseliai 2 km 750 m., Šilgalių km., Šakių sen., Šakių raj., padaręs autoavariją, kurios metu apvertė automobilį „Rover 825“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registruotą D. M. vardu, iš įvykio vietos pasišalino ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus patrulių būrio vyresniajam patruliui R. Š. atliekant savo pareigas, t.y. bandant sulaikyti pažeidėją, kuris buvo rastas prie ežero, esančio Plieniškių kaime, Šakių sen., Šakių raj., M. M. tyčia nevykdė pareigūno teisėtų reikalavimų ir bėgo kartu su šunimi, grasindamas pareigūnui užpjudyti šunimi, o pasivijus M. M. su šunimi, M. M. užpjudė šunimi pareigūną R. Š., įsakydamas šuniui „paimk“ ir šuniui puolant pareigūną, R. Š. gindamasis nuo gresiančio realaus pavojaus jo sveikatai, iš tarnybinio šaunamojo ginklo „Block 19“ iššovė vieną kartą į orą, bet M. M. su šunimi pabėgo.
Šalies argumentai
Nuteistasis apeliaciniu skundu prašė panaikinti 2009-06-05 nuosprendį, kviesti psichologijos specialistą, kinologą, apklausti liudytojus. Nurodo, kad byla sufabrikuota. Nebuvo atliktos akistatos, atpažinimai. Teismo posėdžio metu buvo nagrinėjami faktai ir aplinkybės nesusijusios su inkriminuojama veika. Jis buvo perspėtas dėl pašalinimo iš posėdžių salės, užduodant klausimus pertraukiamas, kad klausimai yra menamo pobūdžio, nesusiję su byla. Tokiu būdu iš jo buvo atimta teisė apsiginti.
Teismas rėmėsi tik nekonkrečiais, neišsamiais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos jis teisme pakeitė. Tyrėjos parodymai ne tik neįrodo jo kaltės, bet ir liudija bylos fabrikavimą, kad ji neatitiko tyrimo metu privalomų veiksmų, procedūrų. Liudytojas R. B. taip pat pakeitė savo parodymus, nes iki teismo niekur neminėjo, kad R. Š. pranešė, jog jis (M. M.) siundo šunį. Visi šie liudytojai yra pareigūnai, todėl jų parodymai turi būti vertinami kaip pagalba nukentėjusiajam.
Nukentėjusysis R. Š. teigia, kad šuo lodamas, iššiepęs nasrus puolė. Tačiau lojimo niekas negirdėjo, girdėjo tik žodžius stok, šausiu ir šūvį. Tai patvirtina, kad šuns jis nesiundė ir inkriminuojamo nusikaltimo nepadarė.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėją ir nuteistąjį, prašiusį apeliacinį skundą patenkinti, prokurorą, prašiusį apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo M. M. padarytą nusikalstamą veiką, teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.
Nuteistasis M. M. savo apeliaciniame skunde neigia kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 286 str. padarymo ir prašo panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį, remiantis skunde nurodytais argumentais. Pirmos instancijos teismo nuosprendis buvo pagrįstas įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenims, daugumoje liudytojų parodymais, kurie buvo vertinti bendrajame bylos kontekste. Ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojų parodymai buvo reikšmingi teismui tikrinant ir vertinat teisiamajame posėdyje gautus nuteistojo, nukentėjusiojo bei liudytojų parodymus. Šioje byloje visų parodymų analizė bendrame bylos kontekste turėjo reikšmės formuojantis teismo vidiniam įsitikinimui galutinai vertinant įrodymus. Su pirmos instancijos teismo padarytomis išvadomis kolegija visiškai sutinka. Apelianto kaltė pilnai įrodyta byloje surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais.
Nuteistojo kaltė įrodyta nukentėjusiojo R. Š., liudytojų R. B., L. J., P. R., R. I. parodymais. Šių liudytojų ir nukentėjusiojo parodymai duoti teisme yra nuoseklūs, juos patvirtino ikiteisminio tyrimo metu jų duoti parodymai. Liudytojas P. R. parodė, kad važiuojant iš kaimo pamatė link tvenkinio einantį girtą žmogų su vilkiniu šunimi, o netrukus ir apvirtusį automobilį, prie kurio buvo šuns ir žmogaus pėdsakų. Kad žmogus buvo girtas, nusprendė iš jo eisenos, svirduliavo. Tokias pačias aplinkybes paliudijo ir liudytojas L. J., papildydamas, kad šuo ėjo Šalia M.. Šie liudytojai nurodė matę link tvenkinio nuo apvirtusio automobilio nueinantį tik vieną asmenį su šunimi. Šias aplinkybes jie pranešė policijai. Nukentėjusysis policijos pareigūnas R. Š., teisme ir ikiteisminio tyrimo metu duodamas nuoseklius parodymus parodė, kad iš budėtojo gavęs pranešimą apie avariją, nuvyko į vietą, kur rado apsivertusį automobilį ir šalia jo du vaikinus. Vaikinai jam paaiškino, kad matė nueinantį žmogų su šunimi link ežero. Jis taip pat patvirtino, kad prie automobilio buvo daug šuns pėdsakų. Budėtojui pranešus automobilio numerius, sužinojo, kad automobilis priklauso M.. Privažiavus prie ežero ir paklausus ar yra M., pastarasis atsiliepė. Priėjęs M. M. neigė žinąs apie avarija ir, atsisakęs važiuoti kartu aiškintis dėl avarijos, nuėjo prie šuns, kurį už pavadžio laikė kitas asmuo. Nukentėjusiajam policijos pareigūnui R. Š. dar kartą pareikalavus M. M. ateiti, pastarasis pasakė, kad jei lįs, užpjudys šunimi ir atsegė šuns pavadį. Apie M. M. grasinimus užpjudyti šunimi ir reikalui esant panaudoti tarnybinį šaunamąjį ginklą, R. Š. per raciją pranešė policijos budėtojui R. B.. Pamatęs bėgantį M. M. su šunimi miško link, jis išlipo iš mašinos, išsitraukė iš dėtuvės tarnybinį ginklą ir jį nusivijo. Kai prisivijo M. M., pastarasis rankos mostu ir įsakydamas užsiundė šunį ant jo. R. Š. dar įspėjo nuteistąjį M. M. dėl šuns siundymo, tačiau šuo bėgo link jo, lojo buvo pasiruošęs pulti, todėl jis iššovė iš tarnybinio ginklo į viršų. Po šūvio M. M. ir šuo pabėgo į mišką. Liudytojas policijos pareigūnas R. B., nusikaltimo dieną dirbęs budėtoju, patvirtino nukentėjusiojo R. Š. parodymus, tame tarpe ir tai, kad R. Š. pranešė suradęs M. M., jog šis siundo šunį ir reikalui esant panaudos tarnybinį ginklą. Šių liudytojų išdėstyti parodymai yra nuoseklūs viso baudžiamosios bylos proceso metu, apylinkės teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį neturėjo jokio pagrindo jais abejoti, jų visuma įrodo M. M. kaltę dėl inkriminuoto nusikaltimo – pasipriešinimo policijos pareigūnui. Be to, patsai nuteistasis M. M. neneigia bėgęs nuo policijos pareigūno R. Š. su šunimi. Tačiau tokį savo poelgį teisina paaiškinimu, neva policijos pareigūnas grasino nušauti šunį, o jį uždaryti, nenurodydamas tariamo grasinimo priežasties ar bent menkiausio motyvo. Iš aukščiau nurodytų liudytojų parodymų, kuriais įrodyta nuteistojo kaltė, nustatyta, kad R. Š. įspėjo M. M. panaudosiant šaunamąjį ginklą prieš šunį jei jį siundys. Akivaizdu, kad M. M. buvo įspėtas apie šaunamojo ginklo panaudojimą prieš šunį ne grasinimo tikslu, bet todėl, kad M. M. siundė šunį ant policijos pareigūno bandžiusio sulaikyti M. M. dėl padarytos avarijos. Iš tokių nuteistojo parodymų aišku, kad jis suprato apie policijos pareigūno R. Š. ketinimus jį sulaikyti, o šito vengdamas pasipriešino jam užsiundydamas šunį. Nuteistojo pasirinktas šuns gelbėjimo būdas – pabėgti kartu su šunimi kad jo nenušautu (taip teigia pats nuteistasis), neatitinka elementarios logikos susiklosčiusiai situacijai. Pareigūnas R. Š. įspėjo panaudoti šaunamąjį ginklą prieš šunį tik jį užsiundžius. Bėgti ir priešinti pareigūnui nebuvo jokio pagrindo. Tačiau perspėjimo M. M. nepaklausė, šunį užsiundė, dėl ko pareigūnas iššovė iš tarnybinio ginklo įspėjamąjį šūvį į viršų. Iš to darytina išvada, kad M. M. buvo svarbu išvengti sulaikymo panaudojant prieš pareigūną šunį, o ne šuns likimas.
Patsai nuteistasis M. M. apeliaciniu skundu, teigdamas kad šuns lojimo niekas negirdėjo, prieštarauja savo parodymams duotiems teisiamajame posėdyje. Jis aiškiai teisiamajame posėdyje nurodė, kad šuo reagavo, lojo, tačiau jį laikė. Toks prieštaravimas parodo nenuoseklią nuteistojo gynybos poziciją, o ne jį teisina.
Apeliaciniame skunde M. M. teigia, jog byla sufabrikuota. Tačiau šis teiginys yra deklaratyvus nenurodant jį galinčių pagrįsti argumentų. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme buvo imtasi visų priemonių teisingai bei nešališkai ištirti ir išnagrinėti bylą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta nukentėjusiojo ir nuteistojo akistata siekiant pašalinti prieštaravimus, atliktos apklausos, parodymų patikrinimas vietoje, daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, apžiūros, bei kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai. Visi įrodymai ir parodymai, kuriais grįstas apkaltinamasis nuosprendis, ištirti teisiamajame posėdyje ir išanalizuoti apkaltinamajame nuosprendyje.
Atmestini apeliacinio skundo teiginiai, kad buvo pažeisto jo teisės į gynybą. Iš teisiamojo posėdžio protokolo nustatyta, kad nuteistasis M. M. aktyviai dalyvavo užduodant klausimus apklausiamiems liudytojams ir nukentėjusiajam. Teisiamojo posėdžio metu teismas M. M., kaip kaltinamojo, teisės užduoti klausimus ar kitaip aktyviai dalyvauti bylos nagrinėjime nevaržė. Teismo posėdžio protokoluose neužfiksuota, kad M. M. būtų trukdoma užduoti klausimus liudytojams ar nukentėjusiajam. Be to, bylą nagrinėjant teisme jis naudojosi gynėjo pagalba, tačiau nei jis, nei gynėjas nepateikė pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo. Todėl atmestini visi apeliacinio skundo teiginiai dėl gynybos teisių pažeidimo.
Pirmos instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutarė
nuteistojo M. M. apeliacinį skundą atmesti.