- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-05-12
- Bylos Nr.
- eI2-10212-809/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01243-2025-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Žulytė-Janulionienė, Gitana Butrimaitė, Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- A. Z. L.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. Z. L. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025-03-03 sprendimą Nr. 25S60006 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad pareiškėja yra kaltinama tuo, kad, siekdama gauti leidimą nuolat gyventi, padarė nusikalstamą veiką – pateikė tikrovės neatitinkančius duomenys t. y. duomenys apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Pareiškėja išlaikė minėtus egzaminus, gavo atestatus, kurie buvo pateikti atsakovui. Atsakovas nenustatė, kad pateikti dokumentai buvo suklastoti, taip pat atsakovas nesikreipė į teisėsaugos institucijas, kad patvirtinti arba paneigti savo įtarymus. Todėl vien atsakovo subjektyvus požiūris į pareiškėjo turimas kalbos žinias negali būti pagrindas teigti, kad pareiškėjas pateikė netikrus dokumentus dėl lietuvių kalbos mokėjimo lygio arba konstitucijos egzamino. Pažymi, kad atsakovo priimtas Sprendimas prieštarauja bet kokiems teisiniams principams, nes yra priimtas remiantis išskirtinai tik atsakovo subjektyvia nuomone, neturint jokių duomenų apie Sprendime nurodomas aplinkybes. Pareiškėjos teigimu, atsakovas peržengė savo diskrecijos teises, nes neturėdamas įgaliojimų ir specialių žinių nusprendė, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka realybės, tai reiškia, kad atsakovas teigia, kad jie galimai yra netikri. Pareiškėja atitiko visus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. nustatytus reikalavimus, nustatytus asmenims, siekiantiems gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje. Pareiškėja teisėtai Lietuvoje gyvena 5 metus, todėl per šį laikotarpį neabejotinai galėjo išmokti lietuvių kalbą A2 lygiu. Teisės aktai reikalauja, kad pareiškėja žinotų lietuvių kalbą bent A2 lygiu t. y. minimalios valstybinės lietuvių kalbos žinios. Vien tai, kad apklausos metu pareiškėja susijaudino ir negalėjo atsakyti į tam tikrus jai užduodamus klausimus lietuvių kalba nereiškia, kad ji neturi A2 lygio lietuvių kalbos žinių. Remiantis logika, sunkiai suprantama, kaip asmuo nuolat 5 metus gyvenantis ir studijuojantis bei dirbantis Lietuvoje gali nesuprasti paprastų frazių lietuvių kalba arba negalėti į juos atsakyti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjos skundą atmesti. Pažymi, kad atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Ginčijamu sprendimu pareiškėjai nėra taikomos kokios nors sankcijos ir ji nėra pripažįstama padariusi kokią nors nusikalstamą ar priešingą veiką. Atitinkamai atmestini pareiškėjos skundo teiginiai dėl valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir pažymėjimų autentiškumo (klastojimo), kaip nepagrįsti ir nereikšmingi nagrinėjamai bylai. Atkreipia dėmesį, kad pažymėjimai apie išlaikytus egzaminus neturi būti vertinami kaip vien formalus reikalavimas. Priešingai, Įstatymo nuostata reikalaujama, kad asmuo, norintis gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, siektų integruotis į Lietuvos visuomenę, t. y., mokėtų lietuvių kalbą ir jos pagrindus, žinotų Konstitucijos pagrindus. Sprendimas išduoti nuolatinį leidimą gyventi iš esmės reiškė, jog Lietuvos Respublika leidžia atitinkamam užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Atsižvelgiant į tai, leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas tik esant teisės aktuose nustatytiems pagrindams ir kruopščiai patikrinus, ar yra visos reikiamos sąlygos išduoti tokį leidimą ir nėra pagrindų, dėl kurių leidimą atsisakytina išduoti. Minėtos aplinkybės taip pat reiškia, kad išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiui gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, vizą ar kitu teisiniu pagrindu leidžiant atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką ir joje būti. Atkreipia dėmesį, kad ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, tuo tarpu leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turintis asmuo tokių galimybių neturi.
Pažymi, kad, priešingai nei nurodoma skunde, ginčijamas sprendimas yra grindžiamas ne subjektyvia Migracijos departamento nuomonę, o nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y., kad pareiškėja 2024-11-14 vykusios apklausos metu visiškai nebendravo lietuvių kalba, nesuprato nei vieno klausimo, gebėjo pasakyti vos kelias frazes lietuviškai. Be to, pareiškėja apklausos metu nurodė, kad valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminai buvo nemokami, tačiau pažymi, kad Valstybinės kalbos egzamino kaina 29 Eur, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzamino – 14 Eur. A2 lygio kalbos vartotojas geba komunikuoti įprastose kasdienėse situacijose apie žinomus dalykus, kai tereikia pasiteirauti informacijos ar ją suteikti, taip pat paprastomis kalbos priemonėmis geba papasakoti apie savo išsilavinimą, artimiausią aplinką, būtiniausius poreikius. Nagrinėjamu atveju pareiškėja negebėjo atsakyti į elementarius klausimus (pvz.: ar turite pomėgių/hobių, koks Jūsų darbas, kokius skaičius žinote, kokius lietuviškus žodžius mokate ir kt.), be to, apklausos metu pareiškėja prašė jai užduodamus klausimus lietuvių kalba išversti į anglų, ir tik tokiu būdu gebėjo pasakyti
kelis žodžius lietuvių kalba. Taigi šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad pareiškėja teikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir tik formaliai siekė atitikti Įstatymo reikalavimus dėl lietuvių kalbos pažymėjimo pateikimo, bet realiai lietuvių kalbos nesimokė ir nesiekė išmokti, su tikslu ją vartoti kasdieniame gyvenime ir tokiu būdu integruotis į Lietuvos visuomenę.
Nurodo, kad Migracijos departamentas turi teisę ir pareigą įsitikinti, kad užsieniečio pateikti dokumentai atitinka tikrovę, ypatingai kai asmuo teikia prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju neišeinant už Įstatymo ribų, Migracijos departamentas atliko pareiškėjos teisinės padėties kontrolę, t. y. buvo siekta įsitikinti, kad pareiškėja moka lietuvių kalbą. Galiausiai, priešingai nei nurodoma skunde, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą atlikti pareiškėjos apklausą, t. y. vadovavosi Įstatymo 141 str. 2 d. 2 p.. Papildomai pažymi, kad Migracijos departamento funkcija dėl teisinės padėties nustatymo neapsiriboja vien pateiktų prašymų nagrinėjimu, tačiau vadovaujantis Įstatymo 4 str. 3 d., Migracijos departamentas vykdo užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvoje kontrolę, t. y. turi Įstatymo suteiktą pareigą vertinti, ar egzistuoja leidimų gyventi panaikinimo arba neišdavimo pagrindai. Mano, kad ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjai teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai ar nuolat gyventi išdavimo, jeigu pareiškėja atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2025-03-03 sprendimo Nr. 25S60006 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu. Pareiškėja su prašymu išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė Įstatymo 53 str. 6 d. nurodytus pažymėjimus.
Migracijos departamentas atliko apklausą per kurią buvo nustatyta, kad pareiškėja negebėjo nei suprasti lietuvių kalbos, nei kalbėti lietuvių kalba. Atsižvelgiant į tai, buvo konstatuota, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie išlaikytus valstybinės kalbos egzaminus, nepasiekė pakankamo integracijos lygio į Lietuvos visuomenę ir nėra suinteresuota pasiekti reikalaujamą integracijos lygį nuolatinio Lietuvos gyventojo statusui įgyti.
Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė ginčijamą sprendimą neišduoti pareiškėjai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Pareiškėja nesutikusi su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.
UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. nustato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus turėdamas UTPĮ nurodytą teisę gyventi Lietuvos Respublikoje suteikiantį ar patvirtinantį dokumentą arba nacionalinę vizą. Leidimą nuolat gyventi išduodant UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu, užsieniečio pragyventas laikotarpis apskaičiuojamas Vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (UTPĮ 53 str. 3 d.). Pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių (UTPĮ 53 str. 10 d.). Tai reiškia, kad kreipiantis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo UTPĮ 53 str. 1 d. 8 p. nustatytu pagrindu vertinamas buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikas. UTPĮ 53 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-12-21 įsakymu Nr. 1V-445 patvirtinto įsakymo „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir LNG aprašas) 16.5.2 p. numato, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduotas, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, išskyrus UTPĮ 53 str. 8 d. nustatytus atvejus. Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir pažymėjimų išdavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-12-24 nutarimu Nr. 1687 „Dėl
Valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminų ir jų išlaikymą patvirtinančių dokumentų išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta, kad asmenims, siekiantiems įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, taikoma pirmoji valstybinės kalbos mokėjimo kategorija, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-12-24 nutarimu Nr. 1688 „Dėl valstybinės kalbos mokėjimo kategorijų patvirtinimo ir įgyvendinimo“ siejama su Europos kalbų mokymosi turinio aprašo „Pusiaukelė“ lygiu, prilyginamu Europos Tarybos A2 lygiui. Toks kalbos mokėjimo lygis apibūdinamas kaip trumpų, aiškios sandaros sakytinių ir rašytinių sakinių supratimas, gebėjimas kalbėti apie konkrečius žinomus dalykus, gebėjimas pildyti paprasčiausių tipinių dokumentų formas, rašyti neoficialius trumpus tekstus.
Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar, kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 str. 1 d. 14 p. numato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Nagrinėjamu atveju Departamentas nustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu egzistuoja Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p. įtvirtintas leidimo gyventi Lietuvoje neišdavimo pagrindas, pagal kurį išduoti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės bei 14 p., pagal kurį atsisakoma išduoti leidimą gyventi, jei užsienietis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.
Atsižvelgiant į tyrimo metu nustatytas ir bylos nagrinėjimo metu nepaneigtas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas, detaliai įvertinęs pareiškėjos lietuvių kalbos žinių patikrinimo rezultatus, teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 14 p. pagrindais. Iš į bylą pateikto apklausos garso įrašo (nuo 13.34 val. iki 16.54 val.) nustatyta, jog pareiškėja apklausos metu į jai lietuvių kalba užduotus elementarius klausimus („koks jūsų hobis“, „ką valgėte pusryčiams“, „kokia šiandien diena“, „kokius skaičius žinote“, „ar žinote bent vieną skaičių nuo vieno iki dešimt“ ir kt.) neatsakė. Iš įrašo matyti, kad pareiškėja nebendravo lietuvių kalba, nesuprato nei vieno klausimo, nepasakė nei vienos frazės lietuviškai, o tik kelis atskirus žodžius. Dėl ko buvo pagrįstai nuspręsta, kad pareiškėja neturi net minimalių lietuvių kalbos žinių, todėl kreipdamasi dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės (UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pabrėžtina, kad Departamentas turi teisę neišduoti leidimo nuolat gyventi nustatęs, kad užsienietis neatitinka bent vienam UTPĮ 35 straipsnio 1 dalyje nustatytam pagrindui. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyti Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 14 punkte įtvirtinti atsisakymo išduoti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, kurių pareiškėja priešingai neįrodė. Pareiškėja apklausos metu bendravo ir atsakinėjo į klausimus anglų kalba, tačiau nesuprato lietuvių kalba jai užduotų klausimų, taip pat negalėjo sklandžiai bei nuosekliai papasakoti lietuvių kalbos ir Konstitucijos žinių patikrinimo vykdytos eigos ir kitų su tuo susijusių aplinkybių (egzaminų kaina ir kt.).
Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovas neturėjo pareigos nustatyti, ar pareiškėjos pateikti dokumentai buvo suklastoti, ar ne, ar kreiptis į teisėsaugos institucijas, kad patvirtinti arba paneigti savo įtarymus. Atsakovo pareiga tik įvertinti, ar asmuo, kreipdamasis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, atitinka UTPĮ nuostatas, t. y., ar nėra UTPĮ 35 str. 1 d. nustatytų atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindų. Todėl pareiškėjos teiginiai dėl konstatuotos nusikalstamos veikos nėra reikšmingi ir plačiau dėl jų nepasisakytina.
Nesutiktina su pareiškėjos argumentais, kad Sprendimas priimtas remiantis Departamento subjektyviu vertinimu. Kaip jau pirmiau minėta, Sprendimo faktinį pagrindą pagrindžia pirmiau aptartas apklausos garso įrašas, kuriuo remiantis Departamento išvados vertinamos kaip įtikinančios.
Pažymėtina, kad sprendimui dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo priimti turi būti nustatomi ne tik įstatyme nustatyti formalieji pagrindai, kaip šiuo atveju, jeigu užsienietis išlaikė valstybinės kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą, tačiau taip pat įvertinus, ar, konkrečiu atveju, yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią tokiam sprendimui priimti. Nagrinėjamu atveju nustačius Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 14 punktuose įtvirtintus atsisakymo išduoti leidimą nuolat gyventi pagrindus, darytina išvada, kad Departamentas teisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes ir tuo pagrindu teisingai taikė teisės normas, dėl ko priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Departamento 2025-03-03 sprendimas Nr. 25S60006 pripažįstamas teisėtu, o pareiškėjos skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 4 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. Z. L. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.