Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-12-14 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-481-497/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-12-14
Bylos Nr.
1A-481-497/2021
Teisminio proceso Nr.
1-02-2-00274-2019-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Jurgita Mačionytė, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
Nuteistasis
E. D.
Nukentėjusysis
F. Š.
Advokatai
Rimgaudas Černius
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-481-497/2021Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00274-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.2.1; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Audriaus Cinino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Jurgitos Mačionytės,

sekretoriaujant Kristinai Čepaitei,dalyvaujant prokurorui Renaldui Budriui,nuteistajam E. D. ir jo gynėjui advokatui Rimgaudui Černiui,

nukentėjusiajam F. Š.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį tęsti darbą arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje ir būti joje užsiregistravusiam. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1. E. D. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 11 d. apie 11.30 val., VšĮ „I“ biuro, esančio (duomenys neskelbtini), patalpose, asmeninio konflikto metu, smaugė F. Š., sudavė pastarajam vieną kartą ranka į gerklės sritį, ne mažiau kaip tris kartus rankomis pastūmė F. Š. į krūtinės sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam F. Š. fizinį skausmą ir padarydamas nukentėjusiajam F. Š. kaklo dešinės pusės odos įdrėskimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis E. D. ir jo gynėjas advokatas R. Černius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendį ir priimti E. D. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Teismas netinkamai vertino įrodymus, nuosprendį grindė iš esmės vien nukentėjusiojo vertinamojo pobūdžio parodymais ir jų, paties nukentėjusiojo veiksmų pagrindu sukurtais įrodymais, niekaip nevertino aplinkybių, kad pats nukentėjusysis neužtikrino svarbių įrodymų išsaugojimo, be pagrindo ir deklaratyviai sprendė, kad nukentėjusiojo F. Š. parodymai yra nuoseklūs, tad ir teisingi.

2.2. Baudžiamojoje byloje nėra aiškių, objektyvių ir tiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad E. D. padarė BK 140 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Dėl kaltinime nurodytų E. D. veiksmų parodymus davė tik pats F. Š., ir tai ne nuoseklius, bei iš dalies liudytojas L. V., kuris yra nukentėjusiojo įstaigos darbuotojas, t. y. suinteresuotas duoti nukentėjusiajam palankius parodymus. Jo parodymai yra prieštaringi, nuosprendyje nurodomas šių parodymų nuoseklumas yra dirbtinis, suformuotas paties nukentėjusiojo per ilgą laiką selektyviai atrinktais tik jo versiją patvirtinančiais įrodymais. Dėl to kaltė tenka F. Š., nes jis 2019 m. balandžio 12 d. pareiškime nurodė, kad „šiuo metu ikiteisminio tyrimo nenoriu“, t. y. nelaikė E. D. veiksmų nusikalstamais. F. Š. pozicija pasikeitė, kai jis buvo pirmą kartą apklaustas liudytoju 2019 m. rugpjūčio 29 d., E. D. apie tyrimą tapo žinoma 2019 m. rugsėjo 5 d., kai nebuvo jokių galimybių pateikti kokius nors objektyvius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino, nelaikė, kad tokie nukentėjusiojo veiksmai yra nenuoseklumas.

2.3. F. Š. ir L. V. parodymai neatspindi tikrojo jų turinio. 2019 m. balandžio 12 d. F. Š. pareiškime nurodo, kad E. D. įsiveržė į jo įstaigos biurą, stipriai trenkė į kaklą, apdraskė kelis kartus iš visų jėgų pastūmė, gąsdino susidorojimu, E. D. sutuoktinė minima tik kaip vėlesnių įvykių stebėtoja, kuri neva jį išplūdo, o jis jai nieko nesakė. 2019 m. rugpjūčio 29 d. parodymuose F. Š. jau teigė, kad duris E. D. atidarė jis, jie bendravo tarpduryje kol apsižodžiavo, E. D. sutuoktinė taip pat minima epizodiškai, apie apdraskymus nėra nieko, o pastūmimai apibūdinami kaip poveikis rankomis į F. Š. krūtinę 3 kartus, kol jis atsisėdo ant sofos. Duodamas parodymus teisme F. Š. jau nurodė, kad jam ir E. D. būnant tarpduryje įvyko pirminis jų susistumdymas, po kurio jis atsisėdo ant sofos ir buvo stumiamas dar du kartus ant jos, kai bandė atsistoti. 2021 m. gegužės 27 d. prašyme jau nurodo, kad krito aukštielninkas (ne atsisėdimu) ant sofos, negalėdamas pasirinkti tinkamos padėties, todėl neva buvo pažeistas jo stuburas. F. Š. pateikė savo įstaigos patalpų planą, iš kurio matyti, kad jei F. Š. ir būtų buvęs pastumtas iš tarpdurio, jis negalėjo nukristi ant sofos atsisėdimo būdu, po to nuo jos atsikelti ir vėl būti pastumtas, nes sofa durų atžvilgiu stovi šonu, todėl F. Š. ant jos galėjo nukristi tik per porankį, o ne atsisėdimo būdu. Šie esminiai nenuoseklumai patvirtinta, kad nebuvo F. Š. pastūmimo kelis kartus į krūtinę su nukritimu ant sofos.

2.4. Liudytojo L. V. parodymai taip pat nėra nuoseklūs, prieštarauja kitiems byloje esantiems parodymams ir paties F. Š. parodymams. Liudytojas L. V. nurodė ir F. Š. pateiktas įstaigos planas patvirtina, kad iš jo darbo vietos nebuvo galimybės matyti įvykių eigos tarpduryje, tačiau jis visgi nurodė tarpduryje buvus E. D. sutuoktinei, ko nenurodė F. Š., bet pokalbyje nedalyvavo ir nusisuko dirbti kompiuteriu. Jis negali daryti staigių judesių dėl sveikatos problemų, tačiau išgirdus susistumdymo garsus, sugebėjo staigiai atsisukti ir matė, kaip E. D. suduoda smūgį į gerklę F. Š., jį kelis kartus pastumia ant sofos, kai jis bando nuo jos keltis. Teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad įvykių nebeprisimena, negalėjo paaiškinti, kaip E. D., būdamas tarpduryje, galėjo pastumti F. Š. besistojantį nuo sofos, kuri yra įstaigos patalpų viduje. Be to, jis nepatvirtino matęs kokius nors F. Š. sužalojimus, tačiau teisiamojo posėdžio metu jau nurodė, kad E. D. stūmė F. Š. du kartus, kol jis nukrito ant sofos. Šios aplinkybės patvirtina, kad L. V. įvykį dirbtinai apibūdina F. Š. naudai, iškreipiant faktines aplinkybes. Be to jis taip pat niekaip neapibūdino nukentėjusiojo patirto skausmo.

2.5. E. D. parodymai visą laiką buvo nuoseklūs, jis niekada neneigė susitikimo su F. Š., kad tarp jų buvo pokalbis, kurio metu tarp jų galėjo būti fizinis kontaktas, kuomet jis užstojo savo sutuoktinę, tačiau tvirtino, kad nenaudojo smurto prieš jį. Nuosprendyje nurodomas parodymų prieštaravimas tarp antraeilių aplinkybių, kurios neturi jokios reikšmės.

2.6. Byloje nėra jokių įrodymų dėl F. Š. patirto skausmo, išskyrus jo paties subjektyvų patirtų jausmų apibūdinimą, o sveikatos sutrikdymo nustatymo aplinkybės rodo, kad F. Š. nebuvo nežymaus sveikatos sutrikdymo. Dėl tokio sutrikdymo specialisto išvada buvo gauta ik 2021 m. balandžio 29 d. ir ją surašę ekspertai tiek išvadoje, tiek vienas jų apklausiamas teisme nurodė, kad pagal esamus medicininius dokumentus nepakanka daryti kategoriškai išvadai dėl tokio sužalojimo masto ir atlikimo pobūdžio, o įdrėskimą pripažino nežymiu tik dėl to, kad jo negalima priskirti jokiems kitiems sveiktos sutrikdymams.

2.7. Pirmos instancijos teismas nukentėjusiajam sukeltą skausmą vertino formaliai, sprendė, kad jeigu galėjo sukelti fizinį skausmą ir sako, kad patyrė, vadinasi patyrė. Tačiau skausmo patyrimas ar prielaidos nėra pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę. Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas nurodė, kad skausmas subjektyvus dalykas ir jis priklauso nuo jį galimai patiriančio asmens subjektyvaus vertinimo. Pirmos instancijos teismas to nevertino, nuosprendyje nurodė, kad įvykio metu E. D. peržengė elementarias bendravimo ribas ir taip panaudojo fizinį smurtą, tačiau nenurodė, kas yra elementarus bendravimas. Atsakomybė numatyta ne už bet kokį bendravimą, o už smurtinius veiksmus, sukėlusius nukentėjusiajam skausmą ir pagal savo pobūdį atitinkančius tą pavojingumo laipsnį, kuriam esant taikytina baudžiamoji atsakomybė. Šiuo atveju tas pavojingumas nėra pagrįstas.

2.8. F. Š. ir L. V. parodymai nenuoseklūs, nes L. V. nurodė, kad F. Š. buvo suduota į gerklę, o F. Š. nurodė, kad jį E. D. smaugė. Nežiūrint į tai, kad šis prieštaravimas liko nepašalintas, smaugimo galimybę paneigia F. Š. ambulatorinės kortelės 2019 m. balandžio 12 d. įdėtiniame lape nurodyta informacija, kad ant jo kaklo kraujosruvų nėra, kurios atsiranda smaugimo metu. Specialisto išvada ir eksperto parodymai teisme rodo, kad įbrėžimas ant F. Š. kaklo galėjo atsirasti nebūtinai dėl kokių nors nusikalstamų veiksmų ar kito asmens veiksmų. F. Š. medicininiuose dokumentuose nėra nurodyta, kad jam reikalingas ar skirtas koks nors gydymas, jį apžiūrėjęs gydytojas tik konstatavo nusiskundimus ir nusiuntė atlikti tyrimus, tačiau tyrimų rezultatai jokių sveikatos sutrikimų neparodė.

2.9. Kad E. D. veiksmai neturėjo smurtinio pobūdžio, patvirtina ir tolimesnė bendravimo tarp E. D. ir F. Š. eiga, F. Š. po 2019 m. balandžio 11 d. įvykio be jokių papildomų raginimų toliau vykdė savo pareigas prižiūrėti bendrą turtą.

Atsiliepimas

2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą F. Š. prašo nuteistojo E. D. ir jo gynėjo advokato R. Černiaus apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

3.1 E. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme dalyvavo su savo gynėju advokatu R. Černiumi ir jie turėjo visas galimybes pateikti tikrovę atitinkančius parodymus apie 2019 m. balandžio 11 d. įvykusį konfliktą. Nuteistasis E. D. ir jo gynėjas nepateikė jokio prašymo ar reikalavimo apžiūrėti patalpą, kurioje E. D. smurtavo prieš nukentėjusįjį, atlikti kokius nors kitus tyrimus, siekiant išsiaiškinti įvykio aplinkybes.

3.2 Nuteistasis E. D. ir jo gynėjas, priešingai nei nustatė teismas, aiškina, kad būtent nuteistojo parodymai yra nuoseklūs, nes jis visada tvirtino niekada nenaudojęs smurto prieš nukentėjusįjį, nors apklausos metu iš pradžių teigė, kad jokio fizinio kontakto su F. Š. nebuvo.

3.3 Nuteistasis ir jo gynėjas klaidinančiai teigia, kad F. Š. neva iš pradžių nuteistojo veiksmų nelaikė nusikalstamais ir tai rodo 2019 m. balandžio 12 d. pateiktas pareiškimas su įrašu „šiuo metu ikiteisminio tyrimo nenoriu“. Šis įrašas atsirado policijos budėtojo iniciatyva, jam pareikalavus, jau po to, kai pareiškimas buvo užregistruotas ir padaryta kopija jam įteikta. Minėtas įrašas nereiškia, kad E. D. nepadarė nusikaltimo ir neturi būti baudžiamas.

3.4 Nuteistasis ir jo gynėjas klaidinančiai nurodo, kad F. Š. nurodomos faktinės aplinkybės skiriasi 2019 m. balandžio 12 d. pareiškime ir vėliau pateiktuose parodymuose. 2019 m. balandžio 12 d. pareiškime paminėta J. D., kuri kartu su E. D. buvo įvykio metu prie jo biuro durų. Vėliau ikiteisminio tyrimo metu buvo papildantys pareiškimą parodymai, kad J. D., prasidėjus žodiniam konfliktui, pasišalino, E. D. smurto veiksmų prieš jį nematė ir negirdėjo. Kadangi jos nebuvo, E. D. negalėjo įsiterpti tarp jos ir nukentėjusiojo.

3.5 Nuteistasis ir jo gynėjas klaidinančiai teigia, kad 2021 m. gegužės 27 d. prašyme teismui F. Š. iškraipė faktinius duomenis apie įvykį teigdamas, kad po nuteistojo stipraus stumtelėjimo jis aukštielninkas nukrito ant sofos. Tai netiesa. Minėtu dokumentu papildyta informacija apie stipraus stūmimo kryptį, pobūdį ir numanomas pasekmes. „Aukštielninkas“ – tai priešinga reikšmė žodžiui kniūbščias, kai žmogus guli arba krenta veidu į žemę.

3.6 Nuteistasis ir jo gynėjas klaidinančiai teigia, kad jei E. D. nukentėjusįjį būtų pastūmęs iš tarpdurio, jis būtų nukritęs per sofos porankį ne atsisėdimo būdu. F. Š. niekur neminėjo, kad E. D. jį stūmė iš tarpdurio. Nuteistasis tarpduryje jį griebė už gerklės, jam atsitraukus trenkė į kaklą, o pajudėjus į patalpos centrą – ėmė stumdyti.

3.7 Nuteistasis ir jo gynėjas klaidinančiai teigia, kad L. V. negalėjo matyti įvykių eigos dėl to, kad jis nusisuko dirbti kompiuteriu ir dėl to, kad negali daryti staigių judesių. L. V. apklausiamas teisme parodė, kad viską matė sėdėdamas šonu, pasisukti ant sukamos biuro kėdės į konfliktą už 1,5 m, nereikalauja daug fizinių pastangų.

Šalies argumentai

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundus juose nurodytais motyvais, o prokuroras ir nukentėjusysis apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas

3. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymu vertinimu, savo kaltės nepripažįsta, pasak apelianto byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę.

4. Teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių BPK pažeidimų, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes bei vadovaujantis įstatymu.

5. Nuteistojo E. D. gynėjas ginčija nukentėjusiojo ir įvykį mačiusio liudytojo parodymų nuoseklumą ir patikimumą, teigia, kad jų nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga, jie yra suinteresuoti bylos baigtimi ir tokius parodymus duoda norėdami nuteistąjį apkalbėti. Nurodo, kad nuteistojo parodymai viso proceso metu išliko nuoseklūs, jis niekada neneigė susitikimo su F. Š., kad tarp jų buvo pokalbis, kurio metu tarp jų galėjo būti fizinis kontaktas, kuris nebuvo pavojingas, kuomet jis užstojo savo sutuoktinę, tačiau tikina smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojęs.

6. Pirmiausia teisėjų kolegija nesutinka, kad nuteistojo parodymai nekito viso proceso metu. Įvertinus baudžiamojoje byloje esančių įrodymų visumą matyti, kad apelianto parodymai nebuvo nuoseklūs ir vis tik bylos nagrinėjimo metu kito. Sutiktina su apeliantu, kad jis iš ties liko nuoseklus teigdamas, jog smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, tačiau ši aplinkybė nelaikytina nuteistojo parodymų nuoseklumu, ji tik parodo nuteistojo poziciją ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu, kitose, esminėse detalėse, jo parodymai kito. Pirmą kartą E. D. paaiškinimą dėl šio įvykio pateikė 2019 m. balandžio 17 d., tuo metu jis nurodė, kad tarp jo ir nukentėjusiojo fizinio kontakto nebuvo, buvo tik žodinis konfliktas dėl nukentėjusiojo bendravimo su jo žmona (1 t., b. l. 9). Apklaustas 2019 m. lapkričio 14 d. jis jau teigė, kad su žmona nuėjo iki F. Š. ofiso pakalbėti, žmona pasibeldė į F. Š. duris, šiam jas atidarius ji užėjo į vidų, o jis liko stovėti už jos. Nukentėjusysis kalbėjo su jo žmona prie pat durų, ofise tuo metu buvo dar vienas darbuotojas. Pokalbio metu F. Š. pasakė jo žmonai necenzūrinius žodžius bei ją ranka pastūmė iš ofiso, tuomet J. D. atsistojo tarp jų, su F. Š. įvyko apsižodžiavimas ir J. D. su žmona išėjo į savo ofisą (1 t., b. l. 108-109), analogiškas aplinkybes nurodė ir akistatos su F. Š. metu (1 t., b. l. 119-122). Taigi iš pradžių E. D. teigė, kad viso pokalbio metu buvo kartu su savo žmona J. D., o F. Š. pasakius jo žmonai necenzūrinius žodžius, jis apsižodžiavo su juo ir kartu su žmona išėjo į ofisą. Tačiau apklausiamas pirmos instancijos teisme nuteistasis savo poziciją jau pakeitė, teigė, kad būdamas savo ofise išgirdo, kaip nukentėjusysis pasakė necenzūrinius žodžius jo žmonai, išėjo iš savo ofiso ir užstojo žmoną, įsiterpė tarp jų, jokio smūgio ar stūmimo nebuvo (2 t., b. l. 23-24). Šių parodymų nenuoseklumas rodo nuteistojo siekį pateisinti savo veiksmus, be to neatitinka kitos bylos medžiagos. Pažymėtina, kad nuteistasis teigia, jog F. Š. nori su V. M. jį pamokyti, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad V. M. nėra suinteresuotas šios bylos baigtimi, apie šį įvykį jis jokių reikšmingų parodymų nedavė, tik patvirtino, kad F. Š. skambino jam telefonu, pasakojo, kad tarp jo ir E. D. įvyko konfliktas, kurio metu E. D. nukentėjusįjį smaugė, klausė, ką jam toliau daryti (2 t., b. l. 20). Taigi teisėjų kolegijos vertinimu šio liudytojo parodymai nerodo jo noro apkalbėti nuteistąjį ar suinteresuotumo bylos baigtimi, be to, jie tik patvirtinta, kad konfliktinė situacija tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo, tačiau jokių kaltinimo aplinkybių nei patvirtinta, nei paneigia.

7. Teisėjų kolegijos vertinimu, duodama parodymus nenuosekli buvo ir nuteistojo žmona J. D.. 2019 m. lapkričio 20 d. apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji nurodė, kad 2019 m. balandžio 11 d. ji pasakė vyrui, kad eina pas F. Š. pakalbėti dėl valymo priemonių, vyras ėjo jai iš paskos, nes buvo suinteresuotas. Nukentėjusiajam atidarius biuro duris, stovint tarpduryje, prasidėjo diskusija, F. Š. susinervino, pradėjo ant jos rėkti, priėjo arčiau, atsistojo priešais ir pradėjo varyti moterį iš kabineto, buvo pakėlęs prie savęs savo alkūnę, stumdė. J. D. pasakė, kad jis jos nestumdytų, tuomet F. Š. ją necenzūriniais žodžiais „pasiuntė“, po ko jos vyras, stovėjęs už nugaros, įsiterpė tarp vyrų. Tuo metu vyrai natūraliai prisilietė kūnais, bet nuteistasis nukentėjusiojo už kaklo sugriebęs nebuvo, jo rankomis nestumdė, F. Š. ant sofos atsisėdęs nebuvo, vyrai tik apsižodžiavo. Viskas vyko apie 30 sekundžių, liudytoja pirma išėjo iš ofiso, jos vyras išėjo paskui už kelių sekundžių. Išeinant F. Š. uždarė duris (1 t., b. l. 38-39). Apklausiama teisme liudytoja jau nurodė kitokias aplinkybes, kad ji vaikščiojo po ofisus viena, užėjo pas F. Š. ir besikalbant su juo atėjo jos vyras. Pokalbio metu F. Š. pradėjo rėkti, pasakė necenzūrinį žodį ir pradėjo moterį stumti alkūnėmis iš tarpdurio, tuo metu jos vyras atsistojo tarp jų ir pats pradėjo kalbėti su nukentėjusiuoju. Liudytoja dar pabuvo kurį laiką, gal pusę minutės, po to apsisuko ir nuėjo, vyras atėjo praktiškai jai iš paskos, gal už 5 sekundžių. Kol nebuvo nusisukusi, matė viską, kas vyko (2 t., b. l. 19). Taigi matyti, kad liudytojos J. D. parodymai apie nagrinėjimą įvykį ne tik kad nėra nuoseklūs, bet ir prieštarauja paties nuteistojo parodymams, kuris, kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme teigė, jog prie žmonos ir F. Š. atėjo tik tada, kai išgirdo pastarojo necenzūrinius žodžius adresuojamus jo žmonai (2 t., b. l. 24). Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai nesiremti liudytojos J. D. parodymais, kadangi jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs.

8. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmos instancijos išvadai nesivadovauti ir liudytojo A. F. parodymais, kurie taip pat kito esminėse detalėse – ikiteisminio tyrimo metu 2019 m. gruodžio 23 d. jis parodė, kad 2019 m. balandžio mėnesį E. D. žmona iš viso aukšto ofisų surinko pinigus higienos reikmėms, jam sumokėjus pinigus moteris liko stovėti prie savo ofiso, matė, kad J. D. nuėjo pas F. Š., kurio ofisas šalia, F. Š. atidarė duris, tarp jų įvyko pokalbis. Tuo metu E. D. stovėjo šalia žmonos. F. Š. nesutiko mokėti, pasakė necenzūrinius žodžius ir jis (A. F.) uždarė savo ofiso duris (1 t., b. l. 45-47). Duodamas parodymus pirmos instancijos teisme liudytojas jau teigė, kad bendrame koridoriuje vyko pokalbis tarp jo, J. D. ir nukentėjusiojo. Kilo konfliktinė situacija, kurios metu nukentėjusysis nuteistojo žmonai pasakė necenzūrinius žodžius, po ko liudytojas išėjo į savo ofisą, nuteistasis šiame pokalbyje nedalyvavo. Taigi šio liudytojo parodymai skiriasi ne tik tarpusavyje ikiteisminio tyrimo metu ir primos instancijos teisme, tačiau neatitinka ir liudytojos J. D. bei nuteistojo E. D. parodymų, jie patvirtinta nebent tai, kad konfliktinė situacija tarp nukentėjusiojo ir E. D. buvo, tačiau to neneigia ir pats nuteistasis, o pačio konflikto eigos liudytojas A. F. nematė.

9. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad nukentėjusiojo F. Š. ir liudytojo L. V. parodymai buvo nenuoseklūs, priešingai, duodami parodymus, jie nurodė tapačias aplinkybes. F. Š. 2019 m. balandžio 12 d. pirminiame pareiškime nurodė, kad konfliktas su nuteistuoju prasidėjo jo biuro tarpduryje, kuomet E. D. netenkino jo atsakymas dėl renkamų pinigų ir pastarasis stipriai jam trenkė į kaklą, apdraskė kelis kartus, iš visų jėgų jį pastūmė. Pažymėjo, kad renkant pinigus dalyvavo ir nuteistojo žmona (1 t. b. l. 4). 2019 m. gegužės 15 d. skunde dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą F. Š. taip pat nurodė, kad 2019 m. balandžio 11 d. konflikto metu E. D. jį sumušė ir apdraskė kaklą, jam paūmėjo gerklės skausmas, negalėjo normaliai ryti maisto, kalbėti, iš dalies buvo nedarbingas, dėl ko kreipėsi į gydytoją, kuris paskyrė jam priešuždegiminius vaistus, slopinančius skausmą (1 t., b. l. 11). Ttapačios aplinkybės užfiksuotos ir jį apklausiant 2019 m. rugpjūčio 29 d., kad įvykio dieną pas jį atėjo E. D. su žmona, jie apsižodžiavo, tuomet E. D. griebė dešine ranka nukentėjusiajam už gerklės ir bandė smaugti, po to paleido gerklę ir ta pačia ranka smogė vieną smūgį į tą pačią vietą, po šio smūgio abiem rankomis ne mažiau kaip 3 kartus pastūmė jį į krūtinę, kol nukentėjusysis atsisėdo ant biure buvusios sofos. Dėl to patyrė stiprų fizinį skausmą (1 t., b. l. 29-31). 2019 m. gruodžio 17 d. akistatos metu F. Š. taip pat nurodė, kad konflikto metu, jiems su E. D. stovint tarpduryje, nuteistasis jį čiupo už gerklės, po to savo delnu sudavė vieną smūgį į gerklę, po to akimirksniu pastūmė ir nukentėjusysis nugriuvo ant sofos. Bandant atsistoti nuteistasis vėl pastūmė. Pastūmimų buvo ne mažiau kaip 3, stūmė į krūtinę, po pirmo pastūmimo nukentėjusysis nugara krito į sienos pusę ir atsisėdo ant sofos. Konflikto metu taip pat buvo E. D. žmona, po apsižodžiavimo ji iš karto išėjo į savo ofisą (1 t., b. l. 119-122). Analogiškas aplinkybes jis nurodė ir duodamas parodymus pirmos instancijos teisme, t. y. kad įvykio dieną pas jį į biurą atėjo E. D. su žmona. E. D. stovėjo už durų iš dešinės pusės, o žmona iš kairės, E. D. buvo neramus, reikalavo pinigų už higienos priemones. Nukentėjusysis į tai paprašė pateikti sąskaitą, jie tarpusavy apsižodžiavo ir nuteistojo žmona išėjo. Tada E. D. čiupo dešine ranka nukentėjusiajam už gerklės, suleido nagus, rėkdamas trenkė į kaklą. Nukentėjusysis atsitraukė nuo nuteistojo, tačiau E. D. įėjęs į vidų toliau stūmė abiem rankomis iš visų jėgų, dėl ko nukentėjusysis nukrito ant sofos. E. D. stūmė, o nukentėjusysis bandė stotis, bet E. D. vėl stumiant, vėl atsisėdo ant sofos. Keliantis, E. D. vėl stūmė iš visų jėgų. Iš viso E. D. stūmė ne mažiau trijų kartų (2 t., b. l. 15‑16). Taigi matyti, kad nukentėjusysis nuosekliai teigia, jog E. D. pas jį į ofisą atėjo su žmona, tačiau po apsižodžiavimo E. D. žmona išėjo, o nuteistasis nukentėjusįjį puolė – smaugė, sudavė jam vieną kartą ranka į gerklę ir ne mažiau kaip tris kartus rankomis pastūmė į krūtinę.

10. Pažymėtina, kad šio konflikto metu biuro patalpose taip pat buvo F. Š. bendradarbis L. V., kuris taip pat davė nuoseklius parodymus. Liudytojas, apklaustas 2019 m. rugsėjo 10 d. nurodė, kad 2019 m. balandžio 11 d. pas juos į biurą atėjo E. D., šalia jo, kaip jis suprato, buvo E. D. žmona. Jie trise pradėjo šnekėti ir jis nusisuko dirbti kompiuteriu. Tuomet išgirdo, kad tarp jų įvyko žodinis konfliktas. Atsisukęs pamatė, kaip E. D. pastūmė F. Š., po to ranka sugriebė F. Š. už gerklės, po to ta pačia ranka sudavė vieną smūgį jam į gerklės sritį. Po to abiem rankomis ne mažiau kaip 2 kartus pastūmė F. Š., kol šis nugriuvo ant biure buvusios sofos. F. Š. bandė keltis, klausė, ką nuteistasis daro, bet E. D. vėl jį stūmė. Po šio įvykio F. Š. skundėsi skausmais kakle, minėjo, kad eis pas gydytoją (1 t., b. l. 34-36). Apklausiamas pirmos instancijos teisme liudytojas L. V. taip pat nurodė, kad pas juos į biurą atėjo E. D. su moterimi, jie pradėjo šnekėtis. Netrukus pamatė, kad F. Š. traukiasi atbulas, o kaimynas, tik įėjus į kabinetą, trenkė jam vieną kartą į kaklą dešine ranka. Kabinete liudytojas sėdi kairiau ir visa tai matė, po to turėjo atsisukti į dešinę, tačiau greitai to padaryti negali dėl ligos. Paskui E. D. stūmė F. Š. į krūtinę ir vis kartojo tą patį sakinį, matė, kad stūmė du kartus. L. V. bandė stotis ir sakyti „ką jūs darote, liaukitės“, bet E. D. nereagavo, o po to išėjo. Paskui F. Š. sakė, kad skauda, čiupinėjosi gerklę. Apie 10 minučių abu po įvykio buvo šoke, nepratarė nei žodžio. Liudytojas siūlė F. Š. kreiptis į policiją. Vėliau, berods, F. Š. skambino žmogui iš kitos laiptinės, kuris, kaip suprato, irgi pasakė kreiptis į policiją, tačiau F. Š. sakė gal dar ateis atsiprašyti. Be to, liudytojas teisme taip pat nurodė, kad moteris, kurią matė tarpduryje, nuėjo į savo kabinetą, todėl kai F. Š. su E. D. įėjo pro slenkstį, ji negalėjo matyti to įvykio (2 t., b. l. 17-18). Šis liudytojas taip pat buvo papildomai apklaustas ir bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme, ir jo parodymai išliko nuoseklūs, jis dar kartą patvirtino, kad matė, kaip nukentėjusysis traukiasi atbulas, nuteistasis jam laikė už kaklo, paskui staigiu judesiu trenkė ir parbloškė nukentėjusįjį, o vėliau dviem rankomis jį stūmė. Stūmė vieną kartą, nukentėjusysis atsistojo, stūmė antrą kartą ir paskui jau liudytojas atsistojo. Po įvykio F. Š. laikėsi už gerklės, sakė, kad kažką kakle skauda.

11. Įvertinus visus šiuos parodymus teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad nėra pagrindo netikėti liudytojo L. V. parodymais. Šio liudytojo parodymai viso proceso eigoje buvo nuoseklūs, sutampa su nukentėjusiojo parodymais bei kitais bylos duomenimis, patvirtinančiais E. D. kaltę. Pats faktas, kad F. Š. ir L. V. sieja darbiniai santykiai, nesudaro pagrindo spręsti apie liudytojo suinteresuotumą bylos baigtimi, siekį duoti nepalankius parodymus nuteistajam E. D. ir tuo pačiu jam pakenkti. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo ir liudytojo L. V. parodymų matyti, kad E. D. smaugė nukentėjusįjį. Nors ant nukentėjusiojo kaklo neliko kraujosruvų, tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas visą laiką teigė, kad pirmiausia E. D. sugriebė F. Š. už kaklo, duodamas parodymus apeliaciniame teisme liudytojas L. V. net gestais atkartojo šį nuteistojo veiksmą, o po to sekė tolimesni jo smurtiniai veiksmai. Taip pat minėti parodymai patvirtina, kad konfliktas prasidėjo F. Š. biuro tarpduryje, tačiau vėliau E. D., smurtaudamas prieš nukentėjusįjį, įėjo į biuro vidų, todėl apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad nukentėjusysis turėjo ant sofos kristi per jos porankį, yra nepagrįstas, nukentėjusiojo pateiktas pieštas planas su paaiškinimais ir fotonuotraukomis (1 t., b. l. 58-60) dar kartą patvirtina šią aplinkybę. Iš pateiktų biuro fotonuotraukų taip pat matyti, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, iš L. V. darbo vietos puikiai matosi biuro tarpdurys, kur ir prasidėjo konfliktas. Šie liudytojo parodymai dar kartą patvirtina, kad nuteistojo sutuoktinė nematė, kaip E. D. smurtavo prieš F. Š., kadangi dar konflikto pradžioje ji išėjo ir tolimesnių nuteistojo veiksmų nematė.

12. Visi šie aptarti liudytojų parodymai pagrindžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino nukentėjusiojo, liudytojų ir nuteistojo parodymus ir padarė teisingą išvadą, kad E. D. nurodytu laiku ir vietoje smurtavo prieš nukentėjusįjį F. Š. – smaugė jį, sudavė jam vieną kartą ranka į gerklės sritį, ne mažiau kaip tris kartus rankomis jį pastūmė.

13. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių, kad dėl šių neteisėtų E. D. veiksmų F. Š. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas. Kaip buvo nustatyta, nukentėjusysis sekančią dieną po įvykio iš karto kreipėsi į gydymo įstaigą, kur buvo užfiksuoti jam padaryti sužalojimai – dešinėje kaklo pusėje paviršinis odos įdrėskimas apie 1 cm, ryklė rami, taip pat prie objektyvių duomenų, diagnozės ir gydymo nurodoma – S10.0 – gerklės (kaklo priekinės dalies) sumušimas (1 t., b. l. 13), atlikus medicininių dokumentų apžiūrą (1 t., b. l. 55), o vėliau, pirmos instancijos teismo iniciatyva, ir specialisto išvadą (2 t., b. l. 55-56), buvo nustatytas F. Š. padaryto sužalojimo mastas – nežymus sveikatos sutrikdymas. Apeliantas nurodo, kad įdrėskimas galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybės, tačiau teisėjų kolegija su tuo nesutinka, įvertinus pirmiau aptartus nukentėjusiojo, liudytojo L. V. parodymus, kad nuteistasis buvo paėmęs nukentėjusiajam už kaklo ir vieną kartą sudavė, taip pat nukentėjusiojo žmonos parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad vakare po įvykio F. Š. ant kaklo matė kažkokį įbrėžimą (1 t., b. l. 49-51, 2 t., b. l. 21), į tai, kad duomenų, jog iki 2019 m. balandžio 11 d. ant F. Š. kaklo būtų įbrėžimas, nėra, o į gydymo įstaigą jis kreipėsi ir šis sužalojimas jam buvo nustatytas sekančią dieną po įvykio, be to ir poliklinikoje jis nurodė analogiškas šio įdrėskimo atsiradimo aplinkybes (1 t., b. l. 13), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad šis įdrėskimas F. Š. buvo padarytas neteisėtais E. D. veiksmais. Apeliaciniame skunde nurodomos neteisingos aplinkybės, jog specialistų išvadoje nurodyta, taip pat, kad ekspertas M. Paliulis, duodamas paaiškinimus apylinkės teisme, teigė, jog F. Š. įdrėskimą ant kaklo vertino nežymiu sveikatos sutrikdymu tik dėl to, jog jo negalima priskirti jokiems kitiems sveikatos sutrikdymams, o pagal medicininius dokumentus negalima daryti kategoriškos išvados dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Priešingai, specialistas M. Paliulis posėdyje kaip tik nurodė, kad Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėse yra išvardinta, kokie sužalojimai yra sunkaus masto, kokie nesunkaus, o visi kiti pažeidimai yra įvardinami kaip nežymūs. Nežymaus masto sutrikdymas, kai yra žmogaus audinių vientisumo arba funkcijų sutrikdymas ir neišeina iš tų ribų, kuomet jau būna nesunkus sveikatos sutrikdymas (2 t., b. l. 67-68). Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad paviršinis kaklo įdrėskimas atitinka nežymaus masto sveikatos sutrikdymą (2 t., b. l. 55-56), taigi nei šioje išvadoje, nei apklausiant specialistą pirmos instancijos teisme nebuvo duomenų, kad negalima daryti kategoriškos išvados dėl F. Š. padaryto sužalojimo masto – nežymaus sveikatos sutrikdymo. Kad nukentėjusiajam buvo sukeltas fizinis skausmas patvirtina aukščiau aptarti nukentėjusiojo, liudytojų L. V. ir I. Š. parodymai. Ekspertas M. Paliulis apklausiamas pirmos instancijos teisme taip pat parodė, kad skausmas yra subjektyvus dalykas (2 t., b. l. 68), kas nepaneigia, jog nukentėjusysis dėl išvardintų nuteistojo veiksmų galėjo patirti skausmą, tai nustatyta ir pateiktoje specialisto išvadoje (2 t., b. l. 55‑56). Matyti, kad nukentėjusysis F. Š. nuo 2019 m. balandžio 11 d. visą laiką teigė, kad dėl nuteistojo veiksmų patyrė fizinį skausmą, liudytojai L. V. ir I. Š. taip pat ne kartą apklausiami patvirtino, kad F. Š. iš karto po įvykio skundėsi, jog dėl E. D. veiksmų patyrė skausmą, be to, dėl tos pačios priežasties F. Š. sekančią dieną kreipėsi ir į gydymo įstaigą. Taigi teisėjų kolegija neabejoja, kad F. Š. dėl nuteistojo neteisėtų veiksmų ne tik buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, bet jis patyrė ir fizinį skausmą.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad net jei tarp E. D. ir F. Š. buvo kontaktas, jis nebuvo tokio pavojingumo, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Toks teiginys nepagrįstas. Iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad E. D., konflikto su F. Š. metu, smaugė pastarąjį, sudavė jam vieną kartą į gerklės sritį ir ne mažiau kaip tris kartus pastūmė jį į kūtinės sritį, tokiais savo veiksmais sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Nustatyta, kad E. D. tokius savo veiksmus atliko veikdamas tiesiogine tyčia, sąmoningai suvokdamas ką daro ir kokias pasekmes tai sukels. Taigi teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad E. D. veiksmai prieš nukentėjusįjį buvo tyčiniai, nukentėjusiajam sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Šia nusikalstama veika kėsintasi į žmogaus kūno neliečiamumą ir sveikatą, nukentėjusysis pajuto fizinį skausmą, taigi nėra abejonės, kad E. D. padaryta veika buvo pakankamai pavojinga, jog užtrauktų baudžiamąją atsakomybę. Ypatingų aplinkybių, kurios šalintų šios veikos pavojingumą, byloje nenustatyta.

15. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad dėl to, jog F. Š. iš karto nesikreipė į policiją, nebuvo galima laiku surinkti ikiteisminiam tyrimui svarbių duomenų, nes E. D. apie šį procesą sužinojo tik 2019 m. rugsėjo 5 d. Teisėjų kolegija su tuo nesutinka. Kaip nustatyta, F. Š. pareiškimą policijoje parašė sekančią dieną po įvykio, E. D. apie tai tapo žinoma 2019 m. balandžio 17 d., kuomet jis pateikė paaiškinimą dėl įvykusio konflikto su F. Š., analogiškas aplinkybes, kad jis apie F. Š. pareiškimą sužinojo praėjus kelioms dienoms, teigė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 108), taigi E. D. apie nukentėjusiojo pareiškimą sužinojo ne 2019 m. rugsėjo 5 d., o vėliausiai praėjus 6 dienos po vykusio konflikto, apeliaciniame skunde nurodomas argumentas, kad apie procesą sužinojo tuomet, kai objektyviai dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nebegalėjo būti pateikti jokie E. D. teisinantys įrodymai, nepagrįstas. Taip pat teisėjų kolegijos nuomone, net jei ikiteisminis tyrimas ir būtų buvęs pradėtas 2019 m. rugsėjo 17 d., nagrinėjamu atveju tai neturėjo reikšmės, kadangi visi duomenys, reikšmingi bylos nagrinėjimui, buvo surinkti, visi liudytojai buvo nustatyti, nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmos ir apeliacinės instancijų teismuose, surinkti papildomų duomenų, ar apklausti papildomų asmenų, neprašė.

16. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad nukentėjusysis iš pradžių nevertino nuteistojo veiksmų nusikalstamais, kadangi jo pirminiame pareiškime įrašytas sakinys „šiuo metu ikiteisminio tyrimo nenoriu“, o persigalvojo tik 2019 m. rugpjūčio 29 d., kuomet buvo pirmą kartą apklaustas liudytoju, taip pat nepagrįstas. Kaip buvo nustatyta, nukentėjusysis iš karto po įvykio skambino V. M. ir klausė ką daryti dėl E. D. tokių veiksmų ir nors pirmą dieną nesikreipė nei į gydymo įstaigą, nei policiją, tačiau tą jis padarė sekančią dieną po įvykio. Nukentėjusysis paaiškino savo tokių veiksmų priežastį – iš pradžių jis tikėjosi, kad nuteistasis dar grįš ir jo atsiprašys, tą patvirtino ir kartu su juo buvęs liudytojas L. V., tačiau to nesulaukęs bei sekančią dieną vis dar jausdamas skausmą kakle, kreipėsi į policijos pareigūnus. Nors 2019 m. balandžio 11 d. jo rašytame pareiškime iš tiesų yra sakinys „šiuo metu ikiteisminio tyrimo nenoriu“, tačiau tai nerodo, kad F. Š. nuteistojo veiksmų nevertino kaip pavojingų. Tai, kad jis kreipėsi į policijos pareigūnus, leidžia daryti priešingą išvadą, be to, šią aplinkybę patvirtino ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teisme apklausta nukentėjusiojo sutuoktinė, kuri parodė, kad po įvykio vakare grįžęs jos vyras buvo susijaudinęs ir pasakojo, kad įvyko konfliktas ir jį smaugė (1 t., b. l. 49-51, 2 t., b. l. 21). Kad F. Š. iš karto vertino nuteistojo veiksmus pavojingais rodo ir tai, kad jis 2019 m. balandžio 26 d., nutraukus ikiteisminį tyrimą (1 t., b. l. 5-6), iš karto pateikė dėl to skundą (1 t., b. l. 11).

17. Atsižvelgus į visa, kas buvo aptarta anksčiau, naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 11 d. nuosprendžio dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas savarankiškai taip pat nenustatė aplinkybių, kurios leistų naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį. Dėl šių priežasčių nuteistojo E. D. gynėjo advokato R. Černiaus apeliacinis skundas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi teisėjų kolegija

nutaria:

nuteistojo E. D. gynėjo advokato Rimgaudo Černiaus apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Audrius CininasDaiva KazlauskienėJurgita Mačionytė