Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Žanas Kubeckas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. (J. J.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnyje reglamentuota Nuteistųjų teisė susirašinėti. Minėto straipsnio 2 dalyje, kuri neteko galios nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. (2015-06- 23 Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įsakymas Nr. XII-1818), tačiau kuri galiojo pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, buvo numatyta, kad Kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuleistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Šioje dalyje nustatytas bendro pobūdžio draudimas susirašinėti tarpusavyje kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai. 99 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuteistųjų teisės susirašinėti ribojimas – nuteistųjų laiškų cenzūravimas, kuriuo siekiama užkirsti kelią pažeidimams ar nusikalstamoms veikoms arba apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves, t. y. laiškai, kuriuos gauna (siunčia) laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji susirašinėdami su nuteistais laisvės atėmimo vietose laikomais savo sutuoktiniais ar artimaisiais giminaičiais, taip pat su visais kitais asmenimis, kurie nėra laisvės atėmimo vietose laikomi nuteistieji, gali būti cenzūruojami.

Pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, kad Šiaulių tardymo administracija jam nebuvo suteikusi galimybės susirašinėti su asmenimis, su kuriais tokią teisę jis turi (artimaisiais, giminaičiais, sutuoktiniu). Jis reiškia pretenzijas dėl to, kad jam buvo apribotos galimybės bendrauti su draugais, pažystamais, ne artimaisiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Iš principo, jis reiškia nepasitenkinimą ne dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos neteisėto veikimo, o dėl Bausmių vykdymo kodekso, kaip jo teises varžančio teisės akto įgyvendinimo. Atsakovas pažymi, kad savo darbe vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais, šiuo atveju draudimu bendrauti kardomojo kalinimo vielose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, todėl pareiškėjo skundžiamos aplinkybės neturi jokio teisinio pagrindo.

Atsakovas, pareiškėjo kalinimo įstaigoje metu neišskyrė jo iš kitų kalinamųjų ar dirbtinai jam nesudarė blogesnių kalinimo sąlygų nei nustatyta teisės aktuose, todėl pareiškėjo teiginiai neva dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus kaltės buvo apribotos jo bendravimo galimybės, neturi jokio pagrindo.

Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai. kad pareiškėjo socialiniai ryšiai ir bendravimas jo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo apribotas, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau tai nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. v. Lietuva, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008; kt.). Atsakovas taip pat prašo teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga įgyvendino galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam neturtinės 10 000 Eur žalos atlyginimą už laikotarpį nuo 2011 metų iki 2014 metų. Neturtinę žalą pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, t.y. pareiškėjas negalėjo siųsti ir gauti laiškus iš asmenų, kalinčių kitose įkalinimo įstaigose.

Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo atsiliepime pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Viena vertus, ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 nutarimu Nr. 39). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį daliai pareiškėjo reikalavimo skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo, tarp jų ir reikalavimams atlyginti žalą, atsiradusią dėl netinkamos kokybės produkcijos. Pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, todėl šiam reikalavimui taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas daliai savo reikalavimų yra tokį senaties terminą praleidęs, nes tik 2016-06-27 kreipėsi į teismą (spaudas ant voko, 4 b. l). Todėl šiuo atveju yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos.

Teismas pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl ieškinio senaties terminas neatnaujintinas.

Iš pažymos (7 b.l.) matyti, kad pareiškėjo nurodomu laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, pareiškėjas buvo Šiaulių TI nuo 2013-06-27 iki 2013-09-03 ir nuo 2013-11-13 iki 2014-01-16.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Nuteistųjų teisė susirašinėti reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (Žin., 2002, Nr. 73-3084) (toliau – BVK) 99 straipsnyje (redakcija galiojusi iki 2014-10-04). Šio straipsnio pirmoje dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiama siųsti ir gauti neribotą kiekį laiškų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas.

Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių kada jam nebuvo leista išsiųsti laiškų kitiems asmenims, esantiems įkalinimo įstaigose, nenurodė konkrečių asmenų, kuriems jis norėjo siųsti laiškus. Pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su skundais dėl jo teisių pažeidimo susirašinėjant ar draudžiant susirašinėti (siųsti/gauti laiškus), kai tuo tarpu dėl kitų savo teisių pažeidimų pareiškėjas teikė skundus ir ne kartą buvo paskelbęs badavimą (8-22 b.l.). Nors pareiškėjas nurodo, kad jis neturėjo laisvėje jokių asmenų, kuriems galėtų siųsti laiškus, tačiau byloje yra pateiktos susirašinėjimo su artimaisiais ir kitais asmenimis kortelių kopijos (31-37 b.l.), iš kurių matyti, kad pareiškėjas nuolat palaikė ryšius siųsdamas ir gaudamas laiškus.

Teismas, įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš pareiškėją ir pareiškėjo teisės susirašinėti su šeimos nariais ar kitais asmenimis, būnant Šiaulių tardymo izoliatoriuje bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2013-06-27 iki 2013-09-03 ir nuo 2013-11-13 iki 2014-01-16, nepažeidė. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes ir nesant vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo prašymas priteisti jam neturtinės 10 000 Eur žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

nusprendžia:

Pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.