Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. U. gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. U. pratęstas kardomosios priemonės – suėmimo terminas trims mėnesiams, skaičiuojant šį terminą nuo 2014 m. sausio 5 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje A. U. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 1 dalį, BK 260 straipsnio 2 dalį, BK 260 straipsnio 3 dalį, kaltinamas tuo, kad ne vėliau kaip nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. spalio 5 d. dalyvavo E. D. ir D. K. organizuoto nusikalstamo susivienijimo veikloje, disponavo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis – kanapėmis, metamfetaminu, PMMA, tame tarpe ir dideliu bei labai dideliu jų kiekiu, šias medžiagas platino, o būtent: perduodavo šias nusikalstamo susivienijimo narių E. D. ir V. J. jam perduotas medžiagas tolimesniam platinimui kitiems nusikalstamo susivienijimo nariams, įtraukė į nusikalstamo susivienijimo veiklą E. R., kuris vykdydamas jo nurodymus, pergabeno šias narkotines ir psichotropines medžiagas iš vienų slėpimo vietų į kitas slėpimo ir saugojimo vietas, saugojo jas, dalino mažesniais kiekiais, platino jas tiesiogiai T. K., M. D. ir kitiems asmenims, o taip pat į nusikalstamo susivienijimo veiklą įtraukė M. T. bei O. R., kurie tiesiogiai platino psichotropines medžiagas metamfetaminą ir PMMA. Už parduotas narkotines ir psichotropines medžiagas A. U. gavo ne mažiau kaip 8 000 Lt, E. R. ne mažiau kaip 100 Lt, M. T. ne mažiau kaip 3 690 Lt, o O. R. ne mažiau kaip 300 Lt neteisėtų pajamų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsniu, A. U. buvo sulaikytas 2011 m. spalio 5 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 7 d. nutartimi jam paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas buvo tęsiamas to paties teismo ir Vilniaus apygardos teismo nutartimis.

Skunde nurodoma, kad suėmimo termino tęsimas BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytu pagrindu motyvuojamas tik tuo, jog A. U. galimai padarė jam inkriminuojamas veikas, niekur nedirba ir neturi legalių lėšų, teistas. Gynėjo teigimu, tęsiant suėmimą virš metų vien šių aplinkybių nepakanka daryti išvadai, kad suimtasis darys naujas nusikalstamas veikas. Bylos medžiagoje nėra jokių objektyvių duomenų, kad A. U. planuoja daryti naujas nusikalstamas veikas. Be to, kaltinamasis gyvena ir veda bendrą ūkį su tėvais, kurie dirba, gauna atlyginimus, šeima gyvena iš legalių lėšų.

Gynėjo teigimu, taikant A. U. pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą – iš esmės pažeidžiamos minimalios jo teisių garantijos, įtvirtintos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, BPK 121, 122 straipsnių nuostatos bei proporcingumo principas.

Prokuroras prašo kaltinamojo gynėjo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. U. gynėjo skundas atmestinas.

Suėmimas gali būti skiriamas tik esant BPK 122 straipsnio 7 dalyje ir 8 dalyje numatytoms sąlygoms ir bent vienam BPK 122 straipsnio 1 dalyje numatytam pagrindui. Tokios sąlygos pratęsti A. U. suėmimą šioje byloje yra, nes jis kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, už kurias baudžiamasis įstatymas numato žymiai griežtesnę negu vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, būtina sąlyga yra duomenų, leidžiančių manyti, kad kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Svarstant kardomosios priemonės termino pratęsimo teisėtumą bei pagrįstumą, suimtojo kaltės klausimas iš esmės nesprendžiamas ir įrodymai nevertinami. Šiuo atveju svarbu, kad byloje būtų duomenų, leidžiančių manyti, jog kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Patikrinus teismui pateiktą baudžiamosios bylos medžiagą, kiek tai susiję su suėmimo termino pratęsimo pagrįstumu, darytina išvada, kad kaltinamajame akte esantys duomenys, t. y. kitų kaltinamųjų (M. T. ir kt.), liudytojų (A. U. ir kt.) parodymai, asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką, kratos protokolai, specialistų išvados, procesinių prievartos priemonių taikymo metu surinkti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. U. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi pratęsė A. U. kardomosios priemonės – suėmimo terminą pagrįstai nustatęs tam pagrindus, numatytus BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose, t. y. kad būdamas laisvėje jis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujus BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytus nusikaltimus.

BPK 122 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kai pagrįstai manoma, kad kaltinamasis (įtariamasis) bėgs (slėpsis) nuo teismo, suėmimas gali būti paskirtas atsižvelgiant į jo šeiminę padėtį, nuolatinę gyvenamąją vietą, darbo santykius, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Teismų praktikoje pažymima, kad nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 straipsnio 2 dalyje vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. A. U. kaltinamas keturių nusikalstamų veikų, tarp jų ir dviejų labai sunkių nusikaltimų, padarymu, už kuriuos sankcijose numatytos ilgalaikės laisvės atėmimo bausmės. Ši aplinkybė negali būti absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę ir, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas ne vien ja rėmėsi pratęsdamas suėmimo terminą BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu. Teismas įvertino tai, kad kaltinamasis A. U. nėra saistomas tvirtais socialiniais ryšiais Lietuvoje, nedirbo, anksčiau teistas, todėl yra pagrindas manyti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo (BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu suėmimas gali būti skiriamas arba pratęsiamas jo terminas, jei yra duomenų, kad asmuo, kaltinamas (įtariamasis) padaręs vieną ar kelis labai sunkius ar sunkius nusikaltimus arba BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytus apysunkius nusikaltimus, iki nuosprendžio priėmimo gali padaryti naujų labai sunkių, sunkių ar šioje dalyje nurodytų apysunkių nusikaltimų. Vadovaujantis teismų praktika, pagrįstą manymą, kad asmuo gali padaryti bent vieną iš BPK 122 straipsnio 4 dalyje nurodytų nusikaltimų, gali patvirtinti informacija apie to asmens teistumą, jo vaidmuo padarant nusikaltimus, įtarimas kelių nusikaltimų padarymu, pragyvenimo lėšų gavimas iš nusikalstamos veiklos, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai bei kiti duomenys. Labai sunkūs ir sunkūs nusikaltimai, kurių padarymu kaltinamas A. U., patenka į BPK 122 straipsnio 4 dalyje numatytų nusikaltimų sąrašą, buvo gerai jo paties ir kitų nusikalstamo susivienijimo narių suplanuoti, galimai susiję su pelnymusi iš neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos, anksčiau A. U. buvo teistas už panašaus pobūdžio nusikalstamas veikas, niekur nedirbo. Pagrįsta teismo išvada, kad jis yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, lėšų pragyvenimui galėjo gauti iš nusikalstamos veikos. Todėl yra pagrindas manyti, kad būdamas laisvėje A. U. gali daryti naujus nusikaltimus (BPK 122 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Pažymėtina ir tai, kad suimtojo gynėjo skunde nurodytos šeiminės aplinkybės nešalina pagrindo manyti, jog būdamas laisvėje kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ir daryti naujus nusikaltimus.

Kaltinamasis A. U. yra suimtas jau gana ilgą laiką. Ilgalaikis asmens kalinimas galimas tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju išskirtinėmis priežastimis, pateisinančiomis ilgą A. U. kalinimą yra jo asmenybės pavojingumas bei jam inkriminuojamų veikų pobūdis bei intensyvumas. Ilgą laiką kaltinamajam A. U. taikomas suėmimas neabejotinai suvaržo jo teises, tačiau toks suvaržymas yra pateisinamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos požiūriu bei neprieštarauja nacionalinės teisės normoms. Be šios asmens teisės suvaržymo nėra galimybės pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Kita vertus, A. U. teisės suvaržytos nepažeidžiant nei proporcingumo, nei nekaltumo prezumpcijos principų, todėl toks kaltinamojo teisių suvaržymas šiuo metu yra pateisinamas. Pusiausvyra tarp galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumo ir griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo – išlaikyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kaltinamojo A. U. gynėjo advokato Auksano Čiupailos skundą atmesti.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.