Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. (M. R.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir A. B. (A. B.), dėl jo nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. R. nuteistas už tai, kad veikdamas kaip vykdytojas bendrininkų grupėje su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir padėjėju A. B., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui 2013 m. rugpjūčio 20 d. Lenkijos Respublikoje suradus ir įkalbėjus M. R. už 600 JAV dolerių (1554,84 litų) atlygį neteisėtai gabenti Lietuvos Respublikos teritorija ir pergabenti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai Lietuvos Respublikos valstybės sieną perėjusius, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčius užsieniečius – Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius: L. V. D. , B. H. N., N. M. N. (toliau – Nurodytus užsieniečius), o A. B. už 300 JAV dolerių (777,42 litų) atlygį lydėti M. R., rodyti jam kelią, palaikyti ryšį su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, užtikrinti nurodytų užsieniečių ir atlygio perdavimą M. R. , t. y. padėti M. R. gabenti nurodytus užsieniečius ir šiems sutikus, A. B. 2013 m. rugpjūčio 20 d. vakare, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Bialystoko mieste, Lenkijos Respublikoje susitiko su M. R. , pastarojo vairuojamu ir jam priklausančiu automobiliu BMW 316I, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , išvyko į Lietuvos Respubliką ir iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens telefonu gaudamas nurodymus, rodė kelią M. R.: nurodė jam važiuoti iki viešbučio ,,(duomenys neskelbtini)“, esančio ,(duomenys neskelbtini) kaime, Kauno raj. 2013 m. rugpjūčio 21 d., apie 1.00 val., atvykus į nurodytą vietą A. B. susitiko su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, kurio nurodymu kartu su M. R. nuvyko į Kauno raj., ,(duomenys neskelbtini) kaimą, kur šalia komercinio pastato, esančio Marijampolės g. 23, apie 2.00 val. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo perdavė M. R. nurodytus užsieniečius, A. B. ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodymu pasakė M. R. juos gabenti į Lenkijos Respubliką, Varšuvos miestą bei perdavė M. R. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gautą 520 litų atlygį. Pats A. B. iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens gavo dalį pažadėto atlygio – 200 litų. M. R. vykdant šiuos nurodymus neteisėtai gabeno nurodytus užsieniečius Lietuvos Respublikos teritorija tikslu neteisėtai pergabenti per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Lenkijos Respubliką ir 2013 m. rugpjūčio 21 d., apie 3.45 val., Salaperaugio kaime, Kalvarijos savivaldybėje, Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardos veikimo teritorijoje, valstybės sienos ženklo Nr. 140 ribose jis buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos Lazdijų rinktinės Sargybų skyriaus pareigūnų.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijimai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde su nustatytomis bylos aplinkybėmis nesutinka ir kaltę neigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir kaltės turinys yra atskleidžiamas ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis.

Iš nuteistojo M. R. apeliacinio skundo turinio matyti, jog nuteistasis teigia, jog jis teikė tik taksi paslaugas, nedalyvavo jokioje bendrininkų grupėje, A. B. matė vieną kartą ir nieko nežinojo apie jam šį darbą pasiūliusio asmens ketinimus dėl asmenų, kurie nelegaliai perėjo valstybės sieną, todėl jam negali būti inkriminuojamas užsieniečių gabenimas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir per valstybės sieną. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šią nuteistojo versiją ir nustatė, kad M. R. veikė bendrininkų grupe.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Svarbu pažymėti, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, jog būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Be to, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Kasacinės nutartys Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas). Nurodoma, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad iš anksto numatytas detalus nusikalstamos veikos padarymo planas, vaidmenų paskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai sudėtingesnės ir pavojingesnės bendrininkavimo formos – organizuotos grupės (BK 25 straipsnio 3 dalis) požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis).

Tokie apelianto teiginiai dėl susitarimo gabenti nelegalus nebuvimo neatitinka tikrovės. Jie prieštarauja ne tik nuteistojo A. B. parodymams apie M. R. vaidmenį nelegalų gabenime, bet ir rašytiniams bylos įrodymams, iš kurių seka, kad M. R. pagal išankstinį susitarimą su ikiteisminio tyrimo nenustatytais nusikalstamos veikos organizatoriais atvyko į Lietuvos Respubliką lydimas padėjėjo A. B. ir kito ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens nurodytoje vietoje pasiėmė tris nelegalus, kuriuos turėjo nugabenti į Varšuvą.

Apeliantas yra teisus nurodydamas, kad A. B. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios neigė savo kaltę ir tik paskutiniųjų apklausų metu davė išsamius parodymus apie savo paties ir M. R. vaidmenį nusikaltimo padaryme. Tačiau pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagrįstai vadovavosi šiais paskutiniais A. B. parodymais, duotais 2014 m. sausio 16 d. ir 2014 m. sausio 20 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnui (3 t.,42-45, 50 b. l.), nes jis iš esmės vienodai aiškino esmines bylos aplinkybes ir davė parodymus, kurie atitinka objektyviai nustatytas aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas 8 kartus (2 t., 126-128, 129, 134-135, 136-137, 139 b. l.; 3 t., 42-45, 50 b. l.). Per pirmąsias šešias apklausas A. B. kategoriškai neigė važiavimo kartu su A. R. faktą ir tik 2014 m. sausio 9-10 d. susipažinęs su bylos medžiagą, jis pateikė prašymą papildyti ikiteisminį tyrimą ir jį papildomai apklausti (3 t., 33-34 b. l.). Šių apklausų metu A. B. patvirtino, jog pažįstamo I. A. prašymu už piniginį atlygį važiavo į Lietuvą, kad padėtų pergabenti iš Lietuvos į Lenkiją nelegalius migrantus. Iš tolesnių A. B. parodymų aiškiai matyti, kad visi bendrininkai suprato, koks kelionės tikslas ir jie veikė išvien tikėdamiesi gauti piniginį atlygį. A. B. parodė, kad vairuotojas (nustatyta – M. R. ) nemokėjo rusų kalbos, o tas žmogus, kuris turėjo perduoti Lietuvoje nelegalus, buvo čečėnas, kuris kalbėjo tik rusų ir čečėnų kalba. Jam už vertėjavimą pasiūlė 300 dolerių. Su asmeniu vardu Salim (nustatyta – tikrasis vardas M. K. G. ) jį suvedė I. A.. Asmuo vardu Salim jį supažindino su M. R. dieną prieš jo sulaikymą, t. y. tą pačią dieną, kai jie abu išvažiavo į Lietuvą pergabenti nelegalų. Salim jam pasakė, kad Lietuvoje viešbutyje jų lauks čečėnas, su kuriuo jis, A. B. , telefonu susieks ir pastarasis nurodys jam kelią, kaip pasiekti viešbutį. Apie tai, kad nelegalus reikės paimti netoli viešbučio, kažkur miške, pasakė Salim, patvirtindamas, kad tikslią jų vietą nurodys viešbutyje esantis čečėnas, vardu Ali. Privažiavus prie viešbučio „(duomenys neskelbtini)“, Ali jau laukė prie kelio. Sustojus Ali įsėdo į automobilį ir jiems rodė kelią kaip važiuoti toliau, iki nelegalų buvimo vietos. Privažiavus vietą, mišką ar lauką, tiksliai negali pasakyti, Ali išlipo iš mašinos ir nuėjo keliu link medžių, sugrįžo vedinas žmonėmis, vietnamiečiais, kuriuos įsodino į automobilį. Tada iš automobilio išlipo M. R., kuriam Ali perdavė 500 litų. M. R. buvo nepatenkintas, nes jam turėjo paduoti dolerius. Tada Ali prie tos sumos pridėjo dar 20 Lt ir pasakė M. R. , kad tai yra daugiau nei 210 dolerių. M. R. paėmė tuos pinigus ir paklausė kada gaus likusius pinigus. Ali jam atsakė, jog M. R. gaus pinigus, kai pastarasis nelegalus nugabens į Varšuvą. Kelionės metu važiuojant į viešbutį tarp jo, A. B. , ir M. R. vyko pokalbis apie nelegalų gabenimą. Prieš kelionę asmuo vardu Salim ir tas kitas čečėnas jį buvo perspėję, kad jeigu M. R. jį klaustų apie pinigus, jis turi pasakyti, kad už nelegalų pervežimą mokama 1200 dolerių. Jis taip ir pasakė M. R. . Tada pastarasis pasakė, jog jis gauna tik 600 dolerių. Be to, važiuojant link viešbučio M. R. domėjosi, kur toliau keliaus nelegalai, kai bus pristatyti į Varšuvą, pasakė, jog jei reikės vežti juos toliau, jis sutiktų. A. B. jam atsakė, jog jis to nežino, važiuoja tik versti, kad šie susikalbėtų. Kai M. R. paėmė pinigus, jis, A. B., pasakė, kad kartu į Varšuvą nevažiuos, liks viešbutyje. Prie viešbučio Ali jam padavė pinigus – 200 litų ir pasakė, jog yra išnuomotas kambarys (3 t., 42-45 b. l.). Iš tokių nuteistojo A. B. parodymų aiškiai matyti, kad visi bendrininkai suprato, jog jie turi pergabenti iš Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respubliką nelegalus.

Pagarsinus jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (3 t., 42-45 b. l.), jis juos patvirtino, tik tikino, kad į automobilį įsėdę asmenys yra nelegalai sužinojo tik iš bylos, pareigūnas neteisingai užrašė jo parodymus, nes ikiteisminio tyrimo metu niekada nesakė, jog važiavo pasiimti nelegalų, pasirašė protokole, kurio jam niekas neišvertė. Akivaizdu, kad A. B. nebuvo nuoširdus ir siekė duoti parodymus, kurie bent kiek galėtų padėti sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Kolegija neturi pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju buvusio A. B. apklausa buvo atlikta pažeidžiant įstatymo reikalavimus. Tiek 2014 m. sausio 16 d., tiek 2014 m. sausio 20 d. apklausos atliktos dalyvaujant gynėjui advokatui M. N. ir vertėjai D. J., kuri buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingą ar žinomai neteisingą vertimą, įtariamasis savo ranka patvirtino sutinkantis su apklausų turiniu, protokoluose yra tiek jo, tiek gynėjo parašai. Iš A. B. parodymų analizės matyti, kad viso proceso metu jis parodymus keitė tikslu sušvelninti savo padėtį ir taip išvengti atsakomybės. Tačiau jo paskutinių apklausų metu, pastarasis davė parodymus, kurių metu nuosekliai išdėstė nusikaltimo padarymo aplinkybes, ir jie neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir surinktiems įrodymams. Tai, kad apklausiamas teisme A. B. davė parodymus, kuriose sumenkino savo vaidmenį ir neigia ką nors žinojęs apie nelegalų gabenimą, nereiškia, kad jo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra neobjektyvūs ir jais teismas negali remtis, grindžiant jo paties bei kito nusikaltimo bendrininko kaltę.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad A. B., kaip ir apeliantas, yra pripažintas kaltu ir nuteistasis už analogiško nusikaltimo padarymą ir jam už tai yra paskirta atitinkama bausmė. Todėl teigti, kad A. B. apkalba apeliantą, stengdamasis sušvelninti savo teisinę padėtį, nėra pagrindo.

A. B. nurodytas aplinkybes apie apelianto padarytą nusikalstamą veiką patvirtina tarnybinių pranešimų, telefonų abonentų išklotinių duomenys bei daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti, apžiūros protokolai.

2013 m. lapkričio 12 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, jog bendradarbiaujant su Lenkijos Respublikos Podlasko rinktinės pareigūnais nustatyta, kad M. R. kratos metu paimto telefono užrašų knygelėje įvestas telefono Nr. ,(duomenys neskelbtini), kurio naudotojas pavadintas „Czecze“, galimai naudojasi Rusijos Federacijos pilietis (Čečenijos tautybės) M.-K. G. , gim 1986 m. balandžio 14 g, gyv. Lenkijos Respublikoje, Bialystoko mieste (1 t., 45 b. l.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent šis asmuo, kurį nuteistieji vadino vardu Salim, suvedė M. R. su A. B..

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje atlikta M. R. mobiliojo telefono apžiūra taip pat patvirtina, jog visos kelionės metu M. R. asmeniui vardu Salim duodavo ataskaitą apie jos eigą, o šis ją taip pat kontroliavo. Iš mobiliojo telefono grafos „Išsiųstos žinutės“ matyti, jog abonentui, kuris įvestas vardu „Szecze“ (kaip nustatyta – jam priskirtu numeriu naudojosi asmuo vardu Salim) M. R. išsiuntė tokio turinio trumpąsias žinutės: 12.25 val. „Atvažiavom“, 13.05 val. „Paskambink“, 14.28 val. „Problema su pinigais“, 20.41 val. „Plonsk“. Grafoje „Gautos žinutės“ iš minėto abonento 12.31 val. gauta žinutė „magomed.gaysultanov 1145713126“. Tuo tarpu iš grafų „Rinkti numeriai“ ir „Praleisti skambučiai“ matyti, kad M. R. minėtam adresatui 22.57 val. skambino pats, o pastarasis skambino jam – 00.18 val. pokalbis truko minutę, 01.06 val. pokalbis truko 32 sek., 01.21 val. pokalbis truko 52 sek., o 04.29 val. užfiksuoti septyni praleisti skambučiai (1 t., 62-64, 82-87 b. l.). Į pastaruosius (praleistus) asmens vardu Salim skambučius M. R. negalėjo atsiliepti, nes jau buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. 2013 m. rugpjūčio 21 d. tarnybinio pranešimo duomenimis, 2013 m. rugpjūčio 21 d. apie 03.45 val. Salaperaugio k., Kalvarijos sav. buvo sulaikytas Lenkijos Respublikos pilietis M. R., kuris automobiliu BMW 316, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai gabeno tris Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečius be jokių asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų (1 t., 2 b. l.). Taigi nuteistojo M. R. mobilaus ryšio telefone rastų SMS žinučių turinys, kuris detaliai išanalizuotas ir aptartas šioje nutartyje, duomenys apie praleistus skambučius, taip pat paneigia apelianto versiją, kad su nusikalstamos veikos organizatoriais bendravo vien A. B., o jis tik teikė taksi paslaugas. Be to, telefoninių pokalbių duomenys patvirtina A. B. parodymų apie pinigų M. R. perdavimo aplinkybes teisingumą, t. y. kad pastarasis buvo nepatenkintas, kokia valiuta jam sumokėta ir kokia dalis jam pažadėto užmokesčio buvo perduota.

Byloje pateiktos nuteistojo A. B. telefoninių pokalbių išklotinės patvirtina ir tai, jog A. B. 2013 m. rugpjūčio 20-21 d. 33 kartus bendravo (tiek įeinantys, tiek išeinantys skambučiai) su abonentu, kurio telefono Nr. ,(duomenys neskelbtini) (kaip nustatyta – asmeniu vardu Isa, kuris pasitiko jį ir M. R. prie viešbučio „(duomenys neskelbtini) “ ir perdavė tris Vietnamo piliečius) (1 t., 83-87, 88 b. l.). Pažymėtina, kad šio fakto apeliantas neginčija. Minėti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad M. R. nusikalstamus veiksmus, susijusius su nelegalų gabenimu, kontroliavo ne tik Rusijos Federacijos pilietis M.-K. G. , prisistatantis (M. R. ir A. B. parodymai) vardu Salim, bet ir čečėnijos tautybės asmuo vardu Ali, kuris ir perdavė nuteistiesiems nelegalus.

Apelianto kaltė neteisėtai gabenus Lietuvos Respublikos teritorijoje nelegalus, turint tikslą juos pergabenti į Lenkijos Respubliką, įrodyta ir liudytojų E. M. , G. J. (G. J.) parodymais. Iš šių liudytojų - pasieniečių, kurie sustabdė M. R. vairuojamą automobilį, parodymų matyti, jog dokumentų patikrinimo metu M. R. pasakė, kad nežino, kur keleivių dokumentai ir kad su šiais asmenimis nesusikalba, šie asmenys jį sustabdė ir juos veža į Varšuvą. Tačiau paprašius sukonkretinti vietą, iš kurios jis apėmė šiuos tris tamsaus gymio asmenis, jis negalėjo nurodyti, jaudinosi ir nieko konkretaus neatsakė. Taip pat M. R. neįvardino ir savo buvimo Lietuvoje tikslo. Pareigūnai įtarė, kad vežami asmenys yra nelegalai dar ir dėl to, kad pats M. R. paimdamas juos pakeliui su jais negalėjo susikalbėti ir bendrauti.

Tokie pareigūnų parodymai paneigia apelianto teiginius, jog jis tik kaip taksi vairuotojas pavežė tris tamsaus gymio asmenis ir nieko nežinojo, kad jie yra nelegalai. Pareigūnams pateikta versija, jog minėti asmenys jį susistabdė pakeliui ir paprašė nuvežti į Varšuvą, leidžia pagrįstai manyti, jog M. R. suprato savo veiksmų neteisėtumą, t. y. kad vežami asmenys yra nelegalai ir už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Šios teismo išvados nepaneigia apelianto teiginių, jog vairuotojai, teikiantys žmonių pervežimo paslaugas, neturi teisės tikrinti asmens dokumentus, todėl jo įtarimai negalėjo būti išsklaidyti. Net ir tokiu atveju, jei nebūtų buvęs nustatytas bendrininkų grupės suorganizuotas nelegalų pervežimas į Lenkijos Respubliką, M. R. sutikimas, esant įtarimui, juos vežti nurodyta kryptimi liudija apie pastarojo sąmoningumą daryti nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, aptardamas M. R. kaltę patvirtinančius įrodymus, pagrįstai atsižvelgė į asmenų paėmimo aplinkybes, t. y. paėmimo laiką (nakties metu), vietą (neapšviestoje laukymėje), lydėjusio ir asmenis perdavusio asmens veiksmus (atvykstančių nuteistųjų laukė atokiau nuo viešbučio, ant kelio, nelegalius asmenis perdavė dar kitoje vietoje, vairuotojui nepranešė apie tai, kad perduodami asmenys neturi dokumentų, tik iš dalies atsiskaitė su M. R., nurodydamas, jog likusieji pinigai bus perduoti Varšuvoje), automobilio išvaizdą (jis buvo be skiriamųjų taksi ženklų), bei M. R. nurodyto užmokesčio už degalus ir darbą apskaičiavimo faktą (M. R. negalėjo nurodyti miesto Lietuvoje, pagal kurį apskaičiavo kartu su Salim reikalingo kuro kiekį ir pan.), kurios kartu su aukščiau aptartais įrodymais tik dar kartą patvirtina, jog M. R. į Lietuvą atvyko ne kaip taksi vairuotojas.

Remiantis išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad M. R. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį už neteisėtą trijų Vietnamo Socialistinės Respublikos piliečių gabenimą Lietuvos Respublikoje, turint tikslą juos pergabenti iš Lietuvos Respublikos į Lenkijos Respubliką, jam teisingai taikytas baudžiamasis įstatymas ir paskirta tinkama bausmė.

Tenkinti nuteistojo M. R. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. R. (M. R. ) apeliacinį skundą atmesti.