Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-1019/2025 Teisminio proceso Nr. 1-06-2-00104-2017-4

2025 m. balandžio 8 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio (kolegijos pirmininkas), Danutės Jočienės ir Dariaus Kantaravičiaus, spręsdama nuteistosios R. D. ir jos gynėjo advokato Petro Butkevičiaus kasacinio skundo dėl Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. gruodžio 18 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai neteisingai nustatę faktus bei įvertinę bylos aplinkybes, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei padarė esminius BPK 20 straipsnio pažeidimus. Teismai nepagrįstai R. D. pripažino kalta padarius BK 182 straipsnio 2 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 209 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismai nepašalino prieštaravimų bei visiškai nevertino nuteistosios kaltę paneigiančių įrodymų. Nuteistieji neturėjo nuosavybės teisės į UAB „P“ nekilnojamą turtą, negavo jokios turtinės naudos (ją gavo UAB „O“), hipoteka buvo teisėtas sandoris; tvirtindama hipotekos sandorį notarė reikalavo akcininkų sprendimo, o ne valdybos pritarimo. 71,63 proc. akcininkų tam pritarė, likę akcininkai nuteistiesiems pretenzijų neturėjo. Taigi hipotekos sandoris buvo teisėtas ir civilinės, o ne baudžiamosios teisės dalykas. Hipotekos sandoriu jokia žala nei UAB „P“, nei akcininkams nepadaryta, nes įsipareigojimas kaip turtinė teisė padidėjo įmonės balanse. Pradinė UAB „O“ reikalavimo teisė į UAB „A“ 480 000 Eur skolą buvo užtikrinta įkeičiant UAB „I“ ir UAB „T“ akcijas, kurių vertės būtų pakakę regreso tvarka atgauti UAB „P“ sumokėtą skolą bendrovei „O“. Kaltinamieji teismuose ne kartą teikė prašymus skirti ekspertizę UAB „I“ akcijų vertei nustatyti, tačiau teismai netenkino prašymo ir ši, viena svarbiausių aplinkybių, liko neištirta. Dėl to buvo neištirtas sukčiavimo žalos dydis. Teismai netinkamai vertino UAB „A“ mokumą, nes bendrovė nuosavo kapitalo turėjo daugiau nei įsipareigojimų. Peržengtos kaltinimo ribos, nes apeliacinės instancijos teismas į nusikalstamų veikų chronologiją įtraukė ir veiksmus, kurie kaltinamajame akte nebuvo inkriminuoti. Pasikėsinimas įvykdyti tyčinį UAB „P“ bankrotą (BK 209 straipsnis) neperžengė civilinės atsakomybės ribų dėl blogo įmonės valdymo ir inkriminuotas dirbtinai. Jokia žala kreditoriams nebuvo padaryta, įmonės bankroto byla buvo nutraukta ir atstatytas UAB „P“ mokumas. Aplinkybės, kad R. D. buvo įdarbinta į UAB „P“, kad ji aptarinėja su J. G. įmonės veiklą, tariasi dėl susitikimo pas notarę, nepatvirtina jos tyčinių veiksmų „apgauti“, „neteisėtai įgyti svetimą turtą“, ar „bendrininkauti” kaip tai konstatavo teismas. Taigi, nėra vieno iš būtinojo nusikalstamo bankroto požymio, o ir ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamo bankroto buvo pradėtas ne savalaikiai, tai yra nesulaukus esminių įmonės bankroto bylos procesinių veiksmų pabaigos. Nepagrįstai buvo kriminalizuoti civiliniai teisiniai santykiai, t. y. R. D. veiksmai, galimai sukėlę UAB „P” tyčinį bankrotą buvo pripažinti nusikalstamais.