Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

gynėjams advokatams Rimui Andrikiui, Simonui Bareikai, Birutei Strimaitytei, Leonorai Vasiliauskienei, Anatolijui Svilai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. , nuteistųjų D. V. , N. J. , R. P. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

Č. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 7 p. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme.

D. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

N. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir nubaustas 20 MGL (2500 Lt) dydžio bauda.

Nukentėjusiųjų J. L. , G. L. ir Ž. L. įstatyminės atstovės – J. L. civiliniai ieškiniai atmesti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. A. ir išteisinti H. K. bei R. J. , tačiau jų atžvilgiu nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. ir N. J. nuteisti už tai, kad būdami liudytojais bei pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 21 d. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose Dvaro g. 90, Šiauliuose, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0332-03 dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydami, jog jie 2003 m. birželio 1 d. vakare buvo kartu su Č. D. ir, tik sužinoję apie įvykį, Č. D. automobiliu „Toyota 4 Runner“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , važiavo į įvykio vietą, kur buvo įvykusi G. L. vairuojamo automobilio „Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) avarija, tačiau nustatyta, kad Č. D. savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant avarijai.

R. P. nuteistas už tai, kad būdamas liudytoju bei pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio 25 d. Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose Dvaro g. 90, Šiaulių mieste, ikiteisminio tyrimo metu, baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0332-03 dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydamas, jog jis 2003 m. birželio 1 d. vakare matė Raseinių miesto centre, automobilių aikštelėje prie vaistinės Č. D. , prieš sužinant apie G. L. vairuojamo automobilio avariją, ir, tik sužinojus apie minėtą įvykį prie Dubysos upės, Č. D. su savo automobiliu „Toyota 4 Runner“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , kuriame buvo D. V. ir N. J. , nuvažiavo jo pažiūrėti, tačiau nustatyta, kad Č. D. su savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant pastarajai avarijai ir, įvykus autoįvykiui, jis nebuvo miesto centre prie vaistinės esančioje automobilių aikštelėje.

M. A. nuteistas už tai, kad baudžiamojoje byloje, būdamas liudytoju bei pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio mėn. 25 d., Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose Dvaro -90, Šiauliai, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0332-03 dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydamas, jog jis 2003-06-01 vakare matė Raseinių miesto centre, automobilių aikštelėje prie vaistinės Č. D. prieš sužinant apie G. L. vairuojamo automobilio avariją ir tik sužinojus apie minėtą įvykį prie Dubysos upės, Č. D. su savo automobiliu TOYOTA 4 RUNNER, v/n (duomenys neskelbtini) , nuvažiavo jo pažiūrėti, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad Č. D. su savo automobiliu persekiojo G. L. automobilį prieš įvykstant G. L. vairuojamo automobilio avarijai ir įvykus auto įvykiui jis nebuvo miesto centre prie vaistinės esančioje automobilių aikštelėje.

Č. D. buvo kaltinamas tuo, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., Raseinių rajone, kelyje Raseiniai - Baisogala ties (duomenys neskelbtini) kaimu, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasikėsino kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti G. L. , t. y. vairuodamas jam priklausantį automobilį „Toyota 4 Runner“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) , persekiojo G. L. , važiavusį su žmona J. L. ir mažamete Ž. L. automobiliu „Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kurį apšaudė ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, važiavę kartu su Č. D. , ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu šaunamuoju ginklu, padarydami G. L. vairuojamam „Seat Toledo“ automobiliui 36 šautinius pažeidimus, dėl to G. L. , nesuvaldęs šio automobilio, nuvažiavo nuo kelio, vertėsi bei buvo sunkiai sužalotas jis pats - G. L. , kuriam nustatyti odos nubrozdinimai kūne, galvoje, muštinė žaizda smakre, kairės ausies išorinės landos plyšimas, galvos smegenų sumušimai, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu, kairės pusės III, IV, V, VI šonkaulių lūžimai, kas sukėlė kraujo susikaupimą krūtinplėvės ertmėje (400 ml), plaučių uždegimą, dešinės pusės galūnių dalinį paralyžių, taip pat sunkiai sužalota mažametė Ž. L. , kuriai nustatyti odos nubrozdinimai kūne, muštinė žaizda viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimas, momenkaulio įspaustinis lūžimas, alkūnkaulio ir stipinkaulio, šlaunikaulio lūžimai, bei nežymiai sužalota J. L. , kuriai nustatyta plėštinė žaizda kaktos srityje - viršugalvyje, galvos smegenų sukrėtimas, kūno sumušimas, tačiau Č. D. nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes įvykio vietoje sustojo greitosios medicinos pagalbos ekipažas, t. y. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p., padarymu.

H. K. ir R. J. buvo kaltinami tuo, jog baudžiamojoje byloje būdami liudytojais bei pasirašytinai įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, 2003 m. rugpjūčio mėn. 22 d., Šiaulių apygardos prokuratūros tarnybinėse patalpose, esančiose Dvaro - 90, Šiauliai, ikiteisminio tyrimo metu baudžiamojoje byloje Nr. 82-1-0332-03 dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu, davė melagingus parodymus, nurodydami, kad jie nežino, kas persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, patys nepersekiojo G. L. vairuojamo automobilio, į vietą kur apsivertė G. L. automobilis važiavo tik sužinoję, jog ten yra įvykusi auto avarija, t.y. apie jiems žinomo padaryto nusikaltimo aplinkybes, tačiau iš telefoninių pokalbių suvestinių nustatyta, kad jie žinojo bei patys asmeniškai dalyvavo G. L. vairuojamo automobilio persekiojime, o R. J. dar ir matė įvykstančią G. L. vairuojamo automobilio avariją, apie kurią telefonu pranešė S. V. , t. y. buvo kaltinami nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d.

Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu Č. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 7 p. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo šio nusikaltimo padaryme, Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžiu H. K. ir R. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendžio dalį, kurioje Č. D. išteisintas, panaikinti ir priimti jo atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį:

- Č. D. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 7 p., ir nuteisti 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme;

- tenkinti nukentėjusiųjų J. L. , G. L. ir Ž. L. įstatyminės atstovės – J. L. civilinius ieškinius.

Prokuroras skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių, jog nukentėjusįjį G. L. persekioję asmenys turėjo tikslą jį nužudyti ir, kad tarp šiame persekiojime dalyvavusio Č. D. veikos bei padarinių (autoavarijos) nėra priežastinio ryšio, teigia, kad Č. D. pirmosios instancijos teismas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. 129 str. 2 d. 7 p. išteisino nepagrįstai. Prokuroras skunde nurodo, kad priešingai negu konstatuota skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusiųjų G. L. , J. L. , Ž. L. parodymai nuoseklūs, juos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai - 2003 m. birželio 3 d. įvykio vietos apžiūros protokolo duomenys apie kelyje Raseiniai – Vosyliškis rastas dvi 16 kalibro šovinio tūteles, jų išsidėstymo vietą, 2003 m. liepos 9 d. specialisto išvada Nr. 3515, kurioje nurodyta, kad minėtos tūtelės iššautos iš skirtingų ginklų. Nukentėjusieji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios tvirtino, kad jų automobilį persekiojo Č. D. vairuojamas džipas, iš kurio abiejų pusių buvo šaudoma.

Apelianto nuomone, nustatydamas aplinkybes ar Č. D. vairavo automobilį „Toyota 4 Runner“ įvykio metu, teismas neatsižvelgė į paties Č. D. parodymus apie tai, kad 2003 m. birželio 1 d. vakarą jis vairavo minėtą automobilį, jog tokiu automobiliu (džipu) važinėjo jis vienintelis, kad vyko juo į vietą, kur G. L. patyrė avariją. Teismas taip pat neįvertino telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotų duomenų, iš kurių matyti, kad 2003 m. birželio 1 d., 23.30.52 val., Č. D. , kalbėdamas iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), aiškino H. K. , kad link Dubysos ant kalno vejasi G. L. , bet jo „nepaima su džipu“. Netrukus po šio pokalbio Dubysos pakalnėje atsitiko autoįvykis. Iš kito pokalbio, įvykusio 23.33.55 val., t. y. po 125 sekundžių, tarp R. J. ir S. V. , turinio matyti, kad įvyko avarija – G. L. „susivartė“. Šie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės ir įrašų darymo protokole bei suvestinėse užfiksuoti duomenys prieštarauja Č. D. parodymams bei patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, jog iki pat Dubysos pakalnės Č. D. vairuojamas automobilis buvo už G. L. automobilio.

Prokuroras skunde teigia, kad teismas, remdamasis operatyvine medžiaga, nevertino melagingai liudijusių A. Z. , S. M. parodymų apie tai, kad tą vakarą jokių šūvių negirdėjo, nieko nepersekiojo ir į nieką nešaudė. Taip pat teismas neatsižvelgė į D. V. , N. J. , R. P. , M. A. motyvus bei tikslus siekiant, kad Č. D. išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Minėti asmenys ikiteisminio tyrimo metu pateikė prašymus apklausti juos byloje liudytojais, nurodydami, jog gali patvirtinti Č. D. nekaltumą. Tuo tarpu bylą išnagrinėjus teisme, skundžiamu nuosprendžiu nustatyta, jog šie asmenys apie minėtas aplinkybes davė melagingus parodymus.

Apelianto nuomone, sprendžiant Č. D. veikos kvalifikavimo klausimą, darytina išvada, jog Č. D. , veikdamas tiesiogine tyčia, kartu su tyrimo nenustatytais asmenimis, kėsinosi kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu nužudyti G. L. . Nors Č. D. veiksmai vertintini kaip antraeilio vykdytojo, nes pats jis nešaudė, o tik vairavo automobilį, tačiau tokiu būdu siekė sumažinti atstumą, aplenkti G. L. automobilį, realiai nieko nepadarė, kad išvengtų siekiamų pasekmių (nors galėjo) nesustojo, nesiliovė vytis (persekioti) G. L. automobilio, kad bendrininkų šūviai, kuriuos jis matė, būtų taiklesni. Taigi, Č. D. suvokė savo veikos pavojingumo laipsnį, numatė pasekmes, suprato, kad gali būti nužudytas G. L. , ir jų siekė, t. y. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 304 str. 3 d. reikalavimų – nuosprendžio įžanginėje dalyje neįrašė dviejų gynėjų (R.Andrikio, K. M. ), nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų (G. L. , J. L. , Ž. L. ), dalyvavusių teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, vardų ir pavardžių.

Nukentėjusieji G. L. ir J. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria Č. D. išteisintas ir jo atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį:

- Č. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 129 str. 2 d. 7 p. ir skirti jam laisvės atėmimo bausmę;

- tenkinti G. L. civilinį ieškinį dėl 17084,10 Lt turtinės žalos atlyginimo bei netekus darbingumo priteisti iš Č. D. po 208,13 Lt kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2006 m. spalio 31 d., indeksuojant šią sumą pagal Vyriausybės nustatytą minimalų darbo užmokestį, ir dėl 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo;

- tenkinti J. L. civilinį ieškinį ir priteisti iš Č. D. 1000 Lt turtinei žalai atlyginti ryšium su nepilnametės dukros Ž. L. gydymu, bei priteisti iš Č. D. J. L. - 15000 Lt ir už Ž. L. 50000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantai skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 301 str., 303 str. 5 d. normų reikalavimus, nes, nagrinėdamas bylą, nenustatė visų reikšmingų faktinių aplinkybių, nepateikė įrodymų analizės, nuosprendyje nemotyvuota, dėl kokios priežasties vieni įrodymai priimti, o kiti atmesti, taip pat pažeistos Lietuvos Respublikos BPK 304 str. 3 p. nuostatos - įžanginėje nuosprendžio dalyje nenurodyti nukentėjusiųjų, jų atstovės vardai ir pavardės. Nukentėjusieji apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, besąlygiškai rėmėsi tik kaltinamųjų ir liudytojų parodymais, juos aiškindamas kaltininko naudai, o nukentėjusiųjų parodymus nepagrįstai vertino kaip nenuoseklius, prieštaringus, pagrįstus prielaidomis ir samprotavimais. G. L. teigia, kad nors ir buvo sužeistas, bet pamena įvykio aplinkybes, apie jas, kaip ir jo žmona, visuomet davė nuoseklius parodymus. Ano nukentėjusiųjų, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jie buvo persekiojami, jų gyvybei grėsė realus pavojus, byloje neginčytinai nustatyta, kad į jų automobilį buvo šaudyta, pasikėsinimo nužudyti metu sunkiai nukentėjo bei galėjo žūti mažametė Ž. L. . Mažametė Ž. L. patvirtino mačiusi šautuvus, iškištus pro „džipo“ langus, tačiau teismas, nepasitikėdamas jos parodymais bei remdamasis prielaida, kad tamsiu paros metu, degant ilgosioms šviesoms, nėra galimybių matyti kokias nors taip apšviesto objekto detales, šiuos Ž. L. parodymus nepagrįstai atmetė. Nukentėjusiųjų nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė ir kitą prielaidą - kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes neatmetama tikimybė, jog į G. L. automobilį galėjo šaudyti iš kito, ne iš Č. D. , automobilio. Apeliantų teigimu, tokie skundžiamame nuosprendyje išdėstyti teiginiai leidžia manyti, jog tikroji padėtis nebuvo nustatinėjama. Anot nukentėjusiųjų, nemotyvuotai buvo atmesta operatyvinės veiklos metodais surinkta medžiaga (operatyvinė pažyma) dėl galimo šaudymo ne tik iš Č. D. , bet ir iš A. Z. vairuojamo „Ford Escort“ automobilio, kuris taip pat persekiojo jų automobilį. Iš pažymos matyti, kad „Ford Escort“ automobilyje rasta šovimo žymė, tačiau apie šią aplinkybę nuosprendyje nepasisakyta ir padaryta nepagrįsta išvada, kad kaltinimo teiginiai neatitinka tikrovės. Apeliantų nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai neanalizavo ir telefoninių pokalbių, neįvertino jų turinio. Č. D. žodžiai „... lenkite, varykite, aš nepaimu“ akivaizdžiai įrodo ne tik jo dalyvavimą persekiojime, bet ir kėsinimąsi nužudyti.

Nukentėjusieji nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nėra galimybės nustatyti su Č. D. važiavusių asmenų. D. V. ir N. J. prisipažino, kad įvykio vakarą važinėjosi su Č. D. , šią aplinkybę patvirtino ir Č. D. . Tačiau pirmosios instancijos teismas pačių nuteistųjų parodymus, patvirtinančius Č. D. kaltę, aiškino kaltininkų naudai. Anot apeliantų, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad Č. D. , siekdamas pavyti jų automobilį, darė viską, kad su juo kartu važiavę asmenys galėtų šaudyti, t. y. tuo tiesiogiai jiems padėjo. Be to, teismas nustatė, kad G. L. galėjo nesuvaldyti automobilio, nes į jį buvo šaudoma.

Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso reikalavimus, nes privalėjęs ištirti ir įvertinti visus įrodymus, to nepadarė, be to, suvaržė jų teisę į nešališką teismą, kurią garantuoja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d. nuostatos. Išteisinamojo nuosprendžio (Č. D. atžvilgiu) aprašomojoje dalyje teismas privalėjo nurodyti šiam asmeniui pateikto kaltinimo esmę, pateikti išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo. Tačiau skundžiamame nuosprendyje nėra motyvų, neišvardinti įrodymai, kurie tapo pagrindu Č. D. išteisinti, nenurodytas išteisinimo pagrindas (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d.), taip pat nepateikti argumentai, kuriais remdamasis teismas atmeta kaltinimo įrodymus.

Nuteistasis D. V. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodo, jog jokio nusikaltimo jis nepadarė, baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu davė nuoseklius bei teisingus, o ne melagingus parodymus, jo duotu parodymus patvirtina N. J. , Č. D. parodymai. D. V. teigimu, jis 2003 m. birželio 1 d. buvo kartu su minėtais asmenimis Raseinių miesto aikštelėje prie vaistinės ir kartu su jais važinėjosi po miestą Č. D. vairuojamu automobiliu, į autoavarijos vietą atvyko tik sužinojęs apie įvykį, iš automobilio nebuvo išlipęs.

Nuteistojo teigimu, išteisindamas Č. D. , pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Č. D. dalyvavo persekiojant G. L. automobilį, bet nenustatė važiavusių su juo asmenų. Anot apelianto, prieštaraudamas šiai išvadai, pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir nuteisė už melagingus parodymus apie tai, kad jis tvirtino įvykio vakarą važiavęs kartu su Č. D. ir N. J. viename automobilyje. Nuteistasis D. V. nurodo, kad iš paties kaltinimo matyti, jog į G. L. automobilį šaudę asmenys nenustatyti, kaip nesurasti ir ginklai bei jų savininkai. Be to, nuosprendyje konstatuota, kad nesurinkta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, kad iš Č. D. vairuojamo „Toyota 4 Runner“ buvo šaudoma pasikėsinant nužudyti G. L. . Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį Č. D. atžvilgiu, rėmėsi visais byloje surinktais įrodymais, ne tik tuo, jog nebuvo nustatyti asmenys važiavę su Č. D. jo automobilyje. Todėl, anot D. V. , jo parodymai, kuriuos teismas įvertino kaip melagingus, nebuvo esminiai, nustatant tiesą šioje byloje. Apeliantas skunde nurodo, kad pripažindamas jį kaltu, teismas darė prielaidas, pateikė samprotavimus ir rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos Č. D. atžvilgiu įvertino kaip nenuoseklius ir keliančius abejones, o jo atžvilgiu – kaip teisingus ir neginčijamus. Be to, D. V. pažymi, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo kliūtis pateikti Č. D. įtarimą ir atiduoti jį teismui už dalyvavimą G. L. persekiojime, jo parodymai apie tai, jog tą vakarą jis buvo Č. D. automobilyje, nėra paneigti jokiais įrodymais, todėl negali būti pripažinti melagingais.

Nuteistasis N. J. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 235 str. 1 d. panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliantas skunde nurodo, jog jokio nusikaltimo nepadarė ir baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu davė nuoseklius bei teisingus, o ne melagingus parodymus, kuriuos patvirtina D. V. , Č. D. parodymai. N. J. teigia, kad 2003 m. birželio 1 d. buvo kartu su D. V. ir Č. D. aikštelėje prie vaistinės, kartu su jais važinėjosi po Raseinių miestą Č. D. vairuojamu automobiliu, į autoavarijos vietą atvyko tik sužinojęs apie jį, iš automobilio nebuvo išlipęs.

Nuteistojo teigimu, teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį Č. D. atžvilgiu, konstatavo, kad šis dalyvavo persekiojant G. L. automobilį, bet nenustatė važiavusių su juo asmenų. Apelianto nuomone, prieštaraudamas šiai išvadai, teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir nuteisė už melagingus parodymus apie tai, kad apeliantas tvirtino įvykio vakarą važiavęs kartu su Č. D. ir D. V. viename automobilyje. Nuteistasis N. J. nurodo, kad iš paties kaltinimo matyti, jog į G. L. automobilį šaudę asmenys nenustatyti, kaip nesurasti ir ginklai bei jų savininkai. Be to, nuosprendyje konstatuota, kad nesurinkta neginčytinų įrodymų, patvirtinančių kaltinime nurodytas aplinkybes, jog iš Č. D. vairuojamo „Toyota 4 Runner“ buvo šaudoma ir tokiu būdu pasikėsinta nužudyti G. L. . Išteisindamas Č. D. , pirmosios instancijos teismas rėmėsi visais byloje surinktais įrodymais, ne tik tuo, jog nebuvo nustatyta, kas važiavo kartu su Č. D. jo automobilyje. Todėl, apelianto manymu, jo parodymai, kuriuos teismas įvertino kaip melagingus, nebuvo esminiai, nustatant tiesą šioje byloje, be to, jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo kliūtis pateikti Č. D. įtarimą ir atiduoti jį teismui už dalyvavimą G. L. persekiojime. Nuteistojo teigimu, pripažindamas jį kaltu, pirmosios instancijos teismas darė prielaidas, pateikė samprotavimus ir rėmėsi nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos Č. D. atžvilgiu įvertino kaip nenuoseklius ir keliančius abejones, o jo atžvilgiu – kaip teisingus ir neginčijamus. N. J. pažymi, kad jo parodymai apie tai, jog įvykio vakarą jis buvo Č. D. automobilyje, nebuvo paneigti kitais įrodymais, todėl negali būti pripažinti melagingais.

Nuteistasis R. P. apeliaciniu skundu prašo apygardos teismo nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d., panaikinti ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apelianto teigimu, jis jokio nusikaltimo nepadarė ir baudžiamojoje byloje dėl pasikėsinimo nužudyti G. L. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu davė teisingus, o ne melagingus parodymus. Nuteistasis nurodo, jog 2003 m. birželio 1 d. vakare matė Č. D. Raseinių m. centre, automobilių aikštelėje prie vaistinės, po to sužinojo apie G. L. automobilio avariją, kur Č. D. nuvažiavo savo automobiliu „Toyota 4 Runner“. Anot apelianto, jis pats apie avariją sužinojo apie 23-24 val., paskambinęs pasiteiravo D. V. kas atsitiko, o pastarajam pasakius, kad visi grįžta, į avarijos vietą nenuvažiavo. Šiuos parodymus, anot apelianto, jis davė ikiteisminio tyrimo metu, nenorėdamas nieko klaidinti ir neturėdamas jokio intereso tą daryti, šie jo parodymai nėra paneigti jokiais įrodymais, priešingai – jo parodymus patvirtino kiti nuteistieji, todėl jo parodymai negali būti pripažinti melagingais.

Nuteistasis nurodo, kad teismas nustatė, jog Č. D. dalyvavo persekiojant G. L. automobilį, tuo tarpu, jo parodymus įvertino kaip melagingus. Šias išvadas, anot apelianto, teismas padarė remdamasis įrodymais, kurie išteisinant Č. D. įvertinti kaip nenuoseklūs, keliantys abejones, nepatvirtinti kitais duomenimis. Byloje nebuvo paneigta, jog Č. D. vairuojamas automobilis iš aikštelės išvažiavo G. L. jau patyrus autoavariją, t. y. po to kai sužinojo apie ją. Apeliantas pažymi, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo kliūtis pateikti Č. D. įtarimą ir atiduoti jį teismui. R. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Č. D. dalyvavo G. L. persekiojime, tačiau už tai įstatymas nenumato baudžiamosios atsakomybės ir jo parodymai apie tai, kad tą vakarą jis matė Č. D. automobilių stovėjimo aikštelėje dar iki autoavarijos, nėra paneigti jokiais kitais įrodymais ir negali būti pripažinti melagingais.

Prokuroras apeliaciniame skunde taip pat prašė H. K. ir R. J. pripažinti kaltais, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir nubausti juos 40 MGL dydžio bauda; nuteistasis M. A. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Šiaulių apygardos teismo nuosprendį ir jo atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Šioje dalyje Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendį paliko nepakeistą, ši Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalis nėra panaikinta ar pakeista ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra įsiteisėjęs.

Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžiu panaikino Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį, kuria Č. D. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 7 p. ir priėmė naują nuosprendį – Č. D. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos BK 137 str. 2 d. ir nuteisė laisvės atėmimo bausme trejiems metams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., Č. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams, įpareigojant Č. D. atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą, be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; priteisė iš Č. D. nukentėjusiajam G. L. 17084,10 Lt. turtinės žalos atlyginimui, nukentėjusiajai J. L. 1000 Lt. turtinės žalos atlyginimui, ryšium su nepilnametės dukros Ž. L. gydymu bei 15000 Lt. J. L. ir 50000 Lt. Ž. L. neturtinės žalos atlyginimui; nuteistųjų D. V. , N. J. , R. P. , M. A. apeliacinius skundus atmetė; Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl nepagrįsto H. K. ir R. J. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 9 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. vasario 2 d. nuosprendžio dalį dėl Č. D. nuteisimo ir turtinės bei neturtinės žalos iš Č. D. priteisimo, taip pat nuosprendžio dalį dėl nuteistųjų D. V. , N. J. , R. P. apeliacinių skundų atmetimo ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas priimamame nuosprendyje privalo pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus. Tai, ar persekiojant G. L. vairuojamą automobilį buvo šaudoma, yra svarbi šioje byloje įrodinėtina aplinkybė, nuo jos patvirtinimo ar paneigimo priklauso ir proceso dalyvių veiksmų teisinis vertinimas. Kvalifikuojant Č. D. veiką, svarbu nustatyti, ar Č. D. jam inkriminuojamus veiksmus atliko žinodamas, kad į G. L. vairuojamą automobilį yra šaudoma. Apeliacinės instancijos teismui atsisakius nustatyti šaudymo faktą, buvo pažeista Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. ir 331 str. 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje taip pat nurodė, kad kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje nenurodytos jokios objektyvios aplinkybės, dėl kurių Č. D. būtų galėjęs manyti, kad, įvykus eismo įvykiui, sunkūs padariniai nekils. Kasacinės instancijos teismas pažymėjo, jog negali priimti galutinio sprendimo dėl nuosprendžių dalies, kuria nuteisti D. V. , N. J. ir R. P. , nes byla bus iš naujo nagrinėjama apeliacine tvarka.

Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl Č. D. išteisinimo bei civilinių ieškinių atmetimo panaikino ir priėmė naują nuosprendį – Č. D. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 7 p. ir nuteisė laisvės atėmimu šešeriems metams; priteisė iš Č. D. nukentėjusiajam G. L. 5950 Lt turtinės žalos už automobilio apgadinimą bei 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, nukentėjusiajai J. L. 65000 Lt neturtinės žalos atlyginimui; pripažino nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą – turtinės žalos atlyginimą, susijusį su G. L. ir Ž. L. sveikatos sužalojimu, o klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perdavė nagrinėti civilinio proceso tvarka; išieškojo iš Č. D. civiliniam ieškovui G. L. 1000 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti; konfiskavo Č. D. nuosavybės teise priklausantį automobilį „Toyota 4 Runner“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ; paliko laikiną nuosavybės teisių apribojimą Č. D. turtui - motociklui „Yamaha Virago“ valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir lengvojo automobilio priekabai Thrun Tec 515, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini); nuteistųjų D. V. , N. J. ir R. P. apeliacinius skundus atmetė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 18 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir bylą iš naujo perdavė nagrinėti apeliacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos BPK 386 str. 2 d. nustatyta, jog kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą, t. y. kasacinės instancijos teismo nurodymai turi būti įvykdyti. 2007 m. spalio 9 d. nutartimi naikindamas apeliacinės instancijos teismo 2007 m. vasario 2 d. nuosprendį, kasacinės instancijos teismas nurodė, kad, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir priimant nuosprendį, teismas jame turi pasisakyti dėl visų reikšmingų bylai aplinkybių ir vertinti visus nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, pašalinti įrodymų tyrimo ir vertinimo pažeidimus ir po to priimti tinkamą sprendimą, pateikiant motyvuotas išvadas dėl kaltinimų Č. D. . Tai, ar persekiojant G. L. vairuojamą automobilį buvo šaudoma, šioje byloje yra svarbi įrodinėtina aplinkybė, nuo, kurios paneigimo ar patvirtinimo priklauso ir proceso dalyvių veiksmų teisinis įvertinimas, todėl yra svarbu nustatyti, ar Č. D. jam inkriminuojamus veiksmus atliko žinodamas, jog į G. L. vairuojamą automobilį yra šaudoma, būtina išsiaiškinti ir visas kitas su šaudymo faktu susijusias aplinkybes. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo, iš naujo nagrinėjusio bylą, atliktas įrodymų vertinimas yra neišsamus, paviršutiniškas, vienpusis, šiuos pažeidimus kasacinės instancijos teismas pripažino esminiais, sukliudžiusiais teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Respublikos BPK 369 str. 1 d. 2 p.).

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė prokuroro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, t. y. Č. D. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 7 p. ir paskirti jam laisvės atėmimo bausmę šešeriems metams, nukentėjusiųjų apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistųjų R. P. , N. J. , D. V. apeliacinius skundus atmesti, nukentėjusieji G. L. ir J. L. prašė nukentėjusiųjų ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis Č. D. ir jo gynėjas prašė prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji R. P. , N. J. , D. V. ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. , nuteistojo R. P. apeliaciniai skundai atmetami, nuteistųjų D. V. ir N. J. apeliaciniai skundai tenkinami.

Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., Raseinių rajone, kelyje Raseiniai – Baisiogala, ties (duomenys neskelbtini) kaimu įvyko eismo įvykis, jo metu G. L. nesuvaldė vairuojamo automobilio ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriame taip pat važiavo keleivės J. L. ir mažametė Ž. L. , ir nuvažiavo nuo kelio, vertėsi, o dėl patirtos avarijos buvo sunkiai sužaloti G. L. ir Ž. L. bei nežymiai sužalota J. L. .

Nagrinėjant prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinius skundus dėl Č. D. išteisinimo, būtina nustatyti šias aplinkybes: ar į G. L. vairuojamą automobilį ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo šaudoma, kokią veiką padarė Č. D. – ar Č. D. persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, ar iš Č. D. vairuojamo automobilio, ar iš kito automobilio buvo šaudoma į G. L. vairuojamą automobilį, ar tarp Č. D. veikos ir kilusių pasekmių – G. L. vairuojamo automobilio nuvažiavimo nuo kelio, vertimosi, G. L. ir Ž. L. sunkaus sužalojimo, J. L. nežymaus sužalojimo – yra priežastinis ryšys, koks Č. D. psichinis santykis su jo padaryta veika ir kilusiomis pasekmėmis – autoįvykiu, kurio metu buvo sunkiai sužaloti G. L. ir Ž. L. bei nežymiai sužalota J. L. .

Nukentėjusysis G. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną kartu su žmona ir dukra važiavo namo, Raseinių mieste, prie vaistinės aikštės matė daug automobilių. Prie savo namų matė Č. D. „džipą“, prie ,,džipo“ vairo sėdėjo Č. D. , Č. D. mašinoje sėdėjo ir kiti žmonės, tačiau kitų asmenų neįsidėmėjo. Abu įvažiavimai į jo kiemą buvo užstatyti apie dešimčia automobilių, „džipas“ buvo vienas, kiti - lengvieji automobiliai. Tada jis nusprendė nevažiuoti namo, o išvažiuoti iš miesto. Važiuodamas nuo namų į užmiestį, pamatė, kad paskui jį važiuoja automobilių kolona, kurios priekyje buvo tas pats „džipas“, kurį matė prie savo namų, su įjungtomis ilgomis šviesomis. Jis, bandydamas pabėgti nuo persekiotojų, važiavo apie 130 - 170 km/val. greičiu, tačiau iš paskos važiavęs „džipas“ neatsiliko ir toliau vijosi. Pravažiavus Gruzdiškių kaimą, į jo vairuojamą automobilį pradėjo šaudyti. Nukentėjusiojo teigimu, šaudė iš ,,džipo“ abiejų pusių, matėsi ugnis, šūvių jis neskaičiavo, šaudė iš ,,džipo“, bet, ar Č. D. – nematė. Tuomet jis žmonai pasakė, jog pasiimtų dukrą į priekį, kad neperšautų. Pakalnėje, neleisdamas ,,džipui“ aplenkti jo automobilio, jis norėjo iš antros juostos persirikiuoti į pirmą juostą, tada jo vairuojamą automobilį sumėtė, jis nesuvaldė automobilio ir automobilis apsivertė. G. L. tvirtino, kad „džipą“ vairavo Č. D. , nes jį matė prie namų pro pravirą „džipo“ langą. Nuo namų „džipas“ pajudėjo iš paskos apie devynis kilometrus iki autoįvykio, Č. D. vairuojamas „džipas“ visą laiką jį persekiojo ir važiavo iš paskos, tai jis matė per veidrodėlį. Jis stebėjo ,,džipą“, matė kaip šis pajudėjo nuo jo namų ir visą kelią nesitraukė nuo jo vairuojamo automobilio, kitos mašinos buvo už „džipo“.

Nukentėjusioji J. L. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, nurodė, kad įvykio dieną su vyru ir dukra važiuodami namo, matė prie vaistinės, aikštėje daug automobilių, prie savo namų matė stovintį ,,džipą“. Ikiteisminio tyrimo metu J. L. parodė, kad prie jų namų stovėjusiame ,,džipe“ ji matė sėdintį nepažįstamą vyriškį, tačiau tuo metu jo neatpažino, atpažino jį vėliau, grįžusi iš sanatorijos. Tuo tarpu, pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme J. L. nurodė, kad pro pravertą langą matė prie ,,džipo“ vairo sėdintį Č. D. . Nukentėjusioji J. L. parodė, kad jos vyras G. L. , neužsukdamas namo, nuvažiavo toliau, paskui juos pajudėjo 5 – 8 automobilių kolona, ,,džipas“ važiavo pirmas, buvo prie jų automobilio galinės dalies. Išvažiavus iš miesto, ties (duomenys neskelbtini) kaimu, ji matė, kad ,,džipas“ vis dar važiavo paskui jų automobilį, nuo jų neatsiliko, tada prasidėjo šaudymas. G. L. didino greitį, ,,džipas“ taip pat nuo jų neatsiliko, važiavo prie pat jų automobilio su įjungtomis ilgomis šviesomis. Kai pradėjo šaudyti, ji nuo galinės automobilio sėdynės pasiėmė ir ant kelių pasisodino dukrą. Šūvių buvo daug, tą ji suprato pagal metalo skambėjimą, šautuvų nematė. Ikiteisminio tyrimo metu J. L. nurodė supratusi, kad šaudė iš ,,džipo“, jai pasirodė, kad ,,džipas“ taranavo jų automobilį. Mažametė nukentėjusioji Ž. L. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną važiavo su mama ir tėčiu, prie savo namų pamatė daug automobilių, važiavo į Dubysos pusę, tėtis važiavo greitai, o iš paskos jų važiavo kiti automobiliai. Ji matė, kad iš paskos važiavo ,,džipas“, ji atpažino šį automobilį, nes ,,džipo“ šviesos didelės. Tada pradėjo šaudyti, ji matė, kad šaudė iš ,,džipo“, matė šautuvus, bet kiek tų šautuvų buvo, ji neprisimena. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji J. L. paaiškino, kad joks automobilis netaranavo jų automobilio, šaudymo garsą ji galėjo sumaišyti su taranavimo garsu. Nukentėjusioji J. L. taip pat nurodė, kad nematė, iš kurio automobilio šaudė, liepsnos nematė, girdėjo tik šūvių garsą. Nukentėjusioji Ž. L. apeliacinės instancijos teisme taip pat teigė nemačiusi, iš kurios mašinos šaudė į jų automobilį, ji neatsisuko, nes jai buvo baisu, ji girdėjo tik šūvių garsą, ugnies nematė, girdėjo, kad šratai atsitrenkia į metalą.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, buvo atliktas tyrimo veiksmas – eksperimentas, siekiant patikrinti nukentėjusiųjų G. L. , J. L. , Ž. L. gebėjimą atpažinti automobilį bei asmenį, vairuojantį automobilį, sąlygomis, maksimaliai panašiomis į buvusias įvykio metu: toje pačioje vietoje (Raseinių rajone, kelyje Raseiniai – Baisiogala, ties (duomenys neskelbtini) kaimu), pagal galimybę tomis pačiomis apšvietimo ir meteorologinėmis sąlygomis, buvusiomis 2003 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., panaudojant automobilius ,,Seat Toledo“ ir ,,Toyota 4 Runner“ arba tos pačios klasės ir maksimaliai panašios konstrukcijos automobilius. Atlikto eksperimento rezultatai buvo užfiksuoti 2009 m. birželio 1 d. eksperimento protokole. Eksperimento protokole nurodyta, jog nukentėjusysis G. L. , važiuodamas automobilyje, iš keturių iš paskos važiuojančių automobilių pagal aukštas šviesas išskyrė ,,džipą“, kitų automobilių markės nukentėjusysis išskirti negalėjo, G. L. matė kiek žmonių sėdi lengvuosiuose automobiliuose, taip pat matė ,,džipo“ atliekamus manevrus, t. y. nurodė, kada džipas važiuoja priekyje, kada jį aplenkia kiti automobiliai. Nukentėjusioji J. L. , stebėdama vaizdą per automobilio keleivio pusės šoninį veidrodėlį, taip pat pagal skirtingus dydžius išskyrė automobilių šviesas, matė, kaip ,,džipas“ su didelėmis šviesomis lenkia lengvąjį automobilį, priartėja prie automobilio, kuriame ji važiuoja (t. 6, b. l. 129 – 130). Eksperimentas buvo atliekamas siekiant nesukelti pavojaus eksperimento dalyvių gyvybei ir sveikatai, todėl jo sąlygos nebuvo adekvačios įvykio metu buvusiai situacijai, nebuvo įmanoma pakartoti to paties greičio, eksperimento metu automobilį vairavo ne G. L. , o kitas asmuo, G. L. persekiojančius automobilius stebėjo ne atgalinio vaizdo veidrodėlyje, o atsisukęs - per galinį automobilio stiklą, eksperimento metu nebuvo šaudoma. Eksperimento rezultatai iš dalies patvirtina nukentėjusiųjų G. L. , J. L. parodymus, kad vienas iš juos persekiojusių automobilių, kuris ilgiausiai važiavo G. L. vairuojamam automobiliui ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) iš paskos, buvo visureigis. Net ir be eksperimento rezultatų nebūtų pagrindo netikėti šiais nukentėjusiųjų G. L. , J. L. parodymais, nes, nors įvykis įvyko tamsiu paros metu, bet pagal šviesų aukštį, atstumą, dydį normalios gyvenimiškos patirties žmogus gali atskirti visureigį nuo lengvojo automobilio.

Pirmosios instancijos teisme Č. D. neigė savo automobiliu ,,Toyota 4 Runner“ važiavęs paskui G. L. vairuojamą automobilį, tačiau apeliacinės instancijos teisme Č. D. pripažino važiavęs automobilių, kurie persekiojo D. L. , važiuojantį automobiliu ,,Seat Toledo“, kolonoje. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme patvirtino ir nuteistieji D. V. , N. J. , išteisintasis H. K. , taip pat šią aplinkybę patvirtina ir byloje esančios telefoninių pokalbių tarp Č. D. ir H. J. suvestinės, iš kurių matyti, jog pokalbio, įvykusio 2003 m. birželio 1 d., 23.30 val. metu, Č. D. H. K. sako: ,,...L. vejamės link Dubysos“, ,,..aš nepaimu su džipu..“, ,,paskui važiuokit, lenkit ir varykit“, H. K. pasakius: ,,aš varau. Ant kur varot?“, Č. D. atsakė: ,,Ant Dubysos, ant ,,Kaulakių“, ten nusivijo rokeriai, tiesiai ant subinės L. su ,,semiora“ (t. 2, b. l. 14) – iš šio pokalbio galima daryti išvadą, kad Č. D. vijosi G. L. automobilį.

Byloje surinktų įrodymų visetas leidžia daryti išvadą, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 23.00 – 23.30 val. Č. D. savo automobiliu ,,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , kartu su grupe kitų asmenų, vairavusių įvairius automobilius, persekiojo nuo jų kelyje Raseiniai – Baisiogala automobiliu ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) bėgusį G. L. , kurio vairuojamame automobilyje be G. L. važiavo J. L. ir Ž. L. .

Nėra pagrindo abejoti ir nukentėjusiųjų G. L. , J. L. , Ž. L. parodymais apie tai, kad persekiojimo metu į jų automobilį ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) buvo šaudoma iš šaunamojo ginklo. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus patvirtina automobilio ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros protokoluose užfiksuoti duomenys, taip pat specialisto išvada. Automobilio ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apžiūros protokoluose nurodyta, kad automobilio galinėje dalyje – ant bagažinės dangčio, valstybinio numerio, dešinio žibinto, dešinio sparno, bamperio matyti pažeidimai, dalis jų kiauryminiai, panašūs į pažeidimus, paliktus po šūvių medžiokliniu šautuvu smulkiais nedidelio diametro šratais (t. 1, b. l. 9 – 11, 63 – 66). Specialisto išvadoje Nr. 3443 konstatuota, kad ant automobilio ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dešinės pusės užpakalinio sparno, bagažinės dangčio, galinio bamperio yra 36 šautiniai pažeidimai, padaryti švininiais sviediniais. Pažeidimai, specialisto išvadoje pažymėti Nr. 1 – 11 ir Nr. 13 – 21, padaryti apie 6 mm skersmens švininiais sviediniais (grankulkėmis), pažeidimus Nr. 12 ir Nr. 31 – 36 padariusių švininių sviedinių skersmens nustatyti nėra galimybės, nes pažeidimuose nėra į tai nurodančių požymių (t. 1, b. l. 70 – 78).

Byloje surinktų ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose išnagrinėtų faktinių duomenų pagrindu nustatyta, kad 2003 m. birželio 1 d., apie 23.30 val., Raseinių rajone, kelyje Raseiniai – Baisiogala, ties Ginčaičių kaimu įvyko eismo įvykis, kurio metu G. L. nesuvaldė vairuojamo automobilio ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuriame taip pat važiavo keleivės J. L. ir mažametė Ž. L. , ir nuvažiavo nuo kelio, vertėsi, o dėl patirtos avarijos buvo sunkiai sužaloti G. L. ir Ž. L. bei nežymiai sužalota J. L. . Be to, automobilis ,,Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apšaudytas – ant jo galinio sparno, bagažinės ir galinio bamperio nustatyti iš viso 36 šautiniai pažeidimai.

Esminis apeliacinio baudžiamosios bylos nagrinėjimo klausimas – ar į G. L. vairuojamą automobilį ,,Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) persekiojimo metu buvo šaudoma iš Č. D. vairuojamo automobilio, ar Č. D. žinojo apie šaudymą ir, ar yra priežastinis ryšys tarp Č. D. veikos ir kilusių pasekmių. Taip pat būtina nustatyti, kokį tikslą persekiodamas G. L. turėjo Č. D. , t. y., ar jis siekė atimti G. L. gyvybę, ar nukentėjusįjį persekiojo kitu tikslu.

Pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių (Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d.). Veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą nužudyti galima tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai, t. y. tada, kai kaltininkas turi tyčią atimti nukentėjusiajam gyvybę, kaltininkas atlieka visus veiksmus, kad nukentėjusiajam būtų atimta gyvybė, tačiau padariniai - nukentėjusiojo mirtis - neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Pasikėsinimas nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo atribojamas pagal tyčios turinį ir kryptingumą. Atribojant pasikėsinimą nužudyti nuo tyčinio sveikatos sutrikdymo labai svarbus yra tyčios rūšies (tiesioginė apibrėžta ar tiesioginė neapibrėžta) nustatymas. Veika gali būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti tik esant apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę. Tyčinis sveikatos sutrikdymas, padarytas esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai atimti gyvybę, kvalifikuojamas kaip pasikėsinimas nužudyti. Taip pat kvalifikuojama veika, nesukėlusi jokių padarinių, jei tyčia buvo nukreipta į kito žmogaus gyvybės atėmimą. Tuo tarpu, kai yra tiesioginė neapibrėžta tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius – kaip nužudymas ar sveikatos sutrikdymas.

Sprendžiant Č. D. tyčios, persekiojant G. L. automobilį, turinio klausimą, labai svarbu nustatyti, ar į G. L. vairuojamą automobilį buvo šaudoma iš Č. D. vairuojamo automobilio, ar Č. D. žinojo, jog į G. L. automobilį šaudoma. Č. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad G. L. automobilį persekiojo kartu su jo automobilyje važiavusiais D. V. , kuris sėdėjo šalia jo, automobilio priekyje, ir N. J. , kuris sėdėjo gale, tačiau nei vienas iš jo automobiliu važiavusių asmenų į G. L. automobilį nešaudė. Č. D. teigimu, kad kas nors kitas būtų šaudęs į G. L. vairuojamą automobilį, jis nematė. Analogiškai parodė ir D. V. bei N. J. . Č. D. apeliacinės instancijos teisme parodė, kad vijosi G. L. automobilį, nes norėjo atkeršyti G. L. , ,,pamokyti“ nukentėjusįjį. Nukentėjusysis G. L. tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog į jo automobilį buvo šaudoma iš Č. D. vairuojamo visureigio (,,džipo“). Nukentėjusysis G. L. nurodė, kad vairuodamas savo automobilį, pro šoninius automobilio veidrodėlius matė, kad šaudo iš abiejų ,,džipo“ pusių, matė, kaip iš ginklų vamzdžių ėjo ugnis. Tačiau, išanalizavus nukentėjusiojo parodymus apie šaudymo faktą bei sugretinus juos su kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis, darytina išvada, kad teiginiai apie tai, jog buvo šaudoma iš Č. D. vairuojamo visureigio yra tik prielaida. Nukentėjusiosios J. L. ir Ž. L. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad nematė, kas šaudė į jų automobilį, jos tik girdėjo šūvių garsą. Nukentėjusysis G. L. , vairuodamas automobilį ekstremalioje situacijoje (kaip jis pats nurodė, važiavo iki 170 km per valandą greičiu), persekiojamas kitų automobilių tamsiu paros metu per atgalinio vaizdo veidrodėlį neturėjo galimybės matyti ir atskirti, iš kurio automobilio į jį buvo šaudoma – nukentėjusysis iš esmės spėja, kad buvo šaudoma iš visureigio (,,džipo“), nes šis persekiotojų kolonoje važiavo pirmas. Nukentėjusiojo teiginių apie šaudymą iš Č. D. vairuojamo visureigio, kurie iš esmės yra prielaida, loginiai išvedžiojimai bei spėjimai, nepatvirtina, netgi paneigia, kiti bylos įrodymai. Kaip minėta, pats Č. D. paneigė, jog iš jo vairuojamo automobilio buvo šaudoma. Tą patį tvirtino ir D. V. bei N. J. , kurių buvimo Č. D. vairuojamame automobilyje G. L. persekiojimo metu faktas nėra paneigtas. Apžiūrėjus Č. D. automobilį ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , jokių šaudymo pėdsakų nerasta (t. 1, b. l. 121 – 124). 2003 m. birželio 3 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, jog, apžiūrėjus įvykio vietą – Raseinių rajone, Ginčaičių kaimo ribose, kelyje Raseiniai – Vosyliškis, buvo paimtos dvi medžioklinio šautuvo 16 kalibro plastikinės šovinio tūtelės: viena tūtelė rasta 3,850 km nuo Raseinių miesto ribos, kelkraštyje, antra – 6,018 km nuo Raseinių miesto ribos, kelkraštyje (t. 1, b. l. 80-83). Specialisto išvadoje Nr. 3515 konstatuota, kad tyrimui pateiktos dvi tūtelės yra pramoninės gamybos, 16 – o kalibro medžioklinių šovinių, užtaisytų 6 mm skersmens grankulkėmis, dalys (t. 1, b. l. 87 - 88). 2003 m. birželio 6 d. kratos protokole užfiksuota, kad, atlikus kratą pas Č. D. , buvo rasta ir paimta revolveris ,,Alfa PROJ BRAVO“ Nr. 3640043020, įdėtas į juodos spalvos dėklą, devyni vienetai mažo kalibro šovinių ir revolveris ,,ME JEGUAR 80“ Nr.2735, automobilis ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 93 – 94). Byloje esančiame 2003 m. rugpjūčio 18 d. Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro nutarime nurodyta, kad, kratos metu iš Č. D. paimti daiktai - revolveris ,,Alfa PROJ BRAVO“ Nr. 3640043020, įdėtas į juodos spalvos dėklą, devyni vienetai mažo kalibro šovinių ir revolveris ,,ME JEGUAR 80“ Nr.2735, neturi reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, nenustatyta, kad kratos metu paimti daiktai yra nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės, ant šių daiktų nėra rasta nusikalstamos veikos pėdsakų (t. 1, b. l. 161). Duomenų, kad D. V. ar N. J. disponavo šaunamaisiais ginklais, byloje nėra. Be to, byloje yra Raseinių rajono policijos komisariato KP NTS komisaro inspektoriaus R. Č. 2003 m. birželio 23 d. pranešimas Nr. 6-5859, kuriame nurodyta, kad pagal gautą operatyvinę informaciją 2003 m. birželio 1 d., apie 23.15 val. Raseinių mieste G. L. vairuojamą automobilį ,,Seat Toledo“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) pradėjo persekioti automobilis ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , kurį vairavo Č. D. , automobilis ,,Ford Escort“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį vairavo A. Z. , automobilis ,,Mercedes Benz“, kurį vairavo V. V. . Automobilyje ,,Ford Escort“ kartu važiavo S. M. , kuris turėjo medžioklinį šautuvą. Turimais operatyviniais duomenimis, S. M. , pertaisydamas šautuvą, netyčia iššovė automobilio salone ir iš vidaus peršovė automobilio ,,Ford Escort“ kairės pusės dureles (t. 2, b. l. 47). Šią operatyvinę informaciją patvirtina automobilio ,,Ford Escort“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį įvykio metu vairavo A. Z. , apžiūros protokole (t. 2, b. l. 121 – 124) bei specialisto išvadoje užfiksuoti faktiniai duomenys. Specialisto išvadoje Nr. 3442 nurodyta, kad ant automobilio ,,Ford Escort“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kairės pusės užpakalinių durelių esantys pažeidimai vidaus apdailos panelėje, garsą sugeriančioje medžiagoje, durelių vidiniame rėme bei durelių išorinėje pusėje yra šautiniai, padaryti vienu šūviu. Šautiniai pažeidimai padaryti artimu šūviu, šaunant sviediniais (šratais ar grankulkėmis) iš lygiavamzdžio šaunamojo ginklo (t. 2, b. l. 112 – 117 ). Šie byloje esantys faktiniai duomenys leidžia daryti prielaidą, kad į G. L. vairuojamą automobilį galėjo būti šaudoma ne iš Č. D. , o iš kito automobilio.

Nenustačius, kad G. L. vairuojamas automobilis ,,Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apšaudytas iš Č. D. vairuojamo automobilio, nėra pagrindo ir teigti, jog Č. D. žinojo apie G. L. automobilio apšaudymą, nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad Č. D. būtų žinojęs apie šaudymą. Kitų įrodymų apie tai, kad Č. D. būtų turėjęs tikslą ir siekęs nužudyti G. L. , byloje nėra. Byloje surinktų ir išanalizuotų faktinių duomenų visetas neleidžia daryti neginčytinos išvados, jog Č. D. savo automobiliu ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , persekiodamas G. L. vairuojamą automobilį ,,Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo tiesioginę apibrėžtą tyčią atimti gyvybę G. L. .

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokuroras prašė tenkinti prokuroro apeliacinį skundą iš dalies, t. y. pripažinti Č. D. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 7 p. Pagal Lietuvos Respublikos BK 135 str. 1 d. atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas. Lietuvos Respublikos BK 135 str. 2 d. 7 p. numatyta baudžiamoji atsakomybė už sunkų sužalojimą ar susargdinimą kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Kad veika būtų kvalifikuota kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių. Būtina nustatyti faktą, kad įstatyme aprašyta ir asmens padaryta veika buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, t. y., kvalifikuojant veiką kaip tyčinį sunkų sveikatos sutrikdymą, būtina nustatyti, kad, būtent, kaltininko veiksmais buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata.

Nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų G. L. , J. L. parodymais apie tai, kad Č. D. savo automobiliu ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , persekiojo nukentėjusiųjų automobilį, jog kurį laiką Č. D. vairuojamas automobilis važiavo persekiotojų kolonos priekyje. Tačiau byloje esantys faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad betarpiškai prieš autoįvykį Č. D. buvo atsilikęs nuo G. L. , G. L. vairuojamą automobilį iš paskos persekiojo kiti asmenys. Atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę bei įrašų darymą, buvo užfiksuoti Č. D. ir H. K. telefoniniai pokalbiai. Iš byloje esančių šių pokalbių suvestinių matyti, kad Č. D. 2003 m. birželio 1 d., 23.30 val. telefonu kalbėjo su H. K. , šio pokalbio metu Č. D. pasakė: ,,Hansai, L. vejamės link Dubysos“, ,,aš nepaimu su džipu“, ,,paskui važiuokit, lenkit ir varykit“, H. K. pasakius: ,,aš varau. Ant kur varot?“, Č. D. atsakė: ,,Ant Dubysos, ant ,,Kaulakių“, ten nusivijo rokeriai, tiesiai ant subinės L. su ,,semiora“ (t. 2, b. l. 14). Iš šio pokalbio galima suprasti, kad Č. D. nepasivijo G. L. vairuojamo automobilio, jog Č. D. automobilį pralenkė septintos klasės BMW automobilis (,,semiora“) ir, kad G. L. vairuojamą automobilį betarpiškai persekiojo kiti automobiliai. Telefoninis pokalbis tarp Č. D. ir H. K. įvyko 2003 m. birželio 1 d., 23.30 val. Byloje yra telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas, garso įrašai ir suvestinės (t. 2, b. l. 34 – 35, 37), šiuose procesiniuose dokumentuose ir garso įraše užfiksuotas R. J. ir S. V. pokalbis, įvykęs 2003 m. birželio 1 d., 23.33 val., kurio metu R. J. praneša S. V. , jog G. L. vairuojamas automobilis apsivertė. Sugretinus Č. D. ir H. K. pokalbį, įvykusį 2003 m. birželio 1 d., 23.30 val., bei R. J. ir S. V. pokalbį, įvykusį 2003 m. birželio 1 d., 23.33 val., matyti, kad nuo to momento, kai Č. D. vairuojamą automobilį pralenkė ir G. L. vairuojamą automobilį nusivijo kiti automobiliai (,,rokeriai“, ,,semiora“) iki autoįvykio, praėjo apie 2 minutės laiko. Iš nukentėjusiojo G. L. parodymų matyti, kad jis važiavo 130 – 170 km/h greičiu, t. y. per 2 minutes tokiu greičiu jis galėjo nuvažiuoti mažiausiai 4 – 5 km, t. y. 4 – 5 km iki autoįvykio G. L. automobilio Č. D. betarpiškai nepersekiojo. Kaip matyti iš telefoninių pokalbių suvestinių, 2003 m. birželio 1 d., 23.37 val. ir 23.38 val. H. K. kalbėjosi su nenustatytu asmeniu, Almiu (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)) bei nenustatytu vyru (X) (tel. Nr. (duomenys neskelbtini)), kurie pasakojo apie įvykusią avariją. Iš šių telefoninių pokalbių turinio darytina išvada, kad ne Č. D. , o asmenys, su kuriais kalbėjo H. K. – Almis ir vyras (X), taip pat R. J. – betarpiškai iki pat autoįvykio persekiojo G. L. vairuojamą automobilį, jie pirmieji iš persekiojusių asmenų atvažiavo į įvykio vietą. Liudytojai L. B. , J. R. , pirmieji suteikę pagalbą nukentėjusiesiems, neparodė, kad prieš autoįvykį G. L. automobilį būtų persekiojęs visureigis. Liudytojas L. B. , parodė, kad įvykį matė 100 – 150 metrų atstumu, po kelių minučių į įvykio vietą atvažiavo tamsios spalvos penktos klasės BMW markės automobilis, vienas iš šiuo automobiliu atvažiavusių asmenų buvo J. R. . Liudytojo L. B. teigimu, prieš avariją jis nematė, kad paskui G. L. automobilį būtų važiavę kiti automobiliai, kai nukrito G. L. automobilis, kitų automobilių pro šalį taip pat nepravažiavo. Liudytojas J. R. taip pat nurodė, kad jokios automobilių kolonos jis nematė, pats automobilių kolonoje nevažiavo, įvykio vietoje buvo G. L. automobilis, greitosios medicinos pagalbos automobilis ir automobilis BMW, kuriuo į įvykio vietą atvažiavo jis su S. A. . Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. L. parodė, kad jų automobilį taranavo visureigis (,,džipas“), bet pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme nukentėjusioji šių savo parodymų atsisakė, teigdama, jog anksčiau sakė, jog jų automobilį taranavo, nes į juos šaudė ir tas garsas jai pasirodė panašus į automobilio taranavimo garsą. Ištyrus G. L. automobilį ,,Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir Č. D. automobilį ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , jokių šių automobilių kontaktų pėdsakų nerasta (t. 1, b. l. 102 - 103).

Nėra nustatytas priežastinis ryšys tarp Č. D. veikos – vairuodamas automobilį ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , persekiojo G. L. vairuojamą automobilį ,,Seat Toledo“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir kilusių pasekmių – autoįvykio, kurio metu G. L. vairuojamas automobilis nuvažiavo nuo kelio, vertėsi ir kurio metu buvo sunkiai sužaloti G. L. ir Ž. L. bei nesunkiai sužalota J. L. . Autoįvykis įvyko arba dėl paties G. L. kaltės (neblaivus vairavo automobilį, žymiai viršijo leistiną greitį, dėl ko nesuvaldė automobilio) arba G. L. nesuvaldė automobilio dėl betarpiškai prieš autoįvykį jį persekiojusių nenustatytų asmenų nenustatyto poveikio (galimai šaudymo).

Byloje nėra paneigti Č. D. , D. V. , N. J. parodymai apie tai, kad Č. D. vairuojamame automobilyje persekiojant G. L. automobilį, sėdėjo ir D. V. bei N. J. . Pagal pareikštų įtarimų Č. D. turinį, į G. L. automobilį šaudė Č. D. automobilyje važiavę kiti (ne Č. D. ) asmenys. Esant tokiems Č. D. pareikštiems įtarimams, kartu su juo važiavę asmenys – D. V. ir N. J. – turėjo būti apklausti ne liudytojais, o įtariamaisiais (galimai šaudė į G. L. vairuojamą automobilį). Tokia situacija leidžia daryti išvadą, kad D. V. ir N. J. davė parodymus prieš save, apie savo pačių padarytą galimai nusikalstamą veiką, o tai yra viena iš Lietuvos Respublikos BPK 80 str. numatytų aplinkybių, dėl kurių asmuo negali būti apklausiamas kaip liudytojas. Atsižvelgiant į tai, kad D. V. ir N. J. kaip liudytojų apklausa buvo vykdoma nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 80 str. 1 p. reikalavimų, D. V. ir N. J. patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. negalima. Asmuo neprivalo duoti parodymų apie savo paties padarytą galimai nusikalstamą veiką, o, duodamas tokius parodymus, neatsako baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka už melagingų parodymų davimą, negali būti apklausiamas liudytoju Lietuvos Respublikos BPK 80 str. tvarka, įspėjant apie baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos 235 str. 1 d. už melagingų parodymų davimą nuteistas ir R. P. . Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, tvirtina, jog ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus, nenorėdamas nieko klaidinti ir neturėdamas jokio intereso tą daryti, jo parodymai nebuvo paneigti jokiais įrodymais. Tokie nuteistojo teiginiai yra nepagrįsti, prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Nuteistasis R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, parodė, kad 2003 m. birželio 1 d., buvo mieste, aikštėje prie vaistinės, apie 23 – 24 val. išgirdo, kad prie Dubysos įvyko avarija. Išgirdęs apie avariją, jis savo automobiliu pajudėjo link avarijos vietos, tačiau, važiuodamas paskambino D. V. ir iš šio sužinojęs, kad visi jau grįžta, apsisuko ir sugrįžo į vaistinės aikštelę. R. P. teigimu, iki sužinant apie įvykusią avariją, jis prie vaistinės matė ir Č. D. , kuris iš aikštės išvažiavo taip pat po to, kai kažkas pranešė apie jau įvykusią avariją. Tačiau byloje surinktais ir šiame nuosprendyje aptartais įrodymais neginčytinai nustatyta, kad Č. D. savo automobiliu ,,Toyota 4 Runner“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) , važiavo link avarijos vietos ne po to, kai sužinojo apie jau įvykusį autoįvykį, bet savo automobiliu persekiojo nukentėjusiojo G. L. automobilį, šiam tik pajudėjus nuo namų ir išvažiuojant iš miesto. Č. D. iki įvykstant avarijai, savo automobiliu važiavo G. L. persekiojusių automobilių kolonoje, tą pripažino ir pats Č. D. . Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. P. , viso proceso metu tvirtindamas, jog Č. D. savo automobiliu į autoįvykio vietą išvažiavo tik po to, kai avarija jau buvo įvykusi, davė melagingus parodymus apie esmines bylos aplinkybes ir taip trukdė nustatyti tiesą bei priimti teisingą sprendimą šioje byloje. R. P. tvirtino, jog G. L. automobilio persekiojime jis nedalyvavo, kitų duomenų, kad R. P. savo automobiliu būtų persekiojęs G. L. automobilį ir, kad būtų pagrindas R. P. apklausti ne liudytoju, o įtariamuoju, byloje nėra. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino R. P. kaltu už melagingų parodymų davimą bei teisingai R. P. veiką kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. Bausmė R. P. paskirta baudžiamojo įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BK 41 str., 54 str., reikalavimų. R. P. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, to nėra prašoma ir apeliaciniame skunde.

Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, nesilaikė Lietuvos Respublikos BPK 304 str. 3 d. reikalavimų – nuosprendžio įžanginėje dalyje neįrašė dviejų gynėjų (R.Andrikio, K. M. ), nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų (G. L. , J. L. , Ž. L. ), dalyvavusių teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, vardų ir pavardžių, tačiau šis pirmosios instancijos teismo įžanginės dalies trūkumas nekeičia nuosprendžio esmės ir nelaikytinas pažeidimu, iš esmės suvaržiusiu proceso dalyvių teises.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2006 m. gegužės 10 d. nuosprendžio dalį dėl D. V. ir N. J. pripažinimo kaltais ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

D. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

N. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 235 str. 1 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, nukentėjusiųjų G. L. ir J. L. , nuteistojo R. P. apeliacinius skundus atmesti.