- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-09-27
- Bylos Nr.
- 2A-304-368/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius (pirm.), Regina Agota Gutauskienė, Liudvika Tupienė
- Pareiškėjas
- L. K.
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Teisėja V. Žostautienė Procesinio sprendimo kategorija 30.8; 121.18
SPRENDIMAS
2007 m. rugsėjo 27 d.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja L. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą: sandėlį, unikalus (duomenys neskelbtini), su kiemo statiniu – tualetu, esančius (duomenys neskelbtini).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių rajono apylinkės teismas 2007 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjos pareiškimą atmetė. Teismo nuomone, byloje yra nustatytos aplinkybės, patvirtinančios, jog lauko tualetu ir sandėliu, esančiais (duomenys neskelbtini), naudojosi gyvenamųjų namų, buvusių (duomenys neskelbtini), gyventojai, todėl pareiškėja negali būti vienintelė sąžininga bei teisėta šio turto valdytoja. Pareiškėja nepateikė teismui neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, jog yra visos sąlygos, numatytos CK 4.68 -4.71str., įgyjant turtą nuosavybėn pagal įgyjamąją senatį.
Šalies argumentai
Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškimą dėl nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas, priimdamas sprendimą, pagrindinai rėmėsi liudytojos P. G. parodymais, kuri nurodė, kad sandėliukas ir lauko tualetas buvo pastatyti Ginkūnų daržininkystės tarybinio ūkio darbininkams naudotis ir jie pastatyti parko teritorijoje, tualetas nebuvo prižiūrimas, juo naudojosi ne tik (duomenys neskelbtini), bet ir (duomenys neskelbtini) namo gyventojai ir parko lankytojai, autobuso belaukiantys keleiviai, o taip pat, kad pareiškėja naudojosi tik vienu sandėliuku, o ne visais, kad likusiais naudojosi ir kiti gyventojai. Šie liudytojos P. G. teiginiai nepagrįsti jokiais įrodymais ir jie turėjo būti atmesti, tuo labiau, kad ji nėra nei vieno iš šalimais esančių namų gyventoja ir galėjusi tai matyti. Byloje nėra jokių duomenų, kad pastatai būtų Ginkūnų parko teritorijoje, atvirkščiai, iš Šiaulių rajono savivaldybės pažymų matyti, kad Ginkūnų parko teritorijos ribos nėra patvirtintos, jos tik sudarys 0,66 ha. Iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo G. D. pažymos teismui ir pridėto plano matyti, kad šie pastatai neįeina į Ginkūnų parko teritoriją. Kadangi pareiškėja niekada nebuvo šio sandėlio ir lauko tualeto savininke ir jai nebuvo žinoma, kas buvo ar yra šių pastatų savininkai, todėl pareiškėja šiais pastatais naudojosi kaip savais, ir šiuo metu niekas į šiuos pastatus nepretenduoja. Per 10 metų niekas jokių reikalavimų, pretenzijų dėl to, kad pareiškėja naudojasi šiais pastatais, nėra pareiškę. Suinteresuoti asmenys taip pat prieštaravimų nepateikė. Nurodyti pastatai nuosavybės teise nei savivaldybei, nei valstybei nepriklauso, o duomenų, kad pareiškėja šiuos pastatus valdo neteisėtai, tai pat nėra pateikta. Pastatais - sandėliu ir lauko tualetu pareiškėja naudojosi kaip savais, nesislapstydama, ir be jos žinios ir sutikimo į juos patekti niekas negalėdavo. Nei iki pradedant nagrinėti bylą teisme pagal pareiškimą, nei teismo proceso metu niekas neužginčijo pareiškėjos teisės valdyti ir naudotis šiais pastatais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Šiaulių apskrities viršininko administracija prašo teismo priimti sprendimą ar nutartį savo nuožiūra. Nurodo, kad Šiaulių apskrities viršininko administracijai yra žinoma, jog pastatas-sandėlis, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinys – tualetas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nei valstybei, nei savivaldybei nuosavybės teise nepriklauso. Be L. K. kiti asmenys, pretenduojantys į šiuos nekilnojamuosius daiktus, Šiaulių apskrities viršininko administracijai nėra žinomi.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybė prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra. Atsiliepime nurodo, kad šiuos pastatus 1964 metais pastatė Ginkūnų daržininkystės ūkis ir jais naudojosi gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini) gyventojai. Pastatai nebuvo privatizuoti. Pastatai nėra Šiaulių rajono savivaldybės nuosavybė.
Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Šiaulių filialas nurodė, kad neprieštarauja, jog L. K. būtų pripažinta nuosavybės teisė į pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Centrinio duomenų banko 2007-08-06 duomenimis nekilnojamojo turto registre pastatas-sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statiniai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), ir daiktinės teisės į juos neįregistruotos. Kiti asmenys, kurie pretenduotų į šį turtą, įmonei nėra žinomi.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas.
Vienas iš nuosavybės įgijimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.47 straipsnyje, yra įgyjamoji senatis. Būtinos sąlygos įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį yra nustatytos civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje: įgyti nuosavybės teisę į daiktą gali asmuo, kuris nėra to daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.
Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, kad nekilnojamųjų daiktų - pastato-sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitų statinių - tualeto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių Ginkūnų kaime, valdymas, kurį įgyvendino pareiškėja L. K. , atitinka įstatyme numatytas sąlygas nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį. Iš suinteresuotų asmenų parodymų, pateiktų raštų, taip pat iš VĮ Registrų centro išrašo nustatyta, kad nuosavybės teisė aukščiau nurodytiems nekilnojamiesiems daiktams įstatymų nustatyta tvarka nėra įregistruota (b. l. 4), savininko pretenzijų šiam turtui neturi nei valstybė, nei savivaldybė (b. l. 27, 52, 121, 125), taip pat nėra nustatyta ir kitų asmenų, galinčių pretenduoti į šių nekilnojamųjų daiktų savininkų statusą. Pateikta Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Ginkūnų seniūnijos pažyma, patvirtinanti, kad L. K. apie dešimt metų naudojasi sandėliu, jį prižiūri ir remontuoja (b. l. 5). Aplinkybę, kad nuo 1995 m. pareiškėja valdo ir naudojasi sandėliu bei tualetu, juos remontavo, rūpinosi jų priežiūra, t. y. ne mažiau kaip dešimt metų šį nekilnojamąjį turtą atvirai ir nepertraukiamai valdė, patvirtino teismo posėdyje dalyvavusios liudytojos – V. V. , J. M. bei O. D. . Byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad pareiškėja turtą valdė nesąžiningai ir neteisėtai, t. y. nenustatyta, kad turtas buvo įgytas per prievartą, slaptai, kitaip pažeidžiant teisės aktus ar neįsitikinus, kad niekas neturi daugiau už pareiškėją teisių į užvaldomus daiktus (LR CK 4.23 str. 2, 3 d., 4.69 str. 2 d., 4.70 str. 1 d.). Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad nėra pažeistas įstatyme nurodytas draudimas, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus (LR CK 4.69 str. 3 d.).
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija pateikė prieštaringas išvadas dėl sandėlio ir lauko tualeto buvimo vietos, todėl teismas nesiremia Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo Gintauto Domarko pasirašyta pažyma, jog minėti statiniai nepatenka į Ginkūnų parko 0,66 ha teritoriją, kuri yra neprivatizuotina ir palikta visuomenės poreikiams. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad suinteresuotas asmuo Šiaulių rajono savivaldybė 2007-01-05 pateiktame atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2004 m. lapkričio 4 d. sprendimu ,,Dėl visuomenės poreikiams paliekamų teritorijų Šiaulių rajono seniūnijose“ žemė, kurioje yra ginčijami pastatai, priklauso Ginkūnų parko teritorijai (0,66 ha), kuri yra neprivatizuotina ir palikta visuomenės poreikiams (b. l. 27). Tačiau vėliau (2007-05-31) pateiktame Šiaulių rajono savivaldybės rašte nurodoma, kad Ginkūnų parko 0,66 ha teritorijos detalusis planas nėra patvirtintas (b. l. 84), o Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2007-06-01 rašte nurodoma, kad pastatas-sandėlis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti statiniai (tualetas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), pagal Ginkūnų gyvenvietės išplanavimą nepatenka į parko teritoriją (b. l. 83). Šiuo atveju, vėliau pateikti Šiaulių rajono savivaldybės raštai gali būti vertinami kaip 2007-01-05 pateikto atsiliepimo patikslinimas. Tačiau net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo nuostata, jog dėl išvadų prieštaringumo negalima remtis pažyma, kad ginčo statiniai nepatenka į Ginkūnų parko 0,66 ha teritoriją, vis dėlto, vadovaujantis nustatyta aplinkybe, jog šio parko teritorijos detalusis planas nėra patvirtintas, darytina išvada, kad nėra įrodyta, jog statinių privatizavimas nebūtų galimas dėl to, jog jie patenka į parko teritoriją, kuri yra neprivatizuotina ir palikta visuomenės poreikiams.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja negali būti vienintelė sąžininga bei teisėta statinių valdytoja, kadangi lauko tualetu ir sandėliu naudojosi gyvenamųjų namų, buvusių (duomenys neskelbtini), gyventojai. Iš bylos medžiagos matyti, kad tokią išvadą pagrindžia iš esmės tik vienos liudytojos – P. G. parodymai, jog tualetas nebuvo prižiūrimas, juo naudojosi ne tik (duomenys neskelbtini) gyventojai, bet ir parko lankytojai, autobuso belaukiantys keleiviai, sandėliu, kuriame buvo įrengta 16 sandėliukų, taip pat naudojosi (duomenys neskelbtini) gyventojai, pareiškėja L. K. naudojosi tik vienu iš visų sandėliuku, nei lauko tualetas, nei sandėlis nebuvo tvarkomi (b. l. 101). Tačiau kitų liudytojų parodymai bei byloje surinkta medžiaga iš esmės neatitinka šių parodymų, jiems prieštarauja.
Teismas, priimdamas sprendimą, privalo įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 ,,Dėl civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 14 p.). Įvertinusi visus byloje esančius įrodymus ir juos apibendrinusi, teisėjų kolegija pripažįsta, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu pareiškėja L. K. pagal įstatymo reikalavimus negalėtų įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisės į pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitą statinį - tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius Ginkūnų kaime. Vadovaujantis šiais argumentais, Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos L. K. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo patenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. birželio 8 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Pripažinti, kad įgyjamąja senatimi L. K. , a. k. (duomenys neskelbtini) įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą: pastatą-sandėlį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kitą statinį - tualetą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).