Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – A. S. (A. S. ) gynėjo Anatolijaus Svilos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria:

A. S. , padariusiam visuomenei pavojingą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 2 dalies 6 punkte, ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nepakaltinamumo, buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. Vilniaus apygardos teismas atleido nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę už tai, kad jis, būdamas laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos, t. y. ūmaus praeinančio psichozinio sutrikimo būsenos, dėl kurios negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų, 2006 m. rugpjūčio 19 d., apie 9.00 val., bute, esančiame V. V. g. 9-82, Vilniuje, asmeninio konflikto su sugyventine V. P. metu kirviu, skirtu mėsai kapoti, sudavė pastarajai ne mažiau kaip 14 smūgių į rankas, petį ir į galvą, padarydamas V. P. kirstines žaizdas galvoje su kaukolės skliauto kaulų išorinės plokštės lūžiu, kirstines žaizdas dešiniame petyje, kirstinę žaizdą dešinėje alkūnėje su atviru dešinio alkūnkaulio alkūninės ataugos ir dešinio žastikaulio apatinio galo lūžiu, alkūninio nervo pažeidimu, kirstinę žaizdą dešiniame dilbyje su raumenų pažeidimu, kirstines žaizdas dešinėje plaštakoje ir dešiniame rieše su penkto delnakaulio kūno apatinio trečdalio ir trečio delnakaulio kūno viršutinio trečdalio lūžiais, antro piršto apatinės falangos amputacija viduriniame trečdalyje, paviršines kirstines žaizdas kairiame dilbyje, kirstines žaizdas kairėje plaštakoje su ketvirto piršto viršutinio ir vidurinio sąnario atviru išnirimu, trečio piršto amputacija pamatinio pirštikaulio kūno viršutinio trečdalio lygyje, antro piršto amputacija kūno vidurinio trečdalio lygyje, sukeldamas nukentėjusiajai itin didelį fizinį skausmą, nes sužalojimai komplikavosi sunkiu trauminiu šoku, ir tokiu būdu sunkiai sutrikdė V. P. sveikatą.

Apeliaciniu skundu asmens, kuriam buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – A. S. gynėjas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir A. S. taikyti švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę – ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

Gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad iš teismo psichiatrinės-psichologinės ekspertizės akto matyti, jog A. S. veikos padarymo metu lėtine psichikos liga nesirgo ir dabar neserga. Jis gali suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, taip pat gali dalyvauti tiek atliekant ikiteisminio tyrimo veiksmus, tiek ir teisme. Veikos padarymo metu jis buvo tik laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenos. Teismo posėdyje apklausta ekspertė patvirtino šias išvadas ir rekomendacijas, tačiau kategoriškai neatsakė, ar A. S. gali kelti pavojų kitiems asmenims, bei negalėjo pasakyti, ar jam liga atsinaujins. Teisme apklausti liudytojai taip pat parodė, kad tarp A. S. ir V. P. muštynių niekada nebuvo. Pati nukentėjusioji A. S. atleido bei prašė neskirti stacionaraus gydymo, nurodydama, kad jis gali gyventi atskirai, jam nuosavybės teise priklausančiame bute. Taip pat gynėjas nurodo, kad A. S. dukra V. S. taip pat prašė neskirti tėvui stacionaraus gydymo, nes toks gydymas gali pabloginti jo sveikatos būklę, o atskyrimas nuo senelio gali traumuoti jos sūnų R. B. .

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašo gynėjo skundą atmesti, asmens, kuriam buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, gynėjas ir nukentėjusioji prašo skundą patenkinti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, Vilniaus apygardos teismas pagrįstai A. S. paskyrė priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę ir teisingai nustatė jos rūšį, o būtent tai, kad A. S. turi būti taikomas stacionarinis stebėjimas, kuris turi būti atliekamas specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis. Jokios baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos skundžiamoje nutartyje nėra padaryta.

Remiantis skundo argumentais ir bylos medžiaga, nėra pakankamų faktinių ir teisinių pagrindų, leidžiančių pakeisti A. S. paskirto stebėjimo sąlygas.

Stacionarus asmens stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis taikomas tada, kai asmenį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare (BK 98 straipsnio 3 dalis). Nustatant būtent tokio stebėjimo būtinumą visų pirma turi būti nustatytas medicininis kriterijus – atitinkamas psichikos sutrikimas ir jo sunkumas. Toks kriterijus byloje yra nustatytas. Iš byloje esančių teisės psichiatrijos duomenų matyti, kad A. S. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu buvo konstatuota laikina psichikos veiklos sutrikimo būsena, t. y. ūmaus praeinančio psichozinio sutrikimo būsena esant organiniam galvos smegenų pažeidimui, dėl kurios jis negalėjo suvokti šios veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Kartu A. S. buvo diagnozuotas ir organinis asmenybės sutrikimas su intelektiniu funkcijų kritimu. Ikiteisminio tyrimo metu teismo psichiatrė Z. K. yra paaiškinusi, kad organiniai galvos smegenų sutrikimai yra neprognozuojami, jų eiga kiekvienu konkrečiu atveju nėra aiški, galvos smegenų pažeidimai yra progresuojantys ir tolimesnių A. S. veiksmų prognozuoti negalima, be to, A. S. nėra kritiškas ir nesuvokia savo ligos pavojingumo (2 t., b. l. 50-51). Kaip matyti iš byloje esančio 2007- 06 -15 ekspertizės akto, dėl tokios psichinės sveikatos būsenos Centrinės teismo psichiatrijos komisijos teismo psichologų ir psichiatrų ekspertų komisija rekomendavo taikyti A. S. stacionarinį stebėjimą ir gydymą specializuotoje sveikatos priežiūros įstaigoje bendro stebėjimo sąlygomis (Rokiškio psichiatrijos ligoninėje). Teismo posėdžio metu ekspertė, teismo psichiatrė Z. K. patvirtino, kad A. S. psichinės sveikatos būsena turi būti stebima būtent tokiomis sąlygomis. Ekspertė taip pat nurodė, kad ne su psichine sveikata susijusios A. S. ligos nėra kliūtis skirti stacionarų stebėjimą, nes specializuotoje gydymo įstaigoje yra galimybė nuo šių ligų gydytis (2 t., b. l. 153-154).

Kiti kriterijai, į kuriuos būtina atsižvelgti parenkant priverčiamąją medicinos priemonę, yra asmens padarytos pavojingos veikos pobūdis ir jo socialinio pavojingumo nustatymas sau ir aplinkiniams. Tokie kriterijai byloje taip pat yra nustatyti. Jie patvirtina galimybę, jog, stebint švelnesnėmis medicininio stebėjimo sąlygomis A. S. būklę, jis bus gydomas nepakankamai, ir kartu nepaneigia galimybės, kad baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymas gali pasikartoti. Kaip matyti iš pateiktos bylos medžiagos, šioje byloje nustatyta, jog A. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kuri, ją padarius pakaltinamam asmeniui, būtų teisiškai vertinama kaip labai sunkus nusikaltimas. A. S. smurtiniai veiksmai buvo padaryti panaudojant kirvį, jie pasižymėjo netikėtumu bei intensyvumu, smūgiai nukreipti į gyvybei svarbias žmogaus kūno vietas. Smurtavimas kirviu sukėlė nukentėjusiajai didelį fizinį skausmą. Teismo posėdžio metu ekspertė, teismo psichiatrė Z. K. neatmetė galimybės, kad yra išlikęs A. S. priešiškumas nukentėjusiajai ir jis jai gali būti pavojingas. Pati nukentėjusioji V. P. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad ji pageidautų gyventi atskirai nuo A. S. , nes tada nebūtų galimybės su juo kontaktuoti.

Skunde nurodyti liudytojų V. S. , A. B. parodymai dėl ankstesnių A. S. agresijos priepuolių nebuvimo, policijos pareigūno M. S. parodymai dėl A. S. elgesio sulaikymo metu, argumentai, kad pradinio stebėjimo etapo metu šešis mėnesius (BK 96 straipsnio 6 dalis) truksiantis A. S. izoliavimas gydymo įstaigoje pakenks jo santykiams su anūku, nėra pakankami tam, kad būtų galima švelninti teismo nustatytą priverčiamąją medicininio pobūdžio priemonę.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

asmens, kuriam buvo pritaikyta priverčiamoji medicinos priemonė, – A. S. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.