- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-05-11
- Bylos Nr.
- I-4166-426/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02410-2015-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- V. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Šiaulių
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui V. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Š. skundą dėl žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo – Šiaulių tardymo izoliatorius).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. Š. skunde prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), priteisti 9 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui (b. l. 1-2).
Pagrįsdamas savo reikalavimus nurodė, kad buvo laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje. Paaiškino, kad išsiskalbęs striukę, kelnes, megztinį ar kitokį rūbą, negali jo niekur padžiauti, nes kameroje nėra tam skirtos vietos. Pareiškėjo nuomone, Tardymo izoliatoriaus įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuota, kad turėtų būti įrengtos specialios vietos rūbų džiovinimui. Tai pareiškėjas laiko aplaidumu ir neveikimu. Anot pareiškėjo, kameroje negalima pakabinti išskalbto rūbo džiūti, nes tai draudžia teisės aktai ir Suėmimo vykdymo įstatymo 32 str. 1 ir 2 d. Tvirtina, kad dėl tokio neveikimo patyrė neturtinę žalą, kurią prašo priteisti.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė savo reikalavimus.
Šalies argumentai
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 51-53). Paaiškino, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančias lėšas. Šiaulių TI 2012-10-31 buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-210 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašo“, o 2012-11-20 įsakymas Nr. 1/01-236 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo“.
Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) teikiamos viršutinių drabužių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Šias paslaugas teikia UAB „Juvidė“. Sistemiškai aiškinant galiojančias teisės normas, matyti, kad sąlygos skalbtis laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose yra sudarytos ir įstaiga neveikė išimtinai neigiamai prieš pareiškėją.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 67 p. nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Skalbimo organizavimą Šiaulių TI reglamentuoja 2012-10-31 įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninės patalynės skalbimo tvarkos aprašas, kurio 4 p. numato, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbiniai (suimtiesiems (nuteistiesiems), išduodama patalynė ir rankšluosčiai bei darbo rūbai) skalbiami ne dažniau kaip kartą per savaitę. Patalynės skalbimas įstaigoje vykdomas nepažeidžiant galiojančių nuostatų ir užtikrinant jų švarą.
Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais.
Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, todėl privalo visas aplinkybes įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą.
Departamento atstovas į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių tardymo izoliatorius (toliau – ir Šiaulių TI) su skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27-30). Paaiškino, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose. Teismui pateikta V. Š. Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščiai, iš kurių matyti, kad pareiškėjas turėjo pinigų asmeninėje sąskaitoje. Pažymi, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl socialinės paramos skyrimo ar galimybės nemokamai išsiskalbti, duomenų įstaigoje nėra. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorius, vadovaudamasis Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašu iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ir buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde, jeigu lieka lėšų.
Šiaulių TI atstovas į teismo posėdį, apie kurio laiką ir vietą pranešta tinkamai, neatvyko.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas
Byloje ginčas kilęs dėl žalos, kuri atsirado dėl Departamento neveikimo, t. y. pareiškėjo pageidaujamų tardymo izoliatorių įrengimo reikalavimų nenustatymo.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto, nepaisydama savo darbuotojų kaltės. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais.
Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra išaiškinęs, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, neatsižvelgiant į konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltę.
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjų reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: atsakovės neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjams padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, savivaldybei pagal CK 6.271 str. nekyla prievolė atlyginti žalą.
Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. CK 6.246 str. 1 d. nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms.
CK 6.271 str. 3 d. nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Vadovaujantis LVAT praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2012-03-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1810/2012). Taigi siekiant nustatyti Departamento neveikimo neteisėtumą, būtina nustatyti, kad jis turėjo pareigą atitinkamai veikti, t. y. nustatyti reikalavimą, kad tardymo izoliatoriaus kameroje būtų įrengta džiovykla.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina fundamentalias demokratinės visuomenės vertybes. Ši nuostata absoliučiai draudžia kankinimą ir nežmonišką ar žeminantį elgesį bei bausmes, neatsižvelgiant į aplinkybes ir nukentėjusio asmens elgesį (EŽTT sprendimas Labita prieš Italiją, Nr. 26772/95,). Vis dėlto, tam, kad būtų taikomas Konvencijos 3 straipsnis, netinkamas elgesys turi pasiekti minimalų sunkumo laipsnį. Minimalaus sunkumo lygio vertinimas yra sąlyginis dalykas; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip pažeidimo trukmė, fizinis ir psichinis poveikis nukentėjusiajam, o tam tikrais atvejais – asmens lyties, amžiaus ir sveikatos būklės (EŽŽT sprendimas Valašinas prieš Lietuvą, Nr. 44558/98).
Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Karalevičius prieš Lietuvą yra pripažinęs, jog tokie aspektai, kaip aprūpinimas higienos priemonėmis (tualetinio popieriaus išdavimas), tinkamų sąlygų nusiprausti, skalbti kalinamųjų rūbus bei patalynę sudarymas, nors ir negali pagrįsti „žeminančio orumą“ elgesio buvimo, tačiau jie papildo pagrindinį ypatingo perpildymo – faktorių, siekiant įrodyti, kad ginčytinos kalinimo sąlygos viršijo leistinas ribas pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnį (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2005-04-07 sprendimas byloje Karalevičius prieš Lietuvą).
Pareiškėjo nuomone, tokia atitinkama pareiga kyla iš Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijos, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 str., Konstitucijos 21 str.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 str. 4 d. numatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu ir gauti išskalbtą patalynę (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę) ir apatinius drabužius. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 67 p. numatyta, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiama atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas nenurodo jokio teisės akto, kuris įpareigotų Departamentą priimti teisės aktą, kuriuo būtų nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti džiovykla. Teismo vertinimu, Departamentas tokios pareigos ir neturi. Atitinkamai, toks neveikimas negali būti laikomas neteisėtu.
Pažymėtina, kad Šiaulių TI skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo 3 p. numatyta, kad skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikiamos už asmeninėse sąskaitose esančius pinigus (b. l. 47-50). Taigi išsiskalbti viršutinius drabužius pareiškėjui buvo sudarytos galimybės.
Byloje esantys rašytiniai duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas nuo 2014-12-05 iki 2015-09-17 (b. l. 32-34). Matyti, kad nuo 2014-12-10 iki 2014-12-29 jo sąskaitoje buvo gauta 300 Lt, o išleista 131,74 Lt (b. l. 41). Laikotarpiu nuo 2015-01-01 iki 2015-09-30 buvo gauta 1 205,20 Eur, išleista – 1 190,84 Eur (b. l. 42-43). Taigi pareiškėjas atitinkamu laikotarpiu turėjo pinigų, kuriuos galėjo, jeigu būtų buvęs poreikis, panaudoti skalbimo paslaugų įsigijimui.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo nurodomas Departamento neveikimas yra nepagrįstas. Dėl nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad, nenustačius atsakovės neteisėtų veiksmų (arba neteisėto neveikimo), nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 str. sąlygos, o, kaip jau minėta, nesant pagrindinės sąlygos, kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas
nusprendė:
Pareiškėjo V. Š. skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.