Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Atsiliepimas

Atsakovė Vilniaus apskrities viršininko administracija su pateiktu prašymu nesutiko ir prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 160-162) nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2000-08-24 įsakymu „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo (duomenys neskelbtini), Pagirių, Keturiasdešimties – Totorių kaimų dalies teritorijų, LR 1996-04-24 įstatymu Nr. 1-1304 priskirtų Vilniaus miestui“, patvirtino VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2000 m. parengtą (duomenys neskelbtini), Pagirių, Keturiasdešimties – Totorių kaimų dalies teritorijų, priskirtų Vilniaus miestui žemės reformos žemėtvarkos projektą (toliau – Žemėtvarkos projektas) ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, nustatytas specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. Pažymėjo, kad Žemėtvarkos projektas, pagal planuojamos teritorijos dydį ir sprendinių konkretizavimo lygį, yra vietovės lygmens specialiojo teritorijų planavimo dokumentas. Pretendentas J. S., pagal LR žemės reformos įstatymo 10 str. nurodytą asmenų, įsigyjančių žemę, mišką ir vandens telkinius, eilę, priskirtas pirmai eiliškumo grupei (sklypai grąžintini savininkams natūra). Taigi, atsižvelgiant į Žemėtvarkos projektu J. S. vardu suformuotus natūra grąžintinus žemės sklypus bei į Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtus žemės sklypo kadastro duomenis, žemės sklypo planą, žemės sklypo paženklinimo vietoje dokumentus, VAVA parengė Sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neginčija minėto žemės sklypo suformavimo dokumentų, todėl, mano, kad neįrodžius, jog Sprendimas priimtas neteisėtų administracinių aktų pagrindu, nėra teisinio pagrindo ir jį naikinti. Pabrėžė, kad atsakovė, prieš priimdama Sprendimą, vadovavosi LR Vyriausybės 1998-04-08 nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta Žemėtvarkos projektų rengimo tvarka, t. y. Žemėtvarkos projektas buvo derintas su kitomis atsakingomis institucijomis, taip pat ir su Vilniaus miškų urėdija, kuri teisės aktų nustatyta tvarka, jai priskirtoje teritorijoje atlieka miškų valdymo ir tvarkymo funkcijas, ir kuri derinant Žemėtvarkos projektą, kuriuo suformuotas ir natūra grąžintinas ginčo žemės sklypas, pastabų nepateikė. Be to, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimas yra tęstinio, iš keleto etapų susidedančio nuosavybės teisių atkūrimo proceso rezultatas, o Sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į dar 2000-08-24 patvirtintą Žemėtvarkos projektą, t. y. patvirtintą dar iki LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimo Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo pakeitimo“ įsigaliojimo. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas remiasi Valstybinės miškotvarkos tarnybos prie LR aplinkos ministerijos 2008-06-28 pažyma, kurioje nurodoma, kad 0,32 ha ploto žemės sklype kadastriniu Nr. (duomenys neskelbtini) yra 0,18 ha miško. Taigi pareiškėjas konstatuoja, kad iš ginčijamo piliečio vardu grąžinto žemės ploto tik dalis (0,18 ha) yra miško ploto, tačiau nepaaiškina, kokiu pagrindu reikalauja panaikinti Sprendimą 0,32 ha atkurto ploto dalyje, bei nenurodo, kokia imperatyvi įstatymo norma buvo pažeista grąžinant natūra tą žemės ploto dalį, kurioje, kaip nurodo pareiškėjas, nėra valstybinės reikšmės miško. Atsakovė mano, kad reikalavimas suformuluotas neteisingai ir nepagrįstai. Akcentavo, kad LR žemės reformos įstatymo 18 str. numato sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimtų pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką panaikinimo ar patikslinimo galimybę administracine tvarka (jeigu tokie pažeidimai nustatomi). Laiko, kad pareiškėjas nepagrįstai į tokią įstatyme numatytą galimybę neatsižvelgė.

Atsiliepimas

Atsiliepime į prašymą (b. l. 168-170) nurodė, kad pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktus duomenis, LR miškų valstybės kadastre yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos 556 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 4 bei Vilniaus miškų urėdijos 557 kvartalo taksacinis miško sklypas Nr. 14, kurie LR Vyriausybės 2002-12-20 nutarimu Nr. 2013 „Dėl LR Vyriausybės 1997-10-23 nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Nutarimas) yra priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-06-28 pažyma, LR miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmes schemos fragmentas 2008-06-28 ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos LR miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo 2008-06-19 aktas patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,18 ha valstybinės reikšmės miško. Atkreipė dėmesį, kad žemės sklypo, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas Sprendimu, t. y. po Nutarimo priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Teigė, kad LR Konstitucijos 47 str. ir LR miškų įstatymo 4 str. nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Be to, LR Konstitucinis Teismas 2007-09-06 nutarime konstatavo, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, miestų miškai pagal LR miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai. Todėl mano, kad Sprendimas, kuriuo perleidžiamas valstybinės reikšmės miškas privačion nuosavybėn (atkuriant nuosavybės teises) yra neteisėtas. Pažymėjo, kadangi Vilniaus apskrities viršininkas, atkurdamas nuosavybės teises į valstybinės reikšmės mišką, pažeidė imperatyvias įstatymų normas, todėl Sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į valstybinės reikšmės mišką, yra neteisėtas ir turi būti pripažintas negaliojančiu, bei turi būti taikoma restitucija natūra valstybinės reikšmės mišką grąžinant Lietuvos valstybei.

Atsiliepimas

Atsiliepime į prašymą (b. l. 173-177) nurodė, kad, remiantis Sprendimu, J. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko A. S. dalį, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – 1,63 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) k., teritorijoje, kuri LR 1996-04-24 įstatymu Nr. 1-1304 priskirta Vilniaus miestui. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta J. S. grąžinti natūra bendrą 1,34 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai. Nekilnojamojo turto registre 2004-06-25, vadovaujantis Sprendimu, buvo įregistruota J. S. nuosavybės teisė į 0,32 ha ploto žemės ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) k., Vilniuje, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog ginčo žemės sklype yra 0,18 ha valstybinės reikšmės miško žemės, remiasi Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008-06-28 pažyma, 2008-06-28 LR miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentu ir 2008-06-19 LR miškų kadastro duomenų patikrinimo aktu – visi dokumentai yra priimti 2008 m. Mano, kad jais negali būti remiamasi sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nes Sprendimas buvo priimtas 2004 m. Priešingu atveju, būtų pažeistas įstatymo negaliojimo atgal principas ir J. S. teisėti lūkesčiai. Pabrėžė, kad J. S. negalėjo žinoti, kad po ketverių metų dalis jam tenkančio žemės sklypo bus pripažinta valstybinės reikšmės miško žeme, nes tokio žemės sklypo statuso tuo metu nebuvo, t. y. klausimas, ar sklypo dalis yra valstybinės reikšmės miško žemė, buvo išspręstas tik po nuosavybės teisės į žemės sklypą atkūrimo. Pažymėjo, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui Sprendimu buvo grąžintas natūra bendras 1,34 ha žemės sklypas žemės ūkio veiklai, J. S. negavo jokio žemės sklypo miškų ūkio veiklai, todėl pareiškėjo teiginys, kad žemės sklype yra 0,18 ha valstybinės reikšmės miško žemės, yra nepagrįstas. Atkreipė dėmesį, kad reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo bei atitinkamų įstatymų nuostatų, draudžiančių nuosavybės atkūrimą į valstybinės reikšmės miškus, pažeidimo iš esmės grindžiamas keliais argumentais, t. y. kad ginčo žemės sklype yra miško žemės, jog ginčo žemė sprendimo priėmimo metu buvo miesto teritorijoje, kad visi miesto miškai yra valstybinės reikšmės, jog J. S. buvo atkurta nuosavybė į valstybinės reikšmės mišką, o tai draudžia įstatymas. Pabrėžė, kad sistemiškai aiškinant ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusias įstatymų nuostatas, reglamentuojančias žemės ūkio paskirties bei miško ūkio paskirties žemės disponavimo bei nuosavybės teisių įgyvendinimo tvarką, matyti, kad tik miško ūkio paskirties žemė pagal LR žemės įstatymą ir LR miškų įstatymą galėjo būti priskirta ar pagal įstatymą laikoma valstybinės reikšmės. Sprendimo priėmimo metu žemės sklypas, į kurį atkurtos J. S. nuosavybės teisės, buvo žemės ūkio paskirties, o jame įsiterpęs miško plotas nebuvo suformuotas kaip atskiras sklypas, todėl jis negali būti laikomas valstybinės reikšmės mišku, nes pagal galiojusias nuostatas, valstybinės reikšmės mišku pripažintinas tik toks miesto miškas, kuris buvo miško ūkio paskirties žemėje. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą dėl Sprendimo dalies panaikinimo, todėl prašo teismo taikyti termino praleidimo teisines pasekmes, t. y. nagrinėjamą administracinę bylą nutraukti. Akcentavo, kad pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi tik 2008-08-28, t. y. praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo Sprendimo priėmimo dienos, todėl prašymas panaikinti Sprendimo dalį, kai asmuo, kuriam buvo atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią sklypo dalį, žeme naudojasi gana ilgą laiką, yra nepagrįstas. Remiantis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 1 d., terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo 2004-06-26 ir paskutinė diena paduoti skundą (prašymą) laikytina 2004-07-25, t. y. nuo tos dienos, kai J. S. nuosavybės teises į žemės sklypą įregistravo Nekilnojamojo turto registre, nes būtent nuo tos dienos šie duomenys laikytini teisingais, išsamiais, viešais ir prieinamais. Teigė, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, paprastai skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą, tačiau tuo atveju, kai prokuroras ar kita valstybės institucija, turėdama pagrindą manyti, kad priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti pirmiau nurodytus veiksmus ir minėtus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, terminas pareiškimui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, jog Valstybinė miškotvarkos tarnyba informaciją LR aplinkos ministerijai apie nustatytus pažeidimus pateikė tik 2008 m. Laiko, kad dar 2004 m. ši tarnyba privalėjo laiku reaguoti į daromus pakeitimus viešajame registre, o ne po ilgo laiko tarpo nuspręsti patikrinti, ar padarytas teisės pažeidimas, ar ne. Taigi prašymo padavimas praėjus ketveriems metams negali būti vertinamas kaip paduotas nepraleidus įstatyme nustatytų terminų, nes akivaizdu, kad objektyviai sužinoti ir kreiptis į teismą būtų buvę galima laiku, jei valstybės institucijos būtų veikusios tinkamai ir atsakingai. Įstatyme nustatytų terminų, per kuriuos galima paduoti skundą dėl valstybės institucijų sprendimų ginčijimo, paskirtis – saugoti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, todėl griežtas įstatyme nustatytų terminų laikymasis bei teisinių santykių stabilumo išlaikymas, kaip ir siekis apsaugoti valstybės interesus, yra vienodai svarbūs viešieji interesai, kurie turi būti derinami tarpusavyje. Prioritetas turėtų būti teikiamas teisiniam stabilumui, nes prokuroras į teismą dėl Sprendimo panaikinimo kreipėsi tik po ketverių metų. Be to, ginčo atvejis, nėra susijęs tik su trečiojo suinteresuoto asmens J. S. nuosavybės teise. Prašymas panaikinti Sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti vertinamas kaip proporcinga priemonė siekiant apsaugoti valstybinės reikšmės miškus bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą. Taip pat pastebėjo, kad pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra 0,32 ha žemės sklypą žemės ūkio veiklai, tačiau prašyme nurodoma, kad valstybinės reikšmės miško žemė šiame sklype sudaro ne 0,32 ha, bet tik 0,18 ha, t. y. likusioji dalis – 0,14 ha nėra valstybinės reikšmės, o tai reiškia, kad netgi pripažinus, jog J. S. nuosavybės teise priklausančioje žemėje yra valstybinės reikšmės miško, negali būti panaikintas visas ginčijamas Sprendimas, nes nuosavybės teisių atkūrimo į 0,14 ha dydžio žemės sklypo dalį teisėtumas nėra ginčijamas. Atkreipė dėmesį, kad tuo atveju, jei Sprendimo dalis būtų panaikinta, neliktų teisinio pagrindo, kuriuo J. S., kaip savininkas, valdo ir disponuoja ginčo žeme ir tai trukdytų jam tinkamai įgyvendinti nuosavybės teises. Daro išvadą, kad ginčas yra susijęs ne tik su viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo teisėtumu, bet ir su trečiojo asmens nuosavybės teise. Ginčai, susiję su privačios nuosavybės teisės įgyvendinimu, nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės atkūrimo procesas jau yra pasibaigęs ir byloje iš esmės bus sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo nuosavybės teisės priklausymo bei iš to kilsiančių padarinių, panaikinus Sprendimo dalį. Mano, kad tokie ginčai, pagal susiklosčiusią teismų praktiką, turėtų būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme.

Kolegija, išnagrinėjusi prašymo ir atsiliepimų motyvus, taip pat proceso dalyvių paaiškinimus teismo posėdyje, įvertinusi rašytinius bylos įrodymus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus, konstatuoja, kad prašymas tenkintinas iš dalies.