Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio (pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. J. individualios įmonės „Pas Virginijų“ ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo ieškinys, civilinėje byloje Nr. 2-1353-38/2008 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Effatus“ ieškinį atsakovams J. J. individualiai įmonei „Pas Virginijų“ ir įmonės savininkui J. J. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustat ė:

Ieškovo bankrutavusios UAB (toliau – BUAB) „Effatus“ bankroto administratoriaus UAB „Verslo administravimo centras“ įgaliotas asmuo 2008 m. sausio 17 d. patikslintu ieškiniu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.38, 6.210 straipsniais, prašė priteisti iš atsakovų J. J. individualios įmonės (IĮ) „Pas Virginijų“ ir įmonės savininko J. J. 13 384,74 Lt skolą, 3 539,80 Lt palūkanų bei 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo.

Sprendime rašoma, jog UAB „Effatus“ su J. J. IĮ „Pas Virginijų“ sudarė sutartį Nr. 13/03/03, kuria ieškovas įsipareigojo atsakovui pateikti 96 vienetus naudotos plastmasinės taros (950 litrų talpos), o atsakovas įsipareigojo per 30 dienų už pateiktas prekes atsiskaityti. PVM sąskaitą faktūrą GEA Nr. 0652441 pasirašė pirkėjo - įmonės „Pas Virginijų“ savininkas J. J. . Jis tokiu būdu patvirtino ūkinę operaciją - turto įsigijimą pirkimo-pardavimo būdu. Teismas pažymėjo, kad PVM sąskaita faktūra – tai dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymą (toliau – PVMĮ), prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas (PVMĮ 4 str. 1 d.). PVM sąskaitos faktūros pasirašymas ir priėmimas sukelia teisines pasekmes. Teismo įsitikinimu, pagal nustatytą tvarką ir susiklosčiusią komercinę praktiką mažai tikėtina, kad PVM sąskaita faktūra atsakovui buvo išrašyta be ūkinės operacijos. Atsakovas nenurodė aplinkybių, kurios pagrįstų PVM sąskaitos faktūros fiktyvų išrašymą. Teismo manymu, UAB „Effatus“ išrašyta ir J. J. IĮ „Pas Virginijų“ savininko J. J. pasirašyta 2003 m. kovo 13 d. PVM sąskaita faktūra serija GEA Nr. 0652441 patvirtina, kad atsakovui J. J. IĮ „Pas Virginijų“ buvo parduotos ir perduotos joje nurodytos prekės. PVMĮ 83 straipsnis reglamentuoja po prekių tiekimo ar paslaugų teikimo įforminimo atsiradusių prekių tiekimo ar paslaugų teikimo pasikeitimų įforminimą. Teismas nurodė, kad prekių perdavimo-priėmimo faktą taip pat patvirtina aplinkybė, jog atsakovas nepareiškė ieškovui rašytinių pretenzijų ar reikalavimų dėl PVM sąskaitos faktūros. Teismas konstatavo, kad nurodyta PVM sąskaita faktūra atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, neturi esminių trūkumų, todėl nepaneigia prekių pirkimo-pardavimo ir prekių perdavimo-priėmimo faktų. Teismas nusprendė, kad liudytojų A. R. ir R. R. parodymai, jog prekės atsakovui nebuvo pristatytos, nes jų atsisakė atsakovas, bei važtaraščio ar kitokio dokumento apie atsakovui parduotų prekių vežimą neturėjimas nepaneigia bylos rašytinių įrodymų, kurie liudija, jog sandoris tarp šalių buvo sudarytas ir įvykdytas. Teismas pažymėjo, kad ieškovas UAB „Effatus“ atsakovo J. J. IĮ „Pas Virginijų“ 13 384,74 Lt skolą įtraukė į finansinę apskaitą ir ši skola nurodyta UAB „Effatus“ debitorių sąraše bankroto byloje Nr. B2-785-54/2008.

5.Atsižvelgdamas į praleistą ieškinio senaties terminą teismas negalėjo priteisti įstatyminių palūkanų nuo nesumokėtos sumos. Reikalavimui dėl palūkanų priteisimo taikytinas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, kurį ieškovas praleido. Atsakovai reikalavimui dėl palūkanų priteisimo prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovui iš atsakovų priteista 13 384,74 Lt skola, 3 539,80 Lt palūkanų bei 6 procentų dydžio procesinės palūkanos, laikytinas pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas sprendžiamas neperžengiant skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Effatus“ ir J. J. IĮ „Pas Virginijų“ 2003 m. kovo 13 d. sudarė sutartį dėl naudotos plastmasinės taros patiekimo (950 litrų talpos, produkcijos kiekis 95 vienetai, kaina 119,40 Lt). Šalys sutartimi sutarė, kad už prekes apmokama grynaisiais arba pavedimu per 30 dienų nuo prekės gavimo (b. l. 9). 2003 m. kovo 13 d. išrašyta PVM sąskaita faktūra serija GEA Nr. 0652441 dėl naudotos plastmasinės taros 95 vienetų pirkimo už 13 384,74 Lt sumą. Joje ties žyma „gavau“ yra pirkėjo J. J. parašas (b. l. 10).

Ieškinio pareiškimas grindžiamas tuo pagrindu, kad pirkėjas neatsiskaitė su ieškovu pagal nurodytą PVM sąskaitą faktūrą. Bylos medžiaga patvirtina, kad šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Už sutarties sąlygų nevykdymą taikytina sutartinė civilinė atsakomybė. Tai turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis. Sutartinės prievolės neįvykdymas ar netinkamas įvykdymas nėra preziumuojamas (CK 6.246, 6.256 str.), todėl ginčo atveju tą privalo įrodyti ieškovas. Šalys yra verslo subjektai. Minėtos sutarties turinys patvirtina, kad jas siejo prekių pirkimo-pardavimo teisiniai santykiai. Atsakovas neginčija aplinkybės, kad šalis siejo sutartiniai santykiai, kad minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje yra jo parašas, tačiau neatsiskaitymą su ieškovu grindžia tuo, kad jis negavo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių.

Šalių sutarties sudarymo ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo metu PVMĮ (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2003 m. sausio 21 d. iki 2003 m. kovo 31 d.) 4 straipsnis nustatė, kad prekių tiekimu laikomas prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas. Prekių tiekimą arba paslaugų teikimą PVM mokėtojas privalo įforminti nustatytos formos PVM sąskaita faktūra, išskyrus tuos atvejus, kai prekių tiekimas arba paslaugų teikimas Įstatymo 81 straipsnyje nustatyta tvarka gali arba turi būti įforminamas kitais apskaitos dokumentais (Įstatymo 79 str. 1 d.). Jeigu po prekių tiekimo arba paslaugų teikimo įforminimo keičiasi tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų apmokestinamoji vertė ir (arba) kiekis, suteikiamos įvairios nuolaidos, prekės (ar jų dalis) grąžinama, prekių (ar jų dalies) arba paslaugų atsisakoma ar dėl kokių nors kitų priežasčių keičiasi pirkėjo (kliento) mokėtinas atlygis, prekių tiekėjas arba paslaugų teikėjas privalo išrašyti pirkėjui (klientui) kreditinį dokumentą, kuriuo įforminami minėti aplinkybių pasikeitimai. Šalių susitarimu prekių grąžinimas ar paslaugų atsisakymas gali būti įformintas ne prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo išrašomu kreditiniu dokumentu, o pirkėjo (kliento) išrašomu debetiniu dokumentu, jeigu pirkėjas (klientas) yra PVM mokėtojas. Nurodytos nuostatos netaikomos, jeigu prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantį apskaitos dokumentą, vadovaudamasis šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatomis, išrašė pirkėjas (klientas). Tokiu atveju, pasikeitus aplinkybėms, kreditinį dokumentą taip pat išrašo tik pirkėjas (klientas). Bet kokie pasikeitimai, įforminti kreditiniais ir (arba) debetiniais dokumentais, privalo būti įtraukiami į prekių tiekėjo arba paslaugų teikėjo, taip pat pirkėjo (kliento) PVM apskaitą (Įstatymo 83 str. nuostatos). Atsakovai PVM sąskaitoje faktūroje serija GEA Nr. 0652441 nurodytos sumos nesumokėjimą grindžia tuo, jog pagal šią sąskaitą faktūrą prekių negavo, ir iš esmės jų negavimą grindžia liudytojų parodymais (b. l. 53-54) bei apeliacinės instancijos teismui pateiktais ir teismo posėdyje prie bylos prijungtais tos pačios sąskaitos faktūros kitais egzemplioriais, kur nėra J. J. parašo.

Aukščiau nurodytos PVMĮ nuostatos patvirtina, kad atsakovo grindžiamas prekių negavimo faktas iš esmės gali būti įrodinėjamas šiame įstatyme numatytais rašytiniais įrodymais - kreditiniu dokumentu, kuriuo įforminami aplinkybių pasikeitimai. Toks įrodinėjimo priemonių ribojimas sietinas su įrodymų leistinumo taisykle, kuri reiškia, kad įrodymai turi būti gauti įstatymo nustatyta tvarka, o tam tikros aplinkybės turi būti įrodinėjamos tik tam tikros rūšies įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2, 3 d.). Įrodinėjimo priemonių leistinumas – įrodymų procesinės formos, o ne turinio klausimas, kai tam tikros bylos aplinkybės (šios bylos atveju - prekių negavimo faktas) gali būti patvirtintos tik tam tikra įrodymų rūšimi ir negali būti patvirtintos kitokiomis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliantas nepateikė minėtame įstatyme nustatytų įrodymų, kurie patvirtintų PVM sąskaitoje faktūroje serija GEA Nr. 0652441 nurodytų prekių negavimo faktą. Apelianto apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateikti kiti PVM sąskaitos faktūros serija GEA Nr. 0652441 egzemplioriai, kuriuose nėra J. J. parašo, taip pat nelaikytini tinkamais rašytiniais įrodymais, kurie paneigtų prekių perdavimo faktą.

Įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose numatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymo reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo (CK 1.6 str.). Bendrieji civilinių teisinių santykių principai sukuria šių teisinių santykių dalyvių pareigą elgtis apdairiai, dėmesingai, patiems rūpintis savo teisių ir interesų apsauga, kad būtų išvengta nepageidautinų neigiamų pasekmių. Iš šalių sudarytos sutarties matyti, kad ją sudarė ir pasirašė komercine veikla užsiimančių asmenų atstovai (verslininkai), kurie veikia savo rizika ir privalo būti apdairūs, įvertinti galimus veiklos rizikos faktorius, kruopščiai išanalizuoti ir protingai nuspręsti, verta ar neverta sudaryti konkretų sandorį bei atitinkamai reaguoti į su sudaryto sandorio vykdymu susijusias aplinkybes. Kadangi sudaryto sandorio šalys yra verslininkai, todėl jie turėjo žinoti, kokias teisines pasekmes sukelia PVM sąskaitos faktūros išrašymas bei kokiu būdu galima po šio apskaitos dokumento išrašymo įstatymo nustatyta tvarka fiksuoti ūkinės operacijos pasikeitimus (pvz., prekių atsisakymo, grąžinimo, nuolaidų suteikimo faktą ir kt.). Tai, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog jis negavo PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių, nebuvo užfiksuota įstatymo nustatyta tvarka, leidžia daryti išvadą, kad jis nebuvo pakankamai rūpestingas, koks turėtų būti verslininkas. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog atsakovai būtų reiškę ieškovui pretenzijas dėl išrašytos PVM sąskaitos faktūros ar joje nurodytų prekių kokybės. Atsakovų išdėstytos aplinkybės, kad prekės pagal PVM sąskaitą faktūrą nebuvo gautos ir nėra užfiksuotos pirkėjo J. J. įmonės „Pas Virginijų“ prekinėje-piniginėje apyskaitoje (b. l. 38-40), nesudaro objektyvaus pagrindo daryti išvadą, jog PVM sąskaitoje faktūroje serija GEA Nr. 0652441 įrašytos prekės nebuvo perduotos. Atsižvelgiant į šalių sudarytos sutarties sąlygas, į tai, kad PVM sąskaita faktūra serija GEA Nr. 0652441 yra pasirašyta prekių gavėjo J. J. , apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad nebuvo išrašytas prekių perdavimo-priėmimo aktas, nėra prekės gabenimo važtaraščio, taip pat nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad J. J. įmonei „Pas Virginijų“ prekės neperduotos. Vadovaujantis įstatymo nustatyta įrodymų leistinumo taisykle laikytina, jog teismas pagrįstai atmetė atsakovo (atstovo) paaiškinimus ir liudytojų parodymus (b. l. 53-54). Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su teiginiais, jog bylos įrodymai nepatvirtina prekių perdavimo atsakovui, nes leistinais rašytiniais įrodymais nepaneigtos aplinkybės, jog pagal PVM sąskaitą faktūrą serija GEA Nr. 0652441 prekės buvo perduotos.

Pažymėtina, kad ieškovas UAB „Effatus“ atsakovo J. J. įmonės „Pas Virginijų“ 13 384,74 Lt skolą buvo įtraukęs į bendrovės finansinę apskaitą, ši skola nurodyta UAB „Effatus“ debitorių sąraše sprendžiant bankroto bylos ieškovui iškėlimo klausimą. Ieškovas (o jam iškėlus bankroto bylą - bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo) pats renkasi savo teisių gynybos priemones, todėl ta aplinkybė, kad ilgą laiką nebuvo reikalauta skolos sumokėjimo, nesudaro pagrindo atmesti ieškinį.

Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.38 str.). Terminą įvykdyti prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio jų dydžio (CK 6.210 str.). Pagal šalių sudarytos sutarties nuostatas sumokėjimas už prekes grynaisiais arba pavedimu turėjo būti atliekamas per 30 dienų nuo prekės gavimo (b. l. 9). Kadangi prekių perdavimą patvirtina 2003 m. kovo 13 d. PVM sąskaita faktūra serija GEA Nr. 0652441, praėjus 30 dienų nuo sąskaitos faktūros išrašymo atsakovui atsirado pareiga mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas. Dėl kitokio palūkanų dydžio šalys sutartyje nebuvo sutarusios. Kadangi abi sutarties šalys verslininkai, taikytinos įstatymo nustatytos 6 procentų dydžio metinės palūkanos. Jos atlieka kompensuojamąją funkciją už termino įvykdyti prievolę praleidimą bei kompensuoja dėl to atsiradusius ieškovo nuostolius. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovui 3 539,80 Lt dydžio palūkanas. Apeliantas neginčija teismo priteistos konkrečios palūkanų sumos, todėl teisėjų kolegija dėl konkretaus priteistinų palūkanų dydžio nepasisako.

Apeliantas prašo taikyti ieškinio senatį ieškovo reikalavimui dėl įstatyminių palūkanų priteisimo ir tuo pagrindu šią ieškinio dalį atmesti. Vertinant atsakovo prašymą dėl ieškinio senaties taikymo reikalavimui dėl palūkanų, nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, jog ieškinio senaties terminas reikalavimui priteisti palūkanas buvo praleistas. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Įstatyme nustatytas sutrumpintas 5 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo (CK 1.129 str. 9 d.). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu prievolei įvykdyti nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 str. 1, 2 d.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškinys teisme gautas 2007 m. gruodžio 21 d. (b. l. 1-3). Pagal teismo 2008 m. sausio 4 d. nutartį dėl ieškinio trūkumų šalinimo ieškovas pateikė patikslintą ieškinį (b. l. 16-18). Sutartis Nr. 13/03/03, dėl kurios vykdymo yra kilęs ginčas (apmokėjimas grynaisiais arba pavedimu per 30 dienų nuo prekės gavimo), buvo sudaryta 2003 m. kovo 13 d. (b. l. 9). Tą pačią dieną išrašyta ir PVM sąskaita faktūra serija GEA Nr. 0652441, patvirtinanti prekės perdavimą (b. l. 10). Šios aplinkybės rodo, kad ieškovas, kreipdamasis į teismą ir pareikšdamas reikalavimą dėl palūkanų priteisimo (CK 6.38, 6.210 str.), nepraleido įstatymo nustatyto penkerių metų ieškinio senaties termino, todėl ieškinio reikalavimas dėl palūkanų priteisimo negali būti atmestas nurodytu ieškinio senaties pagrindu.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantų argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti arba panaikinti.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įstatyme nustatyta, jog nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ar kasacinius skundus (CPK 83 str. 1 d. 8 p.). Apeliantas įstatymo nustatyta tvarka yra atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo už apeliacinį skundą šioje byloje, tačiau už paduotą skundą sumokėjo 100 Lt dydžio žyminį mokestį (nuo likusios dalies buvo atleistas teismo 2008 m. birželio 19 d. nutartimi), todėl sumokėtas žyminis mokestis jam grąžintinas (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 87 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš J. J. į valstybės biudžetą 10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje.

Grąžinti J. J. 100 Lt (vieno šimto litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2008 m. birželio 5 d. įmokos mokėjimo kvitu Nr. (duomenys neskelbtini).