- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2016-11-10
- Bylos Nr.
- I-3168-394/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- D. Š.
- Atsakovas
- Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. Š. patikslintą skundą atsakovui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. Š. 2016 m. rugpjūčio 31 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos dėl pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai Valstybės tarnybos įstatymo ir jį keitusių įstatymų nuostatų taikymo neišmokėtą darbo užmokesčio (pareiginės algos (koeficiento) ir priedo už 3 kvalifikacinę klasę) dalį – 676,44 Eur nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d.; sustabdyti šios administracinės bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra teisėtas ir teisingas, ar kompensacijų dydžiai yra tinkami; ar Grąžinimo įstatyme numatyta darbo užmokesčio nepriemoką mažinanti formulė atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.
Pareiškėja patikslintame skunde (16–22 b. l.) nurodė, kad prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis susidarė dėl neteisėto – prieštaraujančio Lietuvos Respublikos Konstitucijai – valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientų ir priedų už kvalifikacinę klasę sumažinimo. Savo reikalavimą pareiškėja grindė tuo, kad darbo užmokestis jai buvo sumažintas remiantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis, kurios Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Apie tai, jog jai neteisėtai sumažintas darbo užmokestis, sužinojo tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsiteisėjimo, t. y. 2013 m. spalio 1 d., todėl mano, kad šiuo atveju 3 metų ieškinio senaties termino nepraleido. Pareiškėja paaiškino, kad, Lietuvos Respublikos Seimui 2015 m. birželio 30 d. priėmus Grąžinimo įstatymą, jai yra paskaičiuota grąžinti 48,29 Eur, nors faktiškai sumažinta darbo užmokesčio dalis sudaro 724,73 Eur. Yra įsitikinusi, kad Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai netinkami, t. y. Grąžinimo įstatyme numatyta darbo užmokesčio nepriemokas mažinanti formulė neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, pažeidžia pareiškėjos, kaip asmens, konstitucines teises ir teisingą atlygį, nuosavybės teises bei teisinį valstybės principą.
Atsiliepimas
Atsakovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime (27–32 b. l.) nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Nurodė, jog mokėdamas pareiškėjai mažesnį darbo užmokestį vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai tik 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus galėjo apginti teismine tvarka iki 2012 m. rugsėjo mėnesio, kol nesuėjo trejų metų senaties terminas, tačiau ji to nepadarė, tokiu būdu praleisdama ieškinio padavimo senaties terminą. Atsakovas, vadovaudamasis Grąžinimo įstatymo ir Aprašo nuostatomis, perskaičiavo ir išmokės pareiškėjai grąžintiną 48,29 Eur sumą. Patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimų priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos D. Š. patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Iš byloje esančios medžiagos (38 b. l.) matyti, kad pareiškėja bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2009 rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. dirbo Telšių apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje karjeros valstybės tarnautoja (pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 8, 3 kvalifikacinė klasė). Pareiškėja prašo priteisti iš atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 676,44 Eur darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d., kuri buvo nepagrįstai neišmokėta pritaikius Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reglamentavimą, kadangi tokiu būdu buvo pažeista jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą.
Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, nurodydamas, kad pareiškėjos reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turi būti taikomas trejų metų senaties terminas, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 27 straipsnio nuostatomis.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) yra konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-164/2013). Taigi pirmo sumažinto darbo užmokesčio išmokėjimo diena yra ta reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo, būdamas rūpestingas, sąžiningas ir atidus, sužinojo (turėjo sužinoti) apie savo galimai pažeistas teises bei interesus.
Pareiškėja nurodo, jog apie tai, kad jai neteisėtai sumažintas jos gaunamas darbo užmokestis, ji sužinojo tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsiteisėjimo 2013 m. spalio 1 d., o, kokia dalimi buvo sumažintas darbo užmokestis, sužinojo 2016 m. liepos 28 d. gavusi Valstybinės mokesčių inspekcijos 2016 m. sausio 19 d. pažymą Nr. (4.36)F7-386, todėl laiko, jog kreipėsi nepažeisdama terminų, nustatytų Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Tačiau teismas su tokia pareiškėjos pozicija nesutinka. Kaip minėta, sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikoma su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena, šiuo atveju – senaties termino eigos pradžia sietina su pareiškėjai išmokėtu sumažintu 2009 m. rugpjūčio mėn. darbo užmokesčiu.
Pažymėtina, kad teisės aktai neįtvirtina specialaus termino, per kurį asmenys, remdamiesi Konstitucinio Teismo sprendimu, kuriuo teisės aktas pripažįstamas prieštaraujančiu Konstitucijai, turi teisę kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo ar dėl administracinių aktų panaikinimo. Todėl teismų praktikoje yra vadovaujamasi įstatyme nustatytais ieškinio senaties terminais, per kuriuos asmenys gali kreiptis į teismą dėl subjektinių teisių gynimo, arba procesiniais terminais, per kuriuos asmenys gali paduoti skundą dėl administracinių aktų teisėtumo. Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A602-669/2016 pažymėjo, kad asmeniui kreipiantis į teismą dėl antikonstituciniu pripažinto įstatymo taikymo pasekmių pašalinimo, visais atvejais turi būti paisoma su konstituciniu teisinės valstybės principu susijusio principo lex retro non agit, pagal kurį teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį ir neleidžiamas teisės aktų galiojimas atgaline tvarka, nebent būtų palengvinama teisės subjektų padėtis, kartu nepakenkiant kitiems teisės subjektams (lex benignior retro agit). Kitaip sakant, kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius.
Atsižvelgiant į atsakovo Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atsiliepime išreikštą nuomonę dėl taikytinos ieškinio senaties ir į DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra 3 metai, taip pat CK I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, darytina išvada, kad pareiškėja dėl reikalavimų, kildinamų iš skundžiamo laikotarpio, skundą teismui pateikė praleidusi ieškinio senaties terminą. Kita vertus, CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).
Pažymėtina, jog pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti įvertinta ir tai, kad, jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Taigi teismas turi nustatyti tinkamą, protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus atitinkančią šalių teisių bei teisėtų lūkesčių gynimo pusiausvyrą. Aplinkybę, kad priežastys, dėl kurių buvo praleistas ieškinio senaties terminas, yra tokios svarbios, jog sudaro pagrindą šį terminą atnaujinti, turi, be kita ko, įrodyti šalis, kuri praleido terminą kreiptis į teismą ir siekia teisių apsaugos po senaties termino pabaigos arba tokia aplinkybė turi būti nustatyta teismo.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja, prašydama atnaujinti senaties terminą, svarbiomis priežastimis nurodė, jog Konstitucinis Teismas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimą nustatė tik daugiau nei po 4 metų nuo pažeidimo pradžios, t. y. 2013 m. liepos 1 d., o pareiškėja savo teisę būtų realizavusi per nustatytą terminą, jeigu apie teisių pažeidimą būtų žinojusi anksčiau.
Visų pirma, vertinant pareiškėjos nurodytų argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl trunkamojo pažeidimo, kai pareiškėjai kas mėnesį buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis pagal įstatymus, kurie vėliau buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėja kreipėsi į teismą 2016 m. rugpjūčio 31 d. (13 b. l.), prašydama priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto darbo užmokesčio nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d. Pažymėtina ir tai, kad pagal DK nuostatas, darbo užmokestis turi būti mokamas ne rečiau kaip kas mėnesį, pareiškėja ne vėliau kaip kiekvieno mėnesio atlyginimo mokėjimo dieną galėjo suprasti, ar darbo užmokestis už praėjusį mėnesį jai buvo išmokėtas teisingai.
Antra, svarbu įvertinti tai, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014). Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, žinodama (turėdama žinoti) apie jai taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2016 m. rugpjūčio 31 d. (kai Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimas įsiteisėjo 2013 m. spalio 1 d.), nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismo vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi, pareiškėja nenurodė jokių objektyvių, nuo jos valios nepriklausančių priežasčių, galinčių pateisinti nepagrįstą delsimą kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas laiko, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pati arba pasitelkdama kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjos reikalavimui nagrinėti.
Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Atsakovas Telšių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, darytina išvada, kad pareiškėjos reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir patikslintą skundą atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nagrinėjamoje byloje nesvarstytinas klausimas dėl pareiškėjos reikalavimo pagrįstumo, kadangi laikytina, kad teisiniai santykiai, iš kurių kyla pareiškėjos reikalavimas, yra pasibaigę.
Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendime nustatė, jog asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais, taip pat į tai, kad įstatymų leidėjas 2015 m. birželio 30 d. priimtame Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatyme Nr. XII-1927 (toliau – ir Grąžinimo įstatymas) nustatė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, darytina išvada, kad institucijai, kurioje pareiškėja dirbo, Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.
Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde, prašydama priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (676,44 Eur už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 20 d.), teigia, jog Grąžinimo įstatymas pažeidžia jos, kaip valstybės tarnautojos, interesus, mechanizmas yra neteisingas, kompensacijų dydžiai netinkami, t. y. Grąžinimo įstatyme numatyta darbo užmokesčio nepriemokas mažinanti formulė neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų, pažeidžia pareiškėjos, kaip asmens, konstitucines teises ir teisingą atlygį, nuosavybės teises bei teisinį valstybės principą, todėl teismo prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Grąžinimo įstatyme įtvirtintas kompensavimo mechanizmas yra teisėtas ir teisingas, ar kompensacijų dydžiai yra tinkami, taip pat ar Grąžinimo įstatyme numatyta darbo užmokesčio nepriemoką mažinanti formulė atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas.
Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą).
Nagrinėjamu atveju teismas, išnagrinėjęs administracinės bylos medžiagą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusį ginčą ir byloje taikytinas įstatymų nuostatas, daro išvadą, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjos nurodoma Grąžinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2014 m. gruodžio 22 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjui tenka pareiga nustatyti tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos. Tai rodo, kad įstatymų leidėjui nekilo pareiga kompensuoti absoliučiai visus valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl atlyginimų sumažinimo (įskaitant ir tokius, kurie buvo proporcingai patirti visų valstybės pareigūnų ir tarnautojų grupių), taigi gali teisėtai susidaryti tokios faktinės situacijos, kaip ir šiuo atveju, kai valstybės tarnautojams, kurių atlyginimų sumažinimo mastas buvo mažesnis, pagal Grąžinimo įstatymą nebus išmokama darbo užmokesčio nepriemoka ir šiuo aspektu Grąžinimo įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas nėra ydingas.
Remiantis oficialiąja konstitucine jurisprudencija matyti, kad valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai asmenys neturi absoliučių teisėtų lūkesčių, kad iš valstybės ir savivaldybės biudžeto lėšų gaunamas apmokėjimas už darbą ar kitos socialinio pobūdžio išmokos apskritai nebus mažinamos. Išimtiniais atvejais šios išmokos gali būti mažinamos, jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d., 2011 m. vasario 14 d., 2013 m. liepos 1 d., 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą). Vadinasi, valstybėje susiklosčius sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai tam tikrų teisėtų lūkesčių neįgyvendinimas dėl ekonomikos krizės gali būti laikomas konstituciškai pateisinamu. Remdamasis šiais argumentais, teismas pareiškėjos prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkina.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. Š. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.