- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2012-12-31
- Bylos Nr.
- I-3558-426/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01645-2012-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arūnas Kaminskas, Rūta Miliuvienė, Jūra Marija Strumskienė
- Pareiškėjas
- A. Č.
- Atsakovas
- Žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant pareiškėjui A. Č., jo atstovui G. A., Žemės ūkio ministerijos atstovei Neringai Tamonienei, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Daliai Andraitienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovėms Žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (trečiasis suinteresuotasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių skyrius) dėl rašto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. Č. kreipėsi į teismą su skundu (t. 1, b. l. 1–3, t. 3, b. l. 14–15), kuriame prašė panaikinti Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2012-05-21 raštą Nr. 3IN-Č-676-706-621 „Dėl skundų nagrinėjimo“, išskyrus šio rašto pirmąją, priešpaskutinę ir paskutinę pastraipas.
Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad namų valdos žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) g. 2, Šiaulių mieste, buvo įregistruotas ne 2006-04-03, kaip nurodyta atsakovo rašte, bet 1975-12-25. Atsakovas yra neteisus savo rašto 3 pastraipoje tvirtindamas, kad 1940 m. buvo nacionalizuota visa Lietuvos žemė, ją paskelbiant liaudies, t. y. valstybės nuosavybe. Be valstybinio žemės fondo žemės Lietuvoje buvo ir asmeninio fondo žemė. 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracijoje apie žemės paėmimą valstybės nuosavybėn buvo pasakyta, kad „Seimas nutaria nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30 hektarų normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės ploto perteklių, virš šios normos, paversti valstybiniu žemės fondu. 1940-08-05 Ministerių Tarybos nutarimo apie Valstybinio žemės fondo sudarymą 2 str. nurodyta, kad be kitų šiame straipsnyje įvardintų žemių, į valstybinį žemės fondą buvo paimama ne visa žemė, bet tiktai ta jos dalis, kuri priklauso valstiečių ūkiams, didesniems kaip 30 ha. ir žemės tų piliečių, kurie gyvena miestuose, patys žemės nedirba ir turi kitus pragyvenimo šaltinius, išskyrus sodybas ir ne didesnius kaip 10 ha. žemės sklypus, priklausančius darbininkams, žemesniems tarnautojams, mokytojams, o taip pat asmenims, turintiems ypatingų nuopelnų Lietuvos liaudžiai, mokslui ir menui.
Pareiškėjo teigimu, jo tėvas M. Č. dirbo Žemės ūkio banke, buvo žemesnysis tarnautojas ir (duomenys neskelbtini) g. 2, anksčiau buvusiame (duomenys neskelbtini) kaimo vienkiemyje, Šiaulių rajone turėjo 9,49 ha. žemės plotą sklype (duomenys neskelbtini). Po Antrojo pasaulinio karo nei tėvas M. Č., nei jo turto paveldėtoja V. Č. prašymo priimti juos į kolūkį nerašė, patys dirbo šią žemę, mokėjo mokesčius kaip žemės savininkai už pajamas, gautas iš žemės ūkio.
Atsiliepimas
Atsakovas 2012-05-21 rašto 8 pastraipoje neteisingai nurodo, kad pareiškėjas nei viename iš pateiktų dokumentų neįrodė, kad okupacijos laikotarpiu ir nuo 1990-03-11 iki Šiaulių apskrities viršininko 2006-03-16 sprendimo Nr. 7-4556 priėmimo dienos V. Č. nuosavybės teise valdė namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. 2, Šiaulių mieste. Prie 2012-03-27 Vyriausybės Kancleriui pateikto skundo buvo pridėtas 1993-10-30 Šiaulių miesto valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimas Nr. 719/VI apie privalomą sumokėti 1993 metais žemės mokestį, kuriame nurodyta, kad V. Č. „už nuosavybės teise turimą žemę privalo sumokėti 213,70 Lt. Nuosavybės teise turimos apmokestinamos žemės plotas 62,79 a.“. Be to, kaip matyti iš pridedamų valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus 2005-06-22 rašto Nr. 13-497 „Dėl duomenų pateikimo“ ir draudėjo registravimo pažymėjimo, V. Č. ūkininkės ūkis buvo registruotas (duomenys neskelbtini) 2, Šiauliuose. Todėl Šiaulių apskrities viršininkas 2006-03-16 sprendimą Nr. 7-4556 priėmė neteisėtai, nes, kaip matyti iš pridedamų 9690 kv.m. ir 3000 kv. m. žemės sklypų planų, nebuvo pasirašyti kadastriniai matavimai ant 2005 m. žemės sklypo paženklinimo – parodymo akto.
Prie 2012-04-12 skundo Ministro Pirmininko tarnybai buvo pridėtas Vyriausybės Kanclerio 2003-04-30 nurodymas Ministerijai išnagrinėti ir atsakyti Lietuvos Žemės savininkų sąjungos Šiaulių skyriui ir prireikus pateikti Vyriausybei reikiamus sprendimų projektus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo. Tačiau Ministerija šio nurodymo neįvykdė ir apie jį savo 2012-05-21 rašte „Dėl skundų nagrinėjimo“ net neužsiminė.
Atsiliepimas
Atsakovė Ministerija teismui pateiktame atsiliepime (t. 1, b. l. 47–52) nurodė, jog su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti. Pagrįsdama savo poziciją paaiškino, kad ji ne kartą nagrinėjo pareiškėjo prašymus (skundus) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio žemės savininko M. Č. Šiaulių miestui priskirtoje teritorijoje valdytą žemę. Pareiškėjo pateikti argumentai yra susiję su Šiaulių apygardos teismo 2003-03-10 nutarties civilinėje byloje Nr. 420-119a įvykdymu, taip pat V. Č. 0,3 ha žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 2, Šiauliuose, formavimo teisėtumu.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismo 2003-03-10 nutartimi civilinėje byloje Nr. 420-119a V. Č., P. Č., M. Č. ir A. Č. pripažinta teisė į M. Č. iki nacionalizacijos privačios nuosavybės teise valdytos žemės nuosavybės teisių atkūrimą Šiaulių miesto teritorijos išplanavimo projekte nurodomuose žemės sklypuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), grąžinant natūra 3,4836 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini) ir 0,0255 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini); valstybei išperkant 0,13 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 0,26 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir dalį, t. y. 5,9733 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini).
Nagrinėjant A. Č. prašymus (skundus) nustatyta, kad minėtoje teismo nutartyje nurodytame žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo suformuoti ir natūra grąžinti šie žemės sklypai: 0,3 ha žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 2, Šiauliai (V. Č.), 0,828 ha bendro ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 2A, Šiauliai (A. Č. tenkanti dalis – 0,3865 ha); 1,3867 ha bendro ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 4A, Šiauliai (A. Č. – 0,5546 ha); 0,969 ha bendro ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 50, Šiauliai (A. Č. - 0,4524 ha). Taigi iš viso žemės sklype (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra keturi žemės sklypai, kurių bendras plotas yra 3,4837 ha. Šiaulių apygardos teismo 2003-03-10 nutartyje nurodyta, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) natūra privaloma grąžinti 3,4836 ha žemės.
Buvusio žemės savininko M. Č. turėtoje valdoje (minėtoje teismo nutartyje nurodytame žemės sklype (duomenys neskelbtini)) suformuoti ir natūra grąžinti šie žemės sklypai: 0,208 ha bendro ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 13, Šiauliai (A. Č. tenkanti dalis – 0,0832 ha); 0,047 ha bendro ploto žemės sklypas (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) g. 13A, Šiauliai (A. Č. dalis – 0,0188 ha). Taigi žemės sklype (duomenys neskelbtini) natūra grąžinti du žemės sklypai, kurių bendras plotas yra 0,255 ha. Toks natūra grąžintinas žemės plotas nurodytas ir minėtoje teismo nutartyje.
Seimo kontrolierius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, pripažino, kad jo argumentai dėl Šiaulių apygardos teismo 2003-03-10 nutarties civilinėje byloje Nr. 420-119a neįvykdymo yra nepagrįsti, todėl nėra pagrindo imtis papildomų veiksmų vykdant nuosavybės teisių atkūrimą pagal nurodytą jau įvykdytą teismo nutartį.
Šiaulių apskrities viršininko 2006-03-16 sprendimu Nr. 7-4556 V. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,30 ha namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. 2, Šiaulių mieste, grąžinant šį žemės sklypą natūra. Dėl nustatyto namų valdos žemės sklypo dydžio pareiškėjui buvo paaiškinta, kad vadovaujantis Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999-03-09 nutarimu Nr. 260, kurios taikomos formuojant (rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės sklypo planus ir nustatant privatizuojamas žemės sklypo dalis) perkamus iš valstybės, grąžinamus natūra (turėtoje vietoje) ir perduodamus nuosavybėn neatlygintinai naudojamus namų valdų žemės sklypus, 5 p. nuostatomis grąžinami natūra namų valdų žemės sklypai Šiaulių mieste negali būti didesni kaip 0,30 ha. Likusi okupacijos laikotarpiu ir nuo 1990-003-11 iki Šiaulių apskrities viršininko 2006-03-16 sprendimo Nr. 7-4556 priėmimo dienos valdyto namų valdos žemės sklypo dalis patenka į 0,8280 ha žemės sklypą, (duomenys neskelbtini) g. 2A, Šiaulių mieste, kuris Šiaulių apskrities viršininko 2006-04-05 sprendimais dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo grąžintas natūra bendrosios nuosavybės teise pareiškėjui ir kitiems pretendentams.
Pažymi, nors skundo teismui argumentuose keliamas minėto apskrities viršininko sprendimo, kuriuo V. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,30 ha namų valdos žemės sklypą, teisėtumo klausimas, tačiau pareiškėjas nereikalauja šio administracinio akto panaikinti, nors vertinant skundžiamo rašto argumentų pagrįstumą reikėtų vertinti ir apskrities viršininko sprendimo teisėtumą. Tačiau tai padarius būtų vertinamas ir bylos ginčo dalyku nesantis administracinis aktas, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką teismo sprendimas, priimtas išsprendus ginčą ne dėl iškeltų reikalavimų, negalėtų būti laikomas teisėtu ir pagrįstu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2930-11, 2010-02-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A556 -302/2010).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad buvusio žemės savininko M. Č. valdyta žemė (sklypas (duomenys neskelbtini)) Šiaulių miestui priskirta po 1995-06-01, todėl nuosavybės teisės į šią žemę turėjo būti atkuriamos kaip kaimo vietovėje, tačiau pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Šiaulių žemėtvarkos skyriaus pateiktą Šiaulių miesto administracinių-teisinių ribų 1967 m. schemą matyti, kad minėta žemė jau 1967 m. buvo miesto teritorijoje. Apie tai, kad buvusio žemės savininko M. Č. valdyta žemė Šiaulių miestui buvo priskirta iki 1995-06-01 nurodė ir Šiaulių apygardos teismas minėtoje nutartyje.
Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, Ministerija 2011-07-05 raštu Nr. 3IN-Č-332/2/3-955, 2011-09-02 raštu Nr. 3IN-Č-332/4-1214 ir 2012-04-06 raštu Nr. 3IN-426,560-415 pateikė nuomonę, kad Šiaulių apygardos teismo 2003-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 420-119a 2003 m., yra visiškai įvykdyta, o nuosavybės teisės į pareiškėjui bei kitiems pretendentams tenkančias buvusio žemės savininko M. Č. Šiaulių miestui priskirtoje teritorijoje valdytos žemės dalis atkurtos nepažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, nuostatų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2012-04-12, 2012-04-19 prašymuose, adresuotuose Ministerijai ir Ministro Pirmininko tarnybai, nurodė nesutinkantis su Ministerijos 2012-04-06 raštu Nr. 3IN-426,560-415, prašė „1) duoti nurodymą atkurti nuosavybės teisę į likusius žemės sklypus. 2) ištaisyti visas klaidas“ bei pateikė papildomus dokumentus savo argumentams pagrįsti.
Skundžiamu 2012-05-21 raštu Nr. 3IN-Č-676-706-621 pareiškėjas informuotas, kad išnagrinėjus pateiktas papildomų dokumentų kopijas nustatyta, kad nei vienas iš pateiktų dokumentų neįrodo, jog okupacijos laikotarpiu ir nuo 1990-03-11 iki Šiaulių apskrities viršininko 2006-03-16 sprendimo Nr. 7-4556 priėmimo dienos V. Č. nuosavybės teise valdė namų valdos žemės sklypą (duomenys neskelbtini) g. 2, Šiaulių mieste, kurio plotas, kaip nurodė pareiškėjas, turėjo būti 0,64 ha. Taip pat minėtu raštu pareiškėjui pakartotinai paaiškinta, kad pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2011-08-08 išrašą nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) g. 2, Šiaulių mieste Nekilnojamojo turto registre įregistruotas tik 2006-04-03, taip pat kad 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracijos dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo liaudies, t. y. valstybės nuosavybe, pagrindu iki 1990-03-11 žemė buvo laikoma išimtine valstybės nuosavybe ir galėjo būti suteikiama tik naudotis. Skundžiamame rašte pabrėžta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo ir V. Č. skundą dėl žemės mokesčio perskaičiavimo, žemės nuomos mokesčio už 2003–2005 metų laikotarpį neteisėto priskaičiavimo bei žalos atlyginimo, 2009-01-19 nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-108/2009 konstatavo, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės nėra atkurtos, o įstatymai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, kol nėra pritaikyti konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, patys savaime subjektinių teisių nesukuria.
Nurodo, kad pagal Ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998-09-15 nutarimu (duomenys neskelbtini), 1 p. ši institucija yra Lietuvos Respublikos valstybės įstaiga, formuojanti valstybės politiką, taip pat organizuojanti, koordinuojanti ir kontroliuojanti jos įgyvendinimą žemės ūkio ministrui pavestose valdymo srityse. Tačiau nei šiuose nuostatuose, nei kituose teisės aktuose Ministerija nėra įvardyta kaip institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių savininkų iki nacionalizacijos turėtą žemę procedūras, todėl įpareigoti Ministeriją atlikti kokius nors veiksmus dėl nuosavybės teisių atkūrimo konkrečiam asmeniui nėra pagrindo. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą reglamentuojantys teisės aktai nustato, kad prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę nagrinėja ir sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo priima Tarnyba (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka), patvirtintos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057, 99, 100 p.).
Žemės reformos metu iškilusių ginčų nagrinėjimo tvarka nustatyta Žemės reformos įstatymo 18 str., pagal kurio 2 d. skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Tarnybos teritoriniai padaliniai. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių veiksmai (neveikimas), susiję su žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumu, žemės nuomai parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitiktimi iki sprendimo dėl valstybinės žemės nuomos priėmimo skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o Tarnybos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šios nuostatos buvo nurodytos pareiškėjui Ministerijos raštuose, todėl nesutikdamas su Tarnybos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus 2011-04-14 rašte Nr. 31SS-(14.31.7)-612, kuriuo nurodyta, jog pareiškėjui nuosavybės teisės jau atkurtos, turėjo jį skųsti šios institucijos vadovui. Minėtuose raštuose pareiškėjui taip pat paaiškinta, kad pagal teisės aktus Žemės ūkio ministerijos kompetencijai nepriskirta teisė naikinti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 st. 1 d. sprendimai dėl valstybinės žemės įsigijimo (įskaitant ir sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo) skundžiami tiesiogiai teismui, todėl pareiškėjui nesutinkant su Šiaulių apskrities viršininko priimtais sprendimais, jis turėjo kreiptis į teismą.
Kadangi Ministerijos 2012-05-21 raštas Nr. 3IN-Č-676-706-621 A. Č. teisinei padėčiai jokios įtakos neturėjo, nesukėlė jokių konkrečių materialinių teisinių pasekmių, todėl pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebuvo pažeisti ir vadovaujantis anksčiau nurodytomis nuostatomis, toks raštas negi būti administracinio ginčo dalyku.
Todėl, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 1 p., byla nutrauktina kaip nepriskirtina administracinio teismo kompetencijai. Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011-03-31 nutartis adm. b. Nr. A442-1004/11, 2011-09-13 nutartis adm. b. Nr. A575-2188/2011 ir kt).
Atsiliepimas
Atsakovė Tarnyba ir trečiasis suinteresuotas asmuo Tarnybos Šiaulių skyrius teismui pateiktame bendrame atsiliepime (t. 2, b. l. 15–19) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovės Ministerijos pateiktame atsiliepime.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas patvirtino skunde išdėstytus motyvus ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu Tarnybos atstovė patvirtino atsiliepime išdėstytus motyvus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Byla nutrauktina.
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, kad A. Č. 2012-04-12 ir 2012-04-19 kreipėsi į Ministro pirmininko tarnybą su raštais, kuriuose paaiškino, kad nėra vykdomi Šiaulių miesto apylinkės teismo 2002-12-19 sprendimas ir Šiaulių apygardos teismo 2003-03-10 nutartis, kuriais buvo pripažinta pareiškėjo teisė į nuosavybės teisių atkūrimą (t. 1, b. l. 60–63). Minėtuose raštuose pareiškėjas, be kita ko, nurodė, kad ginčo klausimais buvo kreiptasi į Seimo kontrolierių, tačiau šis tyrimą atliko nekokybiškai ir nepilnai. Taip pat pažymėjo, kad Tarnyba gali panaikinti arba pakeisti neteisėtus apskrities viršininko sprendimus, tačiau to nedaro. Nurodo, kad gindamas savo teises ne kartą kreipėsi į Ministeriją, Seimo kontrolierių įstaigą, Seimą, Vyriausybę ir Prezidentūrą ir tokiu būdu išreiškė savo nesutikimą su Šiaulių apskrities viršininko sprendimais.
Ministro pirmininko tarnyba pareiškėjo 2012-04-12 ir 2012-04-19 raštus persiuntė išnagrinėti Ministerijai, nurodydama, kad apie nagrinėjimo rezultatus privalu informuoti A. Č. (b. l. 59).
Ministerija, išnagrinėjusi A. Č. 2012-04-12 ir 2012-04-19 raštuose nurodytas aplinkybes, 2012-05-21 raštu Nr. 3IN-Č-676-706-621 pareiškėją informavo, kad ginčo atveju nuosavybės teises reglamentuojantys teisės aktai buvo taikomi tinkamai (t. 1, b. l. 4–7). Pareiškėjui taip pat išaiškinta, kad, vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 18 str. 1 d., sprendimai dėl nuosavybės teisių įsigijimo, taip pat ir dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, gali būti skundžiami teismui.
Iš A. Č. teismui pateikto skundo motyvų bei jame formuluojamo reikalavimo matyti, kad pareiškėjas nesutinka su Ministerijos 2012-05-21 rašte pateiktu atsakymu.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo ar vidaus administravimo srityje, o 5 str. 1 d. sakoma, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p. ir 22 str. 1 d., administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie įtakoja konkrečių asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus, teisėtumo. Teisės aktas – valstybės institucijų, įstaigų, tarnybų, pareigūnų tam tikra tvarka priimtas oficialus rašytinis dokumentas, kuriame suformuluojama privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises ir pareigas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d., 22 str. 1 d. nuostatas, ne kartą pažymėta, kad ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ar nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes, net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Taip pat pažymėta, kad konstatavus, jog skundžiamas aktas (raštas) negali būti ginčo dalyku administracinėje byloje, byla nutrauktina pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. (2011-11-18 nutartis adm. b. Nr. A756-2852/2011, 2011-11-17 nutartis adm. b. Nr. A63 – 3045/2011, 2011-03-17 nutartis adm. b. Nr. A442–1238/2011, 2011-06-13 nutartis adm. b. Nr. A575–860/2011 ir kt.).
Taigi, teisme nagrinėtini reikalavimai panaikinti tokius viešojo administravimo subjekto priimtus sprendimus, kuriuose aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos.
Iš A. Č. 2012-04-12 ir 2012-04-19 Ministro pirmininko tarnybai teiktų raštų matyti, kad šiais raštais pareiškėjas siekia, jog nuosavybės teisės į M. Č. turėtą žemę būtų atkuriamos pareiškėjo nurodytu būdu.
Vadovaujantis Tvarkos 100 p. nuostatomis, sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo priima Tarnybos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas (atskiras įsakymas dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimo nepriimamas).
Pagal Žemės reformos įst. 18 str. 2 d., skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Tarnybos teritoriniai padaliniai. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinių padalinių veiksmai (neveikimas), susiję su žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumu, žemės nuomai parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitiktimi iki sprendimo dėl valstybinės žemės nuomos priėmimo skundžiami Tarnybos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o Tarnybos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 1 d. nurodoma, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui.
Taigi, vadovaujantis minėtomis Tvarkoje ir Žemės reformos įstatyme įtvirtintomis normomis, sprendimus, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, priima Tarnybos vadovas ar jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas, o ne Ministerija. Be to, Ministerija nevykdo ir šių sprendimų teisėtumo kontrolės funkcijų.
Kaip minėta, Ministerijos 2012-05-21 rašte pareiškėjui išaiškinta nuosavybės atkūrimo teises reglamentuojančių aktų nuostatos, pateiktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, Ministerijos 2012-05-21 rašte yra pateikiama tik atsakovės nuomonė ginčo klausimais, ginčijamas raštas yra informacinio pobūdžio ir nelaikytinas skundžiamu aktu Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 str. 15 d., 22 str. 1 d. prasme. Tokia išvadą patvirtina ir tai, jog, Ministerija sprendimų, kuriais atkuriamos nuosavybės teisės, nepriima, o taip pat neatlieka šių sprendimų teisėtumo kontrolės funkcijų.
Taigi, Ministerijos 2012-05-21 rašto panaikinimas pareiškėjui nesukels jokių teisinių pasekmių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų ir nutrauktina Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 d. 1 p. pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010-03-15 nutartis adm. b. Nr. A556-483/2010, 2010-03-29 nutartis adm. b. Nr. A525-511/2010, 2010-06-11 nutartis adm. b. Nr. AS822-354/2010, 2010-06-23 nutartis adm. b. Nr. AS442-323/2010, 2010-06-23 nutartis adm. b. Nr. A822-875/2010 ir kt.)
Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo ginčijamas Ministerijos 2012-05-21 raštas nėra administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl byla nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p., 102 str. 2 d., 149 str. 2 d., teisėjų kolegija
nutarė:
Bylą pagal pareiškėjo A. Č. skundą nutraukti.
Nutartis per 7 dienas nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.